Madeira – sala, kuri pakeitė gyvenimą

1

Išpildyti svajonę yra daug lengviau, nei jai išsipildžius, ją vis dar pavadinti svajone. Už nugaros, tarsi šešėlis, visada slenka rutina, pasiglemždama viską, kas kartojasi, nepriklausomai nuo to ar tai įvykus pirmą kartą buvo visais rakursais fotografuojama ar po to pasikartojus – praeita, tarsi pro išmaldos prašantį elgetą.

Dieną šešėlį panaikinti galima, tik saulę prisijaukinus tiesiai virš galvos. Tam reikia dinamikos, kuri negrįžtamai pakeitė mūsų gyvenimus. Dinamikos atribojusios nuo naujienų apie minimalios algos pokyčius, apie pirmadienius, kuriais prasidėdavo darbo, bet ne gyvenimo savaitė. Dinamikos, kuri keliones pavertė gyvenimo būdu.

Viskas prasidėjo, nuo pirmos mūsų, kaip vyro ir žmonos kelionės kartu į Atlanto perlu tituluojamą salą. Salą, skęstančią žiedų jūroje netik šventiniu, bet ir kasdieniu laikotarpiu. Nepaprastų žmonių, išbraukusių iš savo žodynų įtampos ir streso reikšmes gyvenamąją erdvę. Tai – Madeira, strelicijom ir orchidėjomis pasidengusi svajonė.

Pirmas atsiplėšimas nuo žemės ir pakilimas iš debesimis apgaubtos, tik kalendorine vasara galinčios pasigirti Lietuvos. Pirmos nuobodžios laukimo valandos oro uostuose ir pagaliau Portugalija. Kaštonai pavirto į palmes, čeburekai į „Pastel de nata“. Nespėjus, net deramai pasisveikinti su Porto mes jau skridome naktiniu reisu per Atlantą. Žvilgčiojant į laikrodį ir skaičiuojant paskutines minutes iki nusileidimo, pro iliuminatorių pasirodė pirmosios švieselės. Iš pradžių padrikos, vėliau besijungiančios į visumą sudarė ne tokios ir mažos salos įspūdį. Nusileidžiame, tarsi ant vandens kaip paukštis, pamosuojame sparnais ir vaizduotėje nupiešti vandens purslai sklinda į šalis.

Kartais užtenka akimirkos, kad pasijustum pabėgęs nuo besisukančios karuselės, kurioje pakaitomis šypsosi spalvoti arkliukai. Tokia akimirka buvo kojomis palietus Madeiros žemę, kol jos labiau nesustiprino nakties karštis, ramybė ir bangų mūša pro viešbučio langą.

Jei manęs kas nors paklaustų, kuo ši kelionė išskirtinė, nepaisant to, kad ji pirmoji ir pakeitusi gyvenimo būdą. Galėčiau atsakyti trimis sakiniais, kurių nei vieno negalėtume pritaikyti jokiai kitai po to buvusiai kelionei:

  1. Salos kalnai, kuriuose praradome imunitetą aukščio baimėms,
  2. Levados – sustiprinusios komandinio darbo įgūdžius ir atskleidusios tikrąjį salos grožį,
  3. Madeiros žmonės suteikę viltį, kad žmogiškumo apraiškoms kalbos barjeras neegzistuoja.

Pirmąjį rytą Madeiroje leidomės į daugiau, nei trijų valandų kelionę autobusu iš šalia oro uosto esančio Machico miestelio iki Sao Vicente, esančio salos šiaurinėje dalyje. Niekada gyvenime nepamiršime šitos iš pirmo žvilgsnio paprastos kelionės. Puspilnis autobusas su kaip visada kelionėse keistu vairuotoju. Tas jo keistumas reliatyvus ir labai priklausė nuo požiūrio į situaciją.

Besikeičiantys gėlynų, palmių, citrusinių medžių vaizdai greitai liko praeityje. O prieš mus atsivėrė kalnų masyvai ir serpantinai. Nuo tos kelionės, kalnais mes nesimėgaujame, o gerąja prasme jais sergame. Salų kalnai yra ypatingi, kai užkopus pakankamai aukštai atsiveria vandenyno vaizdai. Tačiau važiuojant serpantinais ir tuo pačiu užvertus galvą aukštyn vienu metu pradėjo pykinti ir tuo pačiu menko žmogaus, kaip žemės gyventojo didybė. Jie atrodo neįveikiami netik kojomis, bet ir žvilgsniu. Pridėkime dar vairavimo manieras, kurios priminė indiškus motyvus, o keliuose – didelio spindulio posūkiuose esančius veidrodžius, pakeitus į garsinius signalus net nepristabdant, nereikėjo ir Heidės parko.

