BALKANAI V dalis. Juodkalnija: Taros kanjonas ir Juodasis ežeras

14068309_1511909092168177_3175541605149193719_n

Po didelės audros siautusios naktį, rytas nebeturėjo jėgų priešintis atrodo įgimtai miestelio ramybei. Aštuntą valandą ryto stovėdamas balkone, irstančio stogo (kuris buvo dengtas sausų nendrių stiebais) fone, įsitikinau jog Albanijos šiaurė yra labiau musulmoniška, nei paplūdimiais turtingi pietūs. Dabar praėjus keliems mėnesiams atrodo rytais dar girdžiu azaną (kvietimą maldai), jaučiu kaip įtaigus balso tembras sklinda ore, vis silpnėdamas, kol galiausiai visai išnyksta.

Po valandėlės mes jau stovime prie nusižiūrėtos stotelės šalia Rozafos viešbučio. Autobusiukas į Ulčinį pustuštis, todėl ramiai užsiėmę vietas ir susimokėję vairuotojui po 700 lekų laukiame. Apima dviprasmis jausmas. Mes paliekame Albaniją (kuri taip sužavėjo ir nustebino) ir mes važiuojame į Juodkalniją (kuri tik turėtų tai padaryti). Pajudame tiksliai pagal grafiką (9h ryto).

Juodkalniją visi vadina Balkanų perlu, deimantu ar dar kokiu nors brangiu epitetu, dėl savo gamtos, turistams labiau pritaikytų objektų, ne tokių užkeltų kainų, kaip Kroatijoje. Labai kirbėjo mintis tai patiems pamatyti, todėl nebuvo tokios didelės širdgėlos palikti erelių žemę. Kelionė iki Ulčinio nebuvo ilga, nors ir sustojome pasų patikrai, ties sienos kirtimu. Pats Ulčinis – kurortinis miestelis į kurį suplūsta netik vietiniai, bet ir turistai iš gretimų šalių. Todėl čia nebuvome taip stipriai veriami žvilgsniais išlipę iš autobuso.

14080083_1511909045501515_5447289297372004832_n

Ulčini miesto paplūdimys

Einant link centrinės miestelio dalies pamatėme turizmo agentūrą ir šmėstelėjo mintis, kad gal jie žinos, kur galėtume palikti savo mantą, kad pusdienį vaikštant ji neatimtų visų likusių mūsų jėgų. Pasirodo administratorė išklausiusi mūsų prašymą, maloniai nusišypsojo ir leido palikti kuprines pas juos su viena sąlygą (šią sąlygą išdėstė sukaupusi visą aktorinį rimtumą) – kuprinėje negalime turėti bombos. Žvelgiant į jos veido išraiškas, kiek sutrikome, bet tuoj pat ji aplinką pažadinusi skardžiu juoku privertė ir mus nusišypsoti.

Patraukėme link paplūdimio prieš tai prisėdę kavinėje Itališkų pietų. Mus aptarnavo pats kavinės savininkas ir visą pietavimo procedūros laiką sėdėjo šalia ir klausėsi mūsų pašnekesių. Taip baigiant šakute sukti paskutinius makaronus, jis įsiterpė su kiek neįprasta replika – jūs gal iš Portugalijos? (reikės užsirašyti šią valstybę prie mums skirtų epitetų, šalia Italų, ukrainiečių ir nežinau dėl kokių šaltų veido bruožų – suomių).

Po šios savininko replikos užvirė diskusija apie gyvenimą po valstybių žlugimo (Sovietų sąjungos ir Jugoslavijos). Atradom daug bendra, todėl kalba palietė ir Sabonį, prezidentus, patį darbo suvokimą. Akimirkai kalba nutilo, pabaigėme savo pietus ir atsiskaitę, bei padėkoję už puikų maistą, jautėme tvirtą rankos suspaudimą ir linktelėjimą linkit laimingo kelio. Malonu dėl tokio priėmimo ir bendravimo. Jautėsi nesuvaidinta šiluma ir tikras domėjimasis kitų gyvenimais.

