Kodėl verta keliauti? Priklausomybė, kurios gydyti nereikia

man-918536_1920

Kodėl verta keliauti?

Atsakyti šiam klausimui daviau sau laiko tiek, kiek reikia išgerti puodelį kavos.

Puodelis vidutinis – puspilnis.

Pirmiausia reikia apibrėžti ką mes vadiname kelione, nes kepenų funkcijos sutrikdymas po svetimšale saule yra tarsi parodija. Nevykusi interpretacija apšlakstyta sūriu vandeniu ir apkabinėta mėlyname fone nemiegančia piktąją akimi. Kaip sakė Šventasis Augustinas – pasaulis yra knyga, ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą jos puslapį. Nuolatinis to paties puslapio trynimas sukuria komforto zoną ir aukštesnių vertybių praradimą. Tik prašau nereikia finansinių problemų suversti negalėjimui atversti kito knygos puslapio. Viskas nuo svajonės atsiradimo ir jos nužudymo įgyvendinant, priklauso nuo to, kaip stipriai jūs to siekiate. Vienintelis dalykas gyvenime, kuris be jokių pastangų ateina savaime – pabaiga, visam kitam reikia darbo ir pastangų.

Kiek pamaišęs puodelyje tūnančią esenciją ištraukiu šaukštelį ir gurkšteliu pirmą rytinį mieguistumą beatodairiškai naikinantį gurkšnį.

Keliaudamas žmogus atranda save. Šį sakinį pirmą kartą išgirdau prieš dešimtį metų ir puikiai atsimenu tą dieną. Buvo vasaros pradžia ir kartu su latviais skynėme braškes Suomijos uogų plantacijose. E. Hemingvėjaus veido bruožų, pusamžis vyriškis skabydamas uogas pasakojo savo kelionių istorijas ir tada aš jo žodžius tiesiog girdėjau. Dabar praėjus dešimtmečiui aš juos jau suprantu. Atrasti save, tai būti vienu iš vaikiškos dėlionės fragmentų, intuityviai padedamu ant stalo dar net nesuradus kaimyninių detalių. O atrasti save per keliones yra turbūt geriausias ir maloniausias būdas.

Nauji žmonių veidai, tik knygose skaityti architektūros stiliai ar paprasčiausiai ledai pagaminti išlaikant senąsias miestelio tradicijas gali būti raktas. Tas vienintelis trapus elementas jungiantis tave nuo beprotiškos laisvės pojūčio, kai tampi pasaulio žmogumi. Neatsigręžk atgal, mėgaukis dvigubu esspreso Milano centre ar tap‘ais (ispaniškas užkandis) La Rambla gatvėje. Ir kai vienas po kito dešimtys tūkstančių nukeliautų kilometrų liks tavo prisiminimuose tu pamirši tą pesimizmą kuriame retkarčiais paskęstame.

Būdami asistentais, svajojame turėti savo padėjėjų. Būdami vadovais, svajojame būti direktoriais. Galiausiai netyčia pažįstamas vaistininkas išrašo prozako, kuris tavo gyvenimą iškastruoja. Su lyg pareigų kilimu didėjanti atsakomybė priverčia saujoje talpinti nebe baltas, o ryškiaspalves tabletes. Penktadieninį alų pakeisti tauresniu gėrimu, nes gali tai sau leisti, o kas blogiau taupydamas laiką, taip greičiau atsipalaiduoji. O kas po to? Pirmadienį vėl įsigudrini pakelti balsą ant praktikanto, kuriuo pats kažkada buvai ir maistą vakarienei, kurį kažkada su pasimėgavimu gaminai, dabar pasišildyti mikrobangėje (vėl taupydamas laiką). Tu virsti voveraite bėgančia besisukančiu takeliu, vis norėdamas padaryti mirties kilpą, bet ji nepastebimai jau tave seniai pradėjo smaugti.

Tada nusiperki kelialapį kur viskas įskaičiuota prie viduržemio jūros ir tai pavadini atostogomis. Tik deja pailsėti tavo dvasiai to neužtenka, pailsi tik kūno dalys. O kas nutinka, kai išsiruoši į tikrą kelionę? Kelionę, kai sėdėdamas jaukioje kavinukėje ir žiūrėdamas tarsi į veidrodį matai kitus žmones. Suvoki, kaip taupydamas laiką praradai gebėjimą džiaugtis juo. Kelionę, kai kopdamas į kalną pajauti šiaurės vėjo alsavimą į tavo skruostus ir ties rytiniu masyvu tekančią saulę. Tada suvoki, kad patekai į lošimo namus, be langų ir laikrodžių. Vis bandai išlošti aukso puodą ir su lyg kiekvienu laimėtu pinigėliu bėgi nuo savo prigimtinės teisės į tikrąją laimę.

Gurkšteliu dar vieną kavos gurkšnelį ir atsargiai pastatau puodelį į lėkštelę.

Kodėl verta keliauti? Nes per didelė nuodėmė būtų to nedaryti. Nes dėlionėje negalėsite surasti savęs, savo vietos pasaulyje. Kils painiava, kuri skatins prikabinti vis daugiau motyvacinių lentelių ties tilto viduriu. Grįžę iš kelionės sulėtinsit tempą, pastebėsit kaip stipriau apkabinat sutuoktinį, kaip įvertinat vaiko nutapytą kvadratinę saulę. Arba grįšit iš kelionės susirgę liga, kuria aš su žmona užsikrėčiau prieš tris metus.

Nepasveikau lig šiol, o žmonai dar ir komplikacijos pasireiškė.

Ta liga – tikrasis gyvenimas, kai penktadienis nėra geriausia, o pirmadienis blogiausia diena. Kai visos dienos vienodai geros pamatyti pasaulį ir būti neatskiriama jo dalimi.

Pamėginkite – turėtų patikti.

Su lig šiais žodžiais paskutinį kartą priliečiu jau pravėsusį puodelį prie lūpų ir veidą nutvieskia šypsena.

Savo misiją įvykdžiau.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s