Krokuva, Zakopanė – pasivaikščiojimai debesyse ir žingsnis Slovakijos link (I dalis)

2

Peržvelgus vandenynų ir palmių nuotraukomis primargintus lankstinukus kyla mintis, apie kainos ir kokybės santykį. Pasąmonėje susiformavusio teiginio, kad vanduo tuo žydresnis, kuo jis toliau nuo Lietuvos (visomis prasmėmis), nepavyksta paneigti net akivaizdžiai tyrinėjant žemėlapį ar žiūrint kelionių laidas televizijos ekrane. Tačiau sudėliojus visas kelionės išlaidas ir šalia kuklios skaičiais išpaišytos skiautės priartinus padarytas nuotraukas aiškėja faktas, kad nuvertinam savo kaimynus. Ištarus žodį Lenkija, skirtingo intelekto žmonių grupėse sulauksime aptarinėjimo Jogailos atlikto Lietuvos krikšto, pigių mėsos, pieno gaminių ar aršių „Legia“ futbolo klubo sirgalių. Tačiau labai retam išsprūs pasakyti, kad Lenkija turi prieigą prie vienų gražiausių Europos kalnų – Tatrų. Būtent kelionė į Zakopanę turi patį geriausią kainos ir kokybės santykį iš visų mūsų buvusių kelionių.

Trečią kartą per keleto mėnesių laikotarpį pajudame autobusu į Varšuvą (5€ į vieną pusę vienam žmogui). Įdomiausia, kad kelionės trukmė (dėl remontų ir patikrų pasienyje) vis ilgėjo, tačiau pojūtis buvo, kad kiekvieną kartą vis greičiau atvažiuojame. Atrodo pratinamės prie šio miesto, net priebalses: š, č, z vartojame dažniau, jas jungdami į žodžius, kuriuos ištarę sulaukiame šypsenų. Šypsenų iš vienas kito, iš savęs paties.

Vos pro autobuso langą pamačius mokslo ir kultūros rūmus užsisegame kuprines ir išjungiam nebaigtą žiūrėti filmą. Pasistipriname ir nusigavę iki Centrum metro stotelės važiuojame iki Wilanowska metro stoties, kur netoliese stoja mums tinkamas autobusas. Pirmą kartą išbandysime  „Polski bus“ techniką. Ir turiu prisipažinti, kad atsisėdus į tokį autobusą, jausmas, kaip iš „Turkish airlines“ persėsti į „Wizzair“, tačiau kaina viską atperka, todėl nesiskundžiame (kelionė Varšuva – Krokuva – Zakopanė – Varšuva dviem žmonės kainavo apie 130 zlotų/30€). Beje šios įmonės autobusuose nesinaudojama sėdynių numeriais ir visi sėda kam kur patinka, todėl patartina autobuso laukti eilės priekyje, kad užsiimtumėte norimas vietas.

Keliaujame į Krokuvą, kuri pagal padarytus namų darbus turėtų mus nustebinti panašiai taip, kaip nustebino Varšuva, pirmą kartą ją išvydus. Laikinąją Lenkijos sostinę pasiekiame jau sutemus, todėl nieko nelaukdami susirandame savo nakvynės vietą – „Appena Hostel“. Deja čia niekas mūsų nelaukė ir tenka skambinti prie lauko durų prikabintame lapelyje parašytu numeriu. Išvertus, ką pasakė administratorius – savininkas, galėtų nuskambėti taip: Aaa Jūs tie iš Lietuvos, maniau kad neatvyksite. Deja atvykome. Vienintelis teigiamas viešbučio akcentas, vieta. Net susimąsčiau, kad Lenkijoje viskas turi tik vieną gerą pusę, nesvarbu ar tai monetos, lošimų kauliuko ar veidrodinio oktaedro, bet ji mus paperka.

