Krokuva, Zakopanė – pasivaikščiojimai debesyse ir žingsnis Slovakijos link (II dalis)

34

Priėjus ežerą, akimirkai nustojo lyti. Kaip prieš atsakingą startą varžybose, ar pjesės premjerą teatre, pradanginau visus spalvotus lietpalčius. Iš mano regėjimo lauko dingo vaikų krykštavimai, Kinijos turistų pasitenkino šūksniai galiausiai suveikus jų fotoaparatui. Likome tik mes, belaukiantys savosios Lochneso pabaisos išnyrančios iš skaidraus vandens ir vienu žvilgsniu užburiančios savo galybe.

IMG_20160725_134026_1

Niekas realus neišniro, tačiau eiti beveik dešimt kilometrų, per visus rūbus merkiantį lietų tikrai verta. Verta bent akimirkai pažvelgti kokioje nuostabioje žemėje gyvename, ir kaip evoliucionuodami prarandame gebėjimą išsaugoti prigimtinį grožį. Netyčia nurieda plastmasės butelis, nukrenta saldainio popierėlis. Žmonės atlikę egzekuciją pranyksta ir gal niekada čia nebesugrįžta, o gamta lieka ir bando su tuo susigyventi.

IMG_20160725_134052_1

Pradeda lyti. Galiausiai lietus suintensyvėja, vėl taip pat stipriai, kaip kelionės pradžioje ir žmonių minia prie ežero prasiskirsto. Atrodo gamta ir dangus surengia labai intriguojantį vaidinimą, kai desertą leidžia užuosti, bet neprileidžia palaižyti.

Kelionė atgal kiek trumpesnė, nes keliolikoje vietų galima trumpinti asfaltuotą kelią akmenimis gristu takeliu. Iš pradžių tai atrodo neracionali alternatyva, ypač tokiai mūsų avalinei, tačiau ir čia kojos pripranta. Tarsi kokie Škotijos klajokliai skrodžiame skersai miškus šokinėdami šlapių akmenų paviršiais, atmintyje vis išlaikydami kalnų apsuptyje stūksančio ežero viliones.

Maršrutinis autobusiukas mus atveža iki pat viešbučio ir nusimetę šlapius drabužius akimirkai žvelgiame vienas į kitą, po to į avalinę. Nesant šilumos šaltinio ir esant tokiam orui už lango mums žūt būt reikės naujų batų, todėl tik valandėlei atsipūtus patraukiame į Kuprovskio gatvę. Pirkti batus centrinėje miesto gatvėje taupančiam žmogui tas pats, kas plautis paskutiniu turimu vandeniu nuo dulkių susitepusias rankas Sacharos dykumoje. Tačiau čia Lenkija. Ir pačiame gatvės viduryje randame parduotuvę, kur už tris poras batų ir kojinių sumokame juokingą sumą. Batai aišku ne kalnų, tačiau iki kito sušlapimo pats tas.

29.jpg

Visada įvertini ką turėjai, tik to netekęs, todėl dabar su pasimėgavimu jaučiame šilumą su kiekvienu žingsniu ir per daug nevargindami ir taip pusę maratono atlaikiusių kojų pietaujame mūsų kavinėje. Žodelį „mūsų“ tariu, kiek atsidusdamas, nes prisiminus pusryčius kavinė praranda žavesį, tačiau dabar prieš akis turime visą meniu. Ten tikrai bus kas nors artimesnio krūminių, o ne iltinių dantų grupei. Išsirenkame porą picų, sriubos, gėrimų (čia nebus kažkokia agitacija, tiesiog pastebėjimas, kad medaus alus šioje kavinėje ypatingai skanus) ir sulaukiame padavėjos. Jos išsiblaškymas ir krentantis ant žemės šratinukas buvo tik įžanga į kiek užsitęsusį vėlyvų pietų seansą. Man įpusėjus vardinti patiekalus, kiek įtartinai pasirodė, jos įbestas žvilgsnis, kurį galėjau justi, net į ją ir nežiūrėdamas. Pasirodo ji moka tik Lenkiškai, ir kas dar blogiau savo žvilgsniu ir kiek didesniu raukšlelių skaičiumi ties viršutine kaktos dalimis tarsi klausė, kodėl aš nemoku jų kalbos. Kažkiek primena Prancūziją, kai egzistuoja tik viena žmonių kalba, o kitos skirtos tik nereikšmingoms gyvenimo tragedijoms aptarti.