3

Galiausiai atsidūrėme virš debesų tikrąją, o ne perkeltine prasme. Serpantinai pasidarė tokie vingiuoti ir siauri, kad net sėdėti autobuse prie lango pasidarė baisu. Juokinga dabar pagalvojus, kaip slinkomės sėdyne nuo lango, kad tik nepersvertume autobuso ir nepakeistume svorio centro.

Vairuotojas stabtelėjo pailsėti įveikus du trečdalius kelio, poilsio reikėjo ir mums. Pro langą pasigirdo portugališkos melodijos, kažkur kiek tolėliau nuo autobuso girdėjosi emocingi vyrų pašnekesiai. Gyvenimo tempas ten regis labai sulėtėjęs ir niekas neskuba. Šalia stotelės arba tiksliau šalia metalinio stulpo su lentele – įsikūrusi kavinė, kurios prieangyje trys garbaus amžiaus klientai pakaitomis kilnojo „Sagres“ alų.

Akimirkai gali pagalvoti, kad tai paskutinė maršruto stotelė, kad vairuotojas nebegrįš pratęsti savo ekspedicijos, tačiau autobuse nebuvome vieni. Tamsaus gymio pusamžė moteris, kažką dainuodama po nosimi, pynė mažai mergaitei kasas spalvotomis virvelėmis. Kiek tolėliau vyriškis su regis nuo vaikystės nešiota skrybėle nusiėmęs savo apavą, regis apžiūrinėjo amortizacijos nuostolius. Po penkiolikos minučių vairuotojas sugrįžo ir tęsdami kelionę mes pasiekėme savąją Sao Vicente.

13

Kiekvieną rytą prabudus ir pažvelgus pro langą matėsi bažnyčios varpinė, kuri vėliau mums buvo, kaip kelrodė žvaigždė vaikštinėjant po apylinkes. Be varpinės buvo matoma apstu vynuogių plantacijų, keliolika vienodų namų stogų ir kalnai. Šį žodį ištariu su pasimėgavimu – lėtai, kad kiekviena raidė išsklidusi iš lūpų būtų apgaubta didybės.

Viešbutis, kuriame apsistojome – tikra „Almajerio“ užeiga iš A.Baricco romano. Toks trapus – tarsi netikras, niekada neegzistavęs vaizduotės kūrinys. Personalo kalba persmelkta ramybe ir šypsenomis.

Tikromis šypsenomis.

O kaip aš pasiilgau tų šypsenų, kai jos dar nesugadintos vakarietiško raukšlelių nesusidarymo šypsantis fenomeno. Atrodė, kad darbuotojų balsai kiek ilgiau užtrukdavo erdvėje, kol pasiekdavo mūsų ausis, taip sukurdami gydančią aplinką. Gydančią nuo emocinio nuovargio, nuo garso bangų, taip neapgalvotai pasiųstų artimiesiems ir aplinkiniams.

Miestelyje kelios krautuvės, jokių prekybos centrų, jokių ypatingų pasiūlymų ar akcijų. Juodo smėlio paplūdimiai, kurie saloje yra vos keli, bet kadangi mes neesame paplūdimių fanatikai, tai nebuvo jokia problema. Labai patogus viešasis transportas leido ištyrinėti didžiąją salos dalį, net pasiekti pasaulio kraštą – San Lourenco.

Buvo laikas, kai žmonės bijojo pasiekti pasaulio kraštą, nes už jo nėra nieko ir baigiasi viskas kas yra. Praėjo daug šimtmečių, tačiau atsiribojus nuo mokslo pažangos, keliaujant uolėtais keliukais galima buvo pajausti ankstesnių civilizacijų logiką. Tamsiai gelsva, palaipsniui pereinanti į raudoną uolienų spalva, bangų mūša į krantą ir žuvėdras primenantys paukščiai buvo bene vieninteliai mūsų kompanionai. Net turistų per visą maršrutą sutikome vos keletą. Taip bėgo valandos, tuštėjo vandens atsargos ir siaurėjo takelis, kuris retsykiais visai išnykdavo. Eidami matėme vandenyną iš abiejų pusių: po dešine dar galima buvo nusileisti iki kelis metrus einančio smėlio ruožo, tuo tarpu iš kairės buvo stati uola.