IMG_20160723_124953_1.jpg

Hostelis nusiskaičiavo pinigus prieš mėnesį, dabar vėl pareikalavo susimokėti už tą pačią naktį. Deja niekaip negalėjome įrodyti pirminio mokėjimo, todėl tenka išgirsti repliką apie pasenusios technologijos bankinę kortelę. Savininkas žvelgia į mus tuo, taip atsibodusiu artimųjų rytų žvilgsniu, kaip žvelgia godus pirklys į užklydusį maisto pirkėją kilimų parduotuvėje. Tą akimirką suvokiu, kad Lietuviški bruožai artimi ir mūsų kaimynams.

Lova, labai primena padidintą degtukų dėžutės versiją, bet po ilgos kelionės ir daug diskusijų pareikalavusio įsiregistravimo krentame į ją ir pabudę ryte, džiaugiamės, kad išeiname. O išeiname ne bet kur, o į Krokuvos senamiestį, vis nesuprasdami, kodėl Zigmantas Vaza perkėlė sostinės statusą į Varšuvą. Tiesa lankyti objektus su kuprinėmis būtų labai nepatogu, todėl bandėme jas pasidėti iš pradžių autobusų stotyje, (kurioje paklausus valytojos, apie kuprinių pasidėjimo procedūrą, buvom nuvesti iki tualeto). Tada nusigavome į šalimais esančią traukinių stotį, bet scenarijus panašus, kol galiausiai sužinojome, kad už kelis eurus kuprines galime palikti „Galeria Krakowska“ prekybos centre.

1

Kaip karaliai pro švento Florijono vartus patenkame į akmens grindinį, kuriame skaičiuojamos paskutinės dienos iki popiežiaus atvykimo ir jaunimo dienų pradžios. Atsižvelgiant į teroristinę situaciją Europoje, labai džiaugiamės, kad iki tokio masinio renginio dar liko trys dienos ir nebūsime taikinys. Judantis taikinys vienas kito, bet nejudantis pačios žmonių masės atžvilgiu.

4.jpg

Atsigulame ant pievelės šalia Vavelio pilies. Pasak legendos Vavelio kalvos olose gyvenęs slibinas, kurį klasta nugalėjo riteris Krakas. Šioje vietoje įkurtas Krokuvos miestas, pavadintas riterio vardu. Dar jausdamas nuoskaudą po vakarykščių įvykių, manau kad Krakas padarė klaidą su tuo slibinu, bet yra, kaip yra. Žvelgiame į Vyslą ir nors dar net nespėjus pasiekti Zakopanės, planuojame kaip vaikščiosim Gdansko gatvelėmis ir mėgausimės „pigesniu“ pajūriu.

8

Sekantis Krokuvos objektas nukelia mus į antro pasaulio karo laikus. Tas nusikėlimas, tik mūsų fantazijos ir įsikūnijimo vaisius, nes realiai miestas jau „pasveikęs“ su keliais randais skersgatviuose. Nori nenori prieš akis iškyla „Šindlerio sąrašas“, akimirkai pasijaučiam laimingiausi pasaulyje žmonės – gyvendami pačiu geriausiu laiku. Akimirka trumpa, gal dėlto ji ir yra žavesnė už minutę. Aplankome geto vietas, garsią gamyklą, Kazimiero kvartalą, tačiau tai didesnio įspūdžio nepalieka.

11.jpg

Keliaujame autobusu į Zakopanę. Kelionė regis neturėjo būti kuo nors ypatinga, bet visada atsiranda kelionėje koks nors tipažas, kuris pralinksmina, ilgainiui pradeda nervuoti ir galiausiai pradedi klausytis muzikos ar žiūrėti filmą, nors to ir neplanavai daryti. Šį kartą šalia prisėdo baltarusių vaikinų pora  (žodis pora, apibūdina jų kiekį, o ne santykių statusą). Tačiau dėl mano anksčiau minėto fakto, dėl nežymėtų sėdimų vietų, jiems tenka sėdėti atskirai. Vienas jų atsisėda šalia merginos, kurios kojos didžiąją kelionės dalį buvo aukščiau galvos. Taigi tam, kuriam pasisekė labiau ir atsibodo vienam maigyti telefoną, nusprendė pradėti pokalbį su mergina. Anksčiau vaikinai klausdavo, dar prieš klausimą žinodami atsakymus, tokių banalybių, kaip: kiek dabar valandų, kiek laiko truks kelionė ir panašiai. Šis regis naujausios kartos atstovas anglų kalba išrėžė: tau veikia WI-FI?

