Kelionės

BALKANAI VII dalis. Įkvepianti Kroatija ir traukiniu į Budapeštą pakeliui namo

split-1585458_1920

Kroatijos Splitą pasiekėme jau po vidurdienio ir tikrai pasijautė, kad atvykome prie jūros (spėjome jos jau gerokai pasiilgti). Žmonių kiekis, transporto kamščiai vėl gražino mus į miestietišką gyvenimo ritmą ir pagal turimus žemėlapius pasileidome link savo viešbučio.  Keista, kai pagalvoji, kad visi viešbučių ar tai apartamentų savininkai, administratoriai buvo labai įdomūs žmonės. Kiekvienas su savo istorija, ne išimtis ir „Guest house Duje“ savininkas. Pensinio amžiaus vyras, kiek prikimusiu Džo Kokerio balsu pravedė mums instruktažą, tarsi čia atvyktume gyventi visam laikui (su reikalingomis ir nelabai smulkmenomis). Susakė visus nudistų paplūdimius (nežinau, kodėl būtent šiuos), pasiteiravo ar mums patinka viskis. Mums atsakius neigiamai, tarė – šis miestas puikus jam pamėgti, o aš turiu šaldytuvą, kur jį galėsite laikyti atvėsintą. Kai jau atrodė, kad nuo jo pabėgome į savo kambarį, po dešimties minučių jis įsiveržė su žemėlapiais, bei mūsų nuomos sutarties dokumentais. Apžvelgė kambarį, truputį pamastė ir tarė, kiek prisimerkęs – mėgaukitės. Su lig vieninteliu jo ištartu žodžius kūnu nuėjo šiurpuliukai ir net atsirado minčių, kad gali čia būt prislėpęs slaptų kamerų.

Kiek pailsėję patraukėme į miesto centrą. Nors jis rekomendavo vieną vietą, kur būtinai turime sustoti pavalgyti, mes ją aplenkėme lankstu ir patekome į restoraną, kuris gražino į sovietmetį. Pagal interjerą, restorano dizaineris paskutinį kartą savo darbą atliko dar egzistuojant Jugoslavijai. Padavėjas regis ir iš tų laikų netyčia išdygo iš nugaros priimti užsakymo. Nieko negaliu pasakyti blogo, priešingai. Visi buvo labai mandagūs, maistas valgomas (nors daržovės atrodė tarsi atšildytos iš šaldiklio). Gal visgi reikėjo Džo Kokerio siūlytą įstaigą pasirinkti? Tačiau būtent tokiose situacijose ir pažįstamas miestas ir jo kultūra. Jei kiekvieną kartą pateksime į gražiausias miesto vietas – susidarysime klaidingą įspūdį, todėl nepraradę šypsenos veide patraukėme link promenados.

Senasis Splito kvartalas, jeigu galima taip pasakyti paliko be žado. Splito įkūrimas dažniausiai siejamas su Romos imperatoriaus Diokletiano rūmų pastatymu šioje vietoje, tačiau yra įrodymų, jog dar seniau čia buvo įsikūrusi graikų kolonija. Būtent šie rūmai (jų liekanos) rūsiuose įsikūrusius parduotuvėlės, kavinės įsiterpusios pačiuose mažiausiuose kampeliuose. Visa tai sudaro prabangos ir kultūrinio palikimo kompleksą, kuris negali palikti abejingų.

Senamiestį palikę vakarui pasivaikščiojome miesto apylinkėse, milžiniškame „Šuma Marjan“ parke. Nuo kurio atsiveria miesto panorama, kol galiausiai stabtelėjome ties nuostabiu vaizdu į jūrą. Kroatijai reikia skirti atskirą kelionę, kad pamatyti, pajusti jos dvasią ir gyvenimo tempą. O mums pavyko pasimėgauti, tik trupinėliais nuo skanaus istorinio torto.

wp_20160831_042

Kainos Kroatijoje atitinkamos, ypač turistų lankomuose objektuose, kavinėse. Tačiau mes su tuo buvome susitaikę. Atėjus vakarui ir įsižiebus žibintams Splito senamiestis atsivėrė visu gražumu. Aplinkui lakstantys padavėjai su raudono vyno taurėmis, gyvai atliekama muzika ir istorija žvelgianti į mus iš architektūrinių šedevrų, kiek priminė Romą. Prisėdome.