14046012_1511909152168171_6551602443300598083_n

Ulčini pakrantė

Paplūdimys pilnas žmonių, kaip ir Albanijoje. Pasivaikščiojome akmenuotais krantais kiek tolėliau nuo miestelio, po to vėl grįžome į centrinę dalį, tačiau didelio grožio čia neradome ir labai džiaugėmės, kad tai tik tarpinė stotelė, nes greit keliausime į Podgoricą nakvynei. Ko tikrai gaila, kad į savo maršrutą dėl laiko stygiaus neįtraukėme Kotoro miestelio, bet visko nepamatysi ir atsižvelgiant į bendrą planą, kažką visada reikia aukoti. Šį kartą auka didelė, tačiau vardan kilnaus tikslo – Durmitoro nacionalinio parko (į kurį patekti iš Podgoricos buvo paprasčiausia).

14141496_1511909208834832_7882949153631295073_n

Ulčini miestelis

Dienai persiritus į antrą pusę mes jau sausakimšame autobuse keliaujame į Juodkalnijos sostinę. Turiu pripažinti ši kelionė buvo pati sunkiausia visame kelionių po Balkanus cikle. Galbūt pataikėme tokiu laiku, kai daug vietinių grįžo į Podgoricą, nes visas praėjimas autobuse buvo pilnas stovinčių ir garsiai diskutuojančių dėl susidariusios situacijos žmonių. Maža to, dar kažkam pasidarė negera, ir sklindantys nuo to žmogaus garsai, tikrai nepridėjo malonumo kelionei. Tačiau kuo labiau artėjome prie sostinės tuo žmonių skaičius autobuse mažėjo (nes dauguma vietinių išlipdavo miesteliuose šalia centrinės dalies). Galiausiai Podgoricą pasiekė tik ketvirtadalis vykusių žmonių.

14021660_1509150582444028_3590019309778746122_n

Podgorica, vaizdas pro kambario langą

Teko nemažai skaityti apie šią sostinę, kad ji nėra ta vieta, kur verta praleisti daug laiko. Ir visa tai yra gryna tiesa, aš net dar stipriau pasakyčiau – čia visai nereikia praleisti laiko, nes vien keliaujant nuo autobusų stoties iki viešbučio atrodo grįžome laiko mašina į griūvančios Jugoslavijos laikus. Nykuma, kuri persismelkusi pastatuose, išdžiuvusiose upėse, net žmonių veiduose. Pasiekus viešbutį, dar svarstėme ar aplankyti miesto centrą, ar ilsėtis prieš rytdienos kelionę į Žabliaką. Visgi pamasčius, kad ne taip dažnai jau atsiduriame Podgoricoje, nugalėjome atsiradusį nuovargį ir vakarop pasileidome iki Tūkstantmečio tilto – miesto simbolio.

14142081_1511909552168131_6423463097687463506_n

Šuniška draugija

Kaip visada Balkanuose susiradom keturkojį draugą, kuris mus palydėjo prie tilto, šalia esančio parko ir net centrinės miesto aikštės. Labai ištikimas šunelis kartu su mumis liuoksėjo visai nepriklausomai nuo to ar mes turėjome jam maisto – užteko, tik maloniai pakalbinti ir taip pradžiuginti jo dieną. Jis net žinojo, kada reikia nutaisyti susimąsčiusį snukutį nuotraukai.

14080083_1511908985501521_1405494010260325457_n

Tūkstantmečio tiltas Podgoricoje

Atėjus iki centrinės aikštės, kiek stabtelėjome. Ėmiau galvoti, kad ne Podgorica kalta, kad mes nematome jos žavesio, o mes. Gal jau pakėlėme kartelę taip aukštai, kad imame nepastebėti miesto puošmenų. Galbūt pasiekėme tą būsena, kai žmogus būdamas laimingu ilgą laiką prie to pripranta ir ima nebevertinti. Čia kaip Kalėdos, jei būtų kas mėnesį, tai nebūtų tokia smagi, visą giminę sukviečianti šventė, kaip yra dabar. Su lig šiomis mintimis susiradome rytietišką kavinę miesto centre. Išsirinkome kelių rūšių salotų ir atėjus padavėjai (Europietė moteris) buvom kiek nustebinti jos pareiškimo – šie patiekalai ne jums. Iš pradžių pagalvojau, kad gal ne taip jau gerai suprantu angliškai, arba mes šiandien jau buvom nebe Portugalai, o žydai nuoskaudą jaučiančios Vokietės klientai. Tačiau ji primygtinai reikalavo pasirinkti kažką kitą, nes čia Japonams skirtos porcijos. Per daug nesigilinome, todėl išsirinkome pagal jos pasiūlytą meniu.

