Žiemos atostogos Tenerifėje ir meilė Barselonai

58

Niekad vaikystėje nemėgau spalvinimo knygelių, nes jose jaučiausi sukaustytas ir įspraustas į rėmus. Nelikdavo vietos fantazijai apie ilgą žirafos kaklą ar per skaisčius saulės spindulius, kurie užgoždavo visą karalystės sodą. Tą karalystę, kaip ir daugelis turbūt sutapatindavome su savo asmenine Atlantida. Galbūt ji nebūtų tokia garsi, jei nebūtų dingusi iš Platono pasakojimų, dingusi nuo vandenyno paviršiaus su visais turtais ir gyvybės versmėmis.

Kažkur teko skaityti, kad iš Atlantidos liekanų susiformavo Kanarų salos. Moksliniu požiūriu absurdiška idėja (daug realesnė versija, kad tai buvo Kreta), bet jos užtenka, kad susikrautume kuprines ir išvyktume ieškoti paslaptingojo miesto. Palikome puslapiuose visus skaičiais pažymėtus ir nesujungtus taškelius, taip ir nepaliestus juodus pieštukus. Pasiėmėme tik bendrą neįgyvendintą svajonę, kurią stengsimės panardinti A. Gaudi spalvose ir sugretinti su Atlanto bangomis.

Pirma stotelė – Barselona.

Oro uoste nusileidžiame, jau vėlai vakare, todėl sėdame į autobusą kursuojantį tarp oro uosto ir miesto centro (apie 5€ žmogui) ir po keturiasdešimt minučių atsiduriame Plaza Catalunya aikštėje. Prie aikštės daug afrikietiškų visus metus dirbančių Kalėdų senių (taip vadiname plagijuotų rankinukų ir kitokių niekniekių prekeivius, kurie pasirodžius policijai viską susikrauna į milžiniškus baltus maišus ir ieško atokesnės vietos). Einame garsiąją La Rambla gatve iki savo viešbučio, tik žodis „garsioji“ būtų per stiprus. Mums ji pasirodė masinio pasipelnymo iš turistų gatve visomis prasmėmis (tiek gavimo pinigų už atliekamus triukus, tiek už kelis kartus brangesnius gėrimus, tiek už žioplumą).

Atėjus iki viešbučio mus pasitinka pirmoji didelė bėda. Nebuvome atnaujinę savo banko kortelės duomenų, to pasėkoje viešbutis atšaukė mūsų rezervaciją. Nežinau kas labiau išgąsdino, ar susiklosčiusi situacija ar recepcijoje sėdinčio tamsaus gymio vaikino akys su tariamu sakiniu „But don‘t worry, I can help you. I know another place to sleep“. Tas „B“ variantas paprastai įsitikinome būna kelis kartus brangesnis kaina, kelis kartus prastesnis apgyvendinimo kokybe ir iš anksto viešbučio apgalvotas planas.

Rizikuojame.

25

Pagal gautą žemėlapį, kuris buvo ant vizitinės kortelės (taigi nelabai informatyvus) grįžtame iki La Rambla gatvės ir visai netoli Plaza Catalunya aikštės randame viešbutuką. Čia sutinkame jau azijietiško gymio recepcijoje dirbančius vaikinus, kurie po gana intensyvaus pokalbio tarpusavyje mums ant lapelio užrašo dviejų naktų kainą ir pastumia lapelį į mūsų pusę.  Kaina visgi pasirodo padori, todėl sekame paskui jaunesnį darbuotoją iki savojo kambario.

Nežinomo menininko seksualinėmis fantazijomis išreikštomis drobėse dekoruotame kambaryje nusimetame kuprines ir pagaliau atsikvepiame. Sienos (nors gal reiktų sakyti pertvaros) pralaidžios garsui taip, kad regis miegame bendrame miegamajame (gerai, kad garsai neatspindi paveikslų motyvų).

