Maljorka – sala į kurią dar sugrįšime (II dalis)

sdr

Vaikštinėjant Palmos centrinėje dalyje niekaip negalėjau mintyse suvokti jog tai yra sala. Atrodė, lyg žvilgsniais paliečiam gotikinio stiliaus pastatus kokiam nors Ispanijos didmiestyje. Belverio pilyje stebėjome miesto nuotraukas, paveikslus iš tų laikų, kai alyvuogių aliejus buvo laikomas moliniuose induose. Kai banguota jūra plaukė priešų, pirklių flotilės. Palyginus, pagal tuos laikus dabartinė šalies situacija išgyvena štilį. Čia per visą viešnagės laikotarpį nepamačiau nei vienos gaidžio, bekelnio senuko, ar Budos reinkarnacijos su Trump‘o atvaizdu. Tačiau turbūt bet ką paaukočiau, kad miestelis nebūtų paliestas ir technologijų. Dabar muziejai prikišti kompiuterių, audio, video aparatūros. Pajūrį užgožia modernūs viešbučiai, kurių lankytojai salos pamato tiek, kiek spėja pro taksi automobilio langą, važiuojant iki oro uosto. Kaip būtų nuostabu atplaukti į salą, tarsi į viduramžiuose užsilikusią vėliavomis puoštų žirgų, ąsočiais nešinų moterų, senaisiais amatais garsėjančių senolių gyvenvietę. Neveltui čia vieną niūrią žiemą praleido Žorž Sand ir F. Šopenas (tiesa po to jie persikėlė į Valdemosos miestelį ir tikrai ne veltui).

Atkeliavome iki garsiosios Palmos katedros ir nereikia būti meno žinovu, kad galėtum pasakyti jog prie šio statinio ranką „prikišo“ A. Gaudi. 44 metrų aukščio bažnyčia mažai kuo nusileidžia Sagrada familia. Nesam religinių pastatų gerbėjai, tačiau tai vertinant kaip meno išraišką kūnu nubėga pagaugai. Tokio dydžio, išbaigtumo ir gotikinės kultūros šedevro pašonėje stovint neįmanoma nesistebėti. Nežinau, gal man megalofobija, bet dideli statiniai, transporto priemonės (laivai prie molo) man kelia šiokią tokią baimę. Tačiau vienaip ar kitaip visi juk turime keistenybių. Vieni bijo česnako, kiti greičio matuoklių, o aš didelių pastatų. Susitaikiau su tuo ir nuolat tampydamas liūtą už ūsų gyvenu spalvingą gyvenimą.

hdr

hdr
Palmos katedra

Akimirkai stabtelim parkelyje prie katedros. Žmona bando įvairiausiais kampais įamžinti statinį (kadangi jos tiek fotografavimo technika, tiek įgūdžiai tam yra geresni), o aš atsigulu ant gynybinės sienos. Prieš akis žydras žiemos dangus ir retkarčiais praskrendantys baltieji paukščiai. Nėra daug turistų, todėl įsiklausius galima išgirsti jūrą, pasitelkus fantaziją pajusti dvidešimt laipsnių kaitresnę saulę. Perkopus trisdešimties metų ribą, tarsi užlipi į Kilimandžarą ir prieš akis, kažkur tolumoje matai Everestą. Kartais žmonės užkariauja ir pačią aukščiausią viršukalnę, bet nelieka laiko pasidžiaugti ja, o kartais Himalajus pasilieka už nugaros ir įsitaisę šiaurės vėjų gainiojamoje viršukalnėje mėgaujasi vaizdu. Taip ir Maljorka mūsų mintyse brandina daug idėjų apie tai, kad žmonės patys padaro gyvenimą sudėtingu. Vienintelis dalykas, ką apie jį turime žinoti, kad jis toks vienas. Todėl visos teigiamos emocijos ir įspūdžiai turi būti pasakojami būtuoju dažniniu laiku.