Tvirtai laikėme du dalykus: vienas kito ranką ir vandens atsargas. Saulė pasitraukė iš zenito, tačiau vis tiek priekabiavo prie neuždengtų kūno lopinėlių.4

Prisėdome.

Užsimerkėme.

Veido oda galima buvo pajusti šilto vėjo šuorus. Vėjo iš niekur. Nuleidus kojas nuo akmenų mėgavomės būtimi, kuri palaipsniui ėmė trupėti. Keli fragmentai susiliejo su plaukiančiais vos įžiūrimais debesėliais link dangaus ir vandenyno ribos, kiti liko čia pat krykštaujančių paukščių draugijoje.

Iš pasaulio krašto grįžome persmelkti iracionalių minčių, bet su dar labiau priklausomais vienas nuo kito pasauliais.

Kitą dieną pasirinkome mažiau varginantį maršrutą ir per daug nesukome galvos, dėl viešojo transporto tvarkaraščių. Taip Boaventura miestelyje likome be galimybės grįžti į viešbutį, nes jau joks transportas nevažiavo. Sėdėjome kavinėje ir ragaudami vietinius patiekalus tyrinėjome žemėlapį, kol prie mūsų priėjo vyriškis, kaip iš „Marlboro“ reklamos ir pasisiūlė parvežti mus į mūsų miestelį.

Madeiros žmonės mėgaujasi galėdami būti naudingi ir taip mes jau važiuojame vingiuotais takeliais namo. Diskutuojame apie ekspromtu gimusius klausimus ir iš mūsų „gelbėtojo“ vis jaučiamas pasididžiavimas savo sala. Tiesa mus nuvežė ne į tą pusę, tiesiog prie viešbučio panašiu pavadinimu, bet dėl to, jis dar labiau apsidžiaugė, kad turės laiko papasakoti kodėl visų namų stogai vienodai dengti ar kodėl bananai yra tokie beprotiškai skanūs.

Dienos įgavo pagreitį, kartais net kintamą, kas nejučiomis baugino, kad nespėsime atsitokėti, kaip viskas baigsis. Tačiau nuotykiai vijo vienas kitą ir iš Sao Vicente mes patraukėme į sostinę – Funchal‘į. Daug parkų, gėlynų, jachtų ir jaučiamas vakarietiškos civilizacijos prieskonis. Nėra ko norėti ir vietiniams reikia gyventi, o tai geriausiai sekasi iš turizmo. Aplankėme keletą interaktyvių muziejų, paragavome daugiau vietinių patiekalų, nors tik keli desertai paliko įspūdį.

Po kelių dienų sostinėje pasikėlėme keltuvu iki Funchal‘io pakraščio. Čia pradėjome ieškoti pirmosios levados, kurios būtent mus ir priviliojo į šią salą.10

Radome.

Lentelėje šalia levados pradžios, užrašai buvo vos įžiūrimi. Kaip išsiaiškinome grįžus į viešbutį, ta levada buvo jau senai uždaryta, dėl per mažo saugumo keliaujančių atžvilgiu.

Levada prasidėjo vijoklinėmis alėjomis ir nieko bloga nežadėjo. Tiesa, pasirodė keistas turistų elgesys, nes visus juos sutikdavome grįžtančius, o ne keliaujančius mūsų kryptimi.

Iš dešinės betonuotais latakais tekėjo kalnų vanduo, tiesiai prieš mus gal metro pločio takelis, kuris vedė kalno šlaitais ir vis alino telefono akumuliatorių, dėl pasakiškų vaizdų. Pirmuosius penkis kilometrus šmaikščiai komentavome grįžtančius ir nepastebėjome, kaip metro pločio takelis virto trisdešimties centimetrų. Kaip dingo virvės juosiančios strypus, kurie atribojo mus, nuo žemutinio ardo kairėje. Pasidarė nebejuokinga, kai tas trisdešimties centimetrų takelis beliko seniai pamiršta prabanga ir turėjome tik pėdai padėti žemės lopinėlį.

