Ispanija

Palmių alėjomis apsupta Alikantė ir paelijos gimtine tituluojama Valencija

Pirmą kartą keliaujame Kopenhagos oro uostu tokiu tempu, kokį žymi ant kelio nupiešti skaičiai (kas buvo Kopenhagoje, supras, kad velkamės vėžlio žingsniu). O skubėti nėra kur, tai tik tarpinė stotelė iki kito skrydžio į Alikantę. Nesinaudojame „skraidančiu kilimu“ vis bandydami išvaikyti, dar iš Kauno atsivežtą žiovulį. Žvelgiame į skubančius keleivius, daug skvarbesniu žvilgsniu sekančius skaičiukus ant grindinio. Taip nupėdiname į savo kampelį prie mažiuko „duty free“  šalia nuorodos į A2-17 vartus. Kai sakau „savo“ turiu omenyje, kad čia prisėdome, pramiegojome daugiausia valandų per visus mūsų skrydžius iš Danijos.

Užsidėjome ausines ir pasileidome Lietuvišką filmą per planšetę („Vardas tamsoje“). Iš pradžių buvo kiek keista girdėti lietuviškus balsus, kai aplinkui zujo turistai, bet pripratus net nepastebėjome, kaip pralėkė laikas. Ir štai mes jau vėl padangėje ir „bėgame“ nuo ateinančios žiemos į Ispaniją. Čia sprukti visada yra gera ne vien dėl oro, paelijos ar flamenko ritmų. Čia jautiesi kitokiu žmogumi, nei Lietuvoje. Jautiesi netoks suvaržytas, netoks svarbus apkalbų objektas. Esi dalelė paveikslo tapomo nežinomo menininko rankose.

cof

Leidžiantis Alikantėje

Sklandžiai nusileidžiame studentų ir turistų tituluojamame mieste (studentų, dėl veikiančio beveik 50000 studentų „globojančio“ universiteto, turistinio – nes čia puikiai dera paplūdimiai, kalnai, miesto šurmulys ir lankytojų traukos centras – Santa Barbaros pilis). Pastarosios pavadinimas su serialu neturi nieko bendra. Taigi sėdame į autobusą, kuris mus nuo oro uosto nuveža iki pat „Plaza puerta del Mar“ stotelės (kaina 3,85€ žmogui). Nuo čia vos už kilometro įsikūręs mūsų viešbutis, kurį nesunkiai pasiekiame pėsčiomis.

Kiek pailsėję patraukiame į miestą, kuris mus kiek nustebino žmonių skaičiumi. Atrodo, kad visi būtų susirinkę žiūrėti futbolo varžybų finalo. Kitaip sakant miestas pustuštis, kaip ir veikiančios kavinės ir restoranai. Nėra ko norėti, pati lapkričio pabaiga ir sezonas jau senokai pasibaigęs.

Susirandam kavinukę, kurioje gerą pusvalandį buvome vieninteliai klientai. Užsisakėme vegetarišką paeliją (dviem asmenims) ir gavome dovanų salotų su jūros gėrybėmis. Turbūt žinote, kada kavinės duoda ką nors nemokamai, ko neužsisakai? Bet vis tiek labai malonu (čia ne tas atvejis, kai po to reikia už dovanas susimokėti).  Gurkšnoju kavą akimis permesdamas interjerą, kuris iš vienos pusės eksponuoja gyvūnų kūno dalis, iš kitos tarsi biblioteka, tik vietoj knygų, vyno buteliai.

a.jpg

Vegetariška paelija

Ilgokai laukėme savo patiekalo ne veltui. Prie mūsų staliuko padavėjas prineša mažesnį staliuką, po to jį uždengia keptuve nuo kurios dvelkia pačia skaniausia mūsų kada valgyta paelija. Dar truputėlis citrinos, prieskonių ir vėl šviesiau akyse. Išėjus į gatvę žmonių kiek padaugėja nes jau vakaras ir yra ką papasakoti apie dienos nuotykius vietiniams.