Pirštu vesdamas meniu, tarsi Brailio raštu išvardijau visus norimus patiekalus praktiškai ties kiekvienu pravestu žodeliu sulaukdamas jos pritariamojo „dobrze“. Šį kartą, kai pasirinkimas neapsiriboja vienu patiekalu, galima išsirinkti ir kažką skanaus. Tiesa improvizacijos ir estetinio pateikimo kavinei ir kaip vėliau įsitikinom Lenkijai trūkta, tačiau buvo skanu (sąskaita buvo apie 9 eurus).

Per porą dienų aplankius kiek daugiau nei planavome, atsirado galimybė kitą dieną nuvykti į Slovakiją, kuri čia pat, vos už 54 kilometrų (turiu omenyje ne sieną o Tatrankska Lomnica miestelį kuriame išlipome).

Atsikėlėme žadintuvo pagalba apie penktą ryto ir neįprastai greitai susiruošę ir dar gal kiek mieguisti perėjome į kitą gatvės pusę laukti tarptautinio autobuso. Jis atvyko neįtikėtinai punktualiai, todėl greitai užsiėmėme geriausias vietas, bei leidome pabaigti sapnams savo istorijas. Kelionė nebuvo ilga, todėl reikėjo nepražiopsoti savo stotelės, kuri po valandėlės važiavimo serpentinais atrodė niekuo nesiskirianti už Kaišiadorių apylinkes. Išskyrus vieną faktą, kad kiek pakėlus akis tolumoje švietė Slovakiškųjų Tatrų pusė. Keltai kurie kelia į kalnus dirba nuo devintos valandos, todėl turėjome dar gražaus laiko aplankyti vietinę traukinių stotį, kuri net nežinau ar buvo tikra, ar tai muziejaus eksponatas. Kadangi buvo ankstyvas rytas, žmonių nesimatė, todėl kiek pratrynę akis užsukome į sąlyginai mokamą tualetą ir vietinę labai ankstyvą krautuvę, kuri galutinai mus išbudino.

Gal traukinys stotyje ir atrodė, kaip eksponatas, bet vaikštant po parduotuvę gavom gerą sovietinės santvarkos gūsį. Praktiškai Boutik‘as, atsižvelgiant į priekių kiekio ir erdvės santykį. Kažkur kampe grojo apdulkėjęs kasetinis magnetofonas suteikdamas parduotuvei bent kažkiek gyvybės. Pasimokę iš panašaus lankomumo Izraelio parduotuvių ėmėme tikrinti produktų galiojimo laiką, bet čia viskas dar bent kelias dienas galiojo, todėl pasiėmę lengvų užkandžių apleidome patalpas.

36

Prisėdome prestižinėje šalia esančio parkelio vietoje, su vaizdu į kalnų viršūnes. Per pusvalandžio trukmės laikotarpį, pro mus prabėgo keletas bėgikų ir pravažiavo parką kruopščiai tvarkančių mašinų. Turėčiau pabrėžti, kad tvarka, bent šiame miestelyje buvo nepriekaištinga, todėl stengiamės kad ir nuo mūsų vėjas nenuvogtų kokio polietileninio popierėlio. Kelionė iki Tatranska Lomnica kainavo apie 20 zlotų vienam asmeniui, tačiau vėl kaip visada didžiausią dienos biudžeto dalį surijo keltai į kalnus (apie 19 eurų žmogui, pirmyn ir atgal).

Keltai vėl dvigubi (reikia persėsti). Iš pradžių kilome kiek erdvesniame, gal kokių aštuonių vietų keltuve, vėliau persėdome į kiek mažesnį keturvietį. Galima buvo keltis ir dar aukščiau, tačiau ten prasidėjo ir kainos didesnės ir debesų sluoksnis storesnis ir labai poreikio nebuvo, nes ir su dvejais keltais pasiekėme nuostabios panoramos vaizdą, gražų ežerėlį ir minimalistinį pasivaikščiojimą kalnų šlaitais. Ar kalnai kuo nors skiriasi? Mano neapdairi akis nepastebėjo, kardinalaus skirtumo nuo Lenkijos pusės, neskaitant didelio Lietuvių skaičiaus. Greičiausiai užtaikėme ant kokios nors grupės, kurios gidai atsivežė sako kaimenę parodyti kalnų. Stengėmės pasukti kitais maršrutais ir lėtai apžiūrėdami „Skalnate pleso“ ežerėlį grožėjomis, kaip ankstyvo ryto peizaže bunda gamta, kaip ją priverstinai žadina turistai, galiausiai paėjus, kiek tolėliau prie kalnų trobelių slenka debesys. Atrodo visai čia pat, kiek pasistiebus galėtum, tarsi kokios cukraus vatos atsiplėšti gabalėlį, bet tas atstumas pražūtingas. Todėl įsitaisome ant akmenų, kiek tolėliau nuo tako ir užkandžiaudami žvelgiame į tuščius besileidžiančius keltuvus ilgainiui pranykstančius debesyse. Visa ši mūsų kelionė, kaip iš nuostabaus Styveno Kingo šedevro, apgaubta bauginančiu rūku, kuris net nežinau ko įneša daugiau: mistikos, baimės ar pasaulio suvokimo žavesio.