Ekstremaliose situacijose  žmonės arba atranda save, arba kažkas po kiek laiko atranda juos. Taigi susikibome rankomis, statėme koją prie kojos, geriausiu atveju pėdas skyrė vos penki centimetrai. Akmenėliai krisdavo nuo šlaito ir nebesigirdėdavo, kai jie pasiekdavo žemę. Beprotiškai norėjosi fotografuoti kalnus ir nuo jų atsiveriančius vaizdus.

Beprotiškai ir elgėmės.

Šiurpas kūnu nueina, kai pagalvoji, jog viena ranka rėmėmės į kalną, kita arba laikėm vienas kitą, arba spaudėm fokusavimo mygtuką. Galiausiai susidūrėme su problema, dėl kurios, kaip vėliau paaiškėjo ši levanda buvo uždaryta. Nebebuvo jokio, net ir pėdos pločio takelio, todėl teko bristi su visa avaline į vėsų levada tekantį vandenį. Kartkartėm kirbėjo mintis, kad gal reiktų grįžti, bet devyni nueiti kilometrai atgal, net mintyse skambėjo beviltiškai, todėl sukaupėme visą drąsą ir vėl pajautėm platėjantį šalia levados takelį. Deja taip retai šitoje kelionėje aplankanti džiugi žinia subliuško taip greitai, kaip ledų porcija San Lourenco pasaulio pakraščio paieškose.

Priėjome tunelį, kuris vedė per visą kalną ir priminė, per filmus matytus dėl nelaimingų įvykių uždarytų anglies kasyklų prieangius. Tunelio aukštis su lyg galva, plotis gal pusantro metro. Pažvelgus tolyn tuneliu – aklina tamsa, tik toli toli gal centimetro dydžio šviesos taškelis.

17

Išsitraukėme kelionei suteptus sumuštinius, atsigėrėm, apsišlakstėm vėsiu levados vandeniu. Akimirkai prieš tunelį susikaupėme. Nesigirdėjo nei gyvos dvasios, tik tvankumas, žaluma ir paukščių riksmai.

Pradėjome kelionę į kalno širdį.

Kelionės kalno tuneliu pradžioje vis sukosi mintys apie baltą ir juodą spalvą, apie visų spalvų visumą ir jos nebuvimą, galiausiai mintyse simboliai rėkė kraštutinumų keliamas ekstazes, kurias kiek apramino ant galvų lašantis vanduo. Mudviejų balsai, dėl labai siauros erdvės pasikeitė. Pasikeitė ir tikėjimas, kad dar išvysime vienas kitą, net ir tam pačiam juodo smėlio paplūdimyje, kad ir su pačiu kvailiausiu maudymosi kostiumėliu. Ėmė trūkti oro, todėl stengėmės kvėpuoti lėčiau, kai tik to iš tikrųjų reikėjo. Pasidarė aklinai tamsu, įsijungėme telefonuose esančią žibintuvėlio programėlę ir sekdami vienas paskui kitą stebėjome, kaip už nugaros esantis baltas taškelis susivienodino su tuo, kuris yra priešais mus. Pašvietus į levadą matėsi iškalti atstumo rodmenys.

Taip keliaudami pasiekėme kilometro su puse atžymą. Neramumų kėlė vis siaurėjanti anga. Pašvietus į sienas matėsi čia keliavusių žmonių pėdsakai: piešiniai, išskaptuoti nesuprantami žodžiai. Labai norėjosi nesutikti kur nors gulinčių jų dabar.

Abiejų telefonai sutartinai informavo apie 10 procentų viltį dar matyti kelią priešais save.

Pasiekėme dviejų kilometrų atžymą.

Dviejų kilometrų su puse.

Švieselė prieš akis pradėjo didėti. Ėmė kirbėti mintis, kuri tikriausiai iššaukta esamos padėties, kad padidėjo ne švieselė, o sumažėjome mes, tačiau po daugiau nei trijų kilometrų nervų ir kantrybės išbandymų išlindome iš tunelio.

