Maljorka – sala į kurią dar sugrįšime (I dalis)

cof

Pabundu iš sapno, kurį įtakojo mandarinų medžiai Valencijoje. Pabudimas nebuvo savaiminis, o dėl kelto operatorės balso, kuris įspėjo, kad po pusvalandžio švartuosimės. Pažvelgiu į laikrodį – pusė šešių ryto. Žmona, kaip visada labai atsainiai reaguoja į žadinimo procesą, todėl akimis ieškau bendraminčių, kurie išgirdo įspėjimą. „Kajutėje“ gal dvidešimt žmonių, bet įspėjamasis signalas, juos tik priverčia apsisukti ant kito šono išskyrus vieną pusamžį vyriškį su kuriuo apsikeičiame šypsniais.  Pastarasis išsitraukia XXL dydžio savadarbį sumuštinį ir visą savo dėmesį skiria maistui.

Žvelgiu, kaip pro iliuminatorių matosi pirmieji salos pakraščiai apšviesti vis tankėjančiomis švieselėmis.  Galiausiai pajaučiu, kaip keltas sumažina greitį ir kiek pasisuka. Pasigirsta šurmulys, po truputėlį atsisėda keleiviai ir dalinasi cigaretėmis. Galiausiai išsibudina ir žmona, bei nusileidžiame iki kavinės aukšto. Čia po truputį renkasi apsimiegoję keleiviai ir laivo personalas. Vienas iš tokių „jūrininkų“ ispanų kalba kažką praneša susirinkusiems (mūsų su žmona ispanų kalbos žinios tokios, kurios atsiranda savo ar nesavo noriu žiūrėjus serialus „Marija Mersedes“, „Marimar“). Pasiteirauju vyriškio angliškai, ar mums irgi reikia ten eiti – pastarasis linkteli galva ir pamoja ranka ton pusėn. Todėl pagalvojus, kad pastarasis ragina eiti link autobuso (kuriuo mes įvažiavome į keltą) mes patraukiame paskui paklususius šiems raginimams. Keliaujame ankštomis erdvėmis, tai lipdami laiptais, tai ilgais koridoriais, kol galiausiai patenkame į patalpą, kurioje buvo laikomi automobiliai. Gaila, kad serialuose žmonės daugiau jodinėjo arkliais, todėl mes ir nesupratome raginimų. Pradėjom savarankiškai grįžti į kavinės patalpas, bet kai eini į priekį, atrodo, kad keliauji vienu keliu. Tuo tarpu, kai grįžti jau atsiranda kryžkelės. Galiausiai su šypsenomis veiduose grįžtame į pradinį tašką ir pamatome kiek perkreiptą jūrininko išraišką. Nesugalvodamas nieko ispaniškai, gestais parodau, kad viskas gerai ir patraukiame, kiek nuošaliau prisėsti.

Jūrininkas, vėl kviečia visus eiti pro kitas duris, bet šį kartą mes jau neužkimbame ant tokios klastos. Pasiliekame. Pasirodo, dabar keltą apleidžia visa darbininkų įgula. Po dešimties minučių jau angliškai išgirstame, kad atėjo laikas ir mums pasiekti autobusą, kuris mus išveža netik iš kelto, bet ir paveža kokį kilometrą iki pagrindinės stotelės.

Maljorka dar miega, bet užtat, kaip elegantiškai ir tyrai. Atrodo nesinori, net garsiau kalbėti, kad nesujaukti tokios salos atmosferos. Pėsčiomis patraukiame Avinguda de Gabriel Roca gatve išilgai jūros, link miesto centro. Retkarčiais prasilenkiame su bėgikais, dar rečiau su augintinius vedžiojančiais vietiniais. Pasakyčiau, kad vėsoka (+12, pirmosios Gruodžio mėnesio dienos), tačiau Lietuvoje tuo metu skaičius buvo tas pats, tik ženkliukas prieš jį kitoks. Einame ištisa jachtų stovėjimo aikštele. Vienos prabangios, išmargintos neskoningais grobuoniškais motyvais, kitos labai kuklios. Jei reiktų palyginti mums labiau priimtinomis transporto priemonėmis, tai būtų Aston Martin automobiliai šalia antros kartos golfų ir dviračių. Tačiau juos jungė bendra salos dvasia, nesureikšminanti socialinių nelygumų. Čia visi turėjo vienodas teises linguoti su lyg kiekviena bangele.

