Izraelis, stereotipus sulaužiusi kelionė (I dalis)

IMG_20150122_095953.jpg

Žiema. Ryte, kai už lango kosulys kankina automobilius ir termometro rodyklė niekaip nepersirita iš mėlyno sektoriaus į raudonąjį, niekur nesinori netik, kad kišti nosies iš namų, bet dažniausiai ir lipti iš lovos. Užsimerki su mintimis, apie kavos puodelį ir vakar taip godžiai suvalgytą cinamonu pabarstytą bandelę.

Cinamonas…

Minčių galia taip stipriai sureguliuoja skonio receptorius, kad net kelis kartus sučepsiu gulėdamas lovoje ir viena akimi žvelgdamas, kaip žmona priėjusi prie kalendoriaus, pasipuošusi šelmiška šypsenėle, baksnoja į raudonais apskritimais apvestas sausio mėnesio dienas. Nurijus mintyse susikurtus paskutinius bandelės kąsnius suvokiu, jog šiandien ta diena, kai vėl skambinsiu 1424 ir ištarsiu tą palaimingą sakinį: reikalingas automobilis nuvežti į Vilniaus oro uostą.

Artimieji rytai, kalnai rytinio cinamono, riešutų, svaiginančio kardamono ir kas geriausia šiluma. Gal ne pragariška kaitra, bet pabėgimas į per trisdešimt laipsnių aukštesnę temperatūrą visada nuteikia pozityviai. Tradiciškai suvalgome medumi perteptą sausainį, kaip kelionės pradžios simbolį ir pakylame į lig šiol ilgiausią skrydį (keturios su puse valandos).

Nusileidžiame Tel Avive jau sutemus. Pirmą kartą prieiname prie būdelės gauti popieriuką įrodantį mūsų atvykimą į šalį. Prie būdelės einu kiek baugiai, nes atmintyje išlikę daug komentarų apie Izraelio patikros punktus, apie laviną klausimų, kodėl mes būtent juos norime aplankyti. Viskas vyksta labai paprastai ir daug greičiau negu tikėtasi. Įveikiame 14 km traukiniu ir išlipame centrinėje miesto dalyje. Prieš tai stotyje išsikeitėme vietinių pinigų, kaip vėliau paaiškėjo gana palankiu kursu. Pinigai, tarsi iš monopolio žaidimo, pasirodė rytietiški akcentai, bet gana stipriai aptrinti ir persmelkti žydišku prakaitu, todėl greit įsidėjome į piniginę.

 Kartu su mumis išlipa ir daugiau lietuvių, todėl jų pasiklausiame patarimo, kaip geriau pasiekti mūsų nakvynės vietą. Gal 25 metų mergina, kuri kaip susidarėme įspūdį čia lankosi reguliariai gana kreivu žvilgsniu mus nužvelgia, kai pasiteiraujame į kurią pusę mums eiti iki viešbučio (tiksliau hostelio). Net pasitikslina ar tikrai mes pasiryžę tokiu paros metu eiti. Iš jos akių suprantame, kad tai gal ir kiek pavojingas rajonas, tačiau mes juk metus gyvenome Naujininkuose, ir Gerosios vilties gatvėje esančiame name, todėl Tel Avivo naktiniai kvartalai neturėtų mums kelti nepatogumų.

Ginkluoti kiek kelionės išvargintomis šypsenomis pasileidžiame į hostelio paieškas. Gatvių pavadinimai dalinai atitinka mūsų žemėlapyje esančius įrašus, todėl mėgaujamės „kaitra“ ir kvapais, kurie vis sustiprėja prie maisto įstaigų siūlančių greitus užkandžius. Ilgainiui pamirštame tos merginos perspėjimus, dėl pavojingų vietinių ir visai drąsiai skinamės kelią vis mintyse sudarinėdami kelionėje būtinus paragauti patiekalus.