Juokingiausia, buvo kai vaikinas prisistatė žaidimų kūrėju, o mergina turinti vaikiną, kuris visą laiką žaidžia būtent tą žaidimą. Ir pasisek merginai taip, turėdama kelias valandas laisvės nuo kalbų apie naujos kartos ginklus ir kiaurai sienas riedančias transporto priemones, dabar gavo dozę informacijos kodėl būtent tokios jos buvo sukurtos. Dabar labiau nei bet kada džiaugiuosi, kad vykstame į kalnus. Toli, labai toli nuo pokalbių, kurie gimsta iš prarastų vertybių.

16.jpg

Priartėjus prie Zakopanės pradeda ryškėti kalnų kontūrai ir pasijunti kaip kalinys išėjęs į laisvę. Jautresni kvapai, tyresnis oras ir peizažas, kuris nuspalvintas vakarėjančios vasaros dienos atrodo kerinčiai. Dar prieš kelionę ištyrinėjome gatveles, todėl kelionė iki viešbučio nesukelia jokių nepatogumų ir dar prieš devintą valandą vakaro randame savo nakvynės namus. Jie įsikūrę virš kavinės, atrodo gana panašūs į nuotraukose matytus ir tai geras ženklas. Užlipame iki recepcijos ir mus pasitinka besišypsanti moteris, rankų mostais rodanti, kad prieitume arčiau staliuko. Užsakinėdami viešbutį matėme prierašą, kad viešbučio personalas nekalba angliškai, tačiau manėme, kad jie nesugeba papasakoti naujausios sostų karų serijos anglų kalba, bet patį pasisveikinimo, įsiregistravimo procesą praves, bent jau minimaliai laužyta kalba įterpiamais angliškais žodžiais.

Deja.

Pasijaučiau tarsi nebylioje komedijoje vaidinantis pagrindinį personažą, kol pagaliau gavome raktus ir pasidėję kuprines akimirkai prisėdome ant lovos. Kambarys švarus gal net jaukus, tik vonia, tarsi iš prisišvartavusio kosminio laivo. Na nieko kažko blogo, tiesiog dar niekur nemačiau tokio balto vientisumo, kurį sustiprina apšvietimas.

Nusprendėme prieš užmiegant pasivaikščioti garsiąją Krupovskio gatve. Gatvelė pilna kavinių, parduotuvių (ypač kalnų inventoriaus) ir žmonių. Daug žmonių, todėl per daug neeikvoję paskutinių jėgų grįžome į viešbutį. Tame pačiame pastate, kuriame mūsų viešbutis ir minėta kavinė, vyko ir diskoteka. Vos ją pamačius, mintys išrėkė klausimą: negi dar šiais laikais taip būna? Pasirodo būna. Akimirkai pasijunti, kad Lietuva nėra kažkuo atsilikusi ir net Kaune galima gyventi.