Galiausiai prieiname Parque de la Feixina parkelį, kuriame kiek stabtelim. Nuo šios vietos trumpam atsisveikinsime su jūra ir trauksime į Palma miesto centrą kur yra įsikūrusi autobusų stotis. Dar būnant namuose, kaip visada keletą kartų „pravažiavau“ čia su „google street view“ automobiliuku, todėl nusigauti iki reikiamo taško vienas malonumas. Žmonių skaičius proporcingai didėja, vietiniai keliauja į darbus, turistai į pirmuosius autobusus. Mes ne išimtis išlaviruojame skersgatviais ir susirandame stotį, kuri kaip tyčia dėl remonto yra laikinai perkeliama į kitą vietą. Tačiau šiandien dar viskas vyksta pagal seną grafiką, tai įsigyju esspreso ir studijuojame autobusų reisų kryptis. Viskas taip paprasta (palyginus su balkanų šalimis), kad vos po kelių akimirkų randame savo autobuso sustojimo vietą ir prisėdame šalia Kinijos turistų grupelės, kuri asmenukių lazdų turi daugiau nei telefonų.

Pas vairuotoją įsigijome bilietus į Port de Polencą (miestelį salos šiaurinėje dalyje). Autobuso bilietai žmogui kainavo apie 6 eurus. Mašinos langai kiek priminė Lietuvišką viešąjį transportą, dėl aprasojimo. Tačiau skirtumas tas, kad transporto priemonės viduje nebuvo jokių nemalonaus kvapo šaltinių, naktį kiek per stipriai šiokiadienį šventusių asmenybių. Tvyrojo ramybė, o besikeičiantys vaizdai po nakties kelte taip stipriai merkė akis, kad prabusdavau tik kai autobusas sustodavo. Pravažiavome Inca miestelį, ir pagal turimą navigaciją pasiekėme mūsų kelionės tikslą. Tačiau stotelių, kurias pagal planą turėjo pravažiuoti autobusas, taip ir nepamatėme. O tuomet, kai vairuotojas apsisuko ir išvydome ženklus bylojančius, kad buvo džiugu jus pamatyti Polencoje – supratome, kad su vairuotoju reikia pasišnekėti asmeniškai. Aišku jis iš mūsų kalbos suprato, tik vieną žodį – Polenca ir ranka pamojo atgal.

cof

Port de Polenca

Išlipome tam nepritaikytoje vietoje ir pasileidome link jūros (visai netoli jos yra įsikūręs mūsų viešbutis). Miestelis mažas, todėl gana greitai prieš akis nušvito tvarkingi, bet visiškai tušti paplūdimiai. Kylanti skaisti saulė privertė kiek prasisagstyti striukes ir kelis šimtus metrų paplūdimiu paėjėti lėtesniu žingsniu. Skubėti nebuvo kur, o ir taip nesinorėjo vos susitikus išsiskirti su Maljorkos „vizitine kortele“.

cof

Viešbučio recepcija buvo užrakinta, teko vėl telefonu susisiekti su administratorium. Po pokalbio praėjo geras pusvalandis, kol atvyko vyriškis mus užregistruoti. Laukimas neprailgo, nes pasirodė vietiniai gyventojai – katinai. Dabar buvo jų sezonas (galėjo rinktis bet kurį iš tuščių gultų prie baseino) ir lepinti saulės voniomis. Ypač drąsus ryžos spalvos keturkojis mums stengėsi būti kiek įmanoma svetingesnis, bet negalėjome naudotis jo, kaip gido paslaugomis, nes pirmiausia reikėjo „atsikratyti“ kuprinių ir bent kiek pailsėti.