Galiausiai pasiekiame ir apsistojimo tašką, kurio recepcijoje (dviejų kvadratinių metrų kambario dalis, primenanti baro užstalę) vos pastebima vietinė mergina mums nupasakoja hostelio tvarkos principus. Kiek vėliau prie mūsų prisijungia daugiau nakvotojų ir išklausome 15 minučių trukmės tos pačios merginos monologą apie geriausius klubus netoliese ir žydų padarytą pažangą dainavimo kultūroje. Aišku mums vienintelis dalykas, kurio troškome buvo raktai nuo kambario, bet nepasirodome nemandagūs ir klausomės. Gauname miesto žemėlapius, kurie tikrai pravers, kai čia sugrįšime, bet dabar gavę raktus praeiname aplinka, primenančią studentų bendrabučio ketvirtadienio vakare vaizdą. Per daug nekreipiame dėmesio į atrodo netylančios muzikos erdves ir pasiekę savo kambarį, krentame į lovą. Kambaryje didelio triukšmo nesigirdi, bet gana vėsu. Užmiegame.

IMG_20150122_092803.jpg

Ryte viskas atrodo kitaip, išeidami iš hostelio praeiname pro „palūžusius“ ir mėgaudamiesi ramybe pasiekiame autobusų stotį. Ji visai netoli, todėl dar turime galimybę nusipirkti užkandžių. Autobusų išvažiavimo laikas griežtai kontroliuojamas, todėl tai tikra atgaiva po kelionių, kuriose autobusai važiuoja tada kada nori. Įlipame į autobusą bilietus nusipirkę stotyje.

Prasideda kelionė į miestą, kuriame net nereligingas žmogus jaučia palaimą ir susitelkimą (bent taip manėme iš prieš tai perskaitytų straipsnių).

Nuleidęs galvą pakelėje kiūtina asiliukas, jam iš paskos seka pusamžis vyriškis. Tarsi darbo ir nepritekliaus iškankintu veidu pažvelgia į mūsų pravažiuojantį autobusą, suteikdamas dar didesnį socialinių sluoksnių skirtumo įspūdį. Kiek akys užmato pro langus kalkakmenio balkšvi kloniai, kurių ryškumas nepriklausantis nuo saulės šviesos regis turėtų būti paskendęs tirštame dulkių debesyje.

 Dulkių nėra.

 Vaizdas toks aiškus, jog neretai galima pamanyti, kad čia tas labai tikroviškas sapnas, kada pabudęs kelias akimirkas dvejoji, dėl faktų tikrumo.

Autobusas manevringai vinguriuoja pustuščiu, tačiau kalvotu keliu. Atrodo, kad specialiai atsigręždamas posūkiuose dar nenori mūsų paleisti iš Tel Avivo žemių.

Autobusui tenka nusivilti.

Lašelių formos juodais nuo saulės akiniais vairuotojas, tarsi negailestingas vadeliotojas, kelis kartus pabalnoja savo plieninį žvėrį garsiniu signalu ir mes paskęstame sąlyginėje dykumoje. Sąlyginėje, nes pakelėse apstu krūmų, kurie kartkartėmis net pasidabinę žiedais. Kiek tolėliau nuo kelio auga keli medžiai, bet visumoje viskas paskendę gelsvoje kalkakmenio jūroje.

Stotelėse iš Tel Avivo į Jeruzalę įlipa iš išlipa vietiniai gyventojai. Kiek didesnį įspūdį daro kareiviai su automatais. Įlipę pro priekines autobuso duris iš kuprinės išsiima pažymėjimą, parodo jį vairuotojui ir praeidami į autobuso vidurį uždeda rodomąjį pirštą ant gaiduko. Visada pasiruošę tamsių akių, raudonomis kepuraitėmis vyriškiai prisėda gretimais. Turėdamas rankoje telefoną, išjungiau ir įsidėjau į kišenę, kad nesudaryčiau įtarimo, jog noriu juos nufotografuoti.