hdr
Vietinių Palmos gyventojų kiemelis

Apžiūrėjus katedrą, sekėme labai vingiuotomis nuorodomis iki arabų pirčių. Tai X-XII a. statyti „spa“. Įėjimas 5€ dviems žmonėms. Žvelgiant į vaikinuką, kuris surinkinėjo pinigus už įėjimą, atrodė kad einame į kokį raudonųjų žibintų kvartalą. Tačiau patekus vidun, mus supo tik augmenija ir balsai sklindantys ir prikabintų monitorių. Šios pirtys galėjo būti karališkųjų musulmonų rūmų dalis. Kad būtų daugiau romantikos, virš centrinio pirčių komplekso buvo įtaisytas stiklinis stogas, kad galima būtų stebėti žvaigždes. Geriau įsižiūrėjus į architektūrą kyla dviprasmiški jausmai, kuriuos tuoj pat paaiškina šalia esantys dokumentai ir filmuota medžiaga televizoriaus ekrane. Čia vyrauja romėniški ir arabiški motyvai, dėlto, kad ankstesni gyventojai rėmėsi lietuvių mechanikų principu „jeigu yra du sugedę automobiliai, tai galima padaryti vieną veikiantį“. Taip ir su pirtimis, tam tikri elementai suformuoti, nuo kitų pastatų (galbūt dėl medžiagų trūkumo).

edf

hdr
Arabų pirtys

Išėjus iš pirčių komplekso prisėdome šalia esančiame sodelyje. Buvome visiškai vieni ir vienu momentu pradėjo vaidentis, kad be floros turime ir faunos elementų. Todėl pakilome nuo kėdžių ir grįžome link katedros. Jau pradėjo temti ir miestas pasikeitė. Išryškėjo Kalėdiniai papuošimai, kurie sukūrė labai šventišką ir jaukią atmosferą. Ilgai klaidžiojome gatvelėmis užsukdami tai į vieną, tai į kitą suvenyrų ir rankdarbių parduotuvėlę, kol galiausiai stabtelėjome alėjoje, skoningai paskendusioje kalėdinėse lemputėse.

sdr
Palma pasipuošusi Kalėdoms

Nusprendėme, kad Palmoje praleisime dar dvi pilnas dienas, todėl kitą dieną paskirsime Porto Cristo miesteliui, o desertui pasiliksime Valdemosą. Salos rytuose esantį Porto Cristo miestelį pasiekėme apie vidurdienį (kelionė autobusu žmogui kainavo virš 8 eurų). Palikome salos sostinę apsiniaukusią ir labai tikėjomės, kad rytinė pusė bus bent kiek šviesesnė. Panašiai ir buvo, tik mus pasitiko atšiauresni vėjai. Porto Cristo miestelis įžymus tuo, kad čia netoliese yra drakono ola (Cuevas del drach). Kai važiavome autobusu, tai 90% keleivių ten ir išlipo. Pagal išstudijuotą informaciją mokslininkai teigia, kad žmonės oloje ar jos apylinkėse gyveno dar prieš Kristų. Tai apie 1km besitęsiantis ruožas tarp stalaktitų ir stalagmitų. Mes jo nepasirinkome, nes kažkas panašaus matyta Slovakijoje, Lenkijoje ir Madeiros saloje.

cof
Porto Cristo, Maljorka

Mes pasirinkome kiek kitokį maršrutą ir stengiamės bet kokia kaina pasiekti ant uolų įsikūrusi švyturį. Aišku žmona jį laikė „netikru“ švyturiu, nes nebuvo standartinės formos ir spirališkai raudona baltai dažytas, tačiau vienaip ar kitaip, tai ne medžiotojų trobelė, o švyturys.

 

Pirmas bandymas pasiekti švyturį einant tiesiausiu keliu nebuvo sėkmingas, nes tai nėra turistinis objektas ir atskiro keliuko iki jo nėra. Todėl po kiek laiko radome geresnį priėjimą prie uolėto kranto. Bangos tarsi mus vydamos, tiesiog akyse sustiprėjo ir atsitrenkdamos į uolas, tyško pažerdamos purslus, lyg snieglente čiuožiantis žmogus sniegą. Žingsnelis po žingsnelio įveikėme sudėtingiausią atkarpą ir akimirkai stabtelėjome pasigerėti atsivėrusiu vaizdu. Prieš mūsų  akis buvo uolose atsivėrusi ertmė, kur valtys neramiai linguodamos prieplaukoje gabendavo turistus (jei gerai pamenu, tai piratų urvo paieška – vadinosi ta pramoga). Kiek tolėliau už jos Cala Murta įlankėlė (tokiu pačiu pavadinimu įlankėlė yra ir salos šiaurinėje dalyje).

cof
Porto Cristo švyturys

Vos dvidešimt, gal trisdešimt metrų iki romantiniuose pasakojimuose dažnai minimo pakrančių objekto. Jautėmės taip, tarsi alpinistai užkopę į kalną. Niekaip negalėjau atsikratyti minties apie Virginios Woolf šedevrą „į Švyturį“. O konkrečiau vieną vienintelį sakinį apibūdinantį tą knygą – „jei ilgai žiūri į bedugnę, bedugnė ima žiūrėti į tave“. Nežinau ar dėl stipraus vėjo, bangų mūšos ar mintyse kartojamo sakinio, kūnas kiek pašiurpo. Nusifotografavome turbūt iš visų pusių ir jeigu sudėtume atspausdintas nuotraukas, gautume panoraminį vaizdą.