Smuikas, violončelė, sodrus ir pastatų sienas virpinantis vokalas privertė pažinti kitokią Kroatiją (arba tiksliau Splitą), nei mes tikėjomės. Negalėjome atsispirti norui ir kitą vakarą praleisti šioje aplinkoje, nors planuose ir buvo plaukimas į Brač salą. Visus bilietus (kelionei į Splitą, Zagrebą, Plitvicų ežerus) buvome nusipirkę iš anksto internetinėje svetainėje www.buscroatia.com Jokių nepatogumų dėlto nepatyrėme, todėl kas keliaus šiose apylinkėse viešu transportu maloniai rekomenduojame.

Po kelių dienų iš Splito persikėlėme į sostinę Zagrebą, tačiau jau nuo šio kelionės etapo sušlubavo sveikata. Galbūt per daug jėgų buvo išeikvota, per daug kalio ir magnio išplaukė iš mūsų organizmo, dėlto nebevažiavome ir prie garsiųjų Kroatijos ežerų. Kas labai nudžiugino Zagrebe, tai apgyvendinimo įstaiga (Rooms DU-NA), kuri įsikūrusi kiek tolėliau nuo centrinės dalies, tačiau buvo puikus kainos ir kokybės santykis. Susisiekimas su miesto centrine dalimi buvo labai patogus naudojantis tramvajų paslaugomis. Galima buvo pirkti vienkartinius bilietėlius (kaina 10 kunų) arba visos dienos bilietą (kaina 30 kunų). Kai kurie tramvajai yra senesni (gal net įdomesni), kai kurie yra modernūs – nauji. Taigi nuo mūsų viešbučio per keliasdešimt minučių galima pasiekti miesto centrą, kuris kaip ir dera sostinės senamiesčiui, apstatytas religiniais pastatais, jaukiomis kavinėmis ir krautuvėlėmis.

14203180_1520888851270201_8854444820406909214_n

Mums labiausiai patiko švento Marko bažnyčia, nors gal tiksliau jos stogas, kuris regis nuaustas. Tačiau tai tiesiog puoštos čerpės, kuriose pavaizduoti Dalmacijos ir Slavonijos teritorijas atspindintys herbai. Centrinė miesto aikštė buvo sausakimša žmonių, nes mes užtaikėme ant veganų dienos renginių. Buvo apstu produkcijos, pagamintos nenaudojant gyvulinės kilmės produktų.

Pats senamiestis atrodė tipiškas, europietiškas ir nelabai išsiskiriantis iš daugybės lankytų, tačiau kartais taip būna, kad vaikštinėjant senamiesčiu jis arba patinka, arba yra tiesiog gražus. Šis patiko labai. Mes netgi pasijautėme, kaip tikri turistai ir užsukome į šalia katedros esančią suvenyrų parduotuvę įsigyti magnetą, kurio kaina buvo keturis kartus didesnė, nei pavyzdžiui Tenerifėje.

Kiek praalkus susiradome „Meduliceva ul“ gatvėje esančią „Zrno bio bistro“. Kiek teko skaityti „Tripadvisor“ atsiliepimų, tai pietų metu čia nėra laisvų vietų ir tas tikrai pasitvirtino. Kiek lukterėjome ir prisėdome bistro viduje, nors staliukų yra ir savotiškame gamtos prieglobstyje – išorinėje dalyje. Maistas ekologiškas – veganiškas (labai atitinkantis renginius vykstančius miesto centre). Porcijos tikrai „vyriškos“ ir žmonai teko dalį maisto supakuoti į dėžutes, tačiau čia galima paneigti tą mitą, kad sveikas maistas yra neskanus. Todėl visiems rekomenduojame lankantis Zagrebe užsukti čia pietų, ar tiesiog vaisių kokteilio išgerti.