Apie 70 km atstumą, skiriantį miestus įveikiame per valandą. Išėjus iš stoties dangus kiek niaukstėsi ir nejučiomis, pagalvojome apie matytas Jeruzalės nuotraukas šiuo metų laiku internete. Baltasis akmuo, kuris beje Jeruzalėje turi gelsvesnį atspalvį (arba tik mums taip pasirodė) buvo pasidengęs plona sniego danga. Ko jau ko, bet sniego tikrai nepasiilgome ir kelis kartus akimis permetę žemėlapį susirandame Yafo gatvę.  Tai turbūt pagrindinė gatvė, vedanti netik iki Jeruzalės svarbiausių objektų, bet ir iki mūsų viešbučio. Kelis kilometrus paeiname gatve, pralenkdami kelis „Bazar‘us“, kuriuose pirkėjai vienas už kitą pardavinėja skanesnius vaisius ir riešutus, ką jau kalbėti apie prieskonių ir įvairių žolelių mišinius.

img_20150114_114339

Susirandame viešbutį, kurio interjeras dvelkia prabanga, bet tai tik dvelksmas. Tačiau mums to užtenka, visa ko trokštame galime susikurti patys, svarbiausia nebijoti pasinaudoti įgimtu, bet daugelio žmonių neišpuoselėtu gebėjimu būti laimingais. Mūsų kambarys su aukštomis lubomis ir langu (mažyčiu balkonu) į tą pačią Yafo gatvę. Centrinio šildymo aišku tokiose šalyse nėra, todėl vienintelis šilumos šaltinis – šildytuvas kabantis dviejų metrų aukštyje virš lovos. Pailsime, persirengiame kiek šiltesniais drabužiais (kai kalbu šiltesniais, tai turiu omenyje marškinėlius trumpomis rankovėmis, keičiame į marškinėlius ilgomis rankovėmis). Išeiname apsižvalgyti į miestą.

Jeruzalė sugriovė stereotipus, sugriovė susidarytą įspūdį apie šventąjį miestą. Taip čia daug kepurėtųjų ir iš mados niekaip neišeinančių juodų drabužių, tačiau pats miestas alsuoja modernumu. Regis civilizacija negrįžtamai pakeitė miestą iš to, kuris buvo aprašytas knygose į tą kuriame einant link raudų sienos gali pamatyti barą su pavadinimu „Putin pub“.

img_20150114_120520

Prieiname prie Jeruzalės centrinės dalies, kuri padalinta į žydų, krikščionių, musulmonų ir armėnų kvartalus. Pagal nuorodas pasiekiame ir raudų sieną. Moterys į vieną pusę, vyrai į kitą. Kalkakmenio luitai inkrustuoti žmonių bejėgiškumu. Keista ir beje labai pelninga komercijos rūšis – tikėjimas, pagalvoju žvelgdamas į žmones popieriaus skiautėmis kaišančius akmenų tarpus. Skaitoma Tora, šlakstomasi švęstu vandeniu ir minios turistų. Tiesą pasakius siena vaizduotėje buvo piešta didesnė, nei iš tikrųjų yra. Keista, kai pagalvoji, kad taip nutinka beveik visose kelionėse: ar tai undinėlė Kopenhagoje, ar koliziejus Italijoje, Akropolis Graikijoje – visi šie objektai mūsų išankstiniuose vaizdiniuose yra hiperbolizuojami, kartais net perdėtai sudievinami.

WP_20150114_009.jpg

Prie raudų sienos, yra keletas patikros punktų, panašiai kaip oro uoste. Nusprendžiame grįžti iš centrinės dalies ir kaip vėliau supratome, patenkame į musulmonų kvartalą. Mintyse kartodamas žodžius „naujasis islamas“ truputį gūžteliu pečiais, kai prie mūsų prisiartina grupelė vaikų. Du iš jų prieina arčiau ir maloniai nori susipažinti, spaudžia rankas, – Saidas ir Hadidas, prisistato. Į klausimą iš kur jūs esate, mes kaip visada atsakome labai visiems sudėtingu galvosūkiu – Lithuania, kuri dėl nesuprantamų raidžių kombinacijos virsta Ukraina. Vaikinai išgyvena lengvą paauglystę, nors gal islamiška paauglystė kiek kitokia ypač atsižvelgiant į šių dienų realijas. Pasisiūlo išvesti į mums reikiamą Yafo gatvę iš labirintu virtusios centrinės dalies.