Pusryčiai (įskaičiuoti į viešbučio kainą, kuri siekė apie 40€ nakčiai) buvo nuo  8 – 11h kavinėje esančioje pirmajame aukšte. Norint juos gauti, reikėjo padavėjams pateikti magnetines korteles, kurias gavome recepcijoje. Buvo įdomu stebėti, kaip rytais prieidavę padavėjai šypsodavosi atnešdami meniu, ir kaip piktu veidu nueidavo nuo mūsų su tomis magnetinėmis kortelėmis. Liūdesys greičiausiai susijęs su nepotencialiais klientais. Pasirinkti galima iš penkių patiekalų užrašytų meniu, kuris beje pritvirtintas prie sumažintos pensininkų medinės lazdelės. Kiek užbėgant įvykiams už akių, tų lazdų, kirvukų ar net kirvių buvo pilnos suvenyrų parduotuvės. Kodėl būtent toks palikimas atspindi Zakopanę neišsiaiškinome, tiesiog piršosi kelios logiškos prielaidos susijusios su kalnais ir viena, gal nelabai logiška su svetimšalių tolerancijos trūkumu.

Pusryčiai yra tikras kantrybės išbandymas vegetarams, veganams ir jiems prijaučiantiems. Įsivaizduoju, kad jie turėtų jaustis panašiai, kaip svečiuose pas Hanibalą. Aplink apkarstyta dešromis taip, kaip prieš Kalėdas parduotuvės puošiasi šventinėmis girliandomis. Pati kavinė pasirodo buvo labai garsi miestelyje, nes virė keturių rūšių alų (visų rūšių buvo palikta mūsų kambaryje paragavimui, kaip laikinų įkurtuvių dovana). Grįžtant prie pusryčių, keturi patiekalai buvo mėsiški ir vienas vegetariškas. Prieš užsisakant viešbutį ir skaitant komentarus, labai dažname sutikome aprašymą, kad pusryčiai buvo labai sotūs ir skanūs. Bet šiuo atveju čia tas pats, kaip amerikiečiai sakytų, kad filmas apie spidermen‘ą yra geriausias jų matytas filmas gyvenime. Taip sutinku, jų buvo nemažai, bet valgyti pusryčiams šoninę su dešrele, pasigardžiuojant kepenine ar vytinta dešra yra koktu. Žmonos vegetariška porcija buvo sudaryta iš per porą dienų neišparduotų uogų stiklinaitės, pomidorais ir agurkais pagardinto balto sūrio lėkštės, bei dribsnių su stikline jogurto. Žmogui netoleruojančiam laktozės, tai dar vienas išbandymas. Man pasisekė labiau, nes galėjau rinktis tarp keturių patiekalų, kurie iš esmės skyrėsi kiaušinio paruošimo technologija ir mėsos išdėstymu lėkštėje, tuo tarpu žmonai, teko mėgautis tomis pačiomis daržovėmis. Bendrauti su padavėjais sekėsi panašiai, kaip su administratore, todėl nuleidome rankas, mėgavomės kava ir arbata, bei planavome išvykas į kalnus.

IMG_20160724_132210_1

Maršrutiniu autobusiuku pasiekėme Kuznice miestelį (kaina apie 3 zlotus vienam žmogui), o iš ten dvigubu keltu pasikėlėme iki „Kasprowy Wierch“ viršukalnės esančios beveik dviejų kilometrų aukštyje. Kad ir kiek laiko praleistum kalnuose, kad ir kaip dažnai ten vyktum, tačiau kaip aktoriui einant į sceną, taip ir žengus pirmus žingsnius iš kelto, kūnu prabėga šiurpuliukai. Akys bando aprėpti vaizdą, o plaučiai tankiau sugeneruoti išretėjusį orą. Iš pradžių stengiesi viską įamžinti nuotraukose, kol galiausiai prisėdi ant akmenų, kiek nuošaliau nuo takelio ir mėgaujiesi. Mėgaujiesi godžiai gerdamas į save visą kalnų gyvastį ir nuotaiką, kuria gyvena šie rodos dangų remiantys milžinai. Taip sutinku, tai tik du kilometrai ir neprilygsta jie pasaulio gigantams, tačiau ir žydams genocido metu duonos riekė buvo daug reikšmingesnė, nei visas kepalas vokiečiams.