14064010_1511909278834825_4923458585186885134_n

Senos sienos dekoras

Kavinė įsikūrusi pačiame centre, ilgoje plačioje gatvėje sandariai apstatytoje valstybės (Jugoslavijos) žlugimą menančiais pastatais. Visai šalia mūsų (terpėje tarp dviejų kavinių) vaikai nusprendė žaisti futbolą. Labai džiaugiuosi, kad vartai nebuvo atsukti ne į mūsų pusę, tačiau vis vien teko neretai laikyti stiklinį vandens butelį ant stalo, nes nuo kamuolio atsitrenkimų jis pavojingai susvyruodavo.

Taip mėgaujantis rytietiškomis aštriomis salotomis vis dar neapleido nejauki mintis. Atrodytų, kad vaidiname spektaklyje su kažkur paslėptomis kameromis. Prie staliukų prieina ir nueina žmonės, retkarčiais prašmėžuoja padavėja, kamuolį gainioja vaikai. Tačiau viskas atrodo surežisuota ir realiai nevyksta nieko. Pavalgius vakarienę ir jau visai sutemus pasileidome link savo viešbučio (keli kilometrai nuo miesto centro) ir nors buvo savaitgalis – gatvės tuščios. Vienas kitas žmogus praeina ar prarieda taksi automobilis, bet čia juk turi būti deimantais – visų aprašytos valstybės sostinė.

Prie viešbučio parduotuvė veikianti visą parą, todėl nusprendėme įsigyti keletą vaisių ir daugiau vandens. Sudėjome prekes šalia pardavėjos ir pajaučiau, kaip kūnu perbėgo šiurpuliukas. Moteris suskanavo prekes ir savo kalba pasakė sumą (ekranėlį, kuriame rodoma suma, skanuodama prekes specialiai pasuko į savo pusę, kad nesimatytų). Man kiek sutrikus, balsu kuris priminė Skandinavijoje emigrantus gamykloje kuruojančio vietinio įsakymus, pakartojo sumą ir padaviau kelis eurus (maždaug suskaičiavęs, kiek tai galėtų kainuoti). Jūs tik pamanykit atspėjau sumą (grąžos negavome). Galima prigalvoti daug paaiškinimų dėl tokio elgesio, bet labiau norėjosi gerai ir ramiai išsimiegoti, todėl nieko nesvarstę nukulniavome iki viešbučio. Mintyse vis tiek perkračiau savo genealoginį medį, (kodėl turime rinktis kitą meniu, kodėl negalim matyti prekių kainų). Tačiau visos šakos medyje nukreiptos į besileidžiančią saulę, kas niekam niekada nekeldavo problemų.

Ryte susikrovę kuprines patraukėme jau į pažįstamą autobusų stotį ir mažutėliu autobusiuku pasileidome į kalnus (Durmitoro nacionalinį parką). Mūsų bilietų numeriai bylojo, kad turime sėdėti trečioje ir ketvirtoje vietoje, tačiau kai ten atsisėdome, gal kokių dviejų metrų ūgio vairuotojas pradėjo keiktis naudodamas iš kaimyninės valstybės pažįstamus keiksmažodžius. Kiek supratau, tai tos vietos buvo kažkam rezervuotos ir visai nesvarbu, kad tokios buvo atspausdintos mūsų bilietuose.

Kelios valandos praleistos kelionėje neprailgo, nes gražūs vaizdai supantys mus užhipnotizavo ir ramino. Atrodė, kad dabar tris dienas pailsėsime tikros gamtos apsuptyje, kad po to užteks jėgų likusiai kelionei po miestus. Vairuotojas retkarčiais stabteldavo nusipirkti pakelį „7 days“ bandelių ir mineralinio vandens, keleiviai jo paprašydavo sustoti atrodo pačiose netikėčiausiose vietose (va prie to asilo, prie to kryžiaus, nors aplinkui nei gyvos dvasios, tik akmenuoti kalnai).