Tolesnis mūsų maršrutas buvo gana ekstremalus ir tęsėsi pajūrio ruožu iki mano anksčiau minėtos įlankėlės, kuri žiemos laikotarpiu kiek praradusi žavesį. Galbūt pakilęs vandens lygis paslėpė smėlio ruoželį, o skaisčios saulės nebuvimas neišryškino vandens žydrumo. Galiausiai pro parkelį pasiekėme ir įėjimą į drakono urvus (kaip tik rinkosi grupė vyresnio amžiaus žmonių, lėtu žingsniu apspitusių ekskursijos vadovą). Nuo urvų grįžome į centrinę miestelio dalį.

Kiek apsižvelgėme ir prisėdome bene vienintelėje veikiančioje kavinėje. Greičiausiai taibuvo šeimos verslas, nes padavėja buvo garbaus amžiaus moteriškė, kuri nepaliaujamai šypsojosi. Užsisakėme „tapų“ ir paelijos (tačiau jos skonis neprilygo Alikantėje valgytai). Truputį apšilome ir sulaukus savo autobuso grįžome atgal į Palmą.

Jeigu reikėtų palyginti Kanarų ir Balearų salas (konkrečiau Tenerifę ir Maljorką), mes vienareikšmiškai rinktumėmės pastarąją. Taip Tenerifėje viskas yra pigiau, arba mums taip pasirodė (maistas, apgyvendinimas, transportas). Tačiau Maljorka žalesnė, gyvesnė sala. Pasakysiu kiek melodramatiškai, tačiau yra ledai braškių skonio, ir ledai iš braškių. Tai su šiomis salomis situacija yra labai panaši ir aišku laimės indeksas Balearų perlo pusėj. Bet čia tik mūsų nuomonė, o ne visiems priimta tiesa.

Išaušo, kaip vėliau įsitikinome įdomiausia mūsų kelionės diena (iš karto užbėgdamas įvykiams už akių pasakysiu, jog tai buvo kažkokia šventinė diena saloje, tačiau taip ir neišsiaiškinome kas būtent buvo švenčiama). Ryte prieš vidurdienį pajudėjome iš Palmos į Valdemosa miestelį (kadangi miestelis yra netoli sostinės, tai ir transporto bilieto kaina beveik tris kartus mažesnė, nei iki Porto Cristo). Prieš pradedant dėstyti mintis apie mūsų potyrius, noriu pabrėžti, kad tai yra reto grožio miestelis. Daug gėlių, spalvų, autentiškumo savyje sugėręs, maždaug 15 km nuo Palmos įsikūręs miestelis, kaip minėjau anksčiau buvo Ž.Sand ir F. Šopeno namai.  Vien tai, kad čia įsikūrę menininkai galėjo kurti, šį tą pasako apie miesto dvasią, atsiveriančią gamtą ir ramybę.

sdr
Gatvelė Valdemosos miestelyje

Vos atvykus autobusu į miestelį, neturėjome galimybės įsidėti fotoaparato į dėklą, visada jis buvo paruoštas įamžinti eksterjero niuansus, atsiveriančius kalnus, stūksantį įžymųjį vienuolyną. Nejučiomis pradėjo kiek lyti, tačiau lietus miesteliui suteikė dar daugiau romantikos. Atrodo, kad jeigu panaikintume turistus iš gatvelių – miestelis taptų vientisas su gamta. Viskas čia taip, kad jeigu kas pasikeistų – atrodytų netinkama ir netvarkinga. Pasileidome gatvelėmis, vis bandydami pabėgti nuo vokiečių minios (kurį taip garsiai aptarinėjo vaizdus, kad perrėkė net mano mintis). Ilgalaikiu požiūriu, tai buvo misija neįmanoma, tačiau bent kelioms minutėms likus vieniems, pasileisdavome siauromis gatvelėmis ir rodos buvome įtraukiami kitoniško pasaulio jėgų. Negalėjome atsispirti gamtos ir žmogaus sinergijos procesui (šiaip aš prieš tokius bendradarbiavimus, tačiau šiuo atveju, tai tikrai buvo meno kūrinys).

