Tęsiame pažintį su Italija. Stulbinantys Apulijos ir Bazilikatos regionai

Ankstus penktadienio rytas. Pro iliuminatorių žvelgiu, kaip prausiamas lėktuvas, lyg koks dramblys Azijos valstybėse. Švelniai atitirpinami sparneliai, kurie vos po kelių minučių skros dar miegančio Vilniaus dangų. Viskas labai operatyvu ir vos pakilus mintyse svarstau apie sumuštinius, kuriuos vakar susitepiau kiek paskubomis. Skrendame į Barį (Apulijos regiono sostinę Italijoje).  Peržvelgiu savo užrašus apie lankomus objektus, kol skrydžio pusiaukelėje pasijaučiu, kaip gėlės daigas, po žiemos paliestas saulės spindulių. Užverčiu  užrašus, užsimerkiu ir kiek pakreipęs galvą gaudau taip išsiilgtus, pozityvumą skatinančius saulės kerus. Žmona įsijungia filmą planšetėje ir po pusvalandžio įsitaiso į tokią pozą, kad suvokiu, jog Ričardo Giro vaidyba neįtikinanti. Žmona užmiega, o aš vis stiprindamas organizmą D vitaminu pradedu užuosti baziliką. Deja tai dar ne Italija, o 2B vietoje sėdintis keleivis, regis apšilinėjantis prieš nepakartojamą pietiečių kulinarijos reliktą.

a.jpg

Nusileidžiame tiksliai pagal grafiką. Keliaujant trapu iš lėktuvo, pro mus prabėga oro uosto darbuotojas, ir su keliais piruetais išdainuoja „What a wonderfull day“. Kontrastas, totalus kontrastas su Lietuva, kai dar net kojomis nespėjome paliesti Itališkos žemės. Todėl mums asmeniškai ir patinka pietiečiai (taip jie kartais tinginiai, labai emocingi, retai paiso taisyklių priimtų šiauriečiams, tačiau viską nusveria jų besimėgavimas gyvenimu).

Vos išėjus iš oro uosto ieškome autobuso, kuris mus nugabens iki centro („Plazza Aldo Moro“ aikštės). Aišku galima keliauti ir traukiniu, kurio stotelė taip pat lengvai pasiekiama pėsčiomis (bilieto kaina apie 5€). Tačiau išėjus iš oro uosto po kaire puse stoja dviejų kompanijų autobusai („Amtab“ numeris 16) ir „Tempesta“. Pirmasis labiau skirtas vietiniams, antrasis turistams. Tačiau abu važiuoja iki centro, tik skiriasi kaina ir kelionės trukmė. „Amtab“ bilieto kaina 1.5€ perkant pas vairuotoją ir 1€ perkant bilietų pardavimo vietose. „Tempesta“ kaina siekia netoli 5€. Pasirenkame pigesnį variantą ir vinguriuojame Bario priemiesčio gatvelėmis, kol po kurio laiko vėl sugrįžtame netoli oro uosto. Kaip supratote čia ir yra skirtumas tarp dviejų vežėjų kompanijų. Vienos važiuoja tiesiogiai, kitos dar leidžia pasigrožėti Bario apylinkėmis, vietinių gyvenimu.

Kol važiavome autobusu matėme, kaip pusamžis Italas važiavęs kartu su mumis autobusu buvo pasitiktas stotelėje žavios damos, atvykusios rausvu dviračiu ir gėlėmis daiktadėžėje prie vairo. Matant tokius vaizdus, nori nenori ausyse išgirsti Eros Ramazzotti ir suvoki, koks nuostabus pasaulis.

Po maždaug 40min pasiekiame „Piazza Aldo Moro“ aikštę. Šalia yra centrinė geležinkelių stotis „Bari Centrale“ ir keletas kitų traukinių stočių (ne visus miestelius galima pasiekti iš centrinės stoties, kartais reikia keliauti į kitas. Aišku, galima važiuoti ir autobusais, kurių stotelės įsikūrusios iš abiejų „Bari Centrale“ pusių.