Galiausiai atvykome į Žabliaką – vidurdienis. Išlipome stotelėje ir bandėme vietinių klausinėti dėl mūsų pasirinktų apartamentų (čia pabrėšiu žodį apartamentų, o ne viešbučio). Klausinėti teko dėlto, kad nesutapo adresai ant mūsų turimų atsispausdintų lapų (kartais taip būna, kai reikia iš vienur pasiimti raktus, o gyventi kitur). Galiausiai radome reikiamą namuką ir įėjus vidun, lyg į kokį pensionatą kambaryje pamatėme labai senyvo amžiaus moteriškę. Ji mus pamačiusi (labai džiaugiausi dėl šio fakto) pastoviai kartojo „booking“ žodį ir puolė kažkam skambinti. Po dešimties minučių privažiavo vyriškis iš pažiūros primenantis Algį Ramanauską – Greitai. Kartais žmonėms nereikia sakyti nei žodžio ir jie kelia šypseną. Čia buvo tas atvejis. Situacija pasidarė dar komiškesnė, nes vyriškas beveik nemokėjo angliškai ir sakinyje iš aštuonių žodžių, septynis parodydavo, o vieną esminį  – pasakydavo žodžiu vardininko linksnyje.

14054041_1511909945501425_2444587822318501443_n

Viena pagrindinių Žabliako gatvių

Lazaras (toks buvo gal keturiasdešimties metų savininko vardas) nuvedė mus link kambario ir vos pravėrus duris, pagalvojome apie pokštą, kurį linksmų plaučių vyriškis iškrėtė. Kambarys priminė tokį variantą, kai žmonės gyvendami trijų kambarių bute, vieną kambarį paverčia dideliu sandėliuku ir čia suneša nereikalingus daiktus. Tai čia panašus variantas. Itin įdomus buvo jų viryklės supratimas. Būna įmontuojami šaldytuvai, įmontuojamos skalbimo mašinos, o čia pasirodo dviejų blynų nešiojama viryklė įmontuota sekcijoje tarp knygų.

Vyriškis trumpam dingo, kol mes tik akimis aplankėme labai įdomiai atrodančią nakvynės vietą. Po kelių minučių atėjo su dviem pilnais penkių litrų plastmasiniais buteliais vandens. Pasirodo, dar ir dėl statybų vykstančių greta atjungtas vanduo. Geriausiai viską vainikavo Lazaro ištarta frazė „that‘s not a my problem“. Kaip šlapiu skuduru per veidą šie žodžiai mus privertė kiek prisėsti ant lovų ir pergalvoti netolimos ateities planus. Tačiau gyvenimas toks yra, nežinai kas tyko už kampo ir ne visada viskas vyksta pagal iš anksto apgalvotą scenarijų. Tačiau užbėgant įvykiams už akių galiu pasakyti, kad kai užsidaro durys, o langai su spynelėmis ant rankenų – nuvažiuoja stogas (gerąją prasme).

Po valandėlės išsiruošėme į miestelį, norėjosi greičiau patirti ką nors malonaus, gražaus akiai. Keli kilometrai nuo mūsų „apartamentų“ buvo Juodasis ežeras („Crno ežeras“). Norint į jį patekti, pirmiausia reikia susimokėti 3€ vertės bilietą į patį nacionalinį parką. Pakelėse gal dešimtis prekeivių siūlo miško uogas, grybus, rankų darbo dirbinius, kol galiausiai pasiekiam ežerą. Stabtelim.

14067437_1511909898834763_6751932242685005674_n

Juodasis ežeras, Nacionalinis Durmitoro parkas, Žabliakas

Retai kada vaizdas matomas prieš akis, gali atplėšti tave nuo laikinų rūpesčių ir problemų. Gali tau į rankas įduoti teptuką ir pakviesti į plenerą. Kalno šlaitai atsispindintys lygiame kaip stiklas ežero paviršiuje. Prie pat kranto kiek žalsvas vanduo palaipsniui peraugantis į tamsią spalvą, kuri savyje slepia vienu metu baimės ir traukos jausmą. Prisėdame ant akmenėlių ir negalėdami akimis aprėpti viso vaizdo, mintimis filmuojame panoraminį kadrą. Pasakyti, kad ežeras ir jo apylinkės gražios, tai tas pats, kas pasakyti, kad saulė yra geltona. Tai neatspindi to spinduliuojamo gyvenimu pasitenkinančio pojūčio, kai spausdamas žmonos ranką savojoje suprantu, koks esu laimingas. Laimingas ne kad pamačiau tikrą atgaivą akims, bet laimingas nes išdrįsau tokiu būti iškreiptą pasaulėžiūrą kuriančių žmonių visuomenėje. Laimingas, nes galiu kurti ir mėgautis kūriniais (tiek žmogaus, tiek gamtos), laimingas nes galiu dalintis šia nepaprasta laime su žmogumi, kuris suteikia viskam prasmę.