Rytojus priklauso Barselonai. Pamatyti visko tiek, kad ir savaitės neužtektų, bet labai stipriai neplanavus nusprendžiame viską pradėti nuo susitikimo su žmonos pussesere prie Sagrada Familia katedros. Nuvykstame ten taip greitai, lyg tai darytume kiekvieną rytą ir netgi tenka lukterti, bet tuo pačiu apžiūrime taip niekad ir nepabaigiamą statyti šedevrą. Nesam bažnyčių fanatikai, todėl katedrą galėčiau apibūdinti taip: A. Gaudi sugebėjo, taip pažaboti fantaziją, kad ji išlaikydama savitumą vienu metu sugebėjo būti ir įgyvendinama technologiškai, kas kartais menininkams kiša koją.

Turėjome labai gerą gidę, kuri mums parodė dalį Barselonos intelektualaus spindesio, kol galiausiai praėję Triumfo arką prisėdome Parc de la Ciutadella. Parkas turi nedidelį ežerėlį, kurį okupavę paukščiai mūsų atvykimo proga parengė savotišką miuziklą su baleto elementais. Man asmeniškai teatras ir vaidinimas be muzikos yra įdomesnis ir geriau suvokiamas, bet turiu nulenkti galvą prieš šias artistes. Supratau, gal tik trečdalį, bet buvo tikrai interaktyvus reginys virtęs galiausiai ne gėlių, o batono salvėmis.

85

Galiausiai išaušta diena, kai skrendame į Tenerifę. Vėl užplūsta prisiminimai, kurie atsinaujina su lyg kiekvienu pažįstamu fragmentu: pro iliuminatorių pasirodančiais sužibusiais kontūrais, mažyčiu oro uostu, net ta pačia tyla, kuri persismelkia į naktį ir tampa blaškoma, tik kelių garsiai kalbančių taksistų.

Iki mūsų pirmojo viešbučio San Isidro miestelyje nedaugiau nei du kilometrai, bet dėl įdomumo pasiteiraujame taksi paslaugas teikiančių vietinių kainos. Nė kiek nepataikaudamas turistams, senyvo amžiaus taksistas ispaniškai išpyškina – 10€. Ir po akimirkos savo kolegoms skelia geriausią vakaro anekdotą, kurio centre, kaip supratau atsiduriame mes. Akimirkai pasijaučiame niekur nepabėgę iš Lietuvos, bet tai tik akimirka, kuri turi savybę labai greitai praeiti.

Leidžiamės į naktį, į nuotykius, kurie visada laukia, kai nugali principai. Pasirodo tie „beveik du kilometrai“ virsta atstumu, kurį reikia įveikti tamsiu keliu be šaligatvių. Todėl natūralu, kad ima kirbėti mintis, apie tai, kad nenutrenktų mūsų koks sangrios padauginęs Sančas Pančas.

Sustoja nieko neprašomas autobusiukas, kiek primenantis bitnikų laikus. Jauni vyriškiai paklausę kur keliaujame pasisiūlo pavežėti, jei rasime kur prisėsti autobusiuko salone. Kelyje tamsu, o ir transporto priemonėje nėra apšvietimo, todėl atsargiai pradedu nukelti daiktus nuo sėdynių, kol suvokiu, jog tai bergždžias reikalas. Jų paprasčiausiai per daug, todėl švelniai prisėdame bet kur. Akimirkai atrodo, kad tarp tų daiktų gali būti daugiau važiuojančių žolytės padauginusių keleivių, todėl per daug nesileidžiu į apmastymus ir tiesiog džiaugiuosi, kad judame teisinga linkme.

O judėjome gal minutę. Nes likusias 10 minučių vaikinai stovėdami sankryžoje bandė išsiaiškinti, kur mus reikia pasukti. Galiausiai suvokę, kad jiems su mumis nepakeliui, rankos mostu parodo pusę, kurioje turėtų būti mūsų miestelis.

