BALKANAI III dalis. Žydroji Albanijos pakrantė

pataisytas

Keliaujame link Albanijos Rivjeros – labiausiai į pietus nutolusio didmiesčio (Albanijos masteliais) visai šalia Graikijos sienos. Kelionė, kuri truko kiek daugiau nei 8 valandas neprailgo, dėl šalia sėdinčių žmonių pašnekesių ar tiesiog jų kitokio būdo.

Šalia manęs sėdintis Olandas ir už nugaros jo keletas draugių diskutavo apie keliones. Prie jų pašnekesio prisijungė vietinė albanė, kuri bandė pateikti savo šalį, kaip nuostabiausią rojaus kampelį ir man girdint jų pokalbį tų įtikinimų užteko. Kartais visi nutildavo ir po autobusą pasklisdavo vietinė muzika.

Žmona, sėdinti kiek priekyje, mačiau kaip vogčiomis stebi senuką, kuris preciziškai vis užsidangsto užuolaidas, kad net mažiausias saulės spindulėlis neprasiskverbtų pro langą. Šią Dovydo ir Galijoto kovą jis pralaimi ir tą pralaimėjimą sustiprina už jo sėdintys albanai, kurie užuolaidėles susistumia į savo pusę ir jam keletą kartų sudejavus, kaip ponui Bynui, tenka savo darbą pradėti iš naujo.

Visas autobusas tikras kultūrų mišinys. Autobuso priekyje labiau musulmoniška pusė, su hidžabais prisidengusios moterys, ties autobuso viduriu galima rasti emigrantų iš Indijos, dėl itin juodos odos spalvos sakyčiau atvykėlių iš Afrikos, kai tuo tarpu autobuso galas mišinys tarp keliautojų ir vietinių albanų.

Pagaunu save jau kuris laikas stebintį tą patį įskilusio lango stiklo ruoželį, kai tuo tarpu mintys sukasi apie rytietišką kultūrą. Nežinau kodėl, bet būtent Azija traukia labiau, nei sakykim pietų Amerika ar Afrika. Bandau užduoti sau klausimą, kas būtent ten taip žavi ir kiekvieną kartą apsistoju ties tuo pačiu paaiškinimu – Bradas Pitas. Taip galvoje ima suktis Vido Bareikio daina tuo pačiu pavadinimu (rekomenduoju paklausyti šią dainą prieš skaitant toliau). Turbūt didžioji dauguma mane nuteis, dėl skonio neturėjimo muzikai ir aktorystei, tačiau skubu paaiškinti. Atsiminkite 1997 metus, kai Amerikos kino teatrus pasiekė juosta „Septyneri metai Tibete“. Gyvenimo supratimą keičiantis filmas, negrįžtamai pakeitęs ir mano svajones.

Visus apmąstymus nutraukia autobuso vairuotojas sustojęs šalikelėje ir demonstratyviai parodęs, kad daroma pertraukėle. Didžioji dauguma keleivių išeina į lauką, šalia nedidelės kavinukės. Pro žmoną prasibrauna ir paranoiškai bijantis saulės senukas. Už kavinės matosi driekiasi sausos pievos su keliais vaizdą pagyvinančiais medžiais ir avių bandomis. Avių čia daug, net galima išvysti jų ganytojus, kaip iš kokios pasakos veikėjus basomis įdegusiomis kojomis varančius gyvulius per kelius.