14068220_1511909838834769_7752765038509828412_n

Juodasis ežeras, NDP

Taip žvelgdamas, kaip žmona mesteli akmenėlį į ežerą, taip sukeldama raibulius aplinkui, išsitraukiu meksikietiškų pupelių salotų. Keista, bet ir skonis jų šioje dieviškoje aplinkoje daug skanesnis. Kiek pasistiprinę patraukiame apžvalgyti ežero apylinkių ir suplanuoti ateinančių dienų. Žmonių nedaug, galima ramiai mėgautis gamta, šokinėjančiomis taip kažkieno ir nepagautomis auksinėmis žuvelėmis iš ežero paviršiaus.

Kitą dieną išsiruošėme į kalnus. Susikrovėme kuprines ir apie devintą valandą ryto pasiekę ežerą, turistams pažymėtu taku pradėjome kopti. Kopti sekėsi sunkiai, daug kebliau, nei visai nesenai tai darėme Zakopanėje (Tatrų masyve). Pasiekėme vieno kilometro, po to dviejų atžymą. Stabtelėjome. Miškas dar skendėjo su naktimi nespėjusioje atsisveikinti atomazgoje. Gailiai braukdama ašaras žolė tarsi primygtinai liepė visiems grybams stiebtis aukštyn ir pažinti tą keistą laiko tarpsnį, neretai pavadinamą gyvenimu.

Sėdėjome ant šlapių ir šaltų akmenų ir žvelgdami vienas kitam į akis supratome, kad šiandien nepavyks šturmuoti viršukalnės. Labai sunku pralaimėti, tačiau tai padaryti nenugalimam priešininkui truputį lengviau. Guosdami save mintimis, kad tik apšilinėjam grįžome prie ežero ir paėję kiek tolėliau įsitaisėme ant kranto. Saulė pasiekdama zenitą vis maloniau mus lepino šiluma, todėl nė nepastebėjome kaip prabėgo diena. Braidyti ežeru man, vaizduotės beribiškumo ligomis persirgusiam žmogui buvo labai nejauku. Ežero gylis vietomis siekia 20 metrų (giliausia vieta, beveik 50m). Todėl vis atrodydavo, kad nuo dinozaurų laikų išlikę gyviai išnirs iš dugno ir nusitemps mane tenai. Laimei nei mano akys nieko nepamatė, nei iš tikrųjų niekas neatplaukė (nebent paslapčia stebėjo).

14100423_1511909685501451_5812049192818312187_n

Poilsis prie Juodojo ežero, NDP

Taip ežero ir miško prieglobstyje praleidome dieną ir suplanavome keliauti link įžymiojo Taros kanjono (tiksliau tilto jungiančio kanjono šlaitus).

Kitos dienos popietę pajudėjome autobusu, kurio galutinė stotelė buvo Belgradas. Iki Taros kanjono keliavo dar apie tuziną žmonių ir visų nuostabai autobusas nė kiek nepristabdė prie tilto pradžios. Važiuojant tiltu kirbėjo mintis kur galėtų būti stotelė, kad galėtume pasigrožėti šiuo gamtos kūriniu. Stotelė buvo, tik vairuotojas greičiausiai jau mintyse gyveno Belgrado ritmu ir paprasčiausiai sustoti pamiršo. Buvo linksma matyti jo veido išraišką, kai lingavo galva „užpultas“ gaujos adrenalino ištroškusių keliautojų, dėl nederamo savo pareigų atlikimo. Taip keli šimtai metrų už tilto išlipome ir lyg kokie neapsisprendę pabėgėliai grįžome atgal prie betoninio penkių arkų šedevro. Tiltas kariniais tikslais pastatytas 1940 m. italų iniciatyva. Statybų inžinierius – Lazaras Jaukovičius  (čia ne mūsų išsinuomotų „apartamentų“ šeimininkas).