Keliaujame link Bario senamiesčio „Via Sparano da Bari“ gatve. Neilgai trukus patenkame į labirintą iš kurio net neskubame pabėgti. Jei reikėtų apibendrinti, tai Bario senamiestis garsus San Nicola bazilika (tikslus adresas: Largo Abate Elia 13) garsi Šv. Mikalojaus relikvijomis. Netoli jos yra ir San Sabino katedra (tikslus adresas: Piazza dell’Odegitria 1). Tačiau religiniai pastatai mus domina tik iš architektūrinės pusės, todėl daug laiko prie jų nepraleidžiame.

cof
San Nicola bazilika

Pasiekiame jūrą ir stabtelim. Nusimetam kuprines ir mėgaujamės saulės voniomis, užkandžiais ir ramybe. Dabar nėra sezonas, todėl turistų labai nedaug.

11.jpg

Kiek pailsėję, keliaudami senamiesčiu pasiekiame Castello (tikslus adresas: Piazza Federico Di Svezia 2). Tai pilis, vienu metu buvo paversta kalėjimu, o dabartiniais laikais muziejumi.

9.jpg
Bario pilis

Keliaujame iš vakarinės miesto pusės į rytinę, link promenados, kuri tęsiasi iki pat San Antonio molo. Vėl kiek stabtelim ir nusprendžiame, kad kaip visada pasirinkome per didelį tempą ir per greitai didžiąją dalį objektų aplankėme. Laikrodis rodė pusiaudienį, o mūsų išsinuomoti („Airbnb“ dėka) apartamentai bus paruošti tik šeštą valandą vakaro. Todėl nusprendžiame grįžti iki centrinės traukinių stoties ir pavažiuoti iki „Polignano a Mare“ miestelio. Tai Adrijos jūros skalaujamas, uolose įsikūręs baltasis miestas, kuris net ir kiek pasislėpusios saulės dėka atrodė įspūdingai.

IMG_20170224_124324.jpg

Keliaudami Italijoje mes buvom labai išsiilgę traukinių, todėl daugumą maršrutų rinkomės būtent jais. Taigi iš Bario (Bari Centrale) „Polignano a Mare“ galima pasiekti traukiniu, kurio kaina 2.5€ vienam žmogui į vieną pusę (kelionės trukmė apie 20min). Prie pat traukinių stoties yra miesto žemėlapis su lankomais objektais, tačiau mums svarbiausias  buvo įlankėlė ir ant uolų įsikūrę namai.

13.jpg

14.jpg
Polignano a Mare

Dauguma nuotraukų internete yra padailinamos specialiomis programomis, tačiau vaizdui kuris atsivėrė prieš mūsų akis nereikėjo jokios pridėtinės vertės. Jūros paukščių klyksmas, bangų mūša į uolas ir didingas savo valdas ginantis miestas. Kiek prisėdome ant uolų ir tiesiog stebėjome, kaip ritasi bangos, kaip vietiniai gyventojai vaikšto padidintos rizikos gatvelėmis. Žiūrėdami atgal matėme Domenico Modugno skulptūrą, kuri išskėstomis rankomis tarsi pasitikdavo visus čia užklystančius (Domenico Modugno – Italų aktorius ir dainininkas išgarsėjęs super hitu „Nel blu, dipinto di blu“, tačiau visiems labiau priimtas „Volare“ dainos pavadinimas. Neįmanoma likti abejingu tokiems talentams, todėl mintyse išklausėme laužytą Italų kalba dainuojamą priedainį ir su geros nuotaikos užtaisu nusileidome prie įlankėlės, kur sutikome kelis vokiečių turistus ir veikiausiai skandinavų porelę. Pastaroji kiek pervertino savo galimybes pabraidyti pakrante, tačiau bendrame kontekste galima tik įsivaizduoti kas čia darosi sezono metu.

16.jpg
Polignano a Mare

„Pabraižiojome“ stulbinančiomis gatvelėmis įlankėlę gaubiančių namų pašonėje. Įspūdinga tai, kad žmonės čia gyvena. Atsikelia ryte ir pro akis šmėkščioja žuvėdros, verda tikras Hermano Melvilio knygose vaizduojamas gyvenimas – jūra, nuotykiai ir daug galimybių… Savo nuotykių ieškojome ir mes, kaskart regis braudamiesi į svetimų namų kiemus – o pasirodo tai lankytini turistiniai maršrutai. Kartkartėmis išlysdavome gatvele prie turėklų, nuo kurių galėjome džiaugtis dėl dviejų priežasčių: pirma, kad esi gyvas ir gali mėgautis tokiu nuostabiu žmogaus ir gamtos kūriniu, antra, kad rankose neturi batono (neatsigintum paukščių, kurie nesuprasi ar gynė savo turėklus, ar sveikino atvykusius).

