BALKANAI VI dalis. Bosnija ir Hercegovina, ką veikėme musulmonų namuose

wp_20160830_183

Mostaro miesto vaizdas nuo tilto

Ankstų, vėsų paskutines dienas skaičiuojančios vasaros rytą pajudėjome link Sarajevo. Autobusiukas, kuriuo keliavome su visa savo įgula, labiau priminė laidotuvių procesijos mašiną, nei transportą, kuris sieja dvi skirtingas Balkanų valstybes. Vėsuma skverbėsi dėl neužsidarančių durų, tačiau didesnį poveikį darė suvokimas apie metų laikų kitimo greitį. Kaip nespėjame pasidžiaugti vasara, o jau reikia ruoštis žiemai. Kaip nespėjame pabūti jauni, o jau reikia kompensuojamų vaistų paso.  Išvažiuojant iš Juodkalnijos žvelgiau į akmenuotus kalnus, į dar ankstyvo ryto sustingdytas medžių viršūnes. Žvilgsnis jau nebe toks aštrus, kaip kelionės pradžioje (Makedonijoje, Albanijoje). Tačiau mintis, kad kelionės pabaigai pasilikome labiausiai civilizuotas valstybes, suteikė vilčių, kad galėsime suderinti poilsį ir naujų kultūrų pažinimą.

Pasienio punktai. Vienas, kitas, trečias. Visuose procedūra yra ta pati ir keliaujame toliau. Tiesa įdomus faktas, kad pravažiavus sieną ir suskaičiavus gautus štampus, mano ir žmonos pasuose jų buvo skirtingas skaičius. Nuo kelionės į Izraelį skaičiuojame įrašus bordo spalvos knygelėje ir dabar aš įšsiveržiau į priekį.

wp_20160829_038

Sarajevas, Bosnija ir Hercegovina

Įvažiavus į Sarajevą miestas palieka daugiakultūrės aplinkos įspūdį. Tiesa pasakius visos kelionės metu, būtent Bosnijoje ir Hercegovinoje sutikome daugiausiai musulmonų, kitų religijų išpažinėjų ir šiaip keistų žmonių, kurie norėjo save išreikšti mažai investicijų reikalaujančiais būdais.

wp_20160830_179

Sarajevo menininkas savo dirbtuvėse miesto centre

Išlipę autobuso stotyje pasileidome pėsčiomis link mūsų viešbučio. Jis įsikūręs pora kilometrų nuo stoties, tačiau visą laiką reikėjo eiti tiesiai, todėl leidome sau pramankštinti kojas. „TSP Pension“ buvo paprasta pernakvojimo vieta sujungta su autoservisu, tačiau kiek pralinksmino aptarnaujantis personalas. Jeigu kas matėt serialą „Beitsų viešbutis“, tai Normanas Beitsas, buvo tikra mus aptarnaujančio vaikinuko kopija. Tai kėlė šypseną (prisiminus serialą ir baimę), kuri privertė dar labiau sutrikti recepcijos darbuotoją. Pasiėmėm raktus ir įsikūrėme kambaryje.

Po valandėlės pasileidome į miestą, išsikeitėme truputį pinigų ir pagal „Normano“ duotą žemėlapį susiradome vegetarišką kavinę, kuri itin nustebino. Nustebino labai draugiškas ir tuo pačiu taktiškas personalas, maisto skonis ir jo pateikimas. Atrodo paprasti ryžių, daržovių, makaronų patiekalai buvo pateikti pasitelkiant fantaziją, kurios taip trūko Albanijoje. Sumokėjome kiek virš 30 kunų (kas maždaug yra apie 15€ ir galima buvo atsiskaityti kortele. Kavinė randasi „Zmaja od Bosne“ gatvėje šalia „Manjina“ parkelio.

wp_20160829_028

Rytojaus planai buvo susieti su Mostaru ir pagal galimybes patekimu į Blagaj miestelį esantį netoliese. Todėl po pietų nuėjome iki geležinkelio stoties, tačiau pasirodo dėl techninių kliūčių traukiniai tuo metu iš Sarajevo į Mostarą nevažiavo (pagal internete rastą medžiagą, tai labai gražus maršrutas, todėl rekomenduočiau rinktis traukinį, o ne autobusą). Tad vėl grįžome į autobusų stotį ir įsigijome bilietus (kaina 59KM dviem žmonėms į abi puses). Likusi dienos dalis priklausė Sarajevo centrinės dalies apžvalgymui ir turiu pripažinti, kad vaikščioti po Podgoricą ir Sarajevą, tas pats, kas vaikštinėti Kalvarijų gatve ir Gedimino prospektu Vilniuje.