Nežinau kodėl, bet žvelgiant į šį tiltą iš šono taip ir girdėjosi karinio filmo garso takelis, matėsi riedanti karinė technika, retsykiais praskrendantys bombonešiai. Turiu omenyje, kad tiltas buvo pilnas gyvybės ir turėjo savo istoriją. Istoriją, kurią galima pajusti akimis veriant nuostabius nuo jo atsiveriančius vaizdus, nuo pat medžių viršūnių iki apačioje čiurlenančios upės. Tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos buvo turistams sugalvota atrakcija (nusileidimas nuo vieno šlaito iki kito lynais). Taip stovėdami ties tilto viduriu ir stebėdami žmonių reakcijas pajautus laisvės skonį užsinorėjo ir mums patiems tai išbandyti (mažasis lynas 10€, didysis – 20€ žmogui). Aišku mes rinkomės didįjį, nes jei nerti į nuotykius, tai visa galva. Užlipome į gyvų lainerių paleidimo vietą Žabliako pusės šlaite. Iki mūsų skrydžio dar keturi – penki žmonės ir kuo eilė mažėjo, tuo atsirado vis didesnės baimės apraiškos. Nors realiai bijoti nelabai buvo ko, nes tikimybė nukristi, lygi laimėti aukso puodą du sekmadienius iš eilės, o kadangi jo dar net nei karto nelaimėjome, veržėmės kuo greičiai išskleisto sparnus.

14079827_1514480638577689_8891553199381774475_n

Enter a caption

Beliko tik vienas žmogus iki mūsų. Žvelgiau, kaip jis pririšamas virvėmis, kai per raciją suderinamas paleidimo laikas ir galiausiai išstumiamas, kaip mažas erelis į pirmąjį savo skrydį. Besisukančio skriemulio garsas nuvilnijo visu kanjonu ir atėjo mūsų eilė. Mes nusprendėme būti dvivietis ekipažas, todėl sukabino darbuotojas mūsų diržus kartu. Paskutiniai patikrinimai, racija gautas žodinis ženklas paleisti ir  – skriejam. Kelionės ilgis beveik vienas kilometras, skriejimo aukštis apie 150 metrų virš žemės.

Žmonos, sėdinčios priekyje plaukai plaikstėsi prieš mano veidą, lyg būtume atsistoję prie ypač galingo ventiliatoriaus. Vis greitėjantis mūsų duetas skrodė kanjoną, be jokio riksmo ar išgąsčio – priešingai. Jautėsi tikra laisvė, savotiška „Titaniko“ filme įsimylėjėlių scena, kai jie pakelia rankas į šalis, stovint denio priekyje. Neapsakomas jausmas būti paukščiu pagalvojau per tą trumpą laiką, kol galiausiai pasiekėme kitą šlaito pusę ir ryškiaspalvėmis liemenėmis apsitaisę darbuotojai buvo pasiruošę gaudyti mus, tačiau to neprireikė. Kaip patyrę profesionalai nusileidome ant savo kojų ir kiek pabėgėję sustojome. Galbūt efektas būtų kiek įspūdingesnis, jei nuožulnumas būtų didesnis arba jei tektų kelionės metu keletą kartų pakeisti skriejimo kryptį, tačiau ir šiuo nuotykiu likome labai patenkinti, bei prisėdę kitame krante žvelgėme į kitus drąsuolius. O paspoksoti buvo į ką. Atsirado dar tokių veikėjų, kurie atskrieję kažkaip sugebėdavo grįžti keliasdešimt metrų atgal ir kuriam laikui kyboti tiesiog virš kanjono (kol darbuotojai juos prisitraukdavo iki nutūpimo aikštelės).

