BALKANAI II dalis. Albanija – erelių žemės tikrovė

Septinta valanda ryto ir mes stovime šalia neskoninga, ryškia raudona spalva dažyto namo. Paprastai Lietuvoje, jei žmogui nurodai laukti viešojo transporto, tai pasakai, kad tai darytų tam tikroje stotelėje, tuo tarpu Ochride autobuso reikia laukti prie išskirtinų objektų: taksi automobiliai stovi, prie „V“ formos medžio, mūsiškis autobusiukas stoja, prie ryškiai raudono namo. Pripratus būtų paprasta, tačiau pirmą kartą čia užklydus painoka.

Priešais tariamą stotelę jau pradeda atsidarinėti visokių niekniekių parduotuvėlė. Greičiausiai tos parduotuvėlės savininkė, pusamžė moteris pirmiausiai pasirūpina ne žaliuzių pakėlimu bet vietinės faunos maisto poreikių patenkinimu. Moteriškė nesismulkina ir šalia jos besibūriuojančioms katėms ir šunims (pastarieji kažkaip čia sugyvena draugiškai) dalina dešreles į kairę ir dešinę. Mūsų apsimiegojusius veidus nutvieskia šypsena, kaip elgiasi katinas gaudamas tokį pusryčių davinį.

Pagal Antigonės (Ochrido viešbučio savininkės) pasakojimą, autobusiukas turės atvažiuoti truputį po septynių. Žodis „truputį“ Makedonijoje gali virsti valanda, kaip įsitikinome oro uoste, todėl per daug nesijaudinam ir žvelgiam, kaip saulės spinduliai bėgioja vis didesniam stogų plote, kol galiausiai akinančiai atsispindi namų languose. Labai apsidžiaugiame, kai šalia mūsų atsistoja močiutė su kiek suplyšusia rankine. Apsikeičiame šypsenomis, nes tik tiek informacijos suprantamai ir galime perduoti. Po kokių penkių minučių ateina dar viena moteriškė, kol galiausiai atvažiuoja ir mūsų autobusiukas.

Autobusiukas pilnas. Pilnas vietinių vykstančių į darbus ir nei vieno turisto išskyrus mus. Esant tokiai garbei gauname vietas prie pat vairuotojo. Atrodytų tai geriausia, ką galėjome gauti, tačiau vos pajudėjus iš Ochrido jis užsirūko sodriai pūsdamas dūmus priešais save. Keleivių įgula linksmai pradeda dieną ir galima pasijausti, tarsi važiuotume sutartines traukiančių senolių draugijoje į Rumšiškes. O vykstame į Strugą. Tai antras Makedonijos miestelis prie Ochrido ežero. Tačiau norint pasiekti Albaniją pirmiausia reikia atvykti čia (aišku galima važiuoti tiesiai iš Ochrido, tačiau keltis reikėtų apie 3-4h ryto).

Iki Strugos 12km ir beveik visas kelias tęsiasi palei ežerą. Nuostabus jausmas važiuoti ankstyvą rytą Makedonijos ežero pakrante. Bundanti gamta, retsykiais sutinkami ežero sargybiniai (žvejai), grobio nepasidalijantys paukščiai. Viskas kaip iš paveikslo nutapyto gyvomis spalvomis. Net sutartinių dainuotojos suteikia žavesio nes atspindi tą kultūrą kuria gyvena vietiniai. Taip retsykiais pamojuodami rankomis (dėl geresnio matomumo) žvelgiame į apylinkes ir dar kartą giriame save už pasirinkimą šalių, dar nesugadintų turistų. Čia viskas yra tikra, o ne pagaminta Kinijoje su Makedonijos simbolika.