wp_20160829_040

Vakarėjant miestas pradėjo tamsėti, netik dėl gamtos reiškinių, bet pasimatė ir daugiau hidžabais vilkinčių moterų. Galiausiai klaidžiodami po gatveles jautėmės svetimi, varstomi žvitrių, tarsi katės akių. Teko praeiti parkelius, kuriuose Olandiški vaizdai – ant laidų užmesti sportbačiai (visi turbūt suprantate ką tai reiškia). Juokingiausiai atrodė maži parkeliai, kurie buvo apkabinėti lentelėmis draudžiančiomis šunims čia būti, kai pažvelgus į tą parkelį ten benamių šunų buvo daugiau nei žmonių. Grįžome namo įkvėpę Sarajevo, kuris mums pasirodė pasveikęs po karų ir nesutarimų tarp Balkanų valstybių ir Jugoslavijos žlugimo.

Išaušo didžioji diena. Iš pat ryto, gana žvalūs mes jau sėdime autobuse, kuris mus gabena į Mostarą. Diena nusimato graži, todėl greitai besikeičiantys vaizdai neleidžia nuobodžiauti. Vos įvažiavus į nuostabų Bosnijos ir Hercegovinos miestą mes akimirkai neapsisprendėme ką pirmiau veikti, ar keliauti link įžymiojo tilto (kuris simboliškai jungia krikščioniškąją miesto pusę su musulmoniškąją) ar pirmiau vykti į Blagaj miestelį (kuriame žymiausi yra dervišų namai – Tekija). Mūsų apsisprendimą paskatino atvykstantis geltonasis miesto autobusas, kuris sustoja priešais autobusų stotį (bilieto iš Mostaro į Blagaj miestelį kaina yra kiek virš dviejų eurų žmogui, kelionės trukmė apie gerą pusvalandį).

14192549_1516599805032439_6036639364794535451_n

Dervišų namas

Apie dervišų namus nebuvome daug skaitę, todėl tiksliai nežinojome nei kur išlipti, tačiau kai pastebėjome, kad esame vieninteliai keleiviai, o vairuotojas pradėjo mojuoti rankomis – buvome priversti tai padaryti. Gerai tai, kad egzistavo nuorodos, todėl vos po kelių minučių atsidūrėme reto grožio aplinkoje. Dervišų (tai musulmonų astekai gyvenantys skurdžiai iš išmaldos. Išmaldos prašymas skirtas ugdyti nuolankumą, mažinti egoizmą. Sukauptus perteklinius pinigus dervišas turi skirti kitiems, gyvenantiems skurdžiau) namai apsupti nuostabių vandens kaskadų priminė rojaus kampelį, kurį kiek sujaukė įsikūrusiose kavinėse žmonių šūksniai ir muzika.

14199177_1516599895032430_2526812044791043275_n

Dervišų namų šeimininkė priimanti lankytojus

Patekimas į jų namus kainuoja 4€ žmogui, todėl nė nedvejodami pasisvečiavome. Čia prie įėjimo turėjome nusiauti batus ir apsidengti vietinės gyventojos duotomis drapanomis. Asmeniškai aš netikiu aiškiaregiais ir vadinamą Dievo dovaną turinčiais žmonėmis, kurie kalbasi su mirusiais ar ieško dingusių žmonių. Tačiau patekus į šiuos namus apėmė keistas jausmas. Labai sunku paaiškinti pojūtį, kai viskas kas įvyko šiandien ar praeityje pasimiršta. Lieka tik ši akimirka, kuri apsupama tyla ir ramybe, saulės spinduliais krentančiais pro langą ant Korano. Kiek šiurpokas išgyvenimas, kurio metu prisėdame tuščiame kambaryje ir užsimerkiame, girdisi tik vandens čiurlenimas. Apima lengvumo jausmas, kurį sukelia problemų palikimas prie durų, šalia batų ir kuprinės.