Užsukome į maisto prekių krautuvėlę nusipirkti vandens ir kol rinkomės skanesnį gėrimą prie mūsų priėjo garbingo amžiaus moteris ir plačia šypsena pradėjo pokalbį. Pokalbis išėjo „anglitališkas“, kurio užteko, kad gautume tai ko norime ir būtume papildomai apdovanoti šypsenomis.  Va dėl ko aš asmeniškai mėgstu pietiečių krautuvėles, visai nesvarbu ką pirksi, ar buteliuką vandens ar pusę parduotuvės prekių – būsi sutiktas ir išlydėtas su šypsena ir dar su nurodymais ką pamatyti miestelyje.

Po kelių valandų grįžome į Barį ir iškart nusipirkome bilietus iki mūsų apartamentų (reikėjo pavažiuoti iki Santo Spirito stotelės, kaina 1,1€ – trukmė apie 12min). Beje, jei kas nėra važinėję „Trenitalia“ traukiniais, tai bilietus galima įsigyti kasose arba automatuose. Pastarieji labai patogūs, tik „kvailoki“. Galiausiai išsiaiškinome, kad jei vykstame Bario apylinkėse, tai reikia į automatą pirmiau suvesti „Baris“, o po to savo stotelę. Gavus bilietus, reikia atlikti „check in“, tai yra pažymėti prieš vykstant, specialiai stotyse įrengtuose komposteriuose. Bilietuose nėra nurodytas tikslus laikas, todėl bilietą galite naudoti, bet kuriam reisui jūsų pasirinkta kryptimi 4 valandų intervale. Kitas labai įdomus pastebėjimas yra tas, kad bilietų automatas nereagavo į visiškai naujus Lietuviškus metalinius eurus. Tačiau tai nereiškia, kad jūsų eurai padirbti, tiesiog automatas, kaip minėjau – ribotų galimybių (patrinkite eurus į kokį metalą, arba į tą patį automatą ir vėl bandykite).

Vakarop atvykome prie Santo Spirito stotelės, nuo kurios vos keli šimtai metrų iki mūsų išsinuomotų apartamentų. Per ,,Airbnb“ pagalba buvom sutarę su Marco, kad susitiksime 6pm prie apartamentų ir vaikinukas impozantiškai (kaip dera Italams) atskubėjo mūsų pasitikti. Aprodė patalpas, kurios buvo labai erdvios. Gavome išsamų instruktažą, kur valgyti, ką valgyti. Kur ir kaip pasiekti atitinkamus objektus. Dėl šių priežasčių (dėl kultūros pažinimo per žmones man ir patinka „Airbnb“ sistema, jau nekalbant apie protingą kainą). Taigi iš Marco pasakojimo padarysiu trumpą reziumė. Ką paragauti Baryje: Panzerotti – mini bandelės, dažniausiai su sūriu ir mėsa. Focaccia – skaniausia Itališka duona. Pats Marco, kol išsipakavome daiktus greitai sulakstė į parduotuvę ir nupirko Focaccia su pomidorais ir alyvuogėmis. Norėjo, kad tikrai suprastume, ką reiškia maistas, be kurio jis neįsivaizduoja nei vienos dienos. Ir turiu pripažinti skanu, tik truputį „rieboka“. Orecchiette – makaronai su avinžirniais ir brokoliais. Vaikinukas vis vardino ir vardino Italų kultūros šedevrus, kurių vieni atrodė tikrai skanūs, kiti mažų mažiausiai keisti – fava pupelės su cikorijos padažu arba ryžiai su bulvėmis.

Išėjus Marco, namai buvo pasklidę kepinių kvapais. Prisėdę krėsluose dėliojomės rytdienos žygio detales, nes nusprendėme pamatyti Bazilikatos regiono pažibą – Materą. Pradėjo kiek linoti, tačiau tai suteikė papildomo žavesio ir neilgai trukus užmigome po pirmos itin turiningos dienos Baryje.

Materos miestelį galima pasiekti autobusais arba traukiniais. Turėčiau pastebėti, kad vykstant traukiniais reikia rinktis ne centrinę Bario stotį, o greta esančią (ant Piazza Aldo Moro ir Corco Italia gatvių kampo esančią stotį). Kaina 4.9€ į vieną pusę, vienam žmogui ir kelionė trunka apie pusantros valandos.