Alikantėje praleidžiame tik dvi naktis, todėl kitos dienos rytą patraukiame ten, kur pristatinėti niekam nereikia – į maurų palikimą. Tiesa kiek pavargstame kol randame tą liftą, kuris  mus pakelia į pilį (kaina 2,7€ žmogui). Rytas pasitaikė, kaip vasarą – saulėtas iš šiltas, todėl vienas malonumas slampinėti pilies sienomis. Akys kiek užmato atsiveria miesto panorama, jūra iš kitos pusės. Sutinkame Suomijos turistus, kurie reikalauja, kad ant savo džemperio užsirašyčiau „Helsinkis forever!”. Šiek tiek pamojuojame lazdele vis gaudydami save, panoramą ir praskrendančius paukščius telefono ekrane.

hdr

Panorama nuo Santa Barbara pilies

hdr

Alikantė iš aukštai

hdr

Alikantės uostas nuo Santa Barbara pilies

Prisėdame ir užsimerkiame. Valandėlė skirta natūraliai D vitamino gamybai. Girdisi, kaip atvažiuoja mokyklinis autobusas ir pasipila ispaniškų šūksnių lavinos. Pasišaliname iš pilies ir nusigauname iki autobusų stoties, kur nusiperkame bilietus netik į Valenciją (sekančiai dienai), bet ir į Benidormą – šios dienos popietei (autobuso bilietas į Valenciją – 12€, į Benidormą – 4€). Ir tik pajudėjus oras pasikeičia. Prasideda lietus, kuris mus iškilmingai krikštija visos viešnagės, turbūt geriausiai žinomo šalia Alikantės esančio kurorto metu. Paskubomis, vis slėpdamiesi po stogais atkeliaujame iki jūros. Iki jūros galėčiau eiti bet kokiu oru (gal įtakos turėjo filmas „beldžiant į dangaus vartus“).

d.jpg

Benidorm – nesezono metu

Paplūdimys tuščias ir saulės neapšviestas atrodo lyg nevykusi reprodukcija. Retai beužklystančius turistus pasitinkantys, žuvėdras primenantys paukščiai kelis kartus suklykia ir mes, kiek susigūžę patraukiame įsigyti magnetuko ant šaldytuvo. Tačiau Benidormui, reikia vasaros sezono, saulės ir jis pakils, kaip feniksas iš pelenų, nes tai vienas iš sparčiausiai augančių Ispanijos miestų (dėka turistų).

9.jpg

Palmių alėja Alikantėje

Gal dėl oro, dėl laiko stokos ar tiesiog natūralios gamtos trūkumo kurortą paliekame gana greitai. Tačiau vienaip ar kitaip Alikantė ir rytoj laukianti Valencija yra tik apšilimas prieš kelionės tikslą – Maljorką.

Keliaudami iš savo viešbučio į Alikantės autobusų stotį, praeiname pro parkelį apsodintą strelicijomis (Madeiros salos gėlė – vadinama rojaus paukšte). Beveik gruodžio mėnesio pradžia ir galima mėgautis saulės spindulių išryškintais oranžiniais gėlės žiedlapiais. Tokiomis akimirkomis supranti, kokia graži ir įvairiapusiška yra mūsų Žemė. Tuo pačiu metu skirtingose žemės vietose galima lepintis saulės voniomis ir arktinio šalčio išdailintais reljefais.

