Pažintis su Atėnais ir poilsis Korfu saloje

3

Iš vaikystės gerai prisimenu tik keletą perskaitytų knygų. Iš daugelio praverstų puslapių atmintyje nusėdo fragmentai, kartais atrodo nereikšmingos detalės, spalvos, net meistriškai autoriaus aprašyti kvapai. Tačiau tik keletas knygų vaikystėje įstrigo taip stipriai, kad pasitelkus vaizduotę tapo pasaulėžiūros formavimo įrankiais. Įrankiais, kurie išugdė pūstauodegės lapės prisijaukinimo sąvoką („Mažasis princas“) ar burnoje išliekantį obuolių rūgštumo poskonį („Sidro namų taisyklės“).  Lygiai taip, šaltais žiemos vakarais prie manęs prisėsdavo Homeras ir skaitydavome apie Odisėjo kelionę namo. Būtent Antika visada buvo mistinė žemė, kurią aplankyti svajodavau, kai pasitaikys tam palanki proga.

Pasitaikė.

Nusileidome Atėnų oro uoste ir nieko nelaukę sėdome į autobusą, kuris nuveža iki centrinės aikštės (autobusas pažymėtas X95 numeriu ir kainuoja virš trijų eurų asmeniui).  Atsisėdome pačiame priekyje, kad šalia vairuotojo ekrane matytume visą kelionės maršrutą iki Syntagma aikštės. Nuobodžiauti neteko, nes šalia prisėdo  vietinis drūtas senelis ir uždavė klausimą, be kurio neapsieiname nei vienoje kelionėje (where are you from?). Aišku ir jam Lietuva pasirodė, kažkur gal girdėta sala šalia Farerų, bet nekreipėme į tai dėmesio ir mėgavomės karščio bangomis, kurias tik retsykiais perskrosdavo gaivesnio oro šuorai pro pradarytus autobuso langus.

Geras pusvalandis ir mes jau išlipame sutemose paskendusiame Atėnų centre, kiek apsidairome. Tolimoje matosi apšviesta išlikusi Atėnų istorija. Kaip vėliau sužinojome Lietuva ir Graikija turi labai didelį panašumą – į mokyklinių ekskursijų grafiką visada būna įtrauktas Akropolis.

Susigaudome kur esame ir patraukiame link viešbučio (Best wester my Athens hotel), kurį surandame daug lengviau negu galvojome. Personalas malonus, kambarys taipogi patenkino lūkesčius.  Nors gal dar būtų įdomu apsižvalgyti gretimose gatvelėse, tačiau šios dienos kelionės atėmė visas jėgas (ryte anksti keliavome autobusu į Varšuvą ir iš ten skridome į Atėnus).

7

Rytas kelionėse visada būna žvalesnis, ir neilgai trukus susiruošiame į miestą. Pasirodo nors atsikėlėme apie 9 valandą ryto, gatvėse gyvenimas jau pasiekė savotišką pusiaudienį. Praeiname vaisių ir daržovių turgų, kur užmetus akį kainos nudžiugina. Pasileidžiame iki įėjimo į Akropolį, kur paklojame 20 eurų žmogui už bilietą ir kiek prasiyrę pro turistus išvystame tai, kas puikuojasi visose miesto suvenyrų parduotuvėse. Beveik 500 metais prieš mūsų erą pradėti statyti statiniai, daug kartų naikinti ir atstatyti negalėjo palikti abejingų. Čia ir Atėnės šventykla ir Panteonas, daug kitų statinių privertė nusikelti į tik filmuose matytus laikus, pajusti tą dvasią, kuria gyveno vietiniai. Daug kalkakmenio, marmuro, gelsvos ir baltos spalvos mišinių susijungusių į kolonas ir blokus. Keletas jų, taip pat ir Panteonas buvo rekonstruojami, bet tai nenuslopino jų žavesio ir didingumo.

9

5

Atsirado vienas seneliukas, kuris pradėjo susilaukti daugiau dėmesio negu šventyklos. Užsiropštęs ant gal 10 metrų aukščio statinių ėmė vaikščioti atbrailomis ir fotografuoti savotišką performansą. Vėliau aišku jis susitiko būrį prižiūrėtojų, bet regis dėlto per daug nesielvartavo, linksmai modamas rankomis sukėlė ovacijų audrą.