14183675_1520888764603543_7369917608291744286_n

Per visą kelionės laikotarpį nė karto nevažiavome traukiniu (nors daug tokių atkarpų planavome). Šią klaidą ištaisėme Zagrebo traukinių stotyje nusipirkdami bilietus į Budapeštą (218 kunų vienam žmogui). Grįžus į viešbutį, buvom pavaišinti nemokama kava ir arbata. Kambaryje palikta daug E621 nemokamų produktų, energetinių gėrimų ir nors mes to nevartojame, tačiau vis tiek malonu sulaukti tokio sutikimo.

Ryte priešpaskutinį kartą susikrovus kuprines apėmė liūdesys. Visada atsiranda toks jausmas, kai matai, kad baigiasi kažkas, kas teikė tiek malonumo, kas buvo taip laukta. Tramvajumi pasiekėme traukinių stotį ir čia susidūrėme su kiek kurioziška situacija. Situacija gimė iš mūsų nepatyrimo kelionėje traukiniais. Pasirodo reikiamame perone stovintis traukinys „ne visas“ važiuoja į Budapeštą. Šis transformeris po truputėlį atkabinėja vagonus (kartais prijungia kitus) pravažiuojamuose miesteliuose. Todėl mums prireikė laiko, kol radome vagoną, kuriame galėtume būti saugūs (dėl kelionės tikslo pasiekimo ir kad nebūsime kur palikti).

WP_20160904_007.jpg

Tiesa pasiekti Budapeštą nebuvo taip jau lengva. Ties siena su Vengrija vaikščiojo kokios trys pasų kontrolės ir vienam pusamžiui vyriškiui mes, sėdintys kupė dviese pasirodėme kiek įtartini. Pradėjo jis mūsų klausinėti gimimo datų, tikslų Vengrijoje ir panašių dalykų, kurie labai priminė Izraelio pasienį. Akimirkai stojo nejauki tyla, kai jo žvilgsnis regis kiaurai vėręs mus pasiliko, taip ir nesuradęs adresato.

Pravažiavome Balatono ežerą (prie kurio pagal pirminį planą turėjome praleisti naktį), tačiau šį ežerėlį paliksime kitoms išvykoms į Vengriją. Ko tikrai nesupratau, tai kokiu principu yra suteikiamos vietos kupė. Nes mes sėdėjome nežymėtose vietose, o pradėjo rinktis gana agresyvūs vengrai ir įrodinėti, kad tos vietos yra būtent jų. Gal mes kažko nežinojome, tai tiesiog pasislinkome vis į kraštą, kol galiausiai nebuvo kur slinktis. Tada atėjusiems keliems Boratams taip ir norėjosi pasakyti, kad šis kupė į Budapeštą nevažiuoja, tačiau teko paprašyti susirasti kitą vietą, likusiems 20 kilometrų įveikti. Kažkaip pasijautė, kad grįžtame į Europos šiaurę, kad čia mažiau sentimentalumo ir viskas daroma siekiant naudos.

Budapešto traukinių stotyje nusipirkome metro bilietus (vieno bilieto kaina 350 forintų). Ir neilgai trukus atsiradome prie pat mūsų viešbučio, kuriame pasidėjome daiktus ir nieko nelaukdami išvažiavome į centrinę miesto dalį. Jau vakarėjo ir vakaras Budapešto centre tikrai ypatingas. Šiam miestui apžiūrėti reikia bent poros dienų, o mes per kelias valandas nusigavome iki Dunojaus krante esančių parlamento rūmų. Jie žvelgiant iš kitos upės pusės atrodė, kaip Titanikas stovintis prie kranto – milžiniški. Šiame pastate, kuris yra didžiausias visoje šalyje, yra beveik 700 patalpų. Pamatėme daugelyje vizitinių kortelių piešiamą tiltą per Dunojų.

14233210_1522273144465105_349044674830943531_n

14192613_1522273207798432_5650252219947128478_n

Grįžome į centrinę miesto dalį vakarienės, kurią tą vakarą susirasti nebuvo taip lengva, nes atrodo visi vengrai vakarieniavo. Prisėdus Itališkame restorane, kiek pralinksmino padavėjas, pasakydamas jog puikiai pasirinkau patiekalus vakarienei. Po to vis stebėjau ar ir kitiem žmonėms jis taip pat pasakė – pasirodo ne, aš buvau išskirtinis. Na, jeigu mąstysime Lietuviškai kritiškai, tai gal užsisakiau tai, ko buvo virtuvėje labai daug arba buvo lengvai pagaminama, tačiau mes dar ne Lietuvoje, todėl pasimėgavau savo kulinarinio stiliaus išmanymu.