14211978_1516600011699085_4764690022265332852_n

Einame iš vieno kambario į kitą, tarsi vis labiau grimzdami į transą, kurio metu suvoki, kiek nedaug žmonėms reikia iki laimės. Laimės gyventi. Kaip sakė Dalai Lama: galime būti laimingi lavindami protą. Kuo didesnę proto ramybę pasiekiame, tuo labiau įstengiame mėgautis laimingu ir džiugiu gyvenimu. Taip viename iš kambarių sutinkame vietinį dervišą kviečiantį visus maldai. Akapelos atlikimas jo lūpomis, taip stipriai skrodžia ramybe persmelktą kambarį, kad visiškai nebejaučiame svorio, traukos prie žemės (mūsų tikrai niekuo nevaišino prie įėjimo į namus). Patenkame į balkoną, kuriame atsiveria kalno, žydro vandens vaizdai ir iš vienos pusės norisi čia prisėsti ilgėliau, tačiau neužsibūname.

wp_20160830_039

wp_20160830_060

Dervišų namai

Šalia Tekijos, esančiame vandenyje valtelė. Šalia jos savotiškas Charonas (senovės Graikų mituose Hado keltininkas, perkeliantis mirusiųjų sielas per Stikso upę). Pagal mitus jis perkeldavo tik mirusius žmones, o jiems po liežuviu buvo padėti pinigėliai už šią procedūrą. Mes, kaip Heraklis persikėlėme gyvi ir duodami pinigėlį tiesiai į rankas. Tiesa persikėlimas nebuvo per upę, tiesiog įplaukėme šiek tiek į uolą, kurioje skraidė vienas kitas šikšnosparnis. Valtininkas paviršutiniškai papasakojo istoriją susijusią su šia properša, ir gyvi sveiki grįžome atgal į krantą. (pasiplaukiojimo valtele kaina 8KM).

wp_20160830_128

wp_20160830_148

14192095_1516599891699097_7298402666578224868_n

Papietavome šalia esančioje kavinėje, tačiau maistas buvo nuviliantis. Ta prasme būnant tokioje vietoje norisi kažko autentiško paragauti, tačiau meniu sudarytas vakariečiams. Dar betrūktų, kad Makdonandą šalia atidarytų, kad vaikams būtų ką veikti.

wp_20160830_168

wp_20160830_184

Mostaro tiltas, Bosnija ir Hercegovina

Po kelių valandų grįžome į Mostarą ir dar spėjome nukeliauti iki įžymiojo tilto. Iki karo prastovėjęs beveik pusę tūkstančio metų, jis buvo nugriautas. Rekonstruotas Senasis tiltas yra susitaikymo, tarptautinio bendradarbiavimo ir skirtingų kultūrinių, etninių bei religinių bendruomenių egzistavimo simbolis. Ne veltui ant Mostaro tilto įmūrytas akmuo „Don’t forget 93“ (Neužmiršk 1993 m.). Tiesa nuotraukose jis kažkaip įspūdingiau atrodo, nei matant gyvai, todėl įsiamžinome, nusipirkome šalikėlį (kas be ko ir magnetą ant šaldytuvo) ir sugrįžome sostinę.

wp_20160829_049

Sarajevas, Bosnija ir Hercegovina

Naktis viešbutyje prasidėjo, tarsi gulėtume šalia Minareto. Atsikraustė musulmonai arba kažkas žaidė religinius žaidimus, nes „giesmės“ nesiliovė iki antros valandos nakties. O mes jau šeštą ryto turėjome išvažiuoti į Kroatiją (Splitą). Todėl ryte autobusų stotyje apėmė jausmas pažystamas iš vaikystės, kai tėvai susiruošdavo anksti važiuoti prie jūros ir širdis džiaugėsi dėl tokios išvykos, tačiau akys niekaip negalėjo to aprėpti. Panašiai ir dabar atsisėdome į autobusą ir didžiąją jau ilgesnės kelionės dalį pramiegojome. Bet ką veikėme ir kas nustebino Kroatijoje jau kitoje, paskutinėje dalyje apie kelionę po Balkanus…

BALKANAI VII dalis. Įkvepianti Kroatija ir traukiniu į Budapeštą pakeliui namo

8 vietos Balkanuose, kurias būtina aplankyti >>

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s