2.jpg

Keliaujant viršukalnėmis, kiek žemiau matėme ežerėlius, kurie priklausomai nuo gamtos sąlygų keitė spalvas, nuo skaidriai žalsvos iki juodos. Buvo apie vidurdienį ir taip maloniai šildžiusią saulutę keitė debesimis užrūstintas dangus. Kalnų viršūnėje ši metamorfozė buvo ypač įspūdinga, nes tai matydavome priešais save keliaujančius turistus, tai juos pasiglemždavo debesys. Vienu metu, matėm tik vienas kitą. Jokio kalno įspūdžio, jokio aukščių skirtumo, tik vingiuotas takelis ir vėstantis oras. Tokiomis akimirkomis jauti priklausomybę vienas nuo kito. Jauti, kad nesuklydai pasirinkdamas žmogų su kuriuo sulauksi ne žilstančio plauko, o jų sruogos. Debesys praplaukdavo ir širdis suvirpėdavo pamačius, kad takelis labai susiaurėjęs ir iš abiejų pusių alsuoja bedugnės šmėklos, ketinančios pasiglemžti neapdairius keliautojus.

Mūsų tikslas buvo Swinica, esanti beveik 300 metrų aukščiau už Kasprowy Wierch, tačiau debesys atnešė netik papildomą adrenaliną, bet ir dulksną, peraugusią į nemenką lietutį. Ties Liliowe viršukalne pasukome atgalios. Ši trasa žemėlapyje pažymėta raudona spalva, kuri net ir nebūnant kalnų ekspertu sufleruoja ne patį paprasčiausią keliavimo būdą. Pažvelgus į kitų keliauninkų ekipiruotę atrodėme apgailėtinai. Tikrieji keliautojai su savimi gabenosi daug kalnų keliavimui skirto inventoriaus, ką jau kalbėti apie kalnų batus, lietpalčius ar tas pačias lazdas, kurios mano galva tik trukdytų, bet neišbandžius nesužinosi.

IMG_20160724_120947

IMG_20160724_121351_1

Žmonių skaičius keliaujant atgal buvo ženkliai mažesnis, to pasėkoje netyčia pasukome šiek tiek į šalį, todėl teko kirsti kampą slidžiais akmenimis, o tai pareikalavo pirmo kraujo. Pirma mintis kirbėjusi galvoje buvo susijusi bent su minimaliais neperšlampamais rūbais, kuriuos reikės įsigyti prieš rytdienos kelionę. Pasiekus keltus, teko apie pusvalandį palaukti dėl didelio žmonių skaičiaus. O laukti ankštoje patalpoje, kai visi šlapi, taip ankštai susiglaudę, kad išsiimti iš kuprinės vandens butelį prireikė keturis kartus pakartoti „przepraszam”, vis atsisukantiems neišgyvenamos kančios perkreiptiems veidams.

Pasiekėme miestelį, kuriame regis vėl švietė saulutė, nors būto lietaus požymiai akivaizdūs. Grįžome į viešbutį ir persirengėme, apžiūrėjome nuotraukas ir kaip dažnai būna kelionėse rengėmės tolimesniems žygiams, nors būnant namuose atrodytų, kad jėgų trūksta. Tokios jau tos kelionės, kuriose poilsis lieka antrame plane ir jį ten palieka nenumaldomas noras viską ištyrinėti ir pamatyti, juolab kai esi tokioje vietoje, kur būtų nuodėmė lindėti viešbutyje, net ir neparankiu keliavimui oru.