dig

Visa tolimesnė diena, buvo skirta miestelio apžiūrai, poilsiui paplūdimyje, kuriam beje ant kranto buvo išmesta labai didelių kriauklių. Pasijautėme, tarsi maži vaikai vaikštinėdami pajūriu ir rinkdami jas. Sveikas pasilikdavome, suskilusias gražindavome jūrai.

dav

Žmona, nusprendė pabraidyti, tačiau vanduo nebuvo toks svetingas ir priėmimas nebuvo tikrąją to žodžio prasme – šiltas. Pats miestelis neturi (arba mes nepamatėme) jokio traukos objekto, nei kultūrinio nei gamtos suformuoto. Todėl grįžus po klajonių į viešbutį sekančiai dienai planavome išvyką į netoliese esančią Alkudiją (Alcudia).

cof

cof

Port de Polenca

Išaušus rytui kambaryje tvyrojo didelė drėgmė ir šaltis. Nenuostabu, čia juk nėra centrinio šildymo. Vienintelė kiek gelbstinti išeitis – elektrinis šildytuvas (tačiau ant pultelio buvo parašyta, kad draudžiama viršyti 24 laipsnių ribą). Elgėmės, taip kaip elgiasi vairuotojai išvydę greičio ribojimo ženklą.

Man asmeniškai maloniausia būnant užsienyje, pasidaryti ryte kavos ir išeiti į balkoną, terasą ar kitą erdvę trumpam pasėdėti ir pasisveikinti su atėjusia diena. Šis viešbutis turėjo puikiausias galimybes tai padaryti ir nuo balkono atsivėrė vaizdas į miestelį, kiek pasukus galvą matėsi jūra. Su lyg pirmaisiais kavos gurkšniais tolumoje pasigirdo keturkojų rytiniai „pamiauksėjimai“. Kofeinas kiek prabudino mintis ir žvelgdamas kaip saulės spinduliai keliauja daugiaaukščio priešais esančio viešbučio langais – suvalgiau krosaną. Keista, bet pietų Europos valstybėse tai tapo mano silpnybe (ypač su šokoladinio skonio įdaru).

cof

Vartai į Alcudijos senamiestį

Dar iki pusiaudienio pasiekėme Alkudiją. Rašydamas straipsnius apie mūsų keliones sulaukiau pastabų, kad per mažai suteikiu informacijos apie lankomus objektus ir ką būtent juose pamatyti. Todėl dabar noriu kiek pataisyti savo padėtį ir nuoširdžiai parekomenduoti šį miestelį (tačiau Valdemosa visada išliks mūsų širdyse miesteliu numeris vienas – Maljorkoje, bet apie tai skaitykite kitoje dalyje). Kuo ypatingas Alkudijos miestelis? Pirmiausia senamiesčiu (jeigu galima taip pasakyti), arba tiksliau centrine jos dalimi. Atrodo, kad čia filmuojamas istorinis filmas ir sustatytos dekoracijos, tik aktoriai akimirkai pasišalino nusigrimuoti. Turiu omenyje, kad viskas dvelkia autentiškumu. Nuo langiniu, iki parduotuvėlių interjero. Nuo grindinio iki gynybinių sienų ir įtvirtinimų juosiančių centrinę miestelio dalį (būtinai rekomenduoju ant jų užlipti). Gynybine siena galima apeiti beveik pusę centrinės dalies teritorijos. Iš vienos pusės matosi jaukios gatvelės, iš kitos – Maljorkos panorama.