Truputį po vidurnakčio ir mes jau įsitikinome, kad patekome į reikiamą miestelį. Po kelių nemiegančių vietinių pagalbos galiausiai susiradome savo viešbutuką. Čia reiktų pabrėžti, kad tie keli vietiniai rodė į skirtingas puses, todėl reikėjo vadovautis žemėlapiu ir nuojauta. Gali atrodyti keista, kaip galima nerasti tam tikro objekto, kai turi žemėlapį, bet realybėje suvokiau, kad reikia turėti logikos ir patyrimo tokiuose atvejuose. Žemėlapio mastelis gali būti iškraipytas, nedetalus. Gatvių pavadinimai gali būti kitomis kalbomis parašyti, kaip pavyzdžiui Albanijoje vienas pagrindinių žiedų vadinasi pagal vietinius Zogu i zi, o tuo tarpu pas mus žemėlapyje Karl Topia žiedas.

Pagaliau gauname raktus, ir griūname į lovą.

Ryte viskas kitaip. Net miestelis, kuriame vakar atrodė filmavo serialą „walking dead“, šiandien atrodo malonus Havajų kurortas išskyrus vieną sąlygą. Vėjas. Tokio kvapą užimančio vėjo jau seniai nebuvome jautę, kol stotelėje laukėme savo autobuso iki sostinės Santa Cruzo. Keista kaip vaikystėje įstrigę vaizdai persekioja visą gyvenimą. Kai tik išgirstu „Cruzo“ pavadinimą, kuris beje yra labai dažnas Portugalijos ir Ispanijos valdose, nejučiomis prisimenu Santa Barbarą ir policininką Kruzą Castilio. Bet čia mano asmeninės traumos, o grįžtant prie kelionės, tai 111 numeriu pažymėtas autobusas mus perkėlė į salos sostinę, kuri tikrai nepriminė salos miesto. Turiu omenyje, kad atrodė, kaip didmiestis, tačiau su tam tikromis keistomis ydomis. Kavinėje, kurioje pietavome nebuvo kavos. Man pasirodė truputėlį keista, čia lygiai, kaip ledų parduotuvė be ledų. Nors geriau pagalvojus, tai Lietuvoje daug kur galima suvalgyti vištienos kebabą be vištienos.

Kelios valandos poilsio, ir vėl judame iš sostinės į Puerto de la Cruz miestelį, kuriame išsinuomojom kambarį „adults only“ viešbutuke. Vėl klaidžios gatvelės, bet priešingai nei San Isidro mieste, buvo šviesu, todėl neilgai trukus radome savo „pensionatą“. Ramybė, kuri dvelkė žvelgiant iš trečio aukšto į vidinį kiemelį leido atgauti jėgas. Kiek prablaškė indų kilmės turistas, kuris antrojo aukšto balkone, priešais mus bandė išlankstyti skalbinių džiovyklą. Taip bežiūrint į jo pastangas, užsimaniau tikrai kada nors nukeliauti į jo gimtinę, ne vien dėl gamtos, istorinių objektų ar maisto, o tiesiog dėl gyvenimo būdo.

852

Vėl vėjas, tik išėjus pro duris priminė apie save. Priminė pačiu skaudžiausiu būdu. Į žmonos akį vėjas įpūtė, kažkokių šiukšlių dalelių ir tai įvarė daug baimės. Ašaros pasruvo veidu, dėl svetimkūnio, o medicininio išsilavinimo nebuvau įgijęs. Pasiteiravus šalia viešbučio esančiame pagalbos centre, kaip galėtų mums padėti išimti svetimkūnį iš akies, ten dirbanti darbuotoja iš Suomijos (buvo suinteresuota ne kaip skubiau mums padėti, o pristatyti savo gimtą šalį ir dėl ko persikėlė į Tenerifę) pasiūlė paskambinti šalia esančiam daktarui, kuris galės pašalinti šiukšlę. Beje, paklausus apie kainas, tai daktaro atėjimas iki mūsų 100€, o šiukšlės pašalinimas, dar 200€. Tariant šiuos skaičius, darbuotojos veidą nušvietė tokia skaisti šiaurietiška šypsena, kad žmonai pasidarė geriau ir su svetimkūniu.