Grįžę į viešbutį užsisakėme pervežimo paslaugą iki oro uosto ir tikrai nesuklydome (kainavo apie 20€), nes kitos dienos rytą oras buvo siaubingas, o tiesioginio viešo transporto nebuvo. Todėl sėdus į savotišką taksi automobilį, žvelgėme kaip lango stiklais bėga pirmo rimto mūsų kelionėje pasitaikiusio lietaus lašai. Vairuotojas, gal 25 metų vaikinukas, paleido senas Itališkas melodijas, kurios suteikė daugiau romantikos, bet kartu ir liūdesio, kad skrendame namo. Na tiksliau į Stokholmą, bet iš ten tiesiai į Vilnių.

WP_20160905_013.jpg

Stokholme (Skavsta oro uoste), buvome nemaloniai nustebinti vėluojančio „Wizzair“ oro bendrovės skrydžio. Skrydis kelis kartus buvo atidėtas ir galiausiai vėlavo apie 5 valandas, todėl Lietuvą pasiekėme išvarginti beprasmiško laukimo apie 3 valandą nakties.

Dabar galime apibendrinti kokie jie buvo – Balkanai. Turbūt pagrindinė išvada ta, kad vaizdas kurį pamatėme buvo daug modernesnis, nei buvome susidarę iš pradžių. Visos valstybės įskaitant ir Albaniją vejasi vakarus, kartais net per daug vakarietišką kultūrą. Saugumo pojūtis, bent jau mūsų kelionių metu buvo daug didesnis, nei galėjome įsivaizduoti ir mitai apie siaučiančias mafijos gaujas buvo tikrai sugriauti.

Kainų kilimas yra labai pastebimas. Kuo labiau kilome į šiaurės vakarus (nuo Albanijos iki Kroatijos), tuo labiau brango tiek maistas, tiek apgyvendinimo paslaugas teikiantys viešbučiai ar apartamentai. Jeigu kas mūsų paklaustų, kas labiausiai patiko, tai tam parengėme atskirą straipsnį (žiūrėkite patarimų skiltyje „Top 8 vietos Balkanuose“ >>), tačiau trumpai apibendrinus didžiausią įspūdį paliko ta šalis iš kurios tikėjomės mažiausiai – Albanija. Aišku iš Lietuvos ją sunkoka pasiekti, nebent rinktumėtės skrydį į Korfu salą (Graikija) ir iš jos perplauktumėte į Sarandę (Albanija), nes atstumas labai nedidelis.

Ar važiuotume ten dar kartą? Greičiausiai ne, bet ne dėlto, kad kažkas nepatiko, tiesiog pasaulyje yra dar daug vietų, kurias taip norisi bent kartą aplankyti, ir grįžti ten kur buvai (nors ir labai patiko), nėra mūsų gyvenimo moto (Išimtis gal Ispanija, bet čia dėl visai kitų aplinkybių).

14192724_1522296171129469_6097855207210001681_n

Labai norėtume padėkoti, kas skaitėte visas septynias dalis apie mūsų patirtus išgyvenimus, buvote kartu mintimis ir svajonėmis, nuo kurių ir prasideda neatrastų kraštų užkariavimai. Tik nebijokite išdrįsti svajonę paversti realybe, nes išsipildžius vienai, atsiranda dar dvi. Dar dvi nuostabios galimybės mėgautis pasauliu ir gyvenimu, kuris nelaukia kada prisijaukinsite laimę. Jis tik su kiekvienu saulės patekėjimu ryte jus motyvuoja, kad spėtute pasidžiaugti jo teikiamais malonumais.

Mėgaukitės, keliaukite ir būkite laimingi!

<< BALKANAI VI dalis. Bosnija ir Hercegovina, ką veikėme musulmonų namuose

8 vietos Balkanuose, kurias būtina aplankyti >>

 

 

Advertisements

Parašykite komentarą