Trumpa išvyka. Londono įžymybės per vieną dieną

cof

Kodėl Londonas? Šį klausimą sau kelis kartus uždaviau dėdamasis kelioninį rankšluostį į kuprinę. Juk šiame mieste Lietuviai pabuvoja daugiau kartų, nei Vilniaus televizijos bokšte (tai galioja ir man, nes Londone buvau du kartus, bokšte tik vieną). Ir vis dėlto kodėl? Galėčiau atsakyti trimis sakiniais:

1) Lėktuvo bilietai pirmyn ir atgal kainavo tiek, kiek Statoil‘e kainuoja nuplauti mašiną su vašku, išgerti kavos ir suvalgyti sumuštinį;

2) Žmona čia dar nei karto nebuvo;

3) Priklausomybės nuo kelionių skalėje perėjome į nepagydomų kategoriją.

Sausio 17d ankstų rytą išsikviečiame taksi ir gauname adrenalino pliūpsnį, prilygstantį dvigubam esspreso. Vairuotojas mums pareiškė, kad iki oro uosto kelią turime nurodyti patys, nes jis tingi jungtis navigaciją. Tai maždaug tas pats, kas chirurgas operuodamas su vietine narkoze klaustų, kurį audinį pašalinti. Tą akimirką galvojau, kad tai pokštas, bet išgirdome antrą klausimą – „jūs norite oro uostą pasiekti greitai ar labai greitai?“. Atsimenate prancūzišką filmą „taksi“, tai čia tas pats, tik Peugeot pavirto Toyota Prius. Į oro uostą atvykome greičiau nei Martynas Starkus paskelbdavo kas palieka „X faktoriaus“ sceną po dalyvių pasirodymų.

20.jpg

Ankstyvas rytas, pakeliui į miesto centrą

Atskridus rytiniu reisu į Londono Lutono oro uostą, nusipirkome autobuso bilietus į centrą (rekomenduočiau nusipirkti bilietus internetu, nes taip bus pigiau, o perkant vietoje bilietų kainos 10-12 svarų). Kelionė truko apie pusantros valandos, nes kelių remonto darbai ir automobilių spūstys padarė savo darbą. Važiuojant link miesto centro su silpnu salono apšvietimu pro langą matėsi apokaliptinis dangus. Atrodė, kad kažkas saulę paskerdė ir ji lyg kiaušinio trynys išsiliejo dangaus platybėje. Žemė tuo tarpu apimta rūko atrodė mistiškai. Suprantu, kad čia ne Notingemas, bet Šervudo giria susitapatino su miškeliais matomais pro langą. Bandžiau pajausti Anglijos dvasią, ir kartais net išleisdavau knygą iš rankų, kai baigdavosi taksi vairuotojo iššauktas adrenalinas. Beje ir knygą (nebūdingai sau) nusipirkau Agatos Kristi. Jei jau norime pažinti Jungtinę Karalystę, tai iš pagrindų.

edf

Išlipome Viktorijos autobusų stotyje ir pėstute patraukėme iki Temzės. Kai Londonas dar nebuvo toks didingas, kaip dabar, keliai buvo prasti ir upė tapo tikra magistrale. Valtininkai prisišvartavę krantuose praeiviams šaukdavo „Oars“- kas reikšdavo kvietimą plaukti. Mes savo ruoštu nenorėjome dar žadinti miesto ir be šūksnių tipenome upės krantu link didžiojo Beno. Čia reikėtų pabrėžti, kad oras mums pasitaikė tobulas! Neužilgo pamatėme pirmąjį Londono simbolį – raudoną telefono būdelę. Jų evoliucijai galima sukurti atskirą filmą, bet įdomiausia tai, kad Londoniečiai prieštaravo tokiai būdelių spalvai, nes ji niokoja gamtovaizdį. Šiaip turbūt visi suprantate, kodėl jos yra raudonos – dėl tos pačios priežasties, kaip ir kelio ženklai. Kitas įdomus faktas, kad tokias būdeles galima nusipirkti ir „ebay“, kaip interjero detalę. (K6 modelis, kaina beveik 3000 svarų).