Palikus šią įstaigą grįžome namo, ir su ausų krapštukais radau tą nelabąją ir su palengvėjimu išmečiau šiukšlių dėžėn. Po to atsitikimo kitaip pradėjome vertinti kainas. Viskas pasidarė taip pigu, kai žinai, kad galėjai palikti 300€ už kelių sekundžių procedūrą. Kiek vėliau, nors diena buvo vėsi, ginkluoti akiniais nuo saulės apžiūrėjome Puerto de la Cruz vėjuotą miestelį. Įspūdingai atrodė bangos, kurios ritosi iki molo ir visa sukaupta jėga stengėsi išgąsdinti mūšos susirinkusių stebėti smalsuolių. Net man pasidarė nejauku stovėti šalia turėklų, nes vandenyno pusėje regis žemė maišėsi su dangumi ir atsitrenkęs į uolą vanduo krito tiesiog visiems ant galvų.

258

Paėjome kiek tolėliau, nuo kavinių ir restoranų. Čia gal trijų metrų pločio betoninis molas skyrė įsiaudrinusią jūrą nuo automobilių stovėjimo aikštelių. Eiti tuo plokščiu pylimu tapo smagiausias potyris šiaurinėje salos dalyje. Akimirkai viskas nurimdavo, net galėdavai pamiršti jog eini, ne šalia vandens, o centrinėje miesto gatvėje. Kas blogiausia, kad net nesigirdėdavo, kaip artėja ta devintoji banga (senovės tautų supratimu, devintoji banga yra daug didesnė už prieš tai buvusias). Ir lyg sulėtintame filme pažvelgi dešinėn matydamas kaip kyla vanduo, tarsi sniegas pažirdamas ant posūkio stabdant automobilį. Tą akimirką galima tik įsivaizduoti, kaip Atlantida grimzta užmarštin ir viską praryja jūra. Pakilęs kelis metrus virš galvos, tarsi pasiekiąs savo pasaulio apžvalgos piką, vanduo talžo molą ir mus keliaujančius savo nuotykių kupiname vėlyvo ryto pasivaikščiojime. Visa tai užtrunka tik kelias sekundes ir vėl ramybė. Kiek permirkę, nepaleisdami telefonų iš rankų pradedame skaičiuoti iki devynių ir mėgaujamės kylančia grėsme.

Po vandens procedūrų patraukiame ieškoti vieno iš salos traukos centrų – Loro parko. Bendrai kalbant zoologijos ar panašios paskirties parkai tikrai neteikia džiaugsmo, kai įsivaizduoji, jog eksponatai visą gyvenimą praleidžia uždaryti narvuose ir skirti pramogai. Skirti cholesteroliu dvelkiančių vakariečių pavėpsojimui, kai atrodo vidurio amžiaus krizę išgyvenantis kelių vaikų tėvas žiūrėdamas į orkas sako vaikams, kad ten dideli delfinai. Tačiau kita vertus už surinktus pinigus iš bilietų, gyvūnai yra gydomi, maitinami ir iš pažiūros tikrai prižiūrimi. Todėl kelionę po parką pradėjome įsigydami tai atspindinčios atributikos. Tiksliau įsigijau aš vienas, nes žmonai tai pasirodė per daug atkreipiantis į save veiksmas, o dar ta geltona spalva. Kad ir kaip bebūtų dvi papūgėlės jau puošė mano galvą ir pirmiausiai susitikome savo protėvius – gorilų voljerą.