Kuprovskio gatvės gale yra keltai į Gabalovkos kalną. Palyginus pagal kelto kainą į Kasprowy Wierch (apie 100 zlotų žmogui), Gabalovkos pakėlimo procedūra kainavo 16 zlotų žmogui į vieną pusę. Tačiau ne dėl taupymo sumetimų, o dėl nuotykių troškimo nusprendėme į kalną užkopti savo jėgomis. Užkopimas gal nebūtų toks sudėtingas, jei nebūtų prieš tai paliję ir kartkartėmis moliu pasidengęs kalnas virto čiuožykla. Pamatėme ir keletą nuo kalno besileidžiančių čiuožinėtųjų, tačiau karvių mūkimo lydimi tarsi kupini jėgų kabinomės į tvoras, pušų kamienus ar net jų šaknis, kol galiausiai pasiekėme pusę distancijos. Keletą kartų šmėstelėjo mintis, kad gal reikėjo vis dėlto keltis keltu, bet išvydus, kaip nuo kalno besileidžia amžiaus vidurio krizę išgyvenanti pora, pasidarė lengviau. Jei jau moteris su vakarine suknele ir bateliais gali nusileisti, tai mes, tokie kalnų entuziastai tikrai galėsime pakilti.

 Ir pakilome.

32

Gabalovka vietomis iškilusi 1120 m, todėl puikiai atsiveria Zakopanės panorama, ir vakarop visai prasigiedrinus apturėjome labai malonų pasivaikščiojimą. Desertui suvalgėme miniatiūrinį spiralinį ,,šakotį“ atsiduodantį migdolais (9 zlotai). Zakopanė gal daugiau yra žiemos miestas, nes įrengta daug slidinėjimo trasų, daug tik žiemą veikiančių keltuvų, bet žiemos pramogoms mes dar nepribrendome. Na taip neturime slidžių, nemokame net jomis šliuožti, bet esmė, kad būti apsuptam sniego ir suvaržytam šiltais drabužiais, bet šiuo gyvenimo etapu nėra viliojantis vaizdas.

Nusileidus nuo kalno įrengtas atrakcionų parkelis, kuris nustebino savo kainomis (Pasisupti daug mažesniu Londono akies atrakcionu, kainuoja 15 zlotų, čia panašiai kaip nueiti į tualetą Lietuvos pajūryje). Šalia atrakcionų vėl diskoteka, kuri nori nenori pakelia nuotaiką. Manau reiktų tokių Lietuvoje, kad kai labai kas nors nesiseka, kai diena tampa tokia niūri ir nebesinori gyventi, galėtum ten nueiti ir akimirksniu pralinksmėji. Pralinksmėji iš to viltį praradusių žmonių klubo, regis ir be didelio alkoholio kiekio šokančių su savo rankinėmis, kėdėmis ar tiesiog improvizuojančių valso, sirtakio ir limbo motyvais.

IMG_20160724_123812_1

Grįžtame namo į viešbutį ir ten mus pasitinka naujiena, kurios galbūt nesupratome pasirinkdami būtent šią apgyvendinimo įstaigą, kad kambarių niekas netvarko, šiukšlių neišneša. Nors tiesa viena iš darbuotojų rankų mostais, mums bandė parodyti ruošos darbus, bet nelabai supratome ar ji nori mums padėti ar parodyti kur randasi rakandai. Mes nusišypsojome nesuprasdami jos užmojų, ir sulaukėme jos kolegių juoko pliūpsnių ir daug nežinomų lenkiškų žodžių šarados. Nejučiomis prisiminiau Krokuvą ir tas lenkiškas temperamentas kiek temdydavo nuotaiką. Galbūt jaučiama ta lenkų ir lietuvių priešprieša, kad net paprasčiausiose situacijose kyla nemalonumai. Nesam įžeidūs, todėl paliekame jas su savo lėkšto humoro proveržiais besidžiaugti savo pačių bejėgiškumu.