19

Atsidūrėme po kriokliu. Krioklys nedidukas, bet peršlapome kiaurai, kol slinkdami pakraščiais pasiekėme jokiais kraštutinumais neapribotą erdvę. Ant žemės kritome, kaip maži vaikai ir ritinėjomės nejausdami jokios baimės, kad kažkur nukrisime, ar iš kažkur neišeisime. Kaip viskas gyvenime priklauso nuo situacijos.

Nusileidus šiek tiek nuo kalno atsidūrėme akmens skaldyklos teritorijoje. Čia transporto priemonės buvo panašios į tas kurias matėme filmuose apie Marsą. Gerųjų Madeiros darbininkų pagalba, džipais buvome išgabenti iš kasyklos link miesto.

Kitos kelionės levadomis nereikalavo tiek daug adrenalino, nes buvo pritaikytos visokio amžiaus ir sugebėjimų žmonėms, kas yra ne taip įdomu. Vienintelis dalykas, dėl ko truputį gaila, kad neišbandėme levados, vedančios iki snieguotų viršukalnių, bet tam reikia specialaus inventoriaus. O mūsų sportbačiai ir marškinėliai, kad ir kokioje, kaip Sabonis pasakytų ypatingoje parduotuvėje pirkti – ten tikrai nepagelbės.

15

Palikus Madeiros salą, plaukėme iki kaimynės Porto Santo. Tačiau tai pasyvaus poilsio sala, su turiu pripažinti labai žvitriu vandeniu ir ilgais smėlio paplūdimiais.

20

Apibendrinant galiu teigti, kad Madeira – nuostabiausia lankyta sala, išskyrus vieną faktą, kad tai yra C. Ronaldo gimtinė. Kažkaip keista, ką tokie nuostabūs žmonės, gali turėti bendro su ašaromis pasruvusiu tualetinio vandens veidu, bet čia jau mano asmeninis požiūris.

5

Po šios kelionės atsisakėme aštuonias valandas paskirti įsipareigojimams įvairiems UAB‘ams, valandą paskirti transportui, kad įvykdytume įsipareigojimus. Pavertėme savo hobius pajamų šaltiniais, o pomėgius sukoncentravome į pažintines ir ekstremaliais išbandymais persmelktas keliones.

Neapibrėžtumai visada suteikia vilties, praturtina vaizduotę, suteikia spalvų. Spalvų, kurių taip trūksta asmeniniams drugeliams, plazdantiems iš vaikystėje nesandariai uždarytų mėnesienos dėžučių.

11.jpg

LANKOMŲ VIETŲ ADRESAI:

Ūkininkų turgus (mercado dos levradores) – Largo dos Lavradores, 9060 – 158 Funchal, Madeira, Portugal

Funikulierius Funčalyje (Teleferico do Funchal) – Caminho das Babosas 8 9050-541 Funchal, Madeira, Portugal

Monte rūmų tropinis sodas (Jardim tropical Monte palace) – Caminho das Babosas, 4A 9050 – 288 Funchal, Madeira, Portugal

Funčalio katedra – Street Aljube, 9000-067 Funchal, Madeira, Portugal

Madeiros botanikos sodas (Jardim botanico da Madeira) – Caminho do Meio Bom Sucesso, 9064-251 Funchal, Madeira, Portugal

Zona Velha – Rua De Santa Maria, Funchal, Portugal

Jėzaus Kristaus statūla, Garajau – koordinatė 32.638747, -16.8506777

Garajau paplūdimys – koordinatės 32.6382712, -16.852515

Pico dos Barcelos apžvalgos vieta (Miradouro do pico dos Barcelos) – koordinatės 32.6589958, -16.9398987

Naturalūs vulkaniniai baseinai (Doca do Cavacas) – Ponta da Cruz, Funchal, Madeira, Portugal,  32.6352957, -16.9477415 

Šv. Katerinos parkas (Parque de Santa Catarina) – koordinatės 32.6457892, -16.9139779

Madeiros katamaranai – Rua Das Hortas 11 Funchal, Madeira, Portugal

Pico tvirtovė – Beco do Amaro 39A, 9000-203 Funchal, Portugal

Drakono medis – koordinatės 32.6574269, -16.8678612

Levadų koordinatės, sudėtingumas ir kita svarbi informacija čia: http://www.madeirarural.com/levadawalks/

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s