Izraelis, stereotipus sulaužiusi kelionė (II dalis)

IMG_20150117_111933.jpg

Eilate tikėjomės kiek sušilti ir pasimėgauti saulės voniomis paplūdimyje. Kelionė truko virš keturių valandų su sustojimu poilsiui. Kelionės metu iš dešinės palikome įspūdingą Masados dykumą su savo tvirtove – tragiškos žydų žūties simboliu, o kairėje pusėje didžiąją kelio dalį mus lydėjo negyvoji jūra. Vienintelis šiltesnio oro stygius musų nepriviliojo pasilepinti druska persotintu vandeniu, be galimybės nuskęsti. Atvykus į Eilatą mus pasitiko sąlyginė 23 laipsnių šiluma ir pustuštės gatvės. Buvo sekmadienis ir beveik niekas nedirbo, nes tęsėsi Šabo metas, kuris kiek pastebėjom toliau nuo Jeruzalės turėjo mažesnę svarbą.

Kiek sudėtingiau sekėsi susirasti viešbutį, net pačių vietinių pamėgtoje prieigoje prie raudonosios jūros. Adresas šviečiantis ant namo sutapo su mūsų turimu, nes matėsi viešbučio iškaba, tačiau patekimo į jį neradome kokias 15 minučių. Nebuvo ko ir paklausti, kol galiausiai pro statybininkų nuardytą takelį, smėliu ir armatūromis nuklotą veją pakilome į trečią pastato aukštą. Neramu pasidarė dėl viešbučio egzistavimo esamuoju laiku, nes kad jis čia buvo anksčiau, tą liudijo iškabos ir nuorodos ant durų. Tačiau sekimas nuorodomis ir žvalgymasis į užrašus ant sienų, skelbimo lentų priminė nerekonstruotas sanatorijas prie Lietuviško pajūrio. Daug betono, sunkūs, masyvūs vaiduokliai niekaip nesiderinantys prie skaidraus vandens teikiamų malonumų.

Pagaliau trečio aukšto koridoriaus gale pasigirdo televizoriaus skleidžiamas garsas. Prie recepcijos staliuko sėdėjusi moteris per daug lengvabūdiškai, kad tai būtų klientas su kažkuo bendravo telefonu.

 Gyvybė.

 Atsidusome, kad paieškos davė rezultatų ir laukdami, kol ji baigs pokalbį apžvelgėme kokių 10 kvadratinių metrų patalpą, kurioje stovėjo kavos aparatas, aibė brošiūrų ir kelios skelbimų lentos, nuklotos išvykų pasiūlymais į Jordaniją, Egiptą, Petrą. Gavę raktus patekome į savo kambarį, kuris pagal bendrą pastato vaizdą, mus pilnai tenkino. Likusią dienos dalį paskyrėme miestelio apžiūrai, tačiau apžiūrėti nelabai buvo ką. Miestas neturi (arba mes neradome) jokio istorinio paveldo, tačiau gali pasigirti  nuostabia prieiga prie Raudonorios jūros.

Kiek tolėliau nuo viešbučiams skirto paplūdimio radome promenadą. Besileidžiant saulei žvelgėme į tolumoje stūgstančius ir mus akylai stebinčius Jordanijos kalnus. Raudoni, paskutinių saulės spindulių apšviesti kalnai slepia vieną iš pasaulio stebuklų – Petrą, tačiau ją paliksime kitoms išvykoms į artimuosius rytus. Tuo tarpu dabar vaikštinėjant Raudonosios jūros pakrante susiradome nemenką draugiją. Vietinių kačių populiacija gana didelė ir dalis jų laukia savosios vakarienės. O vakarienė tiesiog skriete atskrenda, nuo gretimai, tiesiog pramogai žvejojančių vietinių žvejų. Kokia kova vyksta, kai viena žuvelė skiriama 14 mūsų suskaičiuotų katinų. Tačiau nevisi labai suinteresuoti maistu. Meninės pakraipos rainių sutikome ir slampinėjančių kiek tolėliau nuo žvejų, sėdinčių ant suoliukų ir besimėgaujančių vos pasisukus pamatoma savo uodega. Gal ir nelabai intelektualūs, bet mieli gyvūnėliai mums padėjo planuoti rytojaus išvyką. Išvyką, kuri kaip vėliau matysime taps visos kelionės į rytus akcentu.