Užmiegame greit, tačiau priešingai nei namuose keliamės labai žvaliai ir pasipildę kuprines vandeniu ir lengvais užkandžiais keliaujame pusryčiauti. Čia scenarijus lygiai toks pat, kaip vakar todėl negaištame, ir keliaujame iki stoties, kad pasiektume maršrutinį autobusiuką iki Morske Oko ežero, tai didžiausias ir ketvirtas pagal gylį ežeras Tatrų kalnuose. Ežero pavadinimas reiškia Jūros akis ir jis yra vienas lankomiausių objektų Zakopanės regione. Interneto pagalba radome informacijos, kad autobusiukas išvyksta iš stoties, bet vos išėjus iš viešbučio prie mūsų pristabdė vairuotojas ir ramiu, bet įtaigiu balsu pareiškė – Morske oko? Įsėdome (10 zlotų bilietas žmogui, į vieną pusę) ir po kokių dešimties minučių pastebėjome, kad atsidūrėme vėl toje pačioje vietoje, kur ir įlipome. Pasirodo judėsime tada, kai autobusiukas bus pilnas žmonių. Ir mus išgelbėjo mažas berniukas, atsidaręs mašinos dureles ir paklausęs ar mes judame prie ežero. Gavęs teigiamą atsakymą pakvietė, gal už dvidešimt metrų lūkuriuojančių nedrąsių vienuolių būrelį. Gal skamba kiek rytietiškai, bet tiesa ta, kad nuotaikingos vienuolės užpildė visą autobusiuką ir mes pajudėjome serpentinais iki ežero prieigų.

IMG_20160725_121159

Zakopanę palikome saulėtą ir po valandėlės atvykę iki galutinės stotelės buvome apsupti debesų. Pastebėjome keistą faktą, kad Zakopanėje, iki vidurdienio oras puikus, o vėliau užplūsta debesys ir lietus. Taigi išlipome, susimokėjome penkių zlotų mokestį už įėjimą į parką ir pasileidome iki ežero. Nebuvome detaliai išstudijavę maršruto todėl pasileidome kartu tu minia, kol vėliau paaiškėjo, kad atstumas pėsčiomis į vieną pusę yra apie 9 kilometrus (turėkit omenyje, kad kelias yra į kalną). Po kelių kilometrų prasidėjo lietus, iš pradžių silpna dulksna, kol galiausiai perėjo į krušą, nuo kurios reikėjo slėptis medžių tankmėje. Aišku galėjome rinktis arkliu tempiamą vežimą, kuris gabena žmones praktiškai nuo stotelės iki ežero prieigų (tiesa paskutinį gerą kilometrą vis tiek reikia įveikti pėsčiomis). Tačiau mūsų įsitikinimai prieštarauja gyvulių išnaudojimui, ir mes iš principo nesirenkame tokių transporto priemonių.

33

Kas stebino, kad nors sąlygos buvo nepavydėtinos (lietus, 9 kilometrai kalnu) nebuvo besiskundžiančių. Niekas neapsisuko ir negrįžo atgal, visi atrodė, ką tik nuo Camino de Santiago kelio atėję, keliavo besidengdami drabužiais nuo lietaus. Galiausiai visas kelias buvo margaspalvė žmonių su  drabužių nuo lietaus virtinė, siekianti užsibrėžto tikslo ir tik retsykiais sustojanti sukrimsti kokią bandelę ar gurkšniui vandens. Taigi vienareikšmiškai jeigu ketinate pasinerti į šią avantiūrą, rekomenduočiau prieš tai 20 kilometrų nueiti bent jau tiesiu keliu šviečiant saulei, kad įvertintumėt atstumą. O mūsų dar didžiausi nuotykiai laukė priešakyje, pareikalavę daug ištvermės ir pasitikėjimo savo ir artimo jėgomis. Apie tai kitoje dalyje…

Krokuva, Zakopanės kerai ir žingsnis slovakijos link (II dalis) >>

Top 10 įdomiausių vietų, kurias vertėtų aplankyti Lenkijoje >>

Reklama

1 mintis apie “Krokuva, Zakopanė – pasivaikščiojimai debesyse ir žingsnis Slovakijos link (I dalis)

  1. Atgalinė nuoroda: Kalėdinė Varšuva! Savaitgalio bilietai iš Vilniaus 19€ į abi puses! – Kur dabar?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s