Vykstant šiuo traukiniu pasijautėm tarsi penktadienio vakare grįžtant iš studijų didmiestyje, kadangi pilnas traukinys buvo moksleivių. Tačiau dauguma jų išlipo tarpinėse stotelėse ir Materą pasiekė, tik keli turistai ir vietiniai gyventojai. Vos išlipus iš traukinio miestas pasirodė niekuo neišsiskiriantis,tad patraukėme link centrinės jo dalies.

21.jpg
Matera

Visada kelionėse didžiausią įspūdį padaro miestai ar objektai, kai apie kuriuos mažiausiai domiesi – atsiranda netikėtumo faktorius. Panašiai gavosi ir su Matera. Vieną akimirką mes dar klaidžiojam tikru labirintu ir visai netyčia išlendam gatvele esančia ant kalno ir prieš mūsų akis atsiveria istorija. Istorija, kuri kiek primena Maltos, fantastinių filmų apie išlikusius paskutinius žemės gyventojus, ar tiesiog dailininko ant drobės pateiktą žmogišką skruzdėlyno versiją.

sdr
Materos senamistis

Materai reikia atskiros dienos arba net dviejų. Nes ji susideda iš dviejų pasaulių: žmogaus sugebėjimams paklusęs – senamiestis ir gamtos kovos su žmogaus invazija – urvų esančių kitoje upės pusėje. Senamiestyje mes klaidžiojom be didesnių užmačių, tiesiog buvo nuostabu pasiklysti ir vėl kiek palypėjus ant kalnelio įvertinti savo padėtį. Tačiau planingai vaikštantiems keletas rekomendacijų: Sasso caveoso – miniatiūrų pasaulis (Via Fiorentini 82 | Sasso Barisano); Musma – muziejus, kurio dar neesate matę (Via S. Giacomo, 75100 Matera MT); Sassi di Matera – urvas ir netoli jo esanti Katedra (Via Muro, 75100 Matera). Visus lankomus Apulijos ir Bazilikatos regionų lankomus objektus ir jų aprašymus pateiksime atskirame straipsnyje.

hdr

hdr

Oras Materoje mūsų nelepino, bet vaizdai kompensavo nuolat krentančius lietaus lašus. Kai atrodydavo, kad vaikštinėjant gatvelė jau baigiasi, visada atsirasdavo ertmė, pro kurią praėjus – kita gatvelė ir vėl kartojasi istorija. Taip užlipome ant kalvelės ir žvelgdami į urvus esančius kitoje upės pusėje pamatėme tiltelį. Tai iškart bylojo apie „papildomus“ nuotykius, todėl nieko nedelsdami pasileidome nuo kalno, link tiltelio esančio žemumoje. Pasiekus naujai pastatytą, tačiau gana siūbuojantį tiltą atsivėrė nepakartojama miesto panorama. Einant juo, tarsi kirtome dviejų pasaulių ribą ir įsibrovėme į gamtos karaliją. Vis stabteldavom ir gaudydavom vienas už kitą geresnius kadrus. Užlipome iki urvų ir akimirkai žavėjomės Bazilikatos regiono turistų dar ne taip stipriai atrastu traukos centru.

1
Tiltas Materoje
hdr
Leidžiantis nuo kalno
hdr
Vaizdas nuo tilto

Grįžti atgal pasijungėme navigaciją ir prie vienos iš krautuvėlių stabtelėjome įprastiniam įvykiui – įsigyti magnetą ant šaldytuvo. Šis jau 55, kuris apsunkina šaldytuvo dureles, tačiau kita vertus kels ypatingus prisiminimus iš dienos, kuri atskleidė tikrąjį Italijos veidą.

Vis dėlto per savaitgalį neįmanoma apvažiuoti visų miestelių (Alberobello, Martina Franca, Ostuni, jau nekalbant apie Itališkų Bahamų regiono – Otranto, Gallipoli ar tos nuostabios Lecce). Tačiau paskutinei dienai mes pasirinkome netoli Bario esantį Trani miestą. Viena vertus buvo sekmadienis, o sekmadienis Italijoje gal jau nebe taip stipriai, kaip anksčiau, bet yra „siestos“ laikotarpis.