Apie 9h ryto pasiekėme Vestminsterio tiltą, Parlamento rūmus ir „laikroduką“. Viena svarbi detalė – pats žodis „Big Ben“ apibūdina ne bokštą, o bokšte esantį varpą. Po kiekvienu laikrodžio ciferblatu yra užrašas lotynų kalba, paauksuotomis raidėmis. Jame rašoma: „Domine salvam fac reginam nostram victoriam primam“, tai reiškia: „Viešpatie, saugok mūsų karalienę Viktoriją I-ąją“. Pats laikrodis daugiausiai vietinių dėmesio sulaukia naujųjų metų naktį, todėl kai mes lankėmės jis jau buvo gerai pailsėjęs ir gerdamas saulės spindulius žėrėjo stabilumu ir nesenstančia elegancija.

cof

Londono Parlamento rūmai

sdr

Londono Parlamento rūmai ir Big Ben’as

Šalia parlamento aikštės zujo kiti miesto simboliai – dviaukščiai raudoni autobusiukai. Nuo praėjusio mano apsilankymo autobusiukai pasikeitė, tapo labiau užapvalinti. Londono svečiai vis dar gali pasivažinėti senaisiais Routemaster. Pagerbiant tradiciją išsaugoti dveji autobusų maršrutai centriniame Londone. Įdomu tai, kad Londone buvo atmesti autobusai su lanksčia priekaba (prailginti vieno aukšto autobusai). Atmetimo priežastis – pavojus dviratininkams ir pėstiesiems.  Kita neatsiejama Londono detalė – „Cab‘ai“ (juodi centrinės dalies taksi automobiliai). Kaip sakė žymusis Henris Fordas, automobilis gali būti bet kokios spalvos, jei ta spalva – juoda… Tik šiais laikais tai pamirštama ir cab‘ų galima pamatyti įvairiausių spalvų, atspalvių.

3.jpg

Patraukėme Vestminsterio tiltu link „Akies“, kuri iš tolo atspindėdama saulės spindulius buvo kelrodė žvaigždė. Ties tilto viduriu ir lentele su užrašu „tu mums rūpi“ stovėjo škotų dūdmaišininkas ir pirmą kartą gyvenime išgirdau tą sklindantį garsą iš taip arti. Pastoviai ventiliuojama „višta“ sijonuoto vyriškio pašonėje nebuvo labai maloni ausiai. Suprantu, tai yra tradicija, bet turint galvoje, kad šitas instrumentas gaminamas iš gyvulio odos, tai tas pats, kas nešiojimas kailinių ar mėgavimasis korida yra gyvūnų teises pažeidžiančios veiklos. Kita vertus, gal jis atliko Charono vaidmenį, bet mes turėjome tik vieną dieną pažinti miestą, todėl keliavome toliau ir prisėdome šalia „akies“ parkelyje, kuriame be balandžių įsimaišė keletas rudo atspalvio žąsų. Apžvalgos ratas, dėl rekonstrukcijos darbų buvo uždarytas, todėl ir žmonių antplūdis tik sąlyginis.

Pažvelgiau į žemėlapį kiti būtini aplankyti objektai buvo Trafalgaro aikštė ir Londono taueris. Užkandžiaudami pastebėjome, kaip balandžiai bando su mumis susidraugauti ir mintyse jau generavome pirmuosius Londono įspūdžius. Ir jeigu kas manęs paklaustų koks jis – Londonas? Galimybių miestas su juodaja skyle, kuri tave gali įtraukti tau net nepastebėjus. Atvažiuoji kaip mokytojas, lieki čia, kaip valymo specialistas. Atvažiuoji kaip studentas, baigi studijas, tačiau prarandi gebėjimą pasakyti žodį – rabarbaras. Turiu omenyje, kad miestas tave pakeičia (vieniems sugadina kepenis, kitiems pasitikėjimą savo galimybėmis). Tačiau visada yra tokių, kuriems tai tampa tramplynu. Žmonės pasiekia daug daugiau negu planavo, ir tampa laimingi – tampa pasaulio gyventojais. Viskas priklauso ne nuo miesto, o nuo žmogaus gebėjimo pasirinkti, atsispirti, susitaikyti. Todėl miestui ar jis atliktų dulkių siurblio funkciją ar taptų Edenu, rašau didelį anglišką pliusą.