77

Jeigu reiktų apibūdinti nuotaiką vyraujančią gorilų aplinkoje, tai priešingai, nei Kauno zoologijos sode jos buvo pilnos tikėjimo. Tikėjimo, kad galbūt filmas „beždžionių planeta“ nėra tik apsirūkiusio scenarijaus autoriaus svaičiojimai ir vieną dieną, jos valdys mūsų pasaulį. Turiu omenyje, kad jų žvilgsnis nebuvo tuščias ir bereikšmis. Vienos filosofavo žvelgdamos į senai „nurengtus“ bananų medžius, kitos vaikštinėjo vandens pakraščiu, tikėdamos sulaukti atplaukiant savo princo ar bent jau kažko, kas praskaidrintų jų nūdieną.

Kuriam laikui palikę gorilas pamažėle, lydimi nuolatinio paukščių šurmulio apžiūrėjome didžiąją parko dalį. Net perėjus tuneliu, kai virš galvos pro stiklines pertvaras atsiveria vandenyno pasaulis, praplaukia net filmuose neregėtos žuvys vis galvojome apie sugrįžimą prie primatų. Tačiau laikinai tunelyje pasidarė tamsiau. Tamsa slinko lėtai vis artėdama prie mūsų, kol galiausiai tokiu pat greičiu pasitraukdama į šalį. Pakėlėme galvas ir išvydome keletą rajų. Šiurpokai atrodantys gyviai nejučiomis priminė evoliucinį procesą ir vaizduotėje išgirdau L. Adomaičio dainos žodžius, kad gimėme pačiu geriausiu laiku, nei per anksti, nei per vėlai.

Po rajų antplūdžio atplaukus rykliams, mintimis grįžome į „Megos“ prekybos centrą. Kūnu perbėgo šiurpuliukas, greičiausiai net pasąmonėje pajautėme Lietuvoje tvyrančią žiemą ir gripų antplūdžius. Būtent šioje vietoje galime daryti išvadą, kodėl palaikau E.Bžesko poelgį persikraustyti į Tenerifę. Čia nebūna žiemos ir ligų. Čia šviečia saulė, ore sklando pozityvumas ir regis verda gyvenimas, o ne egzistavimas.

Kelios valandos praleistos parke tikrai buvo vertos sumokėtų pinigų (apie 34€ žmogui). Išeinant iš parko, dar atsisveikinome ir su gorilomis, kurios dėl mūsų išėjimo per daug nesielvartavo. Šį kartą ne pajūriu, o apytuštėmis miesto gatvelėmis patraukėme link savo viešbučio.

Išvyka į salos šiaurę baigėsi – liko malonioji dalis Costa Adeje miestelis pietuose. Susikrovėme kuprines ir prieš palikdami viešbutį pakilome ant jo stogo, nuo kurio atsivėrė puiki panorama. Akimirkai žvelgėme į atrodo apgaulingai ramią jūrą, į poilsiu besimėgaujančius žmones ir jautėme tą nuotaiką, kai pamiršti kuri dabar valanda, kol galiausiai nebeprisimeni ir savaitės dienos.

Ir štai mes jau po kelias valandas trukusios kelionės išlipame visai kitoje salos pusėje. Ir tas jaučiasi. Pasimokę iš Madeiros klaidų (kad viešbutis gali būti aukštai ant kalno ir patiems ji pasiekti prireiks labai daug jėgų) pasiimame taksi ir nesuklystame. Kaip pirmam kartui klaidu. „Panoramica“ viešbučių kompleksas yra įsikūręs pakankamai aukštai, tačiau turi savo autobusiukus, kurie nuveža prie jūros ar į centrinę dalį. Kambarys didžiulis ir atspindi apartamentų lygi: virtuvėlė, miegamasis, didelė erdvė, nuosavas balkonėlis su vaizdu į jūrą.