WP_20160819_011.jpg

Po 25 minučių sumokame vairuotojui 80 denarų ir išlipame šalia Strugos autobusų stoties. Prieš kelionę į Balkanus atlikome daug namų darbų ir teko skaityti užsienio keliautojų straipsnius apie itin sudėtingą padėtį Strugoje. Ta prasme, kad autobusas paleidžia kažkur laukuose, kad iki stoties reikia eiti autostrada be šaligatvio. Pačios stoties nesimato, reikia klausti vietinių, o ir autobusai iš jos retai važiuoja. Na mums išlipus iš autobuso stoties užrašas švietė už kokių dvidešimt metrų. Atsidusau ir pagalvojau, kad tie kas rašė tuos straipsnius (jie nebuvo seni, gal 1-3 metų senumo) galbūt priklausė kategorijai žmonių, kurie pasiduoda bandos jausmui. Turiu omenyje, kad gal kokia makedonų žvejų delegacija susitarusi dėl kasmečio susirinkimo išlipa pora kilometrų iki miesto, prie ešerių kibimo vietos. Tai pamatę turistai pagalvoja, kad čia galutinė stotelė ir seka paskui, ko pasėkoje gaunasi straipsnis, kaip sunku važinėti viešu transportu Strugoje.

wp_20160819_007

Turim gerą valandą laiko iki mūsų autobuso, tačiau čia nelabai kur nueisi (miestelis mažas ir neturintis ko pasiūlyti turistams). Liekame stotyje, kurioje yra nemokamas WiFi. Nusiperkame bilietus į Tiraną ( 11€ žmogui, galima mokėti eurais arba denarais). Nukeliaujame iki autobusų išvykimo vietos, kuri sukelia nemenką šypseną. Čia yra gal penki išvažiavimo takai ir prie kiekvieno pastatyta pavienių kėdžių, kurių vaizdas bendrame kontekste primena pokario laikus. Kiek pasėdime ties pirmu numeriu pažymėta aikštele (tiesa virš galvų užrašyta Stambulo kryptis). Po to grįžtame prie bilietų pardavimo vietos ir prisėdę renkame informaciją apie tai, kaip nuvykti Tiranoje iki viešbučio.

IMG_20160820_212849.jpg

Publika stotyje labai įvairi, nuo filmo „krikštatėvis“ personažų iki pamaldžių vienuolių, tamsaus gymio neaiškiomis rankinėmis apsikrovusių vietinių. Sulaukiame išvykimo laiko, bet ne autobuso. Tačiau niekas to nesureikšmina, visi kaip buvo įlindę į mobilių telefonų ekranus, taip ir lieka apatiški vėlavimo jausmui. Mes dar pasitiksliname ar tikrai autobusas išvažiuos iš pagal užrašais tai bylojančios platformos. Gavę teigiamą atsakymą akimis sekame, kaip keičiasi transportas ir žmonių srautai stotyje ir vėl po tų nelemtų 40 minučių (kaip buvo Skopje oro uoste) atvažiuoja mūsų autobusas. Pasirodo čia yra ne pirma jo stotelė, todėl jis iš pirmo žvilgsnio pasirodė visiškai pilnas.

Neramiai žvelgdami į atvažiavusią publiką keliaujame autobusu iki galinių sėdynių, kol galiausiai priešpaskutinėje eilėje randame dvi laisvas vietas. Laisvas, tai žmonių neužimtas, tačiau apkrautas įvairiomis rankinėmis ir rūbais. Galiausiai išjudinę visus gale sėdinčius piliečius, kad atsirinktų savo daiktus prisėdame. Nejauku. Nejauku dėl varstomų žvilgsnių, kurių susilaukiame iš keleivių. O čia dauguma Albanai. Paskutinėje eilėje apsikabinę jauni vaikinukai vienas kitam čiupinėjo blakstienas, šalia sėdintys du „verslininkai“ ginkluoti telefonais sudarinėjo savo gyvenimo sandorius. O prieš mus sėdėjusios greičiausiai motina su dukra vartė vietinį madų žurnalą ir vos rasdamos sau patinkančių paveiksliukų strikinėjo kėdėje taip, kad regis elektros šoku būtų paliestos.