cof

Trafalgaro aikštė

Perėjome Temzę ir atsidūrėme Trafalgaro aikštės prieigose. Laukdamas kol užsidegs žalias šviesoforo signalas akimis nužvelgiau admirolo skulptūrą, ją saugančius liūtus, fontanus. Viskas taip kaip ir pirmą kartą juos matant. Perėjus gatvę ir pasiekus aikštės vidurį, ties nacionaline portretų galerija pastebėjome žmonių antplūdį. Paprastai jų čia būna labai daug (savaitgaliais rengiami įvairūs pasirodymai). Priėjus arčiau vyriškis kreidelėmis ant grindinio paišė įvairių valstybių vėliavas ir būtent ant nupieštos vėliavos (tos šalies piliečiai) galėjo sumesti pinigėlius. Aišku vyriškis rinkosi vėliavas be didesnių iššūkių ir remdamasis statistika (Vokietija, Norvegija, Prancūzija ir t.t). Būtų įdomu kaip jis būtų nupiešęs, kad ir Jungtinių Amerikos valstijų ar panašias, reikalaujančias detalumo ir kantrybės. Tačiau mane nustebino ne menininkas, o vieno priėjusio lenko klausimas: „ar Jūs atsimenate visas vėliavas?“ Vyriškis palinksėjo galva, o man tai kėlė šiokį tokį nusivylimą evoliucionavimu (toks klausimas prilygtu kalbininko paklausti ar jis žino visą abėcėlę). Vienaip ar kitaip Lietuvos vėliavos, kaip ne keista ten nebuvo ir mes grįžome atgal prie upės.

sdr

Londonas yra milžiniškas ir aprašyti viską tiesiog neįmanoma, tai paminėsiu iš ankstesnės savo kelionės, kad esant progai nusipirkite riešutėlių ir eikite į Hyde parką. Ten rasite tikrai alkanų ir labai išdrąsėjusių voveraičių. Kas mėgsta muziejus, tai gamtos istorijos ir mokslo muziejai gniaužia kvapą, bet tam reikia laiko – prabėgdami tikrai nepajusite tos nuotaikos, kuri sukuriama pasinėrus į mokslą, istoriją ir gyvenimą, kurį retkarčiais pamirštame egzistuojant. Bekingemo rūmų pristatinėti ir nereikia, kas mėgsta apsipirkti Oksfordo gatvė jūsų paslaugoms. Visas įdomesnes Londono vietas mes aprašysime atskirame straipsnyje. Tuo tarpu čia paminėsiu, tik dėl transporto. Mes asmeniškai keliavome pėsčiomis, bet kas nori greitai ir be didesnių resursų pasiekti įžymesnes vietas siūlyčiau naudotis metro arba autobusų paslaugomis. Oyster card – vienos dienos bilietas yra puiki išeitis, viešintiems mieste trumpą laiką, tiesa per pastaruosius metus kainos ženkliai šoktelėjo ir dabar už tokį bilietą teks pakloti netoli 7 svarų.

cof

Keliaujant link Londono tauerio mus sustabdė reklaminiai agentai siūlantys veganiškos produkcijos (tai džiovintos pupelės, avinžirniai ir anakardžių riešutai su prieskoniais). Paėmėme po vieną dėžutę, bet jas dalinanti moteris mums primygtinai siūlė paimti dar vieną (viskas yra nemokamai ir reklamos tikslais, viena tokia dėžutė Sainsbury parduotuvėje kainavo 1,2 svaro). Malonu, kai pataikai ant laimingo pusvalandžio (net jei jis trunka ir pusę dienos).

Kas liečia maistą, tai norėčiau pabrėžti faktą, kad čia jo tikrai yra. Mano šį sakinį supras, gal tik keli procentai skaitančių, bet ir tuo būsiu laimingas. Kai kalbu apie maistą, tai turiu omenyje ne iš nusikalstamos veikos prieš visus pasaulio gyventojus gautą produkciją.

cof

Tauerio tiltas

Įdienojus pasiekėme „Milennium bridge“, „London bridge“ ir galiausiai Tauerio tiltą ir Tauerį. Reiktų pabrėžti, kad tai nėra tik buvusi karalių rezidencija, vienas iš Londono simbolių, bet ir mirties vieta, tokių asmenybių, kaip Henrikas VI ar Eduardas V. Apskritai Londonas sugalvojo nemenkai užsidirbti iš mirties vietų, kaip pavyzdžiui turistams rengiami turai Džeko skerdiko motyvais, supažindinimas su garsiausiais Londono vaiduokliais (Per 75 minutes turistus autobusas nuveš nuo Trafalgaro aikštės iki Whitehall‘o ir Sičio, kur jie išgirs istoriją apie demoną-kirpėją). Pramogų tikrai netrūksta mėgstantiems adrenaliną, tačiau kiek teko girdėti, tai anglai prarado subtilumą. Turiu omenyje, kad viskas yra išlukštenama ir pateikiama „vartotojui“ be jokios fantazijos, nepaliekant vietos savai interpretacijai. O juk didžiausia baimė yra ne ją matyti, o jos laukti.