Turėtų prasidėti pasyvios atostogos, bet mes ilgai nelaukę, pasidedame daiktus ir keliaujame pažinti miestelio. Pažintį pirmiausia pradedame nuo kavinės, kurioje padavėja kiek nustebina padavėjai nepriimtinu elgesiu, tačiau čia Tenerifė ir viskas atleistina. Kas liečia maistą, tai visi tradiciniai patiekalai jau buvo išragauti viešnagių Madride ir Barselonoje metu, todėl tradiciškai pasitenkiname pica.

5

Keliaujant po miestelį iš pradžių atrodė, kad užtaikėme ant paskutinę gyvenimo kelionę organizuojančios įmonės autobusiuko atvažiavimo, nes aplink pasipylė daug senolių. Tačiau vėliau braunantis, pro elektriniais vežimėliais ratuotus ar įmantriomis lazdomis ginkluotus poilsiautojus išryškėjo Costa Adeje realybė.

Costa Adeje – gražiausio gyvenimo saulėlydis. Sugalvojau tokį epitetą, kuris tinka visomis prasmėmis. Net padavėjai vakarop kviesdami pavalgyti į kavines, pabrėždavo mūsų amžių ir dėl to išskirtinumą ( „o jūsų gal ateisite pas mus ir rytoj“ ). Miestelyje gyvenimo tempas taip sulėtėjo, kad net paprastai greitai valgydamas salotas, pagavau save jau kokias penkias minutes šakute lėkštėje stumdydamas tą pačią alyvuogę. Reikia kažką daryti, ir vienintelė prasiblaškymo išeitis – Teidė.

8.jpg

3718m virš jūros lygio, tai aukščiausia Ispanijos karalystės viršukalnė. Atvažiuojame iki keltuvų autobusu, kuris kursuoja kelis kartus per dieną. Pasiekiame keltuvus ir tik tada suprantame, kad žodžiai „tobulumui nėra ribų“ per daug nuvertinami. Kad ir kiek keliautume, kažką pamirštame ar kažko neįvertiname. Šiuo atveju reikėjo pasiimti šiltų megztinių ar striukų, ko pasėkoje pasikėlus ant kalno ilgai išbūti negalėjome (temperatūra + 1 laipsnis pagal Celsijų). Tačiau to užteko, kad dėl gana gerų oro sąlygų pasigrožėtume atsivėrusia panorama. Be to Teidės ugnikalnio viršukalnė atlieka svarbų vaidmenį Tenerifės ekologijoje. Dėl didžiulio Teidės šešėlio (kuris beje yra didžiausią plotą vandens paviršiuje užimantis kalno šešėlis pasaulyje) vanduo ties pietiniu ir rytiniu salos krantais išlieka palyginti vėsus. Tai leidžia kauptis maistingosioms medžiagoms, todėl šiuose vandenyse įprato buriuotis banginiai bei delfinai ir ypač grindos.

Grįžtame keltuvu žemyn ir kelias valandas paskiriame mūsų mėgstamai ekskursijai ten, kur nėra turistų. Akimirkai įsivaizduoju visus filmus apie Marso ekspedicijas ir ginkluoti skafandrais keliaujame žmonių nepramintais takeliais, kol nusprendžiame ant didesnės uolos įsitaisyti priešpiečių  minutėlei.

7.jpg

Regis šį kartą nuo žmonių pabėgti nepavyko ir sulaukėme prašymų paskolinti kremo nuo saulės. Norėjau paklausti, o kam Jums reikia to kremo, kai saulutė nesikandžioja, o tik švelniai bučiuoja odą, bet po to suvokiau, kad klausimas nebūtų palaikęs intelektualaus pokalbio, todėl susiturėjau. Taip begulint ant akmenų ir žvelgiant į  suvokiau vieną gąsdinančią priežastį, pagal ką mes vertiname keliones į vykusias ir nelabai. Pagal išsiskyrusio adrenalino kiekį ir patirtų nuotykių skaičių. Tuo tarpu miestelyje didžiausios baimės turistams buvo susijusios su griliažinių saldainių sukramtymu ir su spėjimu užsiimti laisvą suoliuką poilsiui. Tačiau keliauti pirmą kartą į kurią nors vietą ir yra įdomu, nes nežinai kas tavęs ten laukia ir ką ten patirsi.