Pagalvojome, kad reikia tiesiog apsiprasti, tačiau šią procedūrą sutrukdė atėjęs vairuotojas ir pareikalavęs iš mūsų pasų. Na taip, mes kirsime sieną, tačiau pasų jam reikia dabar, o mes dar net nepajudėjome iš stoties. Atidavėm. Užsienio valstybėse gali netekti žemėlapio, pinigų, rūbų ir visa tai yra išsprendžiama. Tačiau netekus pasų viskas komplikuojasi ir tampi įkalintas toje šalyje.

Autobusas pajudėjo, kaip visada vėluodamas, tačiau laimingi esame, kad judame savo tikslo link. O ir pasai sugrįžo pas mus po 10 minučių nuo kelionės pradžios. Ir tikrai, per kelias valandas pripratome prie kaimynų. Privažiavome pasienį, vėl buvo surinkti pasai ir laukimas. Laukimas, kuris leido pažinti Albanijos vėliavą – dvigalvį juodą erelį, kraujo spalvos fone. Priešingai nuo Lietuvos vėliavos, pastaroji atrodė bauginančiai. Plevėsuodama ant pastatų tarsi skelbė, jog patekote į teritoriją, kurioje prarandate imunitetą, tampate sistemos dalimi, kuriai turite paklusti. Galiausiai ilgiau bežiūrint į erelius, jie suplasnoja tarsi kokie grifai, vis tykantis kada nusilpsi ir tapsi jų grobiu.

Kertame sieną ir atsiduriame Albanijoje – jaudinanti akimirka. Tiek daug planuota ir svajota, tiek daug nerimauta buvo dėl šios akimirkos, kuri prilygo paskutiniams potėpiams ant drobės baigus tapyti paveikslą. Žvelgiant pro langą, akimis rijome vaizdus ir vis laukėme tų kelią pastojančių avių ar ožkų bandų, tų transporto priemonių prikrautų keletą kartų didesniu kroviniu negu leidžiama. Galiausiai laukėme to skurdo, kuris taip eskaluojamas skaitytuose straipsniuose ir neįžeidžiant šalies pavadinamas egzotika. Tačiau vieninteliai du dalykai stipriai krentantys į akis buvo mečetės ir nebaigti statyti pastatai.

Mečetės dažniausiai pasitaikydavo su dviem minaretais (iš esmės, kuo minaretų daugiau – tuo mečetė svarbesnė). Minaretas, tai bokštas iš kurio kviečiama melstis, dažnai apkabintas garsiakalbiais. Nuo kelionės į Izraelį atsimename tą tembrą, kuriuo kviečiama nusilenkti Alachui. Tuo tarpu, kas liečia pastatus, tai didžioji dalis jų atrodo pagal pirminį planą turėjo būti pastatyti bent vienu aukštu didesni. Kyšo vertikalios konstrukcijų liekanos, metaliniai strypai. Pastarieji dažniausiai naudojami skalbinių lynui užrišti ir drabužius padžiauti.

wp_20160820_017

Pusiaukelė. Autobusas sustoja keliasdešimt minučių poilsiui. Didžioji dauguma žmonių patraukia prie netoliese esančios kavinės, kiti tiesiog vaikštinėja aplink autobusą. Mes kiek prisėdome alyvmedžio metamame šešėlyje ir stebėjome aplinką. Autobusas išvažiavo iš paleidimo vietos į už dvidešimt metrų esančią plovyklą, kas sukėlė labai didelį grįžtančių iš tualetų nerimą. Tačiau ilgainiui visi keleiviai rado savo pavėsius ir laukėm. Įvažiavus į šalį pasijautė kritęs tempas, viskas daroma lėčiau nei mes įpratę Lietuvoje, tačiau po apšilimo Makedonijoje, tai neatrodė taip drastiška.

Kelionės maršrutas kiek nelogiškas, nes pirmiausiai nusigavome iki Dureso miesto, kuris laikomas antru pagal didį Albanijos miestu ir artimiausiu paplūdimiu nuo Sostinės. Stabtelėjus šio miesto stotelėje į autobusą įsiveržė menkai apsirengęs vaikinas su kiek per stipriai padegintomis kukurūzų burbuolėmis, tačiau savo pirkėjo čia nesurado.