38

Buvo pusiaudienis ir kaip įprastai dangus, tarsi suvalgęs ne nuo lietaus drėgnų kiškio kopūstų apsiniaukė ir pranašavo apie greit užgriūsiantį stiprų lietų. Grįžome į keltuvus ir nepastebimai iš 1751 m aukščio nusileidome į miestelį, kuriame gražinę keltuvo bilietus (tai magnetinės kortelės, kurias gražinus į automatą, atgaunamas dviejų eurų depozitas) nusipirkome magnetuką, su miesto simbolika. Punktualusis autobusas mus gražino į Lenkiją, kurioje kiek pailsėję apžiūrėjome patį Zakopanės miestelį. Dažnai kelionėse darome tą klaidą, kad neapžiūrime tos vietos, kurioje apsistojame, vis keliaujame kur nors kitur, nors neretai ir nakvynės miestas slepia neatrastų turistams paslapčių. Deja Zakopanė neturi kažkokio ypatingo paveldo ar tai senamiesčio, nepaisant kapinių kurios net įtrauktos į lankytinų objektų sąrašą lankstinuke. Šiaip patarčiau negaišti čia laiko, nes vienintelis dalykas ką čia pamatėme, tai kad lenkai labai stengiasi, kad niekas neprisikeltų iš numirusių. Užbetonuoti antkapiai tokiu storu sluoksniu, kad net betoniniai nameliai vietomis gaunasi iš antkapių. Mus taip beklaidžiojant tarp retsykiais plevenančių žvakių užkalbino vietinis senukas. Iškart papildysiu, kad mano nuomone jis buvo visiškai gyvas. Kiek išėjo suprasti, norėjo mums padėti suprasti kapinių geografiją ir pabrėžtinai siūlė aplankyti kitas (senesnes) kapines. Na kiek man žinoma, tai jose palaidotas buvo J. Biliūnas (perlaidotas Anykščiuose), kuris gydydamasis šiame miestelyje praleido nemažai laiko.

Palikę amžino poilsio vietą, persikėlėme į kavinę, kuri primygtinai siūlė paskubomis išgerti savo arbatą, nes artėja užsidarymo laikas (aštunta valanda vakaro). Regis niekas per daug padavėjos raginimų neklausė, bet laikrodžiui mušant paskutines sekundes, visi sutartinai taip staigiai pakilo nuo kėdžių, kad paliko kiek nepatogu paskutiniams apleisti patalpą.

Paskutinė pilna diena Zakopanėje pagal planą turėjo prasidėti paprasta ir lengva išvyka pėsčiomis iki šalia (už poros kilometrų) esančios pėsčiūjų trasos. Ši trasa žemėlapyje pažymėta mėlynai ir pagražinta moters ir vaiko simboliu (suprask, kad pereinama, net ir su plyštančiomis šlepetėmis), kuri vėliau peėjo į raudonus ir juodus žymenis. Tačiau, kai nesitiki ir per daug neplanuoji – į atmintį įsirėžia patys spalvingiausi prisiminimai.

Prie įėjimo susimokame tuos pačius penkis zlotus ir keliaujame pėsčiomis link Giewont viršukalnės (1894 m aukštis). Nueiti iki jos neplanavome, bet pagauti azarto ir kitų keliauninkų supratome, kaip jau trečią valandą kopiame rodyklėmis nuolat žymimu keliu. Kelias tikrai nesudėtingas buvo iki tol, kol galiausiai pasibaigė miškas ir tarsi galvą iškišę iš medžių viršūnių pamatėme, kaip auštai atsidūrėme.