WP_20150117_088.jpg

Grįžome į viešbutį prieš tai pašelpdami vietinius prekybininkus, kur pardavinėjamos produkcijos galiojimo data kartais sutapdavo su praeitų mūsų išvykų datomis, kartais nupūtus dulkes galima buvo apžiūrėti įvairių deformuotų skardinių.

Dažniausiai patraukus anksti ryte viešbučio užuolaidas matoma jūra, kartais kalnai, o mūsų viešbučio atveju buvo matyti, kad šviesu. Nors tiek, pagalvojam ir sukraunam į kuprinę dideles vandens atsargas. Šios dienos tikslas – Timnos nacionalinis parkas. Maždaug 30 km į šiaurę nuo Eilato, Negevo dykumoje esantis slėnis mus paviliojo savo dykuma, kurioje dar niekada nebuvome. Kelias yra tas pats, kuriuo atvykome iš Jeruzalės, bet svarbiausia buvo nepražiopsoti sustojimo, nes jis sąlyginis – stulpelis tarp dykumos iš vienos kelio pusės ir kelių palmių plantacijų kitoje.

Išlipome dviese iš autobuso ir pasijautė vienatvės apraiškos. Trūko tik nudžiūvusių krūmų, pučiant vėjui slenkančių akmenuotu slėniu. Pajudėjome nuo kelio į tolumoje kyšančių kalnų virtinę. Mus pasitiko, kiek vaikiškos gal 5 metrų egiptietiškos statulos, kurios kiek nuvylė pigumu, todėl daug dėmesio joms neskirdami už nugaros jau nebematėme retkarčiais pravažiuojančių automobilių. Priėjome įėjimą į Timnos parką ir buvome keistai nužiūrėti po teiginio, kad po parką keliausime pėsčiomis. Gavome žemėlapius, pagal kuriuos galima orientuotis kokie atstumai tarp lankytinų objektų. Praėję pirmą kilometrą nusprendėme, kad užteks pirmiausiai pasitaikiusios uolos krašto, kad papietautume, pailsėtume ir grįžtume atgal į stotelę. Tačiau pasiekus pirmąjį, nusprendėme eiti iki antrojo, kol galiausiai priėjome išvados, kad eisime iki pat ežero, kaip centrinės parko dalies ir galutinio tikslo.

WP_20150119_092.jpg

Eidami keliu pasiekėme tokią stadiją, kai praskrendantis vabzdys girdėjosi taip, kaip Lietuvoje pravažiuojanti mašina. Visiškas ir totalus tylos jausmas, kai regis galėjai puikiai girdėti savo širdies plakimą. Ji baugino ir tuo pačiu traukė, niekaip neleisdama priprasti. Dykuma tuo ir žavi, kad gali tave praryti, tau net nesupratus, kad esi pralaimėjęs savo išgyvenimo žaidimą. Jokios gyvos dvasios aplinkui, tik akmuo, kalkakmenis, smiltainis ir net medis pasitaiko rečiau nei akipločiu aprėpiamo vaizdo kaita. Vienintelis vėjo dvelksmas, kiek gaivindavo ir vangiai kilnojo dulkes, nuo ištisines juostas pasislėpusio kelio paviršiaus.

IMG_20150119_120013.jpg

Priėjome karaliaus Saliamono stulpus, kurie buvo panašūs į iš nuotraukų matytus Petros vaizdus. Gamta turėjo nemažai laiko išmokti, tokio amato, bet išmokus sukūrė kūno virpulius iššaukiančius vaizdus. Pakilome jais į viršų vis skaitydami Egiptietiškos istorijos ištakas. Sutikome keletą turistų grupių atvykusių užsakytais autobusais. Pabaigėme vandens atsargas, su viltimi, kad galutinio tikslo vietoje galėsime jų dar įsigyti. Tyrinėjome savo žmogiškų galimybių ribas vis mindami raudono smiltainio uolas, kol galiausiai supratome, kaip gali atrodyti miražas. Tolumoje matomų palmių salelė apsupta kalnų ir pasmerkta nuolatiniai saulės priežiūrai.