Pajudėjome galiausiai link sostinės ir šalikelėse matėsi praeities šešėliai. Gyvos vištos laikomos narvuose ir čia pat ant kelio kapojamos galvos. Asiliukais pakinkyti vežimai ir šieno kupetomis apdengti dviračiai. Tačiau tai miesto pašonėje egzistuojantis pasaulis, ko negalėčiau pasakyti apie Tiraną. Vos įvažiavus į centrinę dalį, miestas priminė šimtus ankščiau matytų Europos miestų su visomis reklamomis, daugiaaukščiais pastatais, garsių firmų ženklais. Vos išlipus iš autobuso centrinėje aikštėje buvome pasiruošę fotografuoti „egzotiką“ tačiau teko nusivilti. Jeigu parodytume nuotraukas, niekas nepatikėtų, kad čia Albanija, jei ne retkarčiais plevėsuojanti vėliava.

Pirmiausia išsikeitėme pinigų, kurių santykis su euru dar didesnis, nei buvo Makedonijoje (1:136). Vietinė valiuta – lekai. Kalbant apie valiutą, tai man labiausiai nepatiko pinigų būklė. Kai gaudavome grąžą popieriniais pinigais, kartais atrodydavo, kad jie iš kokio muziejaus kelis šimtus metų išlaikyti po stiklu ir tuoj subyrės rankose. Albanijoje nėra taip populiaru atsiskaityti kortele, todėl grynųjų pinigų cirkuliacija yra daug didesnė, ko pasėkoje greitai blogėja jų būklė. Antras pastebėjimas, kad likusių pinigų nuo Makedonijos mums nepavyko čia išsikeisti (turiu omenyje mažas keityklas, kaip „Western union“ o ne centrinius bankus).

IMG_20160823_213115.jpg

Susivokėme kur esame ir pasileidome ieškoti viešbučio. Perėjome kelis pagrindinius žiedus ir pasukome į skersgatvius, mažas gatveles vedančias link tikslo. Čia bandėme pasiklausti vietinių kur yra mūsų viešbutis, bet visi išgirdę pavadinimą tik kraipė galvas ir siūlė pasiklausti šalia dirbančių prekeivių, kol galiausiai viena moteris, tiesiog mostelėjo ranka, kas leido suprasti, kad jau atvykome (Grande House, 17€ už naktį).

Kiek pailsėjus išėjome į miestą. Ir iš tikrųjų į miestą, ne į gyvenvietę ar kaimą. Kartais galvoju, kad arba mums labai sekasi, arba pasaulis keičiasi. Albanija ne išimtis. Prisėdome kavinėje kuri meniu pritaikyto angliškai kalbantiems neturėjo, bet to galima buvo tikėtis. Patiekalai labai paprasti, jeigu užsisakai pomidorų salotų, tai ir gauni tik pomidorų. Meilės pateikime ir bendroje estetikoje radome nedaug. Gaila, bet mums pasirodė, kad bent jau mūsų lankytose vietoje pietiniame Balkanų regione nesutikome maistą mylinčio virėjo. Viskas daroma iš reikalo, tik dėlto kad kažkas tai užsisakė. Kainos kiek žemesnės nei Makedonijoje (pavakariai nekainavo 4€, o buvo pora lėkščių salotų ir butelis vandens).

Pradėjo temti ir kartu su atsiradusia tamsa miestas keitėsi. Vaikštinėjome ne centrinėmis gatvėmis, todėl kelių apšvietimas tapo retenybe. Kiek susigūždavome pamatę juodus žmonių kontūrus priešais, tačiau niekas didelės grėsmės nekėlė. Užsukome į piceriją, pasiimti išsinešimui picos ir stebėjome, kaip jas gaminantis vyras bendravo su klientėmis. Praktiškai melodraminį serialą galima būtu filmuoti, ir kas kėlė žavesį, kad į vieną sakinį albanas sugebėjo sutalpinti susižavėjimo ir pykčio jausmus. Greičiausiai iš anksčiau pažįstama porelė aiškinosi santykius, tarsi vienu metu planuotų medaus mėnesį ir šunelio laidotuves. Galiausiai mūsų šeimyninė vegetariška pica iškepė (apie 5€) ir kiek priblėsusia, tačiau mandagia šypsena Don Žuanas padavė mūsų užsakymą. Grįžtant į viešbutį dar stabtelėjome prie gatvės prekybininkų nusipirkti vaisių, kurių kaina buvo tokia, kaip ir Lietuvoje. Įdomus pastebėjimas dėl bananų. Gatvelėje, kuri vedė iki mūsų viešbučio sėdėjo trys vyriškiai, kokių trisdešimt metrų atstumu vienas nuo kito ir pardavinėjo bananus vienetais (bananų kaina priklausė nuo jų kokybės). Pas pirmąjį sutiktąjį prekė priminė parduotuvėje parduodamų ir kainavo 40 lekų, pas antrąjį buvo pusiau juodi (30 lekų), o pas trečiąjį, kuris sunkiai beišlaikė galvą prie savo staliuko bananą atiduodavo už simbolinę 10 lekų kainą. Tiesa esant prastam apšvietimui ar ten tikrai buvo bananai, nebūčiau garantuotas, nes geltonos spalvos ant jų nebuvo.

Rytoj laukė tikras iššūkis, kelionė per didžiąją Albanijos dalį iš Tiranos iki pat pietinės dalies Sarandės. Pas viešbučio administracijoje dirbančią merginą bandėme išsiaiškinti kur reikia laukti autobuso ir kada jis važiuoja. Sekėsi sunkiai. Mergina pasikvietė kažkokį vyriškį, kuris mums pirštu ant žemėlapio bakstelėjo į jo manymu autobusų išvykimo vietą, tačiau įvertinus mastelį ir piršto dydį, ta jo galūnė užėmė gan didelę teritoriją. Nesidrovėdamas pasiteiravau, gal galėtų jis konkrečiau nurodyti ir pieštuku vesdamas ties kelių susikirtimu pažvelgiau į jį. O jis, kaip ir pirmą kartą greit pirštu palietė tą patį plotą leisdamas suprasti, kad kažkur ten. O kada tie autobusai išvažiuoja, neatstodamas paklausiau. Ryte, – atšovė vyriškis ir pasirašęs kažkokius dokumentus apleido patalpas.

Taigi Albanijoje konkretumo nedaug, viskas tiesiog abstrakčiai paprasta. Čia turėčiau pastebėti faktą, kad dar 2016 metais vienos autobusų stoties Tirana neturi. Turi daug mažų stotelių iš kurių autobusai važiuoja į tam tikras konkrečias vietas. Taigi užbėgdamas pasidalinsiu informacija, gal kam nors ji bus aktuali (autobusas į Tiraną paleidžia prie centrinės aikštės „Sheshi Skënderbej“, autobusas į Sarandę išvyksta iš „Rruga 29 Nentori“ ir „Teodoror Keko“ gatvių sankryžos (ant žiedo yra dvigalvio erelio statula), kai tuo tarpu autobusas į Škoderį iš „Rruga Dritan Hoxha“). Beje kas liečia gatves, tai atkreipkite dėmesį, jog vienoks pavadinimas yra žiūrint į žemėlapį (google maps) ir visai kitoks pavadinimas užrašytas ant namų. Pavyzdžiui žinomiausia turbūt „Zogu i Zi“ aikštė yra „Karl Topia“.

Užmigti sekėsi sunkiai, nes vis atrodė, kad šalia lovos esančiame pufe (minkštoje kėdėje) kažkas yra ir vis bando ištrūkti. Bandžiau save raminti, kad čia nuovargio padariniai, tačiau pasiteiravus ar žmona girdi tą patį – sunerimau. Juk negali nuovargis veikti abu taip vienodai, kad įsivaizduotume pelių pilną pufą. Užsidegėme šviesą ir lyg vaikai klasės stovykloje prie jūros prislinkome prie garsus skleidžiančio baldo. Su lyg trim, pakėliau jį į orą, o ant žemės nieko nebuvo. Nieko nebuvo ir viduje. Priėjome išvados, kad tai kirvarpos ir pastatę pufą į tolimiausią kampą nuėjome miegoti.

Rytas atėjo per greitai. Kartais jis vėluoja, kartais ateina pačiu laiku, o tą kartą per greitai. Pusė šešių ryto ir mes jau dedamės kuprines ant pečių ir lyg su pirmais vos juntamais šviesos ruoželiais danguje užrakiname viešbučio duris. Išeiname taip anksti, dėl kelių priežasčių. Pirmiausia transportas Albanijoje važiuoja tik rytais (nuo 5-15h jei ketinate keliauti į pietus ir kiek ilgiau važiuoja, jei važiuosite į šiaurę). Antra priežastis, kad mes net nežinojome kada tiksliai išvyksta autobusas, tik numanėme kad kelionė turėtų trukti apie 8 valandas.

Tačiau susidūrėme su nelauktomis kliūtimis. Vos užrakinus viešbučio duris ir paėjus kiemeliu pastebėjome, kad vartai pro kuriuos yra vienintelis kelias į viešbutį – uždaryti. Raktai, kuriuos turėjome prasisukdavo spynoje ir pasijautėme lyg bėgantys kaliniai iš kalėjimo, tačiau be atsarginio plano. Recepcija nedirbo, visas kvartalas giliai miegojo, tik vieni mes bandėme savo kantrybės likučius sukdami raktus spynoje. Pasidarė nebejuokinga ir iš tos emocijos kumščiu kiek trinktelėjau į metalinius vartus. Su lyg trinktelėjimą palydėjusiu garsu supratau, kad reikia žūt būt pirmiausia išgerti kavos, nes kojos ir galva dar nedirbo vieningai. Pasirodo vartų spyna net nebuvo rakinama, o tereikėjo rankiniu būdų atverti skląstį.

Su didesniu palengvėjimu keliavome link dvigalviu ereliu pasidabinusio žiedo. Pagrindiniame kelyje eismas jau buvo įgavęs pagreitį. Praeidami matėme, kaip užuolaidų salonai, kilimų parduotuvės atrodo nemiegojo visą naktį, nes su atviromis durimis laukė klientų. Po šešių penkiolika priėjome prie kažko panašaus į viešbutyje vyriškio pasakotą stotį ir vos spėjus apsidžiaugti, pamatėme, kaip autobusas su aiškiai ant priekinio stiklo užkištu užrašu „Sarande“ juda iš stoties. Tartum pabėgėliai bėgantys, nuo karo puolėme stabdyti autobusą ir šiam sustojus įsmukome vidun (10€ bilietas žmogui už aštuonių valandų kelionę iki gražiausių Albanijos paplūdimių).

14068274_1504595672899519_9019953395562922803_n

Dviejų gretimų laisvų vietų nebuvo todėl atsisėdome sėdynės atstumu vienas nuo kito. Man teko gal dvidešimtmetis olandas, kuris pastoviai keikdavosi tuo pačiu amerikiečiams būdingu keiksmažodžiu. Tuo tarpu žmonai atiteko seneliukas, vis bandantis iš trijų mygtukinių telefonų surinkti vieną veikiantį. Kelionė buvo ilga, tačiau labai nuotaikinga, bet apie tai papasakosime kitoje dalyje.

14095916_1506979665994453_2920002126514491241_n

BALKANAI I dalis. Makedonijos atspalviai >>

BALKANAI III dalis. Žydroji Albanijos pakrantė >>

8 vietos Balkanuose, kurias būtina aplankyti >>

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s