Žvelgiu pro langą ir matau, kaip autobuso keleiviai užgulė visus kavinės staliukus ir žmonos bendražygis niekaip neranda, kur galėtų išgerti savo espreso kavos. Kavinė nedidelė, todėl suskaičiuoju, kad jau po antrą kartą jis prieina prie to paties staliuko ir nieko neklausdamas, tiesiog laukia kad kas nors jam pasiūlys vietą prisėsti. Pasidaro kiek gaila tokio žmonių elgesio, bet štai tarsi sutartinai, dauguma žmonių pakyla iš savo vietų ir staliukai pratuštėja. Senukas apdžiaugęs, dabar kaip Buridano asilas negali išsirinkti kur prisėsti, kol galiausiai apsistoja prie staliuko su vaizdu į pievoje besiganančias avis. Pasirodo, visi žmonės atsistojo, nes pamatė, kaip autobuso vairuotojas sugrįžta ir netrukus įlipęs į autobusą solidžiai, kad net silpnesnę klausą turintys žmonės girdėtų, nuspaudžia signalą su mintimi, kad jau pajudame. Tą akimirką mano veidą nutvieskia pilna gailesčio ir situacijos komiškumo šypsena, kad vos gavęs staliuką, senukas jau turi skubėti į autobusą, todėl sulaužęs visus kavos gėrimo standartus, vienu mauku įveikia dozę ir paskubomis purtydamas galvą ir kiek skeryčiodamas rankomis grįžta į autobusą.

Antra kelionės pusė labiau vingiuota ir nuolat nepaleidžia jūros vaizdas po dešine puse. Važiuojame serpentinais atrodo nusileisdami ir vėl pakildami nuo kalnų su trumpais sustojimais išlaipinant keleivius. Galiausia su žmona atsisėdame greta vienas kito ir paskutinius keliasdešimt kilometrų žvelgdami nuo kalno į žydrą jūrą spėliojame, kuris miestelis bus mūsų. Taip pravažiuojame Himare, Borsh, Lukove miestelius, kol galiausiai autobusas visai pratuštėja.

O mes pasiekėme Sarandės miesto centrą ir su dideliu džiugesiu išlipę iš autobuso darėme mankštos pratimus. Mūsų viešbutis visai čia pat, todėl niekur neklaidžiodami mėgavomės šiltu saulėtu vidurdieniu ir nusigavome pasidėti daiktų. „Hotel Qurku“  (25€ už naktį), savininkas gal 40 metų vyriškis buvo itin malonus ir aprodęs kambarį papasakojo apie miestelį, ką verta aplankyti ir kur geriau pavalgyti. Nevengė pasigirti šiltomis žiemomis, kas mums sukėlė baltą pavydą ir visą viešnagės laiką praleido sėdėdamas prie staliuko šalia savo viešbučio, bei bendraudamas su vietiniais.

Kiek atsipūtę išėjome į miestelį, prieš tai pagriebęs ant staliuko prie mūsų kambario durų gulėjusį žemėlapį su padoriu masteliu. Kavinės ieškoti ilgai nereikėjo, todėl ant jūros kranto prisėdome ten, kur atsivėrė gražiausia promenados panorama. Išsiskleidžiau žemėlapį ant stalo ir bandžiau surasti mūsų buvimo vietą. Gatvės tokios neradau, tačiau prieplauką panašią – taip. Ruošiausi klausti padavėjo, kaip geriau nuvykti į Ksamil paplūdimius, tačiau mano didelei nuostabai pamačiau, kad Sarandė irgi turi La Rambla gatvę (kuria daug kartų ėjome Barselonoje). Tu tik pamanyk, net ir Placa de Catalunya pas juos yra! Tačiau, kai pamačiau jog ir Sagrada Familia čia pastatyta, kilo daug abejonių dėl žemėlapio kokybės. Pažvelgęs į kairį žemėlapio kampą, aiškiai pamačiau šviečiantį užrašą „Barcelona guide“. Nusijuokiau balsu ir tik akimirkai su žmona pagalvojome, kas būtų jei padavėjo būčiau pasiteiravęs, kad jis šiame žemėlapyje parodytų Ksamil‘ę.

Padavėjas maloniai priėmė mūsų užsakymą ir pasiteiravo iš kur atvykome. Mūsų nuostabai naiviai paminėjus Lietuvos vardą, jis pasitikslino, – o gal iš Vilniaus? Jeigu būtume pesimistai, sakytume kad vaikinas gerai moka geografiją. Optimistiškai vertinant, jis iš tikro žino Vilnių ir gal jau buvo sulaukęs mūsų tautiečių. Po pirmo patiekalo, nuolat besišypsantis vyrukas paklausė, kaip lietuviškai pasakyti, – ačiū. Po skanių pietų su juo apsikeitėme šypseną keliančiais žodžiais, mes jam  – falenderim. Jis mums, – ačiū (vėlyvų pietų kaina 1400 lekų su solidžiais arbatpinigiais, kas pagal tos dienos kursą buvo apie 11€). Nuostabi šalis.

psl4

Likusią dienos dalį vaikščiojome pakrante, priėjome prie laivo, kuris atplukdo žmones iš gretimų valstybių ir Korfu salos (kuri puikiai matosi nuo kranto). Prie mūsų priėjo apsauginis ir paprašė, kad kuo greičiau eitume į kažkokį tai pastatą (kuris iš vidaus buvo panašus į muitinę, turėjo kaip oro uoste patikros punktus). Juokingiausia, kad mes ten eiti nenorėjom, tiesiog žioplinėjom aplinkui, o pasirodo tai daryti buvo nepatartina. Patekom į vidų, pagal apsauginio raginimus, o čia pasirodo durys atsidaro į vieną pusę. Regis likimas mus siuntė plaukti iš čia ir sugrįžti į vasaros pradžioje lankytą ir šiukšlėse paskendusią Graikijos salą. Gal mes pasimetusius emigrantus priminėme, pagalvojau ieškodamas išėjimo iš netikėtai sandarios pasirodžiusios įstaigos. Galiausiai radome veikiančius elevatorius ir pakilome vėl į tą patį aukštą iš kurio atėjome ir per šoninį išėjimą pasprukome iš netikėtai atsiradusio nuotykio.

Užsukome į vietinę parduotuvę (Maksimos lygio) ir padarėme tą pačią išvadą, kaip ir Makedonijoje. Pirkti maistą parduotuvėje neapsimoka, turiu omenyje čia tikrai nėra brangu, tačiau kavinėje valgyti yra pigiau ir kas be ko komfortabiliau. Grįžome į viešbutį ir panagrinėjus žemėlapį (Sarandės dabar jau) susidarėme rytojaus maršrutą, kuris žadėjo būti labai paprastas ir skirtas poilsiui. Visada kelionėse stengiamės derinti miesto pažinimą, gamtos grožį ir atsipalaidavimą prie jūros.

Rytas Sarandėje labai apgaulingas arba taip pasirodė prie mūsų viešbučio. Kadangi eismas nedidelis, triukšmo lygis minimalus, todėl galima labai lengvai pramiegoti pačią gražiausią paros dalį. O kelionėse ilgai miegoti yra mažų mažiausiai nuodėmė. Todėl jau apie devintą ryto (kas yra labai vėlai Tiranos masteliais) stovime stotelėje ir laukiame autobuso. Dar turime keletą minučių todėl stebime aplinką ir patenkame į tikrą „Mauglio“ filmavimo aikštelę. Prieš mūsų akis praeina vyras susikabinęs su kokių penkių metų berniuku. Žodis „egzotika“ čia geriausiai apibūdintų jų išvaizdą ir elgesį. Atrodo pirmą kartą į miestą atklydę miškiniai buvo prisidengę apiplyšusiais skudurais, basi, stipriai įdegę ir dėl vandens nevartojimo higienai, dredais virtusiais plaukais.

Štai ir mūsų autobusas. Įlipame kartu su vietiniais apsikrovusiais metalinėmis lėkštėmis, paplūdimio reikmenimis ir stipriai dvelkiančiais kukurūzais, bei šokoladu (kai vėliau juos susitikome paaiškėjo jog tai paplūdimio prekeiviai, siūlantys poilsiautojams maisto ir poilsio reikmenų). Nuvykstame per pusvalandį (miestelyje papuolėme į šiokį tokį kamštį) ir sumokėjome po 100 lekų žmogui. Pasitaikė labai palankus oras jūrai ir su žmonių srautu pasileidome link tų taip išgirtų paplūdimių. Eidamas žvelgiau į kelio pakraščiuose besimėtančius kiaurus gelbėjimosi ratus, sulūžusias teniso raketes ir vos priėjus prie paplūdimio kavinių pakėliau galvą į horizontą.

psl3.jpg

Vienintelis kūno organas, kuris judėjo buvo širdis (ir tai dar prislopintai). Net kvėpuoti akimirkai nustojau nuo to vaizdo kuris šokiravo neplanuotai ir grėsmingai. Palipęs šiek tiek ant akmeninės pusmetrio aukščio sienos mačiau dvi jūras. Vieną žydrą su keliomis jachtomis, kitą – skėčių nuo saulės, tarsi saugančių smėlį nuo perkaitimo. Minutė kita ir apsiprantam, tačiau laisvo net mažyčio smėlio lopinėlio pamatyti netenka. Pasirodo, dar ir gultai čia visi rezervuoti, todėl tenka pereiti iš albaniškų „bora bora“ paplūdimių kiek tolėliau. Gultų kaina, pagal vaizdą nuo kranto ir kavinės lygį šalimais: nuo 500-900 lekų (bent mes tokią išgirdome).

Gultų nuomotojai patys prisistato ir randame savo šapelį visam skruzdėlyne. Patarimas visiems keliausiantiems, kad nuomotųsi mašiną ir važiuotų į atokesnius mažus paplūdimius Ksamil‘ės teritorijoje, arba rimktųsi Himarės, Dhermio prieigas prie jūros šiek tiek šiauriau (nebent žmonių kiekis poilsiui įtakos nedaro).

Įsikūrėm gultuose ir užmerkiau akis. Panašiai, kaip prieš Kalėdas vaikystėje, eidamas tikrinti turinio po eglute. Vyliausi, kad atsimerkus pamatysiu vandenyno supamą valtį, bangas atsiritančias pasveikinti mano kojų, taip palengva žengiančių krištolinio vandens gilumon. Tačiau pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip cholesterolis meta šešėlį ant manęs. Kaip dar mintyse nenupiešti Graikų deivių fontanai virsta mažamečių vaikų skysčių atsikratymo aktais, šalia gultų. Šalimais gulinčių albanų pjaustomų arbūzų žievės užkasamos smėlyje, kaip palikimas ateinantiems, dar labiau rojų naikinantiems žmonėms.

Užsimerkiu vėl, tik šį kartą be jokių išankstinių vilčių. Tiesiog mėgaujamės saule ir adaptuojamės. Po valandėlės pakylame nuo gultų ir paneriam į vandenį. Užmiršus viską, ką teko patirti vanduo palieka patį maloniausią įspūdį. Tikrai skaidrus žydrumas kiek tolėliau nuo kranto virsta tamsiai mėlynu. Plaukiame ant nugaros akis nukreipę nuo kranto į šalia esančias salas (į kurias vietiniai pastoviai siūlo ekskursijas). Grįžus ant kranto, čia pamainomis būriuojasi pardavėjai siūlantys, net ir mažiausiai reikalingų paplūdimyje daiktų. Taip praleidžiame kelias valandas, tiesiog pasisotindami D vitaminu, šlakeliu jodo ir kantrybe.

pataisytadu

Prieš kelionę, kiek teko skaityti straipsnių, tai daug kur buvo minimas nesaugumo jausmas Albanijoje. Turėčiau pastebėti, kad nieko per savaitę praleistą šiame krašte išskyrus vieną incidentą važiuojant iš Tiranos į Škoderį (apie tai kitame straipsnyje) nemalonaus neteko patirti. Net prie gultų palikdavome daiktus (aišku retkarčiais akimis juos prižiūrėdami) ir niekas nesikėsino jų pasisavinti. Jau nekalbu apie pasivaikščiojimus sutemus ir buvimus viešose erdvėse.

Kitą dieną nusprendžiame šiek tiek pasikultūrinti ir keliauti į Butrint‘ą, netoli Ksamil‘ės esančią antikinio miesto liekanomis pasidengusią žemę. Miestas buvo svarbus prekybos atžvilgiu, turėjo šventyklų po to jo paskirtis persikvalifikavo į karinį postą. Taigi pasiekti šią vietovę bandėme tuo pačiu autobusu, kaip ir vakar, tik šį kartą žmonių buvo gal dešimt kart daugiau. Vien pažvelgus į minią pasidarė aišku, kad netilpsime, tačiau albanai perėmė Indijos keliautojų įpročius ir taip susispaudė, kad net vizualiai matėsi kaip autobusas nusėdo. Visgi paskutiniai žmonės dar lipę, liko stovėti su atidarytomis durimis ant laiptelių, žvelgdami į mūsų veidus tarsi norėjo pasakyti – „cha, o mes tai važiuosime“.

Kitas autobusas po valandos, tačiau laukti visai nesinorėjo ir prie mūsų priėjo pora pasiūliusi kartu išsikviesti taksi. Įvertinant tai, kad čia Albanija, o ne Paryžiaus centras – sutikome. O ir taksistų ieškoti toli nereikėjo, tačiau vėlgi kainos priklausė nuo nuotaikos. Pas vieną 20€, pas kitą 15€ todėl rekomenduoju visada susitarti kainą iš anksto, kad paskiau nekiltų nesusipratimų. Nuvykome iki Butrint‘o per 20 minučių ir susimokėjome apie 700 lekų kiekvienam, už patekimą į vidų. Ar ši turistinė zona yra kuo nors ypatinga, kad vertėtų čia važiuoti? Yra vietų pasaulyje, kur jautiesi stebimas, nors aplinkui nei gyvos dvasios. Yra vietų, kurios tave įtraukia, prisijaukina ir nepaleidžia. Tai kas nutiko šiuose griuvėsiuose ilgam įsirėžė į mano atmintį ir kaskart apie tai pergalvodamas prieinu išvados, kad tam paaiškinti reikia praplėsti savo suvokimą už mokslinio pasaulio ribų. Labai bijau šį kartą kažką patarti, todėl geriau pateiksiu savo įvykių versiją ir Jūs patys nuspręsite ar čia verta apsilankyti ar ne.

psl7.jpg

Nors gavome žemėlapius su visu parko planu, elgėmės kaip visada. Laipiojom turistų mažiau išmintomis vietomis ir visai šalia gynybinio įtvirtinimo radome gana neblogai išsilaikiusią anksčiau šią savotiškai salą juosusią gynybinę sieną. Eidami sienos viršutine dalimi iki krašto, jautėme kaip dingus vėjui kūną ima pilti prakaitas, kaip karštis Lietuvoje senai iškeliavęs, čia mėgaujasi savo egzistavimu. Nuleidome kojas nuo tvoros ir žvelgdami į įlankos vandenį ilsėjomės. Po kiek laiko užkopėme į centrinį įtvirtinimą, kuriame po žeme yra įrengtas muziejus. Jis labai nedidelis, todėl peržvelgti užtenka 10 minučių. Daug kas jau yra matyta ir girdėta, todėl nepaliko didesnio įspūdžio. Daugiau adrenalino susikaupė nulipant nuo kalvos nugludintais ir be galo slidžiais akmenimis. Atrodė, kad keliaujame snieguoto kalno viršūnėmis ar kokio ledo keliu, vis laikydamiesi už turėklų ir vienas kito.

psl6.jpg

Nusileidus patekome į savotiškąją mažąją Romą. Įspūdį paliko aura, kuri jaučiama vaikštant griuvėsiais ir įsivaizduojant čia gyvenusius žmones, vykusius mūšius ir švenčiamas šventes. Šventyklų prieigose, arkiniuose pastatų liekanose atrodo įsiamžino žmonių emocijos ir eidamas į jų teritoriją galėjai jausti, kaip jos tave sveikina ar paprasčiausiai stebi, gal reiktų sakyti saugo. Saugo tai, kas nepavaldu laikui, tačiau negali būti išniekinta svetimšalių. Ilgainiui kūnu nubėga šiurpuliukas, nors temperatūra 35 laipsniai šilumos. Yra tokių prielaidų, kad kūno pašiurpimas, tai dvasių prisilietimas, todėl nuklydus kiek toliau pasidaro baugu. Susirandame žemėlapyje nepažymėtus laiptus, tarsi į rūsį. Spiraliniai niekuo neapšviesti kalkakmenio laiptai jais leidžiantis vis tamsėja ir didėja drėgmės kvapas. Galiausiai pasidaro taip tamsu, kad nebeįžiūriu kur toliau statyti koją. Žmona pasilikusi viršuje ragina jau grįžti ir keliauti labiau apšviestomis teritorijomis, tačiau kažkas mane laiko, nors prie nieko neprisiliečiu. Matau prieš save grotas, veikiausiai užrakintus požemius, kuriuose buvo laikomi belaisviai ar nusižengę to meto nuostatoms piliečiai. Stoviu, kaip įbestas, nors puikiai suprantu, kad reikia pakilti viršun, kol galiausiai išsilaisvinu nuo nematomų pančių. Eidamas ties paskutiniais griuvėsiais atsisuku atgal. Žmogaus akys nieko nemato, tačiau kartais nieko nebuvimas gąsdina labiau nei realus matomas pavojus, tačiau jaučiu, kad tai nėra grėsmė, greičiau atsisveikinimo šauksmas pasiųstas stipresniu vėjo šuoru ir palaimintas medžių lapų plazdėjimo.

psl5

Autobusas iš Butrint‘o atvažiavo net nepavadinčiau, kad apytuštis – buvo tuščias, neskaitant mūsų ir keletas pavienių keliautojų. Didžioji dauguma žmonių išvažiavo greičiausiai ankstesniu laiku, tik mes norėdami gauti papildomą interaktyvios istorijos dozę čia pasilikome kiek ilgėliau.

psl8.jpg

Išlipame Ksamil‘ėje ir pasileidžiame vakarykščiu maršrutu iki paplūdimių, tik šį kartą pasirenkame kiek atokesnį variantą. Kokį porą kilometrų paeiname į šoną ir neapsirinkame. Randame įlankėlę su žydru vandeniu ir daug mažesniu žmonių skaičiumi. Toks vaizdas yra tikra atgaiva po vakar dienos. Išsinuomojame gultus (600 lekų žmogui) ir simboliškai patepus odą kremu nuo saulės, prigulame poilsiui.

Tolumoje atplaukusi jachta išjungia variklius ir keli joje buvę žmones šoka į vandenį. Girdisi švelnūs krykštavimai, kurie susilieja su bendru įlankėlės vaizdu ir nusėda ant mano mintyse tapomo paveikslo. Nesirenku jokių tamsių spalvų, viskas taip pozityvu, kad net imu abejoti šio vaizdo realistiškumu. Kiek sustiprėjęs vėjas suplazdena skėčio nuo saulės šoną ir žvilgsnis nuo jo nukrypsta į dangų. Jis monochromatinis ir begalinis. Šioje vietoje gyvenant būtų labai sunku svajoti, nes prieinu išvados, kad tai gali būti svajų ribos, kai sukurti kažką daugiau neįmanoma. Tai kaip tirpinamas cukrus puodelyje, pasiekus tam tikrą ribą, cukrus jau nebetirpta ir lieka gulėti dugne. Tokia mano manymu yra Albanija, turinti ką pasiūlyti daugiau nei kada tikėjaisi, tačiau norint tai priimti reikia palaipsniui plėsti suvokimą. Reikia puodelį su cukrumi pakeisti statine, o pasiekus soties ribą, statinę perpilti į baseiną. Tik taip sugebėsite sugerti visą egzotinį žavesį: jūrą, kalnus, avyčių bliovimą kai tenka skubėti nekantrių vairuotojų minioje.

Šalia mūsų gulto apsistoja Bulgarų šeima (tai akivaizdu iš patriotiškų drabužių). Vyras su moterim prigula ant gultų, o gal penkerių metų dukra smėlyje brėžia savo žaidimo teritoriją. Albanai ne ką prasčiau jaučia, kaip galima užsidirbti negu vakariečiai, ir tuoj pat prie jų prisistato pardavėjai. Vieni su šokoladiniais valgiais, kurie nuo saulės spindulių tiesiog teka nuo padėklų, kiti su maudymosi reikmenimis ir žaidimų komplektais. Bulgaras susigundo pripučiamu čiužiniu ir gal 10 minučių bando derėtis su pardavėju. O šis, gal penkiolikos verslus berniukas, kaip supratau nenori prekės atiduoti pigiau. Po kiek laiko abi pusės nusprendžia, kad reikia išbandyti perkamą daiktą. Berniukas išvynioja čiužinį iš nuo saulės jau nublukusio įdėklo ir iš kuprinės išsitraukęs pompą bando čiužinį pripūsti. Bulgarų šeima spokso į vis besiplečiančią gumos ir plastmasės mišinį, kai tuo tarpu pardavėjo bailiose akyse galima įžvelgti labai aiškią mintį – „kad tik nebūtų kiauras, kad tik nebūtų…“. Po kiek laiko šeimos galva prigulęs ant derybų objekto jį išbando. Vaikinukas kiek atsidusta ir gavęs atlygį pasišalina nuo gultų.

Taip praleidus kokias tris valandas šiame rojaus kampelyje užsukame į kavinę pietų. Išsirenkame tokią, kad galima būtų pakilti praktiškai ant stogo su atsiveriančia miestelio panorama. Akys visada žvelgdamos į meniu, nori daugiau, nei skrandis gali susidoroti, todėl po gero pusvalandžio pagaunu save lėkštėje stumdydamas alyvuogės kauliuką. Kiek teko pastebėti, kavinėse priimti svečio užsakymą padavėjai labai skuba, tuo tarpu atnešti sąskaitą delsia. Todėl palaukus gal 15  minučių tenka patiems susirasti kam čia susimokėjus (Sarandėje ir Ksamil‘ėje visi solidūs pietūs dviem asmenims kainuoja apie 10-12€).

Grįžus į Sarandę suvokiame, kaip greitai prabėgo šios dienos ir reikia judėti toliau. Nueiname į tą vietą, kur mus paleido autobusas, kai atvažiavome iš Tiranos ir pas šalia kavinėje dirbantį padavėją pasiteirauju, kada autobusas grįžta į sostinę. Apie 6 valandą ryto, – maloniai informuoja darbuotojas. Rytojus laukia labai sunkus ir reiks įveikti daug kilometrų, nes pirmiausia reik kelis šimtus grįžti į sostinę. Nueiti į numanomą autobusų stotelę, kurie vyksta į Škoderį ir dar porą valandų važiuoti pastaruoju maršrutu. Kitaip sakant pervažiuosime visą Albaniją nuo pat pietų iki šiaurės. Tačiau būtent patekę į šiaurinį regioną patyrėme pirmą ir vienintelį nesaugumo jausmą, kai širdis krūtinėje taip stipriai blaškėsi, jog rodos sėdintys aplinkui tai girdėjo. Tačiau tai išsamiai papasakosime kitoje mūsų kelionės po Balkanus dalyje.

BALKANAI II dalis. Albanija – erelių žemės tikrovė >>

BALKANAI IV dalis. Paskutiniai nuotykiai Albanijoje – Komano ežeras >>

8 vietos Balkanuose, kurias būtina aplankyti >>

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s