Autobusu pajudame į Valenciją. Jeigu kas nors ištaria šį žodį, man asmeniškai  jis asocijuojasi su apelsinais ir paelija (šis miestas laikomas pastarosios gimtine). Tačiau tai trečias pagal dydį Ispanijos miestas, kuriame puikiai dera klasika ir modernumas. Tuo įsitikiname jau išlipus iš autobuso. Pirmiausiai patraukiame link savo viešbučio, kuris šį kartą yra pačiame centre (šalia Plaza de La Reina aikštės).

hdr

Plaza de la Reinna, Valencija

Akį vis patraukia mandarinų medžiai (taip jie dekoratyviniai, tačiau taip norisi prisiskinti, lyg obuolių pas močiutę kaime). Kadangi į viešbutį galėsime patekti tik po geros valandos, todėl prisėdame vietinėje kavinukėje ir ką užsisakome turbūt neverta ir sakyti. Vietiniai palaimina mūsų pasirinkimą pabarbendami į stalą ir palinkėdami skanių pietų. Keista, bet malonu. Čia panašiai, kaip padavėjai po užsakymo priėmimo pagiria pasirinkimą, tarsi būtume kokie maisto kritikai.

Patys vietiniai nesiskiria su kava: cafe solo, cortado, cafe con leche – taip prasideda jų meniu. Susigundome ir mes. Susitapatiname su vietiniais ir demonstruojame savo laimę: juokiamės, gestikuliuojam apie patirtus nuotykius ir niekas į mus nežiūri, kaip laikinai pabėgusius iš kambarių be rankenų. Tuo mums ir patinka pietiečiai, kad čia gali jaustis laisvu piliečiu, gebančiu būti laimingu, kai nori, o ne kai niekas nemato.

hdr

Gatvės dailininkas – Valencijos senamiestis

Po pietų patraukiame į senamiestį ir netyčia patenkame į daržovių ir vaisių turgų. Akys raibsta nuo nukrautų stalų citrusinių vaisių, jų asortimento. Vyrauja apelsinai: vieni milžiniški, kiti skinti su lapeliais, treti labai keistos tamsios spalvos. Ispanų kalba netgi nereikalinga, nes tuoj pat pardavėjos rankų pirštais rekomenduoja perkamų vaisių kiekį, pasveria ir palydi šypsena.

hdr

Valencijos turgus

Reikiamu laiku pasiekiame viešbutį, tačiau durų niekas neatidaro. Pro langą matosi tuščia recepcija ir pridėtas telefono numeris šalia skambučio. Paskambiname ir iš atsipalaidavusio administratoriaus balso suprantame, kad dar reikės palaukti, kol kas nors ateis. Po pusvalandžio esame supažindinti su teikiamų paslaugų ypatumais, kurie kelia šypseną (du tualetai – skirtingiems poreikiams, bauda už vėlavimą išsikraustyti iš kambario 100€).

hdr

Koridos arena Valencijoje

Pasidėję daiktus ir kiek pailsėję, pasileidžiame į miestą ir net nepajaučiame, kaip atsiduriame prie menų ir mokslo centro (Ciudad de las Artes y las Ciencias). Pastatai primena fantastinio filmo dekoracijas. Vyrauja daug baltos spalvos, stiklo ir plačių erdvių. Turistų tik vienas kitas, todėl nusifotografuoti galime kur tik norime.

hdr

hdr

Menų ir mokslo miesstelis, Valencija

Po kelių valandų klajonių, jau visai sutemus grįžome prie viešbučio ir čia susidūrėme su netikėta problema. Paprastai viešbučio durys atidaromos raktu arba prabraukus plastikine kortele. Tačiau mūsų viešbutyje durys atsidaro tarsi atidarinėtum seifą. Pasuki durų rankeną į vieną pusę, surenki kodą (septynių skaitmenų) ir tada reikia sukti į priešingą pusę. Atrodytų viskas paprasta, o ir kodą mes net turėjom, tačiau durys kaip neatsidaro, taip neatsidaro. Administratorius čia nebūna, vienintelis aplinką pagyvinantis daiktas – silpnai mirkčiojanti lemputė, kuri tai apšviesdavo mūsų koduotas duris, tai vėl palikdavo tamsoje. Šiaip gali susidaryti įspūdis, kad mes užsisakėme kokią migrantų laikino apgyvendinimo įstaigą, tačiau tai buvo trijų žvaigždučių viešbutis su vidutiniu Booking.com sistemos įvertinimu.