14192570_1514480558577697_8435639172839111432_n

Taros kanjono tiltas

Užkandome ir pažvelgus į laikrodį, dar turėjome apie dvi valandas, kol atvyks (ko labai tikėjomės) autobusas vežantis atgal į Žabliaką. Tą laiką nusprendėm skirti nuėjimui iki upės, pačioje kanjono apačioje. Rodyklių ar kokių kitų nukreipimo variantų nepastebėjome, todėl savarankiškai stengėmės prasibrauti iki srovenančios ir draftingo fanatikus traukiančios upės. Kelionės metu aptikome apleistą kelių namų kompleksą, kuris veikiausiai buvo skirtas gyvūnų maisto atsargoms laikyti. Po pusvalandžio pasiekėme sraunią upę ir įmerkėme kojas. Vanduo stingdančiai šaltas. Pro mus praplaukė guminėje valtyje besiiriantys turistai (kaip įmanydami bandė į save atkreipti dėmesį). Tačiau aplink tvyrojo visiška ramybė. Žvelgėme į tiltą iš apačios ir jis atrodė dar įspūdingiau, nei iš viršaus. Keletui akimirkų prisėdome ant saulės jau neglamonėjamų akmenų, padarėme keletą nuotraukų ir grįžome prie stotelės.

Čia belaukiant autobuso žmonės jau visai prasiskirstė, diena ėjo į pabaigą ir praktiškai likome tik du kanjono sargybiniai, akimis sergintis kiekvieną rūku apsidengiantį lopinėlį. Galiausiai kito šlaito nebebuvo galima įžiūrėti ir pasigirdo pavienis adrenalino fanatikas besileidžiantis virvėmis į rūką. Turėtų būti keista skrieti į nežinią. Šias mintis greit nutraukė kinų keliautojas, kuris kartu su mumis laukė autobuso, tačiau juokingiausia, kad jo žvilgsnis buvo nukreiptas į priešingą pusę, nei turėjo pasirodyti transporto priemonė. Pasilabinome, patikinau jį, kad laukia geroje stotelėje, tačiau niekaip nepavyko įkalbėti apsisukti ir žvelgti į priešingą pusę. Galiausiai mums jau lipant į autobusą jis atsisuko, ir nuostabos apimtas (kaip čia galėjo tas autobusas atsirasti) sekė mums įkandin.

14079761_1514480788577674_517438980452728999_n

14192604_1514480735244346_6989660360665614849_n

Grįžome miestelin jau visai sutemus ir kavinėje pavakarieniavome. Su Lazaru, buvome sutarę, kad ryte jis mus nugabens į šalia esantį Plevlios miestelį (iš kurio galėsime vykti į Sarajevą). Apie kainą nediskutavome, vienok tikėjausi, kad tai bus tiesiog gražus gestas iš jo pusės arba mokestis simbolinis. Dėl abiejų stipriai suklydau.  

Kas tikrai nustebino, kad Juodkalnietis buvo labai punktualus ir pusę šešių ryto jau mus vadino į savo transporto priemonę, kurioje kiek grėsmingai mirkčiojo kuro lemputė. Pajudėjome iš Žabliako, kuris visas buvo pasidengęs rūku ir po truputėlį švito. Šis mistiškas vaizdas nepakartojamas, todėl neleidome sau snūduriuoti ir žvelgėme tai vieną, tai kitą akmenuotą viršūnę, lygumą ar tiesiog pievą, kurioje retkarčiais prašmėžuodavo niekad nemiegančios avytės. Lazaras savo turimu kelių šimtų žodžių anglišku bagažu bandė diskutuoti apie krepšinį, gamtos grožį, mūsų kelionės tikslus, kol galiausiai pasiekęs Plevlios miestelį ištiesė ranką ir tai palydėjo itin taisyklingai ištardamas  – trisdešimt eurų.

Kelios minutės laukimo ir prie kuklios autobusų stoties privažiavo atrodo visus pasaulio karus išgyvenęs autobusiukas. Realiai pagalvojau, kad iš kokios parodos atklydusi transporto priemonė mūsų aikštelę užims labai ribotam laikui, tačiau kai prie priekinio stiklo garbaus amžiaus seneliukas užkišo lentelę su Sarajevo užrašu, net krūptelėjau. Visgi Balkanai – nuotykių ir išgyvenimų kelionė. Kaip stipriai įsirėžė atmintin Mostaro apylinkės, visa Bosnija ir Hercogovina skaitykite VI dalyje…

<< BALKANAI IV dalis. Paskutiniai nuotykiai Albanijoje – Komano ežeras

BALKANAI VI dalis. Bosnija ir Hercegovina, ką veikėme musulmonų namuose >>

8 vietos Balkanuose, kurias būtina aplankyti >>

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s