Miestelyje aplankyti galima muziejų, vienuolyną, daug jaukių parduotuvėlių ir kavinukių. Aš net bijau įsivaizduoti, kaip nuostabu čia yra vasarą, kai nuo karščio gali pasislėpti tikros gamtos prieglobstyje.

Bevaikštinėdami po apylinkes nusipirkome, keletą magnetų ant šaldytuvo ir pasukome link autobusų stotelės. Kai autobusas vėlavo 15 minučių, pagalvojome, jog tai tarpinė stotelė ir gal kas nutiko kelyje, tačiau kai valandą autobuso nesulaukėme kilo šioks toks nerimas. Šalia mūsų laukė, labai impulsyvus anglas, išsiskiriančiu ryškiai geltonu lietpalčiu. Kas dešimt minučių vyriškis tikrino ant stulpo pakabintą lentelę su transporto grafiku, tarsi tai būtų interaktyvi lenta su besikeičiančia informacija. Kiekvieną kartą supratęs, kad autobusas tikrai vėluoja atsisukdavo į mane ir kartojo tą pačią frazę „kaip taip galima, siaubas“. Galiausiai atvažiavo autobusas, tačiau vykstantis ne mūsų maršrutu. Vairuotojas į visą nepatenkintų, tarsi pabėgėlių migrantų būrį žmonių tepasakė, kad šiandien yra šventinė diena ir transportas vyksta savaitgalio tvarkaraščiu, kas reiškė, kad dar tik po dviejų valandų sulauksime savo transporto priemonės.

sdr
Valdemosa

Nutarėme apsilankyti greta esančioje kavinėje ir atsisėdę prie staliuko žvelgėme, kaip besiblaškantis anglas niekaip negalėjo susitaikyti su viešo transporto pokyčiais, kol galiausiai nusliūkino centrinės miesto dalies link. Kavinėje irgi neapsiėjome be nesusipratimų. Mus pasitikusiam padavėjui, išsakėme visus savo pageidavimus ir ramiai laukėme savo šilto maisto, kavos nes Valdemosoje, ne Tenerifėje irgi tvyrojo „žiema“. Dabar rašant šį straipsnį internete buvo galima pamatyti nuotrauką, kaip šis nuostabaus grožio miestelis padengtas sniego sluoksniu.

Po kelių minučių prie mūsų priėjo garbaus amžiaus vyriškis (padavėjas) ir pasiteiravo ar jau galime pateikti užsakymą. Bendradarbiavimas darbuotojų nebuvo aukščiausiame lygmenyje, todėl mes besišypsodami pasakėme, kad jau laukiame savo užsakymo. Gavus kavos ir sulčių, anglų detektyvinių serialų veikėjus primenantis vyriškis, vėl priėjo prie mūsų su tuo pačiu klausimu. Regis taip galėjo tęstis dar gerą pusvalandį, kol visus nesusipratimus teko aiškinti verbalinėm priemonėm (tikrai nesmurtinėm).

dig
Valdemosa, Tramuntana kalnų apsuptyje

Laikas pralėkė tikrai greitai, ir šį kartą autobusas atvyko, tik žmonių juo važiuoti buvo daug daugiau, nei sėdimų vietų, todėl vėliausiai pasiekę stotelę, liko taip ir nesupratę, kodėl vairuotojas sudėjęs rankas virš galvos parodė kryžių ir uždarė duris prieš pat jų nosį. Mūsų geltono lietpalčio savininkas šiaip taip nepavėlavo ir visą kelią iki pat Palmos, šalia sėdinčiam naujam draugui aiškino, kokia nepaprasta buvo diena. O diena tikrai ypatinga, kitokios Maljorkoje ir negalėjo būti.

Kitą dieną palikome salą ir perskridome į Berlyną. Jėgų nebuvo tiek daug, kaip kelionės pradžioje todėl centrinę miesto dalį pasilikome kitoms išvykoms. Iš Berlyno parskridome netik su nuostabiais kadrais, prisiminimais, bet ir su naujai išsikeltais tikslais. Pastarieji susiję su liepsnojančia pasaulio gyventojų dvasia, skatinančia daryti tai, ką nori, o ne tai ką reikia.

<< Maljorka – sala į kurią dar sugrįšime (I dalis)

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s