Suplanavome dieną taip, kaip pirmiausia paskutinį kartą vykstame į Barį, po to į Trani ir grįžtame ruoštis kelionei namo. Pasiekti Bario centrą sekmadienį galima tik labai anksti ryte arba apie pusę pirmos per pietus. Mes rinkomės pastarąjį variantą, nes norėjosi, kiek ilgiau pailsėti. Išnarstėme senamiestį ir aplankėme objektus, kuriuos buvome praleidę pirmąją išvykos dieną (Porto Vecchio – senasis uostas, Bari Vecchia – senamiestis, Borgo Murattiano – verslo ir komercijos centras, Pinacoteca Provinciale – provincijos tipo meno galerija, Petruzzelli teatras – tai vienas svarbiausių miesto simbolių ir ketvirtas pagal dydį teatras visoje Italijoje, pasižymintis puošniu interjeru).

sdr
Teatras

Kelionė į Trani miestą kainavo 3.2€ iš centrinės Bario stoties. Tranis, kažkada buvo svarbiausias uostas visoje Adrijos jūroje. Miestas buvo provincijos sostinė iki Napoleono laikų ir tai ką paliko čia gyvenantys žmonės tikrai verta pamatyti. Dažniausiai ant visų lankstinukų piešiama – Basilica Cattedrale di San Nicola Pellegrino. Įstabaus grožio pastatas, ne vien dėl architektūros, kiek dėlto, kad visai ant jūros kranto įsikūręs, kaip koks Rodo Kolosas matomas daug mylių nuo kranto. Tranis, kaip dauguma Italijos miestelių – baltas miestas. Čia net ir mažai saulės spindulių dovanojusioje dienoje miestas atrodo švyti ir laukia svečių.

hdr
Trani miestelis

Mūsų apsilankymo metu (gal dėl žiemos sezono ar siestos) kačių pamatėme daugiau nei žmonių. Pastarosios priešingai nei lietuviškos labiau norėjo pažaisti, nei iškaulyti kasnelį maisto. Kas juokingiausia, kad sekmadieniui jos maitinosi „Garfildo“ stiliumi – lazanija.

5

Trani mieste nukeliavome iki abiejų švyturių (žalio ir raudonojo). Keliaujant link žaliojo patyrėme įdomią atrakciją – delfinų šokį. Pastarieji praplaukė net į įlankėlę, tarp dviejų švyturių ir kaustė fotografų dėmesį (deja mums pagauti smarkuolius iškilusius iš vandens profesionaliai nepavyko).

hdr

Apžiūrėjome dar kelis žymiausius Trani objektus (Trani Castle – pilis, lyg iš „Sostų karų“ serialo, Villa parco comunale – bangos, palmės ir pro jų viršūnes byrančių pastatų sienos (labai įdomi kombinacija)).

hdr
Trani pakrantė

Grįžus namo į Santo Spirito, aptarėme per kelias dienas patirtus įspūdžius ir supratome, kad Italijos nepažįstame. Milanas – madų sostinė paliko vienokį įspūdį, Roma – dūstantį nuo turistų ir fotoaparato blyksčių kitokį, savo ruožtu „bato kulniukas“ (taip kartais vadinamas Apulijos regionas) visai kitokį. Tikrai tikime, kad salos (Sicilija ir Sardinija) yra dar daugiau atspalvių (ne pilkų) turintys regionai. Todėl negalima apie Italiją, kaip valstybę kalbėti vienareikšmiškai. Ji daugialypė, tačiau kad ir kur benuvažiuosite ji jus nustebins. Nustebins temperamentu, gamtos ir žmogaus kūriniais ar tiesiog baziliku, kurio kvapas kaskart priverčia išgyventi maloniausius fragmentus iš kelionių.

Pabaigai norėčiau kiek pasisavinti šūkį, kurį galite sutikti Lietuvos suvenyrų parduotuvėse (užrašyta netaisyklinga Lietuvių kalba) ir pakeisti vieną žodį – „svarbiausia kažkur keliauti“. Kiekvienoje kelionėje surasite savo Italiją, tik pažadinkite smalsumo ir pažinimo džiaugsmą, kuris bėgant metams nuvertėja. Kelionėse patirtų įspūdžių niekas iš jūsų nepavogs, nereikės jų drausti ir saugoti, kad nesusibraižytų. Jie išugdys vertybes, kurios sukurs asmeninę saulę, neleidžiančią augti negatyvumo daigams.

Įspūdžiai iš Romos, Milano ir Aostos >>

 

 

Reklama

Komentarų: 1

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s