Miražas turi savybę išnykti. Mūsiškis arba buvo labai geras, arba tai tikra oazė ir galutinis mūsų kelionės tikslas. Pasisekė. Pasisekė visomis prasmėmis, nes vandens trūkumas jau buvo ne pats blogiausias nutikęs dalykas.

Ežerėlis oazėje buvo skirtas gyvuliams pagirdyti, nors dabar pagal gautą žemėlapį čia egzistavo tik trijų rūšių gyvybė: paukštis panašus į erelį, vilkai ir kalnų ožiai. Oazėje buvo ir kavinė, kurioje pasipildėme vandens atsargas, pasistiprinome vietiniu maistu. Tiesa pasakius maistu, kuris tapo dažnu mūsų raciono ingredientu. Falafeliai, humusas, tachini padažas ir panašūs užkandžiai tikrai verti dėmesio tiek vegetariniams, tiek grifų maitinimosi įpročiams atstovaujantiems žmonėms. Sukorėme jau dviženklį skaičių kilometrų ir grįžimą atgal nusprendėme kiek patrumpinti.

Visada kelio trumpinimas turi minusų, kartais tie minusai virsta gyvybei pavojingais išbandymais, tačiau sukeliančiais daug smagių prisiminimų. Aišku jei lieka kam tuos prisiminimus papasakoti.

Žmonai einant priekyje, pėdos platumo takeliu, žvelgiau kaip keičiasi akmenėlių dydžiai ir spalvos. Sekiau iš paskos, tarsi ieškodamas gintaro, visai nekreipdamas dėmesio į laukiančius nesklandumus. Retsykiais pakeldamas galvą už kokių 300 metrų pamačiau kelių žemaūgių medžių pavėsyje besiilsinčių gyvulių siluetus. Gal dėl saulės ar nuovargio, nebeįstengiau įžiūrėti, kas konkrečiai mums pastojo kelią. Mintyse tik prisiminiau lankstinukuose paminėtą sakinį, kad reiktų saugotis vakarop ateinančių pavienių vilkų.

Stabtelėjome, šiek tiek pritūpėme. Akimirkai nežinojau ką daryti, tik suvokiau, kad jeigu tai vilkai pabėgti ar jų išvengti, esant tokiai jų maisto konkurencijai, neturime jokių šansų. Jie ir greitesni už mus, ir pagal kvapą galintys suuosti iš kelių kilometrų, todėl nusprendėme paėjėti kiek atgal ir lanku juos apeiti. Po kelių minučių mūsų daromo lanksto pastebėjau kad jie pasistiebę ant dviejų kojų, skainioja nuo medžių lapelius. Niekaip neįstengdamas suvokti vilkų tokio elgesio, priėjau išvados, kad tai bus kalnų ožiai ir pavojaus gyvybei nebėra. Nebent kalnų ožiai paveikti kaitrios saulės įtakos nuspręstų keisti maitinimosi įpročius.

Grįžome iki pat stotelės vos pavilkdami kojas, pačiu laiku pagal grafiką, tačiau joks autobusas pro mus nepravažiavo. Apskritai gal pravažiavo keli automobiliai ir vienas karinis ekipažas. Iki Eilato 30 km, jau vakarėjo. Tuo pačiu keliu, kuriuo mes atėjome iš Timnos parko važiavo džipas, kuris prie mūsų stabtelėjo ir pro pravertą langą pažinome, jog tai Timnos parko darbuotoja, kuri mums pardavė bilietus. Maloniai pasisiūlė pavėžėti iki pat mūsų viešbučio. Apsidžiaugėme, kad problema vos iškilusi, pati savaime ir išsisprendė.

IMG_20150117_113046_1

Kitos kelios dienos Eilate priklausė artimesnėms išvykoms, kurių metu išsivertėme su viešu kurorto transportu. Vykome į taip visų išgirtą povandeninę observatoriją ir jūros parką (kuris mums didelio įspūdžio nepaliko), taip pat nukeliavome iki kupranugarių rančos, kurioje pasirodo radome ir daugiau priglaustų gyvūnų. Asiliukai, ožkos su ryškiai pagal kūną neproporcingomis ausimis, daugybė paukščių ir net šunų buvo suvaryti į vieną didelį plotą, nuo pašalinių aptverti tankia tvora.