Galiausiai prisiskambinus administratoriui paaiškėjo, kad kodą rinkdavome teisingai (gerai, tai kad durys, ne banko kortelė – neužsiblokavo surinkus kelis kartus ne tą derinį) tačiau prieš renkant kodą ir po jo sukdavome ne į tas puses. Įžengus į kambarį buvo beprotiškai gera kristi į lovą ir lengvais pirštų judesiai liesti telefono ekraną, peržvelgiant atsiminimus.

21.jpg

Kitą dieną keliavome iki uosto, nes vėlai vakare turėjome išplaukti keltu į Maljorką. Kelionė nebuvo labai racionali, nes kartais kelias atrodydavo labai aiškus ir užmiršdavome žiūrėti į navigaciją. Po kelių akimirkų tekdavo keliomis gatvelėmis grįžti atgal ir atidžiau tęsti kelionę. Uoste patvirtinome atsispausdintus bilietus ir grįžome į centrinę miesto dalį pietų. Dar dabar prisimenu skonį ryžių, salotų, užkandžių, kuriais stiprinomės prieš sudėtingą naktį. Keltas plaukia apie 8 valandas, todėl tik ankstyvą rytą pasieksime Palmą (Maljorkos sostinę). Tačiau išplaukti laiku nepavyko, o vystančių su mumis turistų galima buvo suskaičiuoti ant dviejų žmonių rankų pirštų. Visi kiti kelliaujantys kartu buvo darbininkai, kaip supratau pastoviai plaukiantys keltu į salą. Po pusvalandžio vėlavimo buvome įsodinti į autobusą, kuris mus įvežė tiesiai į keltą. Atrodė, kad keliaujame į erdvėlaivį, kuris mus, kaip nykstančią rasę gabena vystyti civilizacijos į kitas planetas. Toks palyginimas ateina, dėl nuovargio ir miego trūkumo. Tačiau negalėčiau niekaip gyventi, be tokių išbandymų, kurie nuspalvina rutinos ir kasdienybės sujungtus taškelius ant balto lapo.

Gana įdomi patirtis, tačiau netrukus buvome paskubomis išlaipinti ir rankos mostu palydėti link savo kajučių. Tiksliau reiktų pasakyti link savo pernakvojimo erdvių, kurios man priminė kino salę su dideliu televizoriumi. Visi tik įžengę į patalpą skubėjo užsiimti vietas prie lango, nors po kelių akimirkų jau ruošėsi miegoti. Kiek ankštokoje erdvėje nusistovėjo ramybė, kurią kiek drumstė nuo televizoriaus sklindantys garsai.

Pradėjau žiūrėti rodomą filmą, kai pro duris įėjo valytoja ir savavališkai perjungė kanalą į Italijos čempionato rungtynes. Na, didelių priekaištų neturėjau (nes tik aš vienintelis žiūrėjau tą filmą, žmona ir visi keleiviai kietai miegojo). Tačiau kai susiruošiau už kurią komandą sirgsiu, įėjo ta pati kambarinė ir apskritai išjungė televizorių. Pasijaučiau, kaip ligoninėje. Akimirkai pasidarė nejauku dėl aplinkinių pacientų. Stengiausi užmigti, tačiau judančiame objekte (laive, mašinoje, lėktuve) man tai sekasi gana sunkiai. Tačiau nukulniuoti beveik po 20 kilometrų pėsčiomis daro savo, todėl užmigau su mintimis, kad atsibudus švartuosimės visų taip išgirtoje Maljorkoje.

Įspūdžiai iš Maljorkos kitoje dalyje… Maljorka – sala į kurią dar sugrįšime (I dalis) >>

Advertisements

Parašykite komentarą