img_20150114_114850_1

Vienas posūkis, kitas. Vaikinai eina priekyje ir visai nepastebimai, ties kiekvienu posūkiu jų vis daugėja. Neįtardami nieko bloga sekame paskui, nors kyla vis didesnis įtarimas, kodėl kelias priekyje neveda į vis platėjančią centrinę gatvę, o į vienodų namų kiemus. Galiausiai sustojame ties sankryža ir vaikinai savo povyza parodo, kokį žygdarbį atliko ir privalo būti apdovanoti. Savo rankų judesiai ragina kiekvienam atseikėti po 20 šekelių, nes be jų mes būtume mirę iš bado, beieškodami išėjimo. „prasisukame“ su 5 šekeliais bendrai jaunųjų verslininkų gaujai ir tai tik dėl šventos ramybės, kad ir kaip juokingai šitie žodžiai nuskambėtų šioje vietoje.

IMG_20150114_122455_1.jpg

Pasukame vienu iš keliukų sankryžoje, nes kuriuo tiksliai eiti 5 šekelių buvo per mažai. Mus lydi sėkmė. Diena jau ėjo visai į pabaigą, todėl susiradus parduotuvėlę įsigyjame vakarienę ir grįžtame į viešbutį. Įjungiame šildytuvą ir pagal recepcijoje dirbančio žmogaus rekomendacijas pakylame ant pastato stogo, kur yra erdvė skirta viešbučio klientams. Čia galima pasidaryti kavos ir pasigaminti valgyti, yra keletas stalų po stogu ir po atviru dangumi. Išgeriam kavos ir arbatos, ne vien dėl malonumo, bet ir tam, kad greičiau sušiltume. Turistiniu požiūriu turėjome labai turiningą dieną, kuri išvargino taip, kad laiko tarpas nuo atsigulimo į lovą ir užmigimo sumažėjo iki kelių akimirkų.

Kitą dieną išsiruošiame į 10 km nuo Jeruzalės nutolusį Betliejų. Kelionė kiek užtrunka nes vykdoma iš pažiūros kiek agresyvoka pasų kontrolė prie Palestinos sienos. Susitinku kiek perdėtai rimto ir dėlto juokingo kareivio žvilgsnį. Pastarasis dirsteli į pasą, po to vėl į mane. Akimirkai širdis suspurda, pasitikėjimo savo tapatybe neprideda maskatuojantys automatai, bet regis esu tas, kas esu. Pastebėjau, kad moterų patikra reikalauja daug mažiau laiko.

Išlipame Betliejuje ir sekame nuorodomis iki Jėzaus gimimo bazilikos. Čia labiau į akį krinta ne architektūra, o žmonės. Iš pradžių norėjau pasakyti, kad jie kiek keistoki, bet sumečiau, kad mes jiems pasirodėme keisti. Niekur nepaleidžiantys žvilgsniai persekiojo mus visą buvimo Palestinoje laiką. Aš net apsižiūrėjau marškinėlių užrašus, gal ten kas parašyta, pavyzdžiui: „vienu šūviu du arabai“, arba „Palestina mūsų“. Deja didžiausią dėmesį vis dėlto kaustė mūsų veidai. Pasirodo ne visi buvo taip priešiškai nusiteikę. Kai pirmą kartą prie mūsų priėjo linksmo, tarsi iš pasakų veido arabas su visu kavos virduliu, puodeliais ir dar nežinau kam naudojamais įrankiais – pasirodė smagu sulaukti draugiškumo gesto. Jis vis kvietė pas jį išgerti geriausios pasaulyje kavos. Tačiau, kai tas pats arabas vis išnirdavo iš už kiekvieno kampo su ta pačia viltimi, kad mes sutiksime pas jį užsukti, pradėjo kiek nervinti.

IMG_20150115_093750.jpg

Kol keliavome prie bazilikos, teko praeiti pro vietinį turgelį. Ką įsitikinome šios kelionės metu, kad čia žmonės labai pasitiki savo pardavinėjamomis prekėmis ir visai nesvarbu ar tai būtų riešutai, cukinijos ar aliuminio puodai. Na, su pastaraisiais, tai aš neradau jokio loginio paaiškinimo, kodėl turistams jų primygtinai reikėtų, bet pardavėjui greičiausiai patinka tokia veikla – kiekvienam savo. Taigi turgelyje karaliavo viena taisyklė, – kas garsiau pareklamuos savo prekes, tas turės didesnį šansą jas parduoti. Buvo net moderniųjų arabų, kurie paleisdavo įrašus su kaip spėju prašymais pirkti vieną ar kitą daiktą. Po kokio penkto susitikimo su mūsų kavos kvietėju – pasiekėme savo tikslą.