41

Vėl pradėjome lipti per akmenis, kartkartėmis net įsitverdami už medžio šaknų ir rinkdami vietas, kur geriausia statyti koją. Mus pralenkiantys alpinistai buvo su storomis kojinėmis ir kalnų batais, o mes su vidutiniškai 5 eurų vertės sportiniais bateliais. Susiradome porą trolio liežuvių (alegorija į uolą išsikišusią iš Hardangerio fiordo Norvegijoje). Čia laikinai įsidarbinome fotografais. Man asmeniškai juokingiausia fotografavimo proceso vieta yra ta, kai duoda žmonės tau fotoaparatą, sustoja šalimais ir dirbtinai išsišiepę laukia tavo kokios nors išraiškos apie padarytą kadrą. Tas laiko tarpas mano galva atspindi tuštybę, juk geriausi kadrai gaunasi natūraliuose procesuose. Todėl tuose „netyčia prigavo“ kadruose, aš dažnai „netyčia“ nerandu mygtuko, kurį reikia paspausti, kol žmonės tampa natūralūs (aišku visada nuotrauką padarau, kiek įmanoma tai akimirkai įsimintinesnę).

43

Dar po valandos pasijaučiame, kaip Rio De Žaneire prie Dievo atpirkėjo statulos. Jos kontūrai matosi ant kalno viršaus apgaubti, kaip taisyklė vis storėjančiu debesų sluoksniu. Turėčiau pastebėti, kad tai ne statula, tiesiog kryžius pastatytas ant kalno viršaus, kaip pastebėjom traukiantis ne vieną maldininką prie jo nusifotografuoti ar jį paliesti.

Į tokias keliones reikia pasiimti maisto atsargų ir pakankamą kiekį vandens ko mes šį kartą nepadarėme, todėl užlipus į kalną (po trijų su puse valandos kelionės į viršų), net kojos pradėjo drebėti statant jas akmenuotu paviršiumi. Ką jau kalbėti apie mintis apgraužti banano žieveles, nuo taip nerūpestingai suvalgyto vaisiaus kelionės pradžioje. Pradėjome daryti ilgesnius sustojimus, tačiau vėl buvom pagauti stipraus lietaus. Gerai tai, kad pūtė palankus vėjas, ir lietų užstojo uolos iš vienos pusės. Iš kitos gi atsivėrė kalnų panorama, tiesa papėdes grįžtant jau buvo prariję negailestingi rūko sluoksniai.

Paskutinius metrus paliekant mišką mus lydėjo labai įsidrąsinęs voveriukas, kuris regis pripratintas žmonių liuoksėjo iš paskos sulaukdamas fotoaparato blyksčių. Pasiekus miestelį užėjome į varlės klėties kavinę, kurioje aptarnaujantis personalas buvo jaunimas. Šis mus puikiai suprato ir gavome net daugiau nei tikėjomės. Užsisakius sriubos, gavome jos visą puodą iš kurio gavosi penki dubenėliai. Taip atgavę jėgas grįžome į viešbutį ir mintimis jau atsisveikinom su Lenkiškuoju kalnų rojumi.

44.jpg

Ryte pajudėjome tiesioginiu autobusu iš Zakopanės į Varšuvą apsupti ispaniško paauglių būrelio. Išlipus jam šalia prisėdo pastoviai nosį šniurkščiojantis vyriškis. Akimirkai prisiminiau Lietuvą ir tą gripo sezoną, su ta mintimi kūnu perbėgo šiurpuliukai. Tačiau kiek geriau pasidarė pagalvojus, kad vasarą užbaigsime su trenksmu – išnaršydami Balkanus.

Varšuvoje apsistojome jau gerai pažįstamame  „Campanile“ viešbutyje ir atrinkinėjome labiausiai vykusius kadrus. Kelionė, kuri kaip minėjau turėjo geriausią kainos ir kokybės santykį buvo tikrai vykusi, bei atskleidė pietų Lenkijos kalnų žavesį. Nereikia išleisti daug pinigų, kad pajusti gamtos didybę ir adrenalino proveržį, net jei 75% paros laiko lyja. Svarbiausia pozityvumas ir suvokimas, kad gražiausi momentai dažniausiai įvyksta spontaniškai, be jokio išankstinio plano ar pasirengimo. Nebijokite jų, priglauskite savo gyvenime bent retsykiais nuotykius ir tik tada jis taps turiningu, kvepiančiu suteiktų galimybių išnaudojimo nostalgija.

Kelionės laikotarpis:  2016:07:(22-29)

Nukeliauta autobusu: 1912km

Nukeliauta traukiniu: 4km

Nukeliauta pėsčiomis: 105km

 

Viso nukeliauta: 2021km

Krokuva, Zakopanės kerai ir žingsnis Slovakijos link (I dalis) >>

Top 10 įdomiausių vietų, kurias vertėtų aplankyti Lenkijoje >>

Reklama

Komentarų: 1

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s