2

Kitas dienas laiką leidome susirasdami kiek nuošalesnę vietą prie vandens, mėgaudamiesi žiema, kuri supa giminaičius, kai tuo tarpu mes kuriame planus ateinančioms kelionėms ir dedamės prioritetus nuotykiams. Grįždami prie viešbučio, ne kasdieną rinkdavomės autobusiuką, kartais mankštindavome ir kojas, taip pamatydami daugiau miestelio įdomybių. Kaip pavyzdžiui viešbučius, kuriuose gyvenimas regis nustojo tekėti prieš penkis ar dešimt metų. Išdaužyti langai, išdžiūvę baseinai apaugę žolėmis, kai tuo tarpu susivedus viešbučio pavadinimą į Booking sistemą, ten rasdavome veikiantį 6,4 įvertinimo poilsio centrą. Tokiomis akimirkomis jaučiam, kad mums sekasi, tačiau sėkmė, kaip palankus vėjas – praeina. Todėl turime būti pasiruošę viskam.

Pirmą kartą, per mūsų apsistojimus viešbučiuose, pasinaudojame baseino teikiamais malonumais. Nutaikius kiek ramesnę akimirką neriame į vandenį regis jame palikdami visą nuovargį ir pasiimdami kitų paliktas bakterijas. Po šio pasiplaukiojimo kiek apsirgau, bet gerai, kad priešingai nei Lietuvoje tas peršalimas neperaugo į ką nors stipresnio, kas komplikuotų nors ir nedidelę, bet likusią kelionės dalį.

Prabėgo dar keletas dienų ir mes jau vėl važiuojame autobusu į tą mažytį vėjuotą oro uostą, kur susitinkame daug lenkų turistų skrendančių į Katovicus. Pavydžiu lenkams, nuoširdžiai pavydžiu dėl galimybės keliauti, nes jiems daug lengviau yra pasiekiami šilti ir ne tokie šilti kraštai nei mums iš Lietuvos.

Grįžtame į žemyninę Ispanijos dalį ir šalia Barselonos oro uosto susirandame mums jau pažįstamą autobusiuką link centro. Kelių dienų tikslas: pamatyti Guelio parką ir Pikaso muziejų, todėl tik susiradus viešbutį stengiamės labai neklajoti po apylinkes, kad gerai išsimiegojus pasitiktume naują, šiltą ir turiningą dieną.

Guelio parką patogiausiai pasieksite važiuodami geltona metro linija, žymima L3. Išlipimo stotelės –  Vallcarca arba Lesseps. Nuo čia reikės pėsčiomis paeiti apie 10-15 minučių. Įėjimo kaina perkant bilietą internetu – 7 eurai, perkant vietoje – 8 eurai. Patekus į parką norėjosi greičiau pamatyti tuos tarsi nuo torto papuošimų paimtus namelius ir skulptūras. Galiausiai jas pamačius supranti, kad gyveni XXIa. kur photoshop‘o įtaka persismelkusi netik į spuogų šalinimo, svorio mažinimo, bet ir spalvų ryškinimo sritis. Pagal ankščiau matytas nuotraukas viskas pasirodė pastelinių spalvų. Nesakau, kad buvo negražu, priešingai – man paliko įspūdį. Įspūdį, kuris savotiškai ramina ir suteikia vilties, kad dar ne viskas pasaulyje yra taisyklingai juoda arba balta. Aišku būtų daug įdomiau tokį miestelį atrasti keliaujant be žemėlapio, nuomota mašina, kažkur po Ispanijos kaimus, bet ir minioje turistų A. Gaudi technologija nepalieka abejingų.