Taip ir bėgo dienos, kol galiausiai visai nepastebimai jau krovėmės kuprines grįžimui į Tel Avivą. Čia viskas jau buvo pažįstama, todėl iškart susiradome nakvynės vietą, kuri pirmą kartą buvo ne viešbutyje, o pagal nakvynės apgyvendinimo paslaugos („airbnb“) teikiančių žmonių sąrašą išsirinkta vieta. Kambarys, bute pas Moran, (toks buvo tikros žydės vardas), kur apsistojome niekuo neypatingas, šeimininkės bruožas – draugiškumas. Ji davė raktus, aprodė kambarius ir per visą kelionės laiką, mažai ją ir matėme. Niekas nebuvo saugoma, paslėpta, ar neleistina kuo nors naudotis. Kas labiausiai pralinksmino, tai jos augintiniai (katinas ir šuo). Kultinio filmo „nieko negirdžiu, nieko nematau“ gyvuliška versija.

Per kelias paskutines dienas Izraelyje, aplankėme Haifos miestą, pėsčiomis išvaikščiojome Jafa senamiestį ir mėgavomės jūra. Pirmą kartą per visą kelionę deginomės, nes pagaliau deramai atšilo.

Taip begulint ant smėlio, kai aplink lankstė daugybė šunų, sklido musulmoniškoms religinėms apeigoms skirtos melodijos ir užkandžiaujant pamėgtais avinžirnių patiekalais, pajautėme rytietišką dvasią. Ypač gražiai atrodė penktadienio vakaras, prieš šabą, kai visas prie paplūdimio esantis pievute nuaugęs ruožas buvo nusėtas kepsnius ant grotelių čirškinančių įvairių tautybių atstovų. Minios žmonių ištisomis šeimomis paskleidė tikro atsipalaidavimo nuotaiką, kurios įkvėpti ir atsisveikinome su kontrastų miestu.

IMG_20150122_093442_1.jpg

Keliauti į arba iš šalies šeštadieniais neapsimoka (šabas), bet prieš pirkdami bilietus apie tai nepasidomėjome. Norit nusigauti iki oro uosto, teko kviestis ganėtinai brangų taksi. Kai jau atrodė, kad visi nuotykiai nugludo mūsų prisiminimuose susidūrėme su kareiviais esančiais prie įėjimo į oro uostą. Pradžiai jie pasidomėjo iš kur esame, kiek laiko čia buvome, po to uždavinėjo kiek keistokus klausimus apie žmonių supakavusių mūsų kuprines tapatybes. Galiausiai teko kuprines atidaryti ir tik išnarsčius jiems mūsų drabužius ir kitus asmeninius daiktus, buvome praleisti prie registracijos skrydžiui zonų. Būtent tada prasidėjo ta žydiškų patikrų virtinė, kai „magnetinių rezonansų“ gausa privertė rimtai pergalvoti ar spėsime visa tai praeiti ir laiku išskristi.

Spėjome.

Pakilus į dangų ties dešiniu sparnu matėme ilgą paplūdimio ruožą, kurį po kelių akimirkų pakeitė viduržemio jūros vandenys. Ar Izraelis yra saugi šalis keliauti? – taip, čia nesklandumų gali kilti tik jei prieš tai esi buvęs Izraelio priešų teritorijoje, esi panašus į palestinietį (asmeninė pastaba) ar paprasčiausiai negerbi jų įstatymų ir papročių. Tai šalis, kuri kvepia prieskoniais, vos apie ją pagalvojus pradeda spengti ausyse, vos mintimis grįžus į dykumos slėnius. Taip, tai kontrastų šalis. Kontrastų tarp gyventojų, architektūros ir kultūrų. Tai šalis, kuri suartina. Nesakau religiniu požiūriu, kad prie Aukščiausiojo. Suartina su tuo kuo tiki: Dievu, kavos pardavėju ar žmona – manuoju atveju.

Nukeliauta lėktuvu: 5654km

Nukeliauta traukiniu: 206km

Nukeliauta autobusu: 871km

Nukeliauta pėsčiomis: 143km

 

Viso nukeliauta: 6874km

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s