cof

Dabar Tauerio tilte įrengtas muziejus, galima pakilti į bokštus jungiančią konstrukciją ir pajausti panašų jausmą, kuris jaučiamas keliaujant stikliniu tiltu Azijoje. Jei išdrįsite galite po savo kojomis matyti Temzę ir jausti vis tankesnius širdies dūžius. Tačiau geriau pagalvojus gyvenant šiais laikais, vaikštinėjant užsienyje didesnius širdies dūžius gali sukelti greičiau pradedanti važiuoti „fūra“ (Berlynas, Nica), palikti bevardžiai lagaminai. Dabar žiūrint spektaklį ir įvykus tariamam susišaudymui, nebūtinai tai gali būti siužeto dalis. Gyvenimo kaina auga, todėl branginkime ką turime ir stenkimės išnaudoti kiekvieną akimirką.

Prisėdome šalia Tauerio kiek pasistiprinti. Niekaip negalėjau atsistebėti dienos gražumu – jokio debesėlio. Turėkime galvoje, kad tai Londonas, ne Lansarotė. Užkandžiaudami pasiekėme tą kelionės stadiją, kai visi išleisti pinigai atsiperka. Pamiršti visus Lietuviškus rūpesčius, problemas ir tiesiog mėgaujiesi gyvenimu fotografuodamas objektus, knygelėje pasižymėdamas svarbesnius faktus ar tiesiog prisėsdamas kur paklausyti gatvės muzikantų.

dig

Londonas

Po užkandžių patraukėme link viešbučio, kuris buvo netoli Viktorijos stoties (turėjome nemažą gabaliuką kelio). Laikas neprailgo, nes vis stebėjome žmones – jų natūralų elgesį. Atrodo, kad buvo pati žiema, bet dauguma žmonių buvo apsirengę tik marškinėliais ar maikutėmis – regis užsiauginę storesnę odą. Pasiekę viešbutį buvom kiek išgąsdinti kambario didumo (lova užėmė 50% kambario ploto), bet čia Londonas ir ilgainiui pradėjom džiaugtis tuo, ką turėjom. Kiek pailsėję patraukėm apsipirkti ir pažinti Londono sutemus, tačiau nueiti kilometrai padarė savo ir gana greitai nusipirkę maisto ir magnetą ant šaldytuvo (su Pono Byno atvaizdu dėl linksmumo) patraukėme ilsėtis.

Į viešbučio kaina buvo įskaičiuoti pusryčiai, tačiau jie tikrai nebuvo angliški, veikiau Itališki. Bandelė, kava, sultys tačiau to ir buvo galima tikėtis, kiek didesnį netikėtumą sukėlė vyriškio poelgis stotelėje kol laukėm autobuso į oro uostą. Prie mūsų priėjo, gal 40 – 45 metų anglas vyriškis, su itališko tipo gana naujais batais, šviesaus džinso kelnėmis ir žalsvu megztuku. Įsidėmėjau kiekvieną fragmentą, kol jis pasakojo savo istoriją apie trūkstamus 90 pensų autobuso bilietui. Prisiminiau nesenai rodyta M. Levickio istoriją, kaip neturėjo pinigų kelionės bilietui ir daviau vyriškiui svarą. Pastarasis pradėjo skėčiotis rankomis, retsykiais pirštus pakeldamas prie smilkinio ir net neišgirdau ar padėkojo – nuėjo tolyn nuo autobusų stoties. Gal aktorius repetuoja, gal turi rimtesnių problemų, tačiau pasijaučiau, dar net neišvykus iš Londono, kad grįžtame namo.

cof

Oro uoste laukė ypatinga patikra, tarsi pretenduotume ekspedicijai į Marsą. Tai kėlė šypsnį, kai visokie rezonansai mus skanavo iš visų pusių, kol galiausiai davėme savo turimų kremų mėginius. Tačiau viskas pasibaigė gerai ir aš dėlto aišku džiaugiuosi ir tikrai jaučiuosi saugesnis lėktuve, kai visi keleiviai yra taip tikrinami. Įsėdus į lėktuvą ir pradėjus jam riedėti pakilimo taku pro iliuminatorių žvelgiau, kaip miestas lieka už nugaros, kaip pakylame ir grįžtame į savo namus. Galiu pabaigai pasakyti, kad Londonas vis dar laviravo tarp klasikos ir modernumo, vis dar buvo visų namais (nors pastaruoju metu, tai tampa vis sudėtingesniu reiškiniu), tačiau kad ir kaip bebūtų, tai puikus miestas „pravėdinti“ galvą, praplėsti akiratį, ar tiesiog praleisti savaitgalį.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s