6

Kiek prisėdome bananų ir vandens pertraukėlei. Aplink atsivėrė alyvmedžių giraitės ir miesto panorama. Stengiuos suuosti miestą, įsivaizdavau jį skendintį žalių alyvuogių, muskato, citrinmedžių skonių gamoje, deja realybėje jis buvo tiesiog turistų perpildytas kraštas. Būtent šioje kelionėje pasižadėjome, kad vasaros pabaigoje keliaudami po Balkanus patirsime tikrą krašto skonį, o ne tą, kuris yra siūlomas turistams. Nesakau, kad Atėnuose nesijaučia istorinė dvasia, tiesiog kaip ir daugelyje pietinės Europos objektų jaučiasi per didelis padlaižiavimas turistams (tiek pramogų, paslaugų ir kainų prasme). Visada norisi prisiliesti prie autentiškumo, prie to istoriniuose vadovėliuose aprašyto žmonių gyvenimo būdo.

Paliekame Akropolį ir šalia Agoros liekanų ir muziejaus susirandame restoranėlį, kuriame virstame italų turistais. Taip mus vadina iš matymo ir patiekalų pasirinkimo, per daug dėl to nepykstame ir ragaujame makaronų su Bolognese padažu, bei ryžiais įdarytų paprikų. Nieko ypatingo, tačiau skanu, gražiai ir maloniai pateikta. Kalbant kulinarine tema, tai būtų nuodėme neparagauti graikiškų salotų, kurios skaniausios buvo ne kur kitur o oro uoste (bet apie tai truputį vėliau).

20

Atėnai didelis miestas ir jam apžiūrėti tikrai vienos ar dviejų dienų neužtenka, ką jau kalbėti jei Jums patinka muziejai ir parodos. Mes kelių dienų ciklą šiame mieste dalinome taip, kad išvystume netik žymiausius statinius, paragautume tradicinių patiekalų, bet ir pabraidytume jūra ir pailsėtume ilguose vietinių graikų perpildytuose paplūdimiuose.

10

Grįžome į viešbutį savotiškai siestai. Lauke +41 laipsnis ir patikėkit manimi, tai jaučiasi. Sėdėdamas balkone mačiau, kaip privažiavo arbūzais perpildytas autobusiukas su priekaba ir sustojo po mūsų balkonu. Prie priekabos liko vyras su dviem vaikais. Vaikai basi, gal 5-6 metų amžiaus dūkstantys aplink priekabą ir lipantys į joje įtaisytus gultus. Vyriškiui per keturiasdešimt, kūdas plėšytais rūbais (ne dėl mados, o dėl gyvenimo būdo) pardavinėjo arbūzus, nepriklausomai nuo svorio (2 eurai už vienetą). Iš pradžių vienas kitas žmogelis nupirkdavo, vėliau įsiviešpatavo tyla ir ramybė. Kaitri saulė užmigdė miestą, regis net transportas nurimo išsekintas vasaros saulės spindulių.

Vakarop išėjus į gatvę pasimatė graikų įprotis šiukšles sumesti į gatvės vidurį. Šiukšles iš kavinių, parduotuvių ir greito maisto užkandinių. Tai pirmą vakarą buvo neįprasta, vėliau kiek apsipratome. Naktį važiuodavo šiukšlinės ir visas šiukšles surinkdavo, visus šaligatvius vietinių parduotuvėlių savininkai nuplaudavo vandens srove ir ryte gyvenimas prasidėdavo iš pradžių.

2

Stengėmės nesielgti, kaip turistai, o susitapatinti su vietiniais. Kitą dieną nebesinešiojome nei kuprinių, nei juo labiau žemėlapių. Aplankėme Plaka ir Keramika rajoną, Syntagma ir Monastiraki aikštes, olimpinį stadioną ir buvome nustebinti šalia Syntagma aikštės esančio nacionalinio parko gyventojais. Čia sutikome netik daug paukščių, bet ir ožiukų, kurie uždaryti narvuose vienas per kitą bandė prasibrauti iki prižiūrėtojų duodamo žolės davinio. Šį parką ir jo gyventojus lankėme kiekvieną būvimo Atėnuose dieną. Be visų uždarytų gyvūnų lauke bastėsi ir palaidų šunelių. Jie regis gyveno pietietišką gyvenimą ir priešingai nei Lietuvoje buvo labai pasyvūs. Priguldavo prie kiekvieno pasitaikiusio pavėsio ir giliai alsuodami akimis palydėdavo praeivius.