Žengiant aikšte turistų buvo kiek daugiau ir mažiau vietinių, todėl galėjome kiek atsikvėpti. Atokvėpio valandėlę sutrikdė gal keturiasdešimties metų moteris pratarusi: „Salam aleikum“. „Aleikum asalam“ – išpyškinau filmuose girdėtą frazę ir labai tikėjausi, kad tai reiškia – „ramybė ir tau“, o ne kažkokį „mirsi viena, šiam užmirštam krašte“. Tačiau moteris nesureagavo kažkaip negatyviai, todėl manau, jog pasisveikinimo procedūra praėjo gana sklandžiai.

Bazilikoje, kiek kitokia dvasia tvyrojo ore, nei krikščioniškuose pastatuose. Nežinau, kaip paaiškinti tą jausmą, vienu metu apėmė nekonkreti baimė, bet tuo pačiu ir ramybė. Klajojome po baziliką apžiūrinėdami mums mažai sakančius religinius atributus. Buvo galima net nusileisti į požemius dar giliau, tačiau pasijautė, kad trūkta gaivesnio oro ir šviesos. Išėjus į lauką  – palengvėjimas, su kuriuo iš išorės apžiūrėjome dar keletą svarbių religiniu požiūriu pastatų. Kas tikrai patiko, tai miesto aikštė, laikrodis ir neįkyrūs (visom prasmėmis) vietiniai. Kažkaip pasirodė, kad Palestinoje viskas buvo pigiau negu Izraelyje, tiek maisto kainos, tiek apgyvendinimo paslaugos nors valiuta buvo ta pati.

img_20150115_095128_1

Nenorėjome labai nuklaidžioti tokiame mieste, todėl grįžome tuo pačiu keliu, tuo labai pradžiugindami jau mano minėtą kavos siūlytoją. Jis mus pasitiko su tokiu žvilgsniu, kuris reikštų – neradome niekur geresnės kavos, tai grįžtame, pas geriausios kavinės savininką. Išsiskyrimas, su juo buvo kiek sentimentalus, net buvau sugriebtas už rankos, bet spartesniu žingsniu praėjome turgų, kuriame regis per tą laiką niekas nepasikeitė, tik rėkimas įgavo kitokį skambesį (gal buvo jau taikomos nuolaidos).

Grįžome saugiai iš Palestinos į Jeruzalę, bet čia mus pasitiko lietus. Tartum sezoninis škvalas permerkė drabužius ir avalinę kiaurai, kol pasiekėme savo viešbutį. Blogiausia buvo tai, kad šildymas, du metrai virš lovos, o lauke saulutė vargiai tą dieną buvo beišlysianti, todėl teko plastmasinių įrankių pagalba nusukinėti šildytuvą nuo sienos ir pastačius jį ant grindų, tarsi kokią palydovinę lėkštę, apdėstyti šlapiais rūbais. Vaizdas nebuvo labai skoningas, gal kiek primenantis benamio astrofiziko gūžtą, bet užtat avalinė ir drabužiai lėtai, bet džiūvo.

img_20150114_172033_1

Per kitas dienas Jeruzalėje oras kiek pasitaisė ir aplankėme Kristaus kapo bažnyčią. Dar kartą priėjome prie auksine hemisfera dengtos sinagogos. Ypač patiko vaikštinėti senosios miesto dalies gatvelėmis prietemoje, kai viskas pasidabindavo švieselėmis. Aišku nelindome į tuos keturis rajonus per daug, nes iš islamiškojo išėjome su 5 šekelių deficitu, įdomu kiek kainuotų ištrūkimas iš armėniškojo.

Praturtinus sielą kultūrinio pažinimo džiaugsmais palikome Jeruzalę ir 310 km autobusu išriedėjome į Eilatą. Apie tai kitoje dalyje…

Izraelis, stereotipus sulaužiusi kelionė (II dalis) >>

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s