855

Prisėdame viršutinėje aikštelėje ir gal kiek suvilioti Tenerifės gyvenimo tempo mintimis nusikeliame šimtu metų atgal į prieškarinę Ispaniją. Apsirengimo stilius, kariniai konfliktai, net žiupsnelis šafrano (kuris tada nebuvo toks brangus, kaip dabar) viskas susipina į valstybę, kuri savo temperamentu išsiskiria iš visos Europinės dalies. Mintyse pridėkime meną, kurį puoselėja Salvadoras Dali, Pablo Pikaso ir turbūt neįmanoma atsisakyti įgeidžių čia apsigyventi. Na, ne apelsinų plantacijose darbo dienomis ir sangria dvelkiančiais savaitgaliais, bet svariai prisidedant prie tos nenusakomos įvairovės potyrių, kuriuos patirti priverčia pati paprasčiausia kasdienybė šioje šiltoje žemėje.

Nuo vieno menininko pereiname prie kito ir atsiduriame Pikaso muziejuje, kur už įėjimą sumokame simbolinį 11€ mokestį žmogui. Kodėl 11€ tampa simboliniu mokesčiu? Čia galėtų atsakyti trumpa istorija apie patį dailininką. Prie jo priėjo moteris ir paprašė nupiešti eskizą. Dailininkas per kelias minutes sukūrė šedevrą ir padavė moteriai sakydamas – iš Jūsų milijonas. Moteris sutrikusi pasiteiravo Pikaso – bet jūs sugaišote tik kelias minutes, kad nupieštumėte eskizą, kaip aš galiu mokėti jums milijoną. Pablas atsakė – kad sugaiščiau kelias minutes, aš mokiausi visą gyvenimą. Taigi tie 11€ dabar tampa tik simboliniu mokesčiu.

Parodoje buvo eksponuojami jo darbai pagal amžių. Nuo pat pirmųjų keverzonių iki pat paskutinių, kurių vertė augo su lyg kiekvienu dešimtmečiu pridėdama nuliuką gale skaičiaus. Per daug nesiplėsdamas temoje, kurioje suprantu nedaug pabrėšiu tik faktą, kad lankant svečius miestus, užeikite bent kartą per visą kelionę į vietinių menininkų parodas (aš jau net nekalbu apie didžiuosius talentus). Nebūtina imti ausinių su pasakojimais apie kiekvieną darbą, tiesiog be jokio nuolat maigomo mobilaus telefono praeikite galerijomis, kad pasijaustų ta dvasia, kuri persmelkia lankytoją. Persmelkė mus. Kiekviename paveiksle buvo galima įžvelgti aistrą ir liūdesį, tai individualus pajautimas. Bet ta įtaiga per drobę suteikia idėjų ir sodresnio miesto pažinimo vaizdą.

Paskutinį vakarą Barselonoje nukeliavome net iki Jūros. Nepalyginamai ramesnė, nei šiaurinėje Tenerifės dalyje, begalinė vandens magija mus užhipnotizavo taip stipriai, kad nepajautėme, kaip sutemo, nepajautėme kaip pasibaigė kelionė. Viena iš turiningiausių kelionių mūsų išsaugojamuose vaizdiniuose.

66

Ar verta važiuoti į Tenerifę? Visada taip, jei nori pasijusti jaunas (nes ten tikrai sutiksi vyresnius už save). Tačiau, kaip sala ji mūsų nesužavėjo (veikiausiai Atlantidos likučiai yra Kretos saloje). Netolimuose planuose būtų labai įdomu pažinti kitas dvi priešingas salas ( Lansarotę ir Palma Maljorką – dėl skirtingų priežasčių), bet tai ateities planai. O pačiai Ispanijai (Katalonijai) galima rašyti karštą ir intelektualų pliusą. Mes čia dar tikrai sugrįšime (nors ir stengiamės tų pačių vietų kelionėse nekartoti).

Tenerifė, keliauti savarankiškai ar su kelionių organizatoriais? >>

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s