11

Išaušo diena Atėnų pajūriui, kuris buvo lengvai pasiekiamas tramvajaus linijomis. Žmonių daug, pats vasaros įkarštis, todėl labai svarbu turėti vandens po ranka, būti pavalgius ir pozityviai nusiteikti. Pajūris niekuo neypatingas, tiek vandeniu, tiek sausumos dalimi, tiek be abejo ir žmonių kiekiu. Viskas regis jau daug kartų matyta ir patirta, todėl bandome ieškotis bent kiek vegetarinės kavinės, kol galiausiai praradę viltį apsistojame picerijoje. Galbūt padarėme per mažai namų darbų (maisto atžvilgiu), bet tenka konstatuoti faktą, kad Atėnai nėra itin draugiškas vegenams ir vegetarams miestas.

Picos riebios arba mums tokios pasitaikė, bet tikrai dėlto nesiskundžiame.

Trečios dienos rytą (taip, anksti, kaip tai supranta vietiniai) išsiruošiu į vaisių turgelį nupirkti žmonai pusryčių. Kainos tarp „konkurentų“ beveik tos pačios, tiesiog renkuosi, pagal bendravimą ar tiesiog gestikuliavimą. Persikais, nektarinais, bananais, vyšniomis, braškėmis nukrauti stalai, vaisiai tiesiog prašosi būti nuperkami. Išleidžiu penkis eurus ir turiu daugumos vaisių paragavimui, kitų vidutiniškam apdorojimui. Grįžtant namo negaliu praeiti pro kavinukę nepasiėmęs kavos. O ten siūlo „Fredo“ už riebų eurą.

Nesusilaikau.

15

Taip ir pusryčiaujame balkone ragaudami uogas, vaisius ir maišydami ledukus puodelyje. Atrodytų tobulas gyvenimas, bet turiu pabrėžti, kad taip ilgai negalėčiau. Man asmeniškai trūksta gamtos, trūksta tylos bet kuriuo paros metu, todėl nepastebime, kaip prabėga laikas ir jau tenka krautis kuprines ir skristi į Korfu (Kerkira) salą.

Jeigu reikėtų apibendrinti Atėnus, jiems dėčiau didelį pliusą dėl oro, infrastruktūros ir graikiškų salotų, kurių ragavome daugelyje mano neaprašytų kavinių. Minusai galbūt būtų susiję su šiukšlių rūšiavimo supratimo stygiumi, vegetarizmo nepuoselėjimu ir begaliniu turistų srautu. Nors gal ne tiek srautu, kiek pataikavimu jiems, panaikinant savo miesto vertybes ir autentiškumą.

Vėl oro uostas, tačiau šį kartą jis mus nustebino maisto kokybe. Užėjome į kavinę, kurioje maistas yra sveriamas ir galima susidėti ką nori į lėkštę. Va čia ir valgiau skaniausias graikiškas salotas (kurias susikombinavau pagal žinomą receptą), net alyvuogės buvo tokios, kad daug nesuvalgyti. Sumokėjome apie 18 eurų, bet išragavome, daug ingredientų ir pasiruošėme turbūt trumpiausiam skrydžiui mūsų kelionėse (iš Atėnų į Korfu salą).

Vos valanda ir nusileidžiame į nedidelį oro uostą salos rytuose. Čia jau nėra taip karšta, kaip buvo Atėnuose, todėl žingsniuoti link viešbučio, kuris beje visai arti oro uosto yra vienas malonumas. Teko skaityti daug komentarų, kad į Korfu salą net už dyką niekas neplauktų, dėl ten apsigyvenusių migrantų, dėl nesaugumo jausmo. Gal ir gerai, kad yra tokių žmonių, mažiau jų bus čia, kur išties yra labai saugu ir jokių prašalaičių nepastebėjome.

35.jpg

Įsikūrus Hotel Bretagne viešbutyje nusprendėme apžiūrėti salos sostinę ir pamatėme tai, ko mažiausiai tikėjomės. Šiukšles. Kalnus šiukšlių. Iš pradžių galvojome, kad tai tiesiog pavieniai atvejai, tačiau apkeliavus šiaurinę salos dalį paaiškėjo, kad šiukšlių surinkėjai streikuoja ir dėl to kenčia visos salos įvaizdis. Salos grožis negailestingai naikinamas popierėlis po popierėlio.

Kiek paklaidžioję pasiekėme senamiestį su savo pilių įtvirtinimais. Tikrai gražus, tvarkingas miestas pavadintas tokiu pat vardu, kaip ir visa sala. Beje vietiniai nenaudoja Korfu pavadinimo, o salą vadina Kerkyros vardu. Vaikštinėdami siauromis gatvelėmis susiradome daug keturkojų pakeleivių, kurie tarsi norėdami aprodyti savo valdas nuvesdavo mus į labai apleistus skersgatvius. Tačiau vienas žingsnis ir vėl mes suvenyrais perkrautoje gatvelėje. Taip, čia yra didelis kontrastas, tarp puošnaus eksterjero ir tarsi karo nuniokotos lindynės. Kadangi sostinei galėjom skirti, tik vieną vakarą, todėl stengėmės pamatyti kiek įmanoma daugiau. Perėjome Listonu – tai 1807 m. statytų kavinių virtinė, primenanti Rue de Gvoli gatvę Paryžiuje. Priėjome Šv. Mykolo ir Šv. Jurgio rūmus, kurie buvo pastatyti 1819-1824 m. Juose buvo įsikūrusi britų komisaro rezidencija. Dabar čia yra įrengtas Azijos meno muziejus. Galiausiai, kiek pailsėjome prie Senosios tvirtovės, kuri yra statyta venecijiečių XVI a. Iš jos labai gražiai matosi miestas ir rytinė pakrantė.

33

Kitos dienos rytą autobusu nuvykome į Sidari miestelį, esantį šiaurinėje salos dalyje. Susiradome „Yanna“ apartamentus, kuriuose šeimininkės motina gestikuliuodamas (nemokėjo angliškai), aprodė mums kambarį. Pro langą vaizdas į jūrą, į gatvę su didele kavinių pasiūla ir kaip vėliau įsitikinome dideliu triukšmu vakarop. Tačiau labiausiai norėjosi pasimėgauti, taip išgirtais paplūdimiais ir dar vis nesileidžiančia saule. Netoli mūsų apartamentų buvo ,,Meilės kanalas“ (,,Canal di Amour“), per kurį reikia pernešti mylimą moterį, tada meilė neblės visą likusį gyvenimą. Čia labiau reiktų akcentuoti žodelį „likusį“, nes po tokio kanalo, jo gali likti tik kelios minutės. Mes dėl visiems suprantamų priežasčių likome ant kanalo šlaitų ir stebėjome, kaip leidžiasi saulė, kaip vanduo užlieja uolas nepraleisdamas nei menkiausio plyšelio prasiskverbti.

42

Ar norėčiau čia sugrįžti vėl? – Ne. Todėl, kad manau, jog yra daug gražesnių vietų leisti brangaus gyvenimo dienas. Kavinės, restoranai, paplūdimys yra niekuo nesiskiriantis nuo visų matytų. Kainos pagal pageidavimą, kas mėgsta kebabus, galima jų įsigyti už 2,5 euro, tuo tarpu pica, antras patiekalas siekia 6-12 eurų vidutinio lygio kavinėje. Transportas reguliarus. Teko skaityti, kad Korfu saloje viešasis transportas yra loterija, gali atvažiuoti, gali ir neatvažiuoti. Galim patvirtinti savo kailiu, kad tai yra netiesa, na nebent autobuso lauksite paplūdimyje, tai labai didelė tikimybė, kad jis ten neprasuks. Tačiau vertinant visą schemą, tai nebuvo nei vėlavimų, nei nemandagių vairuotojų ir kokių nors nesusipratimų.

Kas buvo ne mitas, tai moskitai. Na bent jau vietiniai taip vadina uodus (nors mes nebuvome tuo labiausiai moskitų atakuojamu laikotarpiu), tačiau naktį su atvirais langais nepamiegosi. Po pirmos nakties atrodėme nepavydėtinai. Teko keliauti į parduotuvę ieškoti priešnuodžių, ir čia jie reklamuojami taip akivaizdžiai, kaip pas mus kramtomoji guma ar šokoladukai. Todėl patarimas, jei jūsų gyvenamoje vietoje nėra kondicionieriaus ir norite atsidaryti langus, nusipirkite purškiamo ant kūno losjono arba į rozetę jungiamą garuojantį kvapą nuo moskitų, geriausia turėti abu.

Geriausia visos kelionės diena, kaip taisyklė gavosi visai netikėtai. Nusprendėme nuvykti į netoliese esantį Kasiopi miestelį. Žvejų kaimelis, turintis savotišką senamiestį ir išpuoselėtą krantinę atrodė niekuo nesiskiriantis nuo kitų tokio tipų miestelių salose. Tačiau mes nusprendėme paeiti krantine į priešingą pusę, negu įsikūrę didieji paplūdimiai ir nesuklydome. Iš pradžių keliukas atrodo įtartinos būklės, teko prasibrauti pro šabakštynus ir akmenuotus kalnelius, kol galiausiai radome savo privačią gal 15 metrų ilgio įlankėlę, kurią tikrai galėčiau pavadinti Europos Havajais.

44

Tylu, ramu ir žydras vanduo, kai įbridus iki pusės, gali laisvai matyti savo kojų pirštus. Prigulėme ant akmenukais nuklotos pakrantės ir prieš akis matėsi Albanijos krantai. Kai ištariu žodį atostogos, tai man pirmiausia jis asocijuojasi su žmogaus nepaliesta gamta, ramybe ir be abejo saule.

48

O čia visko yra su kaupu. Trūko tik didelio krabo, kuris mus pažadintų iš rodos per daug tikroviško sapno. Krabo vaidmenį atliko dar viena porelė pasekusi mūsų pėdomis ir prašmėžavusi pro akis, bei greit dingusi už akmenimis ginkluotų krantų. Įdomiausiai tai, kad jie kalbėjo Lietuviškai. Atrodo pasaulis susitraukia būtent tada, kai pamatai jo gražiausias puses.  Sulaukėme daug sutrikusių reakcijų, kai į kitų sutiktų Lietuvių angliškai užduodamus klausimus atsakėme lietuviškai. Po to  grįžus į miestelį pasirodo buvo ekskursija, kuri paleido savo aveles pasiganyti kelias valandas po Kasiopi pakrantes.

32

Grįžus miestelin nusprendėme išbandyti kiniečių restoraną. Ten suderėjus su padavėju užsisakiau „extra spicy“ patiekalą, žmona pasielgė kiek santūriau ir pasiėmė tai, kas buvo siūloma meniu. Deja arba mano skonio receptoriai visiškai išsiderino, arba kiniečių restorano virėjai emigrantai iš Europos. Taip, buvo labai skanu, tačiau žvelgiant į rytų virtuvę, indus, kinus, tailandiečius atrodo, kad žodelis „spicy“ ten turėtų reikšti savižudybę mūsiškiam skrandžiui. Taip nebuvo, bent jau šiame restoranėlyje.

Sako rojus bus ten, kur patys jį susikursit. Gal ir taip, tačiau žmonių susikurtas rojus praranda autentiškumą ir būna nori nenori pritaikytas savanaudiškiems poreikiams. Savo ruožtu gamtos sukurtas rojus, dvelkia pavojais tačiau priverčia patirti pačius aštriausius gyvenimo potyrius.

40

Grįžus į Sidari miestelį nepastebėjome, kaip prabėgo penkios dienos ir vėl reikėjo grįžti į salos sostinę. Autobuso vairuotojas išlaviravo tokiomis siauromis gatvelėmis, kad regis lengvąja mašina nepravažiuosi. Važiuodamas pro šiukšlynus bandžiau susidaryti salos vaizdą. Tą vaizdą, kurį prisiminsiu pažvelgdamas į magnetą ant šaldytuvo. Turiu pripažinti neskaitant Kasiopi miestelio, sala nepaliko didesnių atmintyje įsirėžusių akimirkų, nebent juos būtume susikūrę patys.

Kiek ilgesnis skrydis ir mes jau Varšuvoje. Atrodo, kaip namuose. Vėl asfaltas, didžiuliai pastatai ir vėl Campanile viešbutis. Tą kartą booking.com sistemoje žmona įgavo miesto guru statusą. Persikrovėm kiek smėlėtus rūbus kuprinėje ir išaušus naujai dienai sulaukėme taip nepasiilgto lietaus. Maža to dar autobusas vėlavo pusantros valandos į Lietuvą. Stotelė su stogu buvo per maža visiems norintiems, todėl rytietis jaunuolis tik kairiąją ranką sugebėjo išsaugoti apysausę, vis man rodydamas savo mobilų telefoną, kuriame žinutės keitė viena kitą, apie autobuso vėlavimus. Regis žmogus buvo laimingas, net ir tokioje situacijoje. Taip ankštai stovėdamas ir žvelgdamas, kaip lietaus srovelės nuo senyvos moteriškės skėčio bėga tam jaunuoliui ant galvos suvokiau, kad  reikia keliauti toliau.

Daug toliau.

Keliauti iki šalies, kur požiūris į problemas priešingas mūsiškiam. Kur regis ir pačių problemų nebūna, egzistuoja, tik geros dienos, kai sekasi ir linksmos, kai tiki sėkme.

Nukeliauta lėktuvu: 3565km

Nukeliauta traukiniu: 11km

Nukeliauta autobusu: 1096km

Nukeliauta pėsčiomis: 111km

 

Viso nukeliauta: 4783km

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s