cof

Gynybinė siena, Alcudija

sdr

Senamiesčio stogai, Alcudija

cof

Alcudija

Nusipirkę užkandžių palikome centrinę miesto dalį ir pasiekėme apleistomis vilomis nusėtą paplūdimio ruožą. Toks vaizdas, kad čia namus susipirkę žmonės užklysta tik keliems mėnesiams per metus. Pasidavėm vaikystės žaidimui „kuriame name nori gyventi“ ir purtėme galvas ir nuolankiai jas linksėjome keliaudami pajūriu, žvelgdami užvertomis langinėmis nubaustus pastatus. Galima buvo jausti jų liūdesį, kai stūkso tokiam rojaus kampelyje, bet negali džiuginti žmogaus akių. Kartais net atrodė, kad čia specialiai nuleistos užuolaidos, užvertos langinės. Ir supratus, kad mes neesame priešai, tuo pabirs po kiemus nykštukai ir elfai, sveikindami naujus draugiškus svečius. Tačiau arba elfai buvo labai nedrąsūs arba mūsų kantrybė dar nepasiekė salos standartų, bet nei viena langinė neprasidarė.

cof

Pakrantė, Alcudija

Po kelių kilometrų nusprendėme kiek pailsėti ir iš kuprinės išsitraukėme tradicinius pietus Ispanijoje – humusą, salotas su graikiniais riešutais (čia ne Ispanijos, čia mūsų tradiciniai valgiai Ispanijoje). Kol žmona grožėjosi jūros vaizdas, aš bandžiau atidaryti maisto pakuotes ir net nepastebėjau, kaip tapome nebe vieni. Mūsų buvo vienuolika. Devynios identiškai karpytomis ausytėmis katės išsirikiavo eilutėje, lyg vaikai prie atrakcionų parko. Tai pamatęs kiek sutrikau (ne dėl pačių kačių, dėl jų skaičiaus). Pasirodo mes prisėdome, prie namo, kur jos yra globojamos (tokių namų pastebėjome ne vieną šiame miestelyje). Taip ir pietavome, saulės atokaitoje šalia vos matomų atvilnijančių bangelių, kol visko nesugadino sembernaras.

cof

Kadangi laiko turėjome visą dieną, tai stengėmės apžiūrėti kiek įmanoma daugiau miestelio, ir pasukome į žalesnius plotus. Privačios sodybos buvo aptvertos, net mažiausio plyšelio nepaliktomis tvoromis ir dvelkė mistika. Ir ilgai lauktas rojaus lopinėlis atsivėrė mūsų akims. Sutikome keletą arklių, ožių, ožkyčių, gyvūnų panašių į kalnų ožius. Visi jie gyveno atskiruose teritorijose, priklausė turbūt skirtingiems ūkininkams. Galbūt atrodysim idiotiškai žavėdamiesi tokiais gyvuliais Maljorkoje, o ne paplūdimiais, palmėmis ar centrinės dalies gatvelėmis, tačiau kartais norisi pabėgti nuo civilizacijos. Norisi pabūti gamtos dalimi, o ne jos priešu. „Z“ kartos žmonėms tai jau yra egzotika, o „Y“ kartai maloni nostalgija.

cof

Koridos arena, Alcudija

Diena jau ėjo vakarop ir grįžome iš žaliosios gamtos į centrinę miestelio dalį. Teko praeiti pro koridą, kuri sukėlė kūnu nuvilnijusį šiurpulį. Baimė atsiranda ne dėl pavojaus sau, o dėl pavojaus, ką žmogus gali padaryti dėl pramogos. Tokios tradicijos pasakysite? Nepilnavertiškumo iššaukta pramoga, paplitusi, kaip gripas pavasarį, prigijo šalyse skirtingais pavidalais. Žudyti kitą, kad pats pasijustum galingu yra ne paprotys, o dar nepagydyta liga (nors pastaruoju metu, jau panašios „pramogos“ yra naikinamos).

cof

Alcudijos katedra

Kas tikrai pralinksmino, tai vakarėjančiame fone iš centrinės dalies pasigirdusi muzika. Kalėdiniai hitai su mintimis „kaip šiandien nuostabiai sninga“, tikrai klausėsi su šypsniu veiduose. Kalėdines eglutes, čia pakeitė kalėdinės palmės, tačiau kaip ir šiaurinėje Europoje buvo juntamas imbiero, cinamono kvapas iš kepyklėlių netoliese.

Parvykome namo, pasilabinome su „ryžiku“, kuris buvo kiek susipykęs su savo draugu ir pasiėmę apklotus nusileidome prie baseino. WiFi veikė tik bendrose zonose, todėl įsitaisėme visi trys prie staliuko ir planavome kitą dieną.

Rytas buvo neeilinis – praturtintas kultūriniu šoku. Kai išėjome į balkoną gerti rytinės kavos ir arbatos, o saulutė nors ir nedrąsiai tačiau kopė savo kasdieniu keliu – pamatėme tai, kas pašiurpino odą. Baseino teritorijoje kilo šioks toks šurmulys. Tai buvo suomių šeima (vyras, žmona (greičiausiai) ir du vaikai). Neįprasta tai, kad jie buvo išsirengę taip, tarsi dabar būtų bent jau +25, o vaikai su pripučiamais gelbėjimo ratais plaukiojo po baseiną. Sakyčiau nespėjo į vasaros sezono uždarymą, bet čia buvo suomiai, ne estai. Tačiau kita vertus, žmonės ir žiemą šoka į eketę, grūdinasi ir visais įmanomais būdais laužo nusistovėjusius standartus. O kaip aš jiems pavydžiu! Gali kovoti dėl gultų tik su mažai argumentų turinčiomis katėmis, plaukioti vienodos temperatūros baseine, be šiltesniu zonų. Tobulos atostogos, ir dar daug pigesnės, nei vasaros laikotarpiu.

Labai greitai prabėgo kelios dienos ir mes vėl susipakavome kuprines ir paskutinį kartą praėjome paplūdimio ruoželiu iki stotelės, kur stoja vietiniai autobusai. Keliaujame vėl atgal į sostinę – Palmą. Atrodo, kad grįžtame namo, nes viskas taip sava ir pažįstama (nors Maljorkos sostinės, dar net nebuvome išvaikštinėję). Neilgai trukus susiradome savo viešbutį ir praleidome dieną, kuri mano nešiojamoje užrašų knygelėje (esu kiek senamadiškas ir knygelės neiškeičiau į sproginėjantį samsungą) pažymėta raudonai apibrauktais skaičiais. 22 – tiek kilometrų pėsčiomis nukulniavome, nors rodos vaikščiojome, kaip ir kasdien kelionės metu.

sdr

cof

Castell de Bellver, Palma

Pirmiausia patraukėme į netoliese viešbučio esančią Belverio (Castell de Bellver) pilį. Čia buvome maloniai nustebinti, nes tą dieną (sekmadienis) įėjimas buvo nemokamas. Pati pilis išskirtinė savo forma (apvali) ir tuo, kad vienu metu čia buvo karalių vasaros rezidencija ir kalėjimas. Oi, kaip mums patinka kalėjimai, tačiau nieko kažko labai išskirtinio viduje esančiame muziejuje nepastebėjome. Užtat Palmos miesto panorama, kuri atsiveria, nuo pilies viršaus atėmė žadą.

cof

Kas labiausiai nuvylė, tai kad tuo metu, kai mes buvome, buvo uždarytas traukinukas, vežantis žmones iš Palmos į Soller miestelį. Beveik 28km atkarpa, kuria juda elektrinis traukinukas visus žavi gamtos vaizdais, autentiškumu (1912 m. pastatytas geležinkelis) ir atskleidžia tai, dėl ko ši sala neretai įgauna rojaus salos statusą. Jeigu kas būsite Palmoje, būtinai pravažiuokite šia atkarpa (mes ją žinojome beveik mintinai iš video reportažų peržiūrėtų internete) ir labai gaila, kad to nepamatėme gyvai.

Iš pilies patraukėme į centrinę sostinės dalį, kuri su Santa Maria katedra (Le Seu), arabų pirtimis, šventiškai išpuoštomis gatvelėmis atrodė tikrai įspūdingai. Tačiau apie tai ir apie nuostabius du Maljorkos miestelius (Porto Cristo ir Valdemosa) skaitykite kitoje pasakojimo dalyje…

Maljorka – sala į kurią dar sugrįšime (II dalis) >>

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s