Kokių „pramogų“ kelionėse protingiau atsisakyti ir kokia tikroji jų kaina

6044031426_92d16c7864_b.jpg

Teoriškai žmogus – protingiausia gyvybės forma (atmeskime kuriam laikui ateivius). Tačiau žmonės lavindami protą informacinių technologijų, medicinos, teisės srityse, kažkaip sugeba išsitiesinti tas smegenų raukšleles, kurios atsakingos už suvokimą. Suvokimą savo padėties, gamtos ir gyvūnijos atžvilgiu.  Tėvai atidirbę darbo dienas kontorose vedasi savo vaikus į cirką ir ploja „katučių“ su lig kiekvienu botago pliaukštelėjimu, kurio pasėkmė – dviračiu važiuojanti beždžionėlė, paveikslus paišantis drambliukas. Atostogų metu, ypač egzotiniuose kraštuose šeimos bando pasidaryti asmenukę su grandinėmis pririštais tigrais ar vakarą praleisti žiūrėdami delfinų pasirodymus, kur jie iš kiek raustelėjusio vandens išplaukia į didžiąją sceną.

Žmonija susinaikins dėl savo ydų, tačiau gamtą suniokos, tik dėl pramogos. Ar tokią gyvybės formą vis dar galima laikyti protingiausia? Nukritus iš nuovargio vežimą tempiančiam arkliui, visi nepatenkinti lipa lauk iš vežimo ir peržengią jo galvą keliauja pėsčiomis likusius tris metrus iki mėsainių užeigos yra laikomi pavyzdinga rase? (kurią, jei vis dėlto atskristų, turėtų klonuoti žalieji žmogeliukai?). Cirko numerius mes ir taip matome, kas keturis metus, o gyvūnai tegul mėgaujasi laisve – gyvenimu kuris jiems priklauso.

Šiame straipsnyje faktais parodysime, kokia yra tikroji kelionėse patiriamų įspūdžių kaina. 18 dolerių jums ir keturi kirčiai drambliui, kad per vėlai nusilenkė tokiai intelektualiai auditorijai.

Indija ir Amber fortas – Sizifo kelias

Indija viena spalvingiausių valstybių, o Amber fortas yra viena iš daugybės lankytinų vietų netoli Džaipūro (Jeipur). Tačiau į patį fortą (esantį ant stataus kalno), galima patekti keliaujant drambliais. Pagal miesto įstatymus dramblys turėtų nešti žmones iki keturių kartų per dieną, tačiau čia situacija tokia pati, kaip su viršvalandžių apmokėjimu mažose įmonėse (taip teoriškai turėtų būti). Taigi drambliai maža to, kad kelis kartus viršija limitą, dar anksti ryte iki kalno turi bent 10km atkulniuoti pėsčiomis, o vakare pareiti namo. „Vadeliotojas“  nuolat smailiu pagaliu baksnoja drambliui į galvą, taip jį spartindamas ir sunkindamas ir taip košmaru virtusias dienas. Sakot dramblys savaitgaliais pailsi? Tada būna dar blogiau, nes žmonių skaičius išauga, o jei vėlai vakare, dar sugalvoja koks užsienietis iškelti vestuves, tai dramblys tampa būtinu šventės atributu.

Tokia atrakcija kelionių agentūrose yra reklamuojama, kaip „būtina pamatyti“. Tačiau ar tikrai? Žmonės alindami gyvulį numeta jam bananą ar riešutų, taip atsidėkodami už atliktą darbą ir bandydami išpirkti nesuvokiamas nuodėmes. Pagalvokite bent penkias minutes apie tokio dramblio dienotvarkę, gyvenimo perspektyvas ir tą numestą bananą. Pasakysit dramblys nemąsto ir to nesuvokia? Čia ne dramblys nesuvokia…

 

Tailandas ir „Phajaan“ metodas

Tailandas – šypsenų šalis. Taip anksčiau buvo rašoma įvairiose kelionių agentūrų brošiūrose. Taip buvo tol, kol nepradėjo plūsti vakariečiai. Atsiradus dideliems turistų srautams, reikėjo patenkinti jų poreikius. Čia vėl buvo „įdarbinti“ drambliai, tačiau jiems prisijaukinti imtas naudoti „Phajaan“ metodas. Galbūt tajai prisižiūrėjo filmų apie karo belaisvius iš kurių bandoma iškvosti informaciją, tačiau pritaikyti praktiškai reikėjo labai didelio amoralumo. Pasakoti visas metodo detales tolygu skaityti „Pjūklo n“ scenarijų, tačiau esmė tokia, kad dramblys būdamas labai mažas atskiriamas nuo motinos ir uždaromas į ankštą tamsią patalpą (kartais pririšamas prie dviejų medžių). Pastoviai badomas, mušamas, verčiamas badauti ir nemiegoti, kad būtų palaužiama jo valia ir taptų paklusnus (laisvėje gyvenančio dramblio tikrai nepriversi paklusti žmogaus valiai). Kai procedūra baigta, kiekvienas dramblio vadeliotojas „mahutas“ su savimi nešiojasi metalinį kablį, kurį panaudoja ne visada, tačiau vėlgi didžiausia baimė yra laukimas, kad kablys gali būti panaudotas. Dramblys vienas protingiausių gyvūnų žemėje, todėl puikiai suvokia savo nepaklusnumo baigtį.

Asmenukė su Šerchanu (Tailandas)

Mauglis visomis išgalėmis stengėsi kovoti su Šerchanu, tačiau tikrai nebūtų linkėjęs tokios lemties tigrui. Socialiniuose tinkluose ir šeimos albumuose žmonės pradeda dalintis nuotraukomis, kuriose jie sėdi šalia grandinėmis kaustyto ir vaikystę praradusio tigro. Tigras mušamas lazdomis, kad šieptų nasrus ir gautųsi įspūdingesnis kadras. Kurioje vietoje čia galima įžvelgti tokios nuotraukos naudą? Žmonės taip stengiasi pasirodyti bebaimiai? Drąsą galite įrodyti užsidėję Lietuvos ryto krepšinio klubo atributiką ir skanduