BALKANAI IV dalis. Paskutiniai nuotykiai Albanijoje – Komano ežeras

a2

Pro rytinio autobuso langą žvilgsnis palieka pietinės Albanijos egzotiškąjį žavesį. Vos girdisi pas vairuoją grojamos rytietiškos dainos su išryškintais mušamaisiais instrumentais motyvai. Nuotraukose, užrašų knygelėje ir atmintyje išliks visa tai, ką sugebėjome patirti per kelias čia praleistas dienas. O dabar laikrodžiui tingiai persiritant per šeštos valandos pakopą keliaujame į šiaurę. Galutinis tikslas – Škoderis, tačiau prieš tai reikės pasiekti sostinę ir pakeisti autobusą, nes tiesioginio maršruto nėra.

Vėl  aštuonių valandų kelionė iki Tiranos, kurios metu pradedu suvokti, ką erelių žemė davė man ir ką čia radau naujo, ko nepasitaikė kitose šalyse. Ilgai svarstau ką palikti prioritetų viršuje ir kiek pasyviai stebint plevėsuojančias raudonas vėliavas ant namų stogų (stogų tik teoriškai, greičiau reiktų sakyti ant nebaigtų statyti viršutinių aukštų)  pasilieku prie minties apie nusistatymo įtaką. Albanija pasikeitusi per pastaruosius dvidešimt metų ir tai nėra juodoji Europos dėmė arba kaip teko skaityti viename straipsnyje – šalis iš kurios negrįžtama. Niekada nekeliaukite po šalis su išankstiniu nusistatymu, tai sugriauna pažinimo džiaugsmą. Jeigu reikėtų vienu sakiniu apibūdinti lig šiol patirtus įspūdžius, tai labiau koncentruočiausi į draugiškos, nors turistams mažai pritaikytos, pigios pragyvenimu ir geografiškai turtingos šalies įvaizdį.

a17

Grįžtant į Tiraną iš Sarandės

Pasiekus Tiraną išlipame toje pačioje stotelėje (šalia žiedo su dvigalvio erelio statula). Ir Rruga Dritan Hoxha gatve praeiname link anksčiau būnant Tiranoje matytos stotelės į Škoderį. Mums vėl sekasi, nes pasiekiame autobusą jam jau beveik išvažiuojant. Atsisėdome vėl tarsi mums rezervuotose dviejose likusiose vietose autobuso gale.

Už kelių valandų kelionę sumokėjome 600 lekų, tačiau vaikinukas surinkinėjęs pinigus į kiekvieną sėdynės atloše esančią šiukšliadėžę užkišo po kažkokį popierėlį. Prisiminiau, kad ir keliaujant į Sarandę buvo taip pat, tik į tai nekreipiau dėmesio. Šį kartą išsiėmiau popierėlį ir pasirodo, tai buvo kelionės bilietas tik su keliais šimtais lekų mažesne kaina. Pasidarė liūdna ir apmaudu, dėl tokių poelgių (įdomu kiek tuomet permokėjome kelionėje iš Tiranos į pietus), tačiau ėmiau save guosti mintimis, kad kainos pasikeitę, o naujų bilietų jie neturi. Visgi čia yra Albanija. Tačiau visus šiuos mūsų padiskutavimus su žmona pertraukė dviejų vaikinukų sėdinčių priešais žvilgsniai išgirdus mūsų pokalbius.

Kartais žvilgsnis gali būti iškalbingesnis už žodžius iš kurių gali suprasti ketinimus ir kylančią grėsmę. Sėdint kur patogiai įsitaisius su arbatos puodeliu rankoje, ši situacija gali būti juokinga ir mūsų nerimas perdėtai nepagrįstas. Tačiau sėdint autobuse svetimoje šalyje šalia vaikinų, kurie galiausiai pradėjo skambinti telefonais ir pašnibždomis kažką tartis nerimas išauga, lyg gyvsidabrio termometras jį apšvietus skaisčia saule. Telefoną laikančios rankos atidengė tatuiruotus juodu dvigalviu ereliu puoštus riešus ir galvoje pradėjo suktis visos „krikštatėvis“ filmo dalys. Galiausiai jie pradėjo nepastebimai mus fotografuoti.

Iki Škoderio dar pusė valandos kelio. Pusė valandos, kuri mums prailgo lyg visa kelionė iš Sarandės. Nebeveikė šaltas protas, atmetėme visas sutapimų virtines ir tiesiog tikėjomės, kad mūsų išlipimų stotelės bus skirtingos. Galiausiai jie atsistojo praėjime tarp sėdinių, visai šalia mūsų ir kokią dešimties minučių atkarpą keliavome apsikeisdami šaltais žvilgsniais. Bandžiau išspausti bent dirbtinę šypseną, tačiau ji atsimušdavo į tamsaus gymio albano veidą ir sugrįždavo su didesniu nerimu, dėl susidariusios nejaukios situacijos.

Autobusas sustojo vos įvažiavęs į Škoderį ir vaikinai išlipo. Su lyg šiuo išlipimu apėmė panašus jausmas, kai grįžus iš parduotuvės nerandi rankinėje piniginės, o pasirodo ją esi perdėjęs į striukės kišenę – palengvėjimas, ramybė ir natūrali šypsena. Atrodo visa tai, ką rašiau anksčiau netenka prasmės, o gal tiesiog viskas priklauso nuo požiūrio ir aš jiems buvau panašus į Keanu Reeves‘ą (tai paaiškintų žvilgčiojimą, self‘ius su antrame plane mūsų veidais).

a13

Vaizdas iš kambario palėpėje, Škoderis

Škoderyje mūsų viešbutis („Central hotel“, 17€ už naktį) įsikūręs buvo visai šalia pagrindinės aikštės ir autobuso sustojimo vietos, todėl iki jo nusigavome per penkias minutes. Vėl panašiai, kaip Makedonijoje vos įsukus į reikiamą gatvelę mus pasitiko šeimininkas ir kreipėsi vardu, tarsi visiškai tikras, kad čia yra jo klientai. Labai malonus žmogus pasirodė iš pirmo žvilgsnio ir nuvedė iki mūsų kambario, kuris pirmą kartą buvo palėpėje. Vietos nedaug, lovos dviaukštės. Pats kambarys priminė kambarį skirtą jo anūkams apsistojantiems giminių lankymo metu, tačiau viską atpirko vaizdas pro balkoną (tiksliau reiktų sakyti dalį horizontalaus stogo). Matėsi pagrindinė aikštė, mečetės, kitoje pusėje kalnai su kažkodėl nesisukančiais vėjo malūnais. Iš karto jo pasiteiravome mums rūpimais klausimais (kaip nusigauti iki Komano ežero ir po poros naktų iki Podgoricos). Dėl ežero, tai jo mintys sutapo su mano žiniomis, kad viešas transportas nėra geras pasirinkimas ir reiktų ieškoti agentūros siūlančios ekskursijas, tuo tarpu dėl Juodkalnijos, tai teigė, kad pasirūpins transportu, kuris mus nugabens iki Podgoricos ir tiksliai detales surašys kitą dieną. Grąžos už kambario nuomą, gal kokių 35 metų viešbučio savininkas, keista bet irgi neturėjo. Pastoviai kartojo, kad viską sutvarkysime rytoj.

Pasidėję daiktus išėjome į miestelį ir neilgai trukus prisėdome šalia esančioje kavinėje. Po ilgos ir varginančios kelionės atrodo būtume suvalgę pusę meniu siūlomų patiekalų, tačiau po sriubos ir kelių rūšių salotų (porcijos tikrai ne Lietuviškos) supratome, kad užteks ir pagal žemėlapį pasileidome iki artimiausios kelionių agentūros. Čia dirbanti mergina puikiai išaiškino jų siūlomą programą iki Komano ežero (pervežimas iki ežero, plukdymas motorine valtimi ir pietūs vietinių namuose). Visa tai atsiėjo apie 40€ žmogui. Tačiau rinktis viešą transportą čia būtų buvę labai problemiška. Jis važiuoja tik labai anksti ryte ir tai tik kartą, todėl ir mes rekomenduotume šiuo klausimu rinktis kokios nors agentūros turą.

Beklaidžiojant po miestelį prie mūsų prisijungė šunelis, tarsi norėdamas aprodyti visas skaniausiai kvepiančias vietas jis vizgindamas uodegą ėjo priešakyje. Pajautėme, kad žemėlapis tapo nereikalingas (nes miestelis geografiškai labai paprastai išsidėstęs), todėl kaip vietiniai traukėme link Škoderio ežero (mintyse svarstydami, gal pavyks nusigauti iki miesto įžymybės – Rozafos pilies).

Pavyko.

a11

Škoderio panorama nuo Rozafos pilies kalno

Kopėme į kalną ir dar kartą mėgavomės Balkanuose esančių turistinių objektų ramybe. Buvome vieninteliai piligrimai klajojantys akmenimis grįstu taku, retkarčiais fotografuojantys nuo kalno atsiveriančius vaizdus. O fotografuoti buvo ką dar net nepasiekus pačios pilies. Prie įėjimo susimokėjome simbolinius 200 lekų žmogui už įėjimą ir vėl, kaip prie Ochrido ežero mintimis persikėlėme į viduramžius.

a12

Rozafos pilis

Pagal legendą pilyje yra įmūryta gražuolė Rozafa (kaip auka, kad pilis niekada nesugriūtų). Apžvelgus pilį tikrai galima teigti, kad auka vykus. Čia kaip tyčia pasitaikė vietinių albanų vestuvės (gal apie trisdešimt žmonių ir jaunieji). Iš pažiūros atrodė, kad tai jau antroji šventės diena, bet mūsų dėmesys labiau krypo į pilies sienas ir nuo jų atsiveriančius kvapą gniaužiančius Škoderio apylinkių vaizdus.

a9

Rozafos pilies ginybinė siena

Jau vakarėjo ir miestas dabinosi pirmaisiais žibintais, kai mes tarsi iš kryžiaus žygių grįžę kariai sėdėjome nuleidę kojas nuo pilies sienų ir mėgavomės ramybe (vestuvininkai jau pasišalino ir didžioji dalis visos pilies priklausė mums). Pradėjome diskutuoti apie gyvenimą pilyje ir abu priėjome išvados, kad tai per didelė erdvė mūsų pasauliams. Daug jaukiau būtų įsikurti rąstiniame namelyje ant ežero kranto, be jokių dvasių ir sienų tvirtumą tikrinančių vaiduoklių.

a10

Škoderio panorama nuo Rozafos pilies kalno

Kitą dieną apie pusę aštuonių ryto mes jau nekantriai laukėme prie ekskursiją siūlančios įmonės durų. Čia mums vakar bilietus pardavusios moters buvome pavaišinti kava ir žvelgėme, kaip vienas po kito renkasi nuotykių ištroškę keliautojai. Šalia agentūros stovėjo ne šio amžiaus autobusiukas visas apklijuotas Komano ežero vaizdas (taip buvo slepiami mašinos metai, tarsi pudros sluoksnis išlygindavo susidariusias raukšles). Pasirodė ir gidė, tik gal reiktų sakyti žmogus, kuris važiavo su mumis, nes gidės profesija su ja buvo susijusi taip, kaip Lietuvoje mediko su taksi automobilio vairavimu (tik dėl pinigų).

Aštunta valanda ryto ir gavome komandą sulipti į transporto priemonę. Visą ekipažą sudarė: vairuotojas („Bręstantis blogis“ Džesio Pinkman‘o personažą suvaidinęs vaikinukas) – na bent taip iš šalies atrodė, dvidešimt vienerių medicinos seselė – gidė, keturi vokiečių turistai, dvi olandės ir mes. Atstumas nuo Škoderio iki Komano ežero virš 50 kilometrų, tačiau didžioji dalis kelio yra serpentinai, todėl kelionė užtrunka apie gerą valandą. Iš pradžių tvyrojo nedrąsi atmosfera ir visi pašnibždomis kalbėjosi apie matomus vaizdus ir jau patirtus nuotykius. Lūžis įvyko tada, kai „Pinkman‘as“ užleido Butrint Imeri dainą „E jona“

Daina skambėjo iš pradžių garsumu atitinkančiu ekskursinę programą, kai galima buvo girdėti ir vieną kitą gidės repliką apie ilgai išsilaikiusius akmenis ir netyčia suniokotą kultūrinį paveldą. Tačiau atėjus priedainio laikui, vairuotojas pagarsino muziką taip, kad buvę uždaryti mašinos stiklai pradėjo patys atsidarinėti. Priešais mus sėdėjusios dvi olandės  pradėjo taip strikinėti nuo kėdės ir daryti panašius į M. Jacksono judesius, kurie geriau nei techninėje apžiūroje patikrino amortizatorių galimybes. Gidė iš pradžių tarsi susigėdusi, kad nebegali suvaldyti įsismarkavusių keliautojų pati pradėjo solo partiją ir betrūko tik to, kad santūrūs iš pradžių buvę vokiečiai imituotų žemų bosų partiją „Scooter‘io stiliumi“.

Pirmą kartą gyvenime važiavome naktiniame klube ant ratų, kol medicinos seselė, t.y gidė rankų mostais vairuotojui davė ženklą sustoti. Nuvažiavome kažkur apie pusę atstumo ir išlipę iš autobusiuko galėjome pamatyti ežero platybes. Stovėjome ant aukšto skardžio ir pūtė nežmoniškai stiprus vėjas. Vėjas buvo toks stiprus, kad išplėšė iš rankų telefono dėklą, kuris lyg juodvarnis paukštis nuskriejo nuo kalno. Aš tik akimis palydėjau, kaip kelis kartus suplevėsavęs jis dingo iš mano akiračio, tačiau tai pastebėję vokiečiai tuoj pat suskubo jo ieškoti (lietuviai turbūt būtų tik paplekšnoję per patį ir metę repliką „turbūt brangiai kainavo“). Savo ruožtu, tarsi gelbstint kokį įstrigusį šunį susiorganizavome gyvą grandinę ir susikabinę rankomis nusileidome iki mano telefono aksesuaro. Žvelgdamas į vokiečius ir dėkodamas už pastangas, mačiau jų akyse pasitenkinimą atliktu darbu ir šiltą draugišką palinksėjimą galvomis.

a14

Vėjo šuorai žvelgiant į Komano ežera nuo skardžio

Grįžome į autobusiuką visi nuo vėjo suveltais plaukais ir vairuotojas tęsė savo antraeiles DJ‘aus pareigas. Taip artėjant link ežero pakelėje sutikome seneliuką pardavinėjantį uogas, vaisius ir žinoma rakę (Balkaniška degtinė). Man labiau įstrigo ne jo pardavinėjamos nematytos uogos, o jo fizionomija, kuri priminė Šeputį iš „Giminių“ serialo (aktorius P. Dimša).

a5

Gatvės prekyba

Pakerėtos muzikos ritmo, olandės įsigijo rakės ir net pratestavo prieš pirkdamos. Mano mintyse prasisuko įvairiausi scenarijai, kai sudėjus jų elgiasį, amžių (apie 19 metų), rakę – visa tai virto labai vėlyvu grįžimu namo, dėl dingusių merginų paieškos. Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu, kad didesnių nemalonumų, dėl šio gėrimo ir olandžių – neturėjome.

Taigi pasiekėme Komano ežero prieigas ir čia teko lukterti, kol galėjome plaukti motorine valtimi į žvalgybinę ekskursiją. Prisėdome ant kranto ir žvelgėme, kaip vietiniai „parkuoja“ valteles iki betoninės kranto dalies. Iš šio vaizdo galima buvo padaryti išvadą: arba jie dirba pirmą dieną šį darbą, arba daiktų saugojimas ir tausojimas nėra albanų stiprioji pusė. Valtelė buvo pastoviai daužoma, braukoma per betoną, kol galiausiai pritvirtinama poilsiui. Po kurio laiko į prailgintą motorinę valtelę (kuri kiek priminė per filmus matytas Vietnamo, Kambodžos valtis su stogeliu per vidurį) pasileidome į nuotykį, kuris buvo tikras desertas visos kelionės po Albaniją metu. Šį kartą, priešingai nei autobusiuke, valtis buvo pilna žmonių (pagrinde garbingo amžiaus vokiečiai ir viena šveicarų šeima, neskaitant mūsų autobusiuko kompanijos).

a4

Plaukiant Komano ežeru

Kelionės valtimi tikslas, pasiekti už keliasdešimt kilometrų esančius vietinių albanų namus, kuriuose turėtų būti paruošti tradiciniai pietūs. Pirmą kelionės pusvalandį nepaleidome fotoaparato iš rankų, o po to tiesiog gerėjomės vaizdais. O gerėtis tikrai buvo kuo. Atrodo patekome į „Įsikūnijimas“ filmo aikštelę ir nardėme slapčiausiomis gamtos suformuotų vaizdinių vietomis. Aplink aukšti kalnais, retsykiais padabinti baltais kryžiais (kaip Skopje ant Vodno kalno, tik mažesnėmis ir paprastesnėmis jo versijomis). Kartais ant kranto pastebėdavome gyvenančias šeimas ir mažus vaikus, po tris sėdinčius ant asiliukų. Būtent plaukiant Komano ežeru ir pamatėme tą tikrąją Albaniją apie kurią visi kalba – civilizacijos mažai paliestą žemę. Vandens spalva keitėsi nuo apšvietimo iš žydros į salotinę ir vėl melsvą, kol po beveik dvi valandas trukusios kelionės priplaukėme vietinių albanų namus, tačiau gidė tuojau suskubo visus perspėti, kad pirmiausia plauksime iki už poros kilometrų esančios ežero dalies su tyru vandeniu ir tik tada grįšime čia pietų.

a8

Plaukiant Komano ežeru

Ji tikrai nemelavo. Po dviejų kilometrų motorinės valties vairuotojas išjungė variklius ir akimirkai dreifavome ežero viduryje. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į dugną, kuris matėsi taip aiškiai, kad rodos gali ranka iš valties jį pasiekti. Mūsų žvilgsnius sugaudydavo praplaukiančios žuvelės, kurios matėsi lyg akvariume, tokiam beribiam ir laisvam plote besimėgaujančios gyvenimu. Valtis pamažėle sukosi vietoje (vairuotojas šį judesį skatino ne variklio, o natūralios eigos pagalba). Atrodo pasinėrėme į gamtą, pradanginome turistų aikčiojimus ir šūksnius ir tiesiog žvelgėme, kaip žaluma tvyranti kalnuose mus prisijaukina, kaip virstame jos dalimi. Nepaprastas potyris realiai trukęs apie penkias minutes, tačiau amžinau nusėdęs mūsų atmintyse, tik dar labiau pabrėžia mintį, dėl ko verta keliauti į svečias šalis. Čia net pats gyvenimas jaučiasi, kaip tikra dovana, o ne pareiga ar būtinybė.

a1

Vaizdas plaukiant Komano ežeru

Vairuotojas vėl įjungia variklius ir grįžtame prie vietinių albanų trobelės, kurios krante įrengtas mažas privatus paplūdimys, girdisi vištų klegesys ir šunelio amsėjimas. Tarsi pas močiutę į kaimą atvykstame, tik ne girgždančiu autobusu su visus keikiančiu vairuotoju (dėl neturėjimo pinigų už bilietą be grąžos), o vandens paviršiumi skriejančia valtele su pasirodo tos vietinių šeimos pagrindiniu maitintoju priešakyje.

a7

Vaizdas į ežerą iš sodybos

a16

Pietūs vietinių namuose

Gyvenimo sąlygos labai paprastos ir gal kiek primenančios lietuvišką kaimą. Prisėdome prie ilgų medinių stalų ant kurių gėlas vanduo, žolelių arbata. Natūralios daržovės (visi maisto produktai yra ekologiški, visi patiekalai pagaminti namuose ir tai buvo pabrėžiama net pačios turą organizavusios ir bilietus mums pardavusios moters). Po stalu bėgioja vištos, tarsi papratusios prie tokių svečių, aplink stalą vietinės šeimos atžala – basas, kiek purvinas berniukas. Po pietų, kiek apžiūrėjome namą, kuris sužavėjo tuo, kad niekas nuo turbūt jų senelių laikų nebuvo pakeista. Atrodo, kad mes buvom pirmi turistai čia užlydę (nors kasdieną čia pravažiuoja po kelias delegacijas). Niekas dirbtinai neišaukštinta, o palikta autentiškai ir atspindint tą senelių sukurtą jaukumą ir ramybę.

Nusileidome iki paplūdimio su keliais skėčiais nuo saulės ir prigulėme ant gultų. Priešais mus atsivėrė visa ežero panorama, kalnai ir ta nuostabi ramybė. Būtent tada suvokėme savo didžiausią kelionės klaidą. Šioje vietoje galima buvo pernakvoti, arba praleisti kiek daugiau laiko (ką padarė keturi vokiečiai važiavę su mumis autobusu). Tačiau pagal mūsų planą, jau rytoj ryte reikėjo išvykti į Juodkalniją ir vakarop pasiekti sostinę – Podgoricą. Todėl net bijodami užsimerkti, akimis gėrėme visą tikrosios gamtos vaizdinių grožį, stiprinomės D vitaminu iš saulės spindulių ir kaupėme jėgas, prieš laukiančius žygius ir kelionės. Taigi visiems, kurie bus Albanijoje (šiaurinėje jos dalyje), nuoširdžiai rekomenduoju paplaukioti Komano ežeru ir iš naujo atrasti pasimėgavimo gyvenimu džiaugsmą.

a15

Poilsis prie Komano ežero

Taip po geros valandos poilsio vėl sulipome į valtis ir pasileidome link mūsų laukiančio autobusiuko. Tiesa grįžtant atgal labai sustiprėjo vėjas ir nuplėšė nuo valties gelbėjimo liemenių ryšulį, todėl papildomai dalyvavome gelbėjimosi liemenių gelbėjimo operacijoje.

Įsėdus į autobusiuką, prie mūsų prisijungė jau ir darbą baigiantys vairuotojo draugai, kavinių padavėjai, personalo darbuotojai ir tai ką patyrėme važiuodami į priekį buvo menkniekis su kelionės atgal įspūdžiais. Atrodė, kad mašina priklauso didžiausiam vairuotojo priešui, todėl jis stengėsi kiek įmanoma jos netausoti. O mes dar atsisėdome pačiame autobusiuko gale, kur kiekvienas krestelėjimas jautėsi kiek stipriau, nei autobusiuko viduryje. Apturėjome tikrą rodeo ant rūdijančio buliauus ir dauguma serpentinų posūkių buvo įveikta, kaip per driftingo (šoninis slydimas) čempionato kvalifikaciją.

Pamačius Škoderio apylinkes apėmė toks palaimos jausmas, kuris apima žmogų ėjusį per dykumą ir radusį šulinį su vandeniu. Padėkojome organizatoriams ir neskubėdami namo prisėdome kavinėje vakarienės. Pagal užsisakytus patiekalus, vėl buvome palaikyti italais ir tai palydėdami šypsenomis galvojome, kaip pasiekti kitą kelionės stotelę.

Problema buvo tame, kad Podgorica nuo Škoderio ranka pasiekiama, tačiau viešo transporto važiuojančio tiesiogiai niekaip nepavyko rasti (aišku galima buvo imti taksi ir kaip sakė vietinis taksistas už nepadoriai mažą 40€ kainą ten nukakti). Tačiau iš ryto važiuoti į Podgoricą baidė ta mintis, kad pagal skaitytus aprašymus, tai nyki sostinė, todėl nusprendėme ten tiesiog pernakvoti ir ryte keliauti į Juodkalnijos pajūrį – Ulcinį miestelį.

Grįžus namo viešbučio savininkas, nei pasirūpino gražinti piniginę skolą, nei surasti transportą, todėl pasitikėjome internete skelbiama, tačiau kiek senoka informacija, kad iš Škoderio („Rozafa hotel“ viešbučio), 9 valandą ryto važiuoja autobusas į mūsų pasirinktą miestelį.

Kokia mums pasirodė visų išgirta ir Balkanų perlu vadinama Juodkalnija, skaitykite kitame straipsnyje (penktojoje dalyje).

BALKANAI V dalis. Juodkalnija: Taros kanjonas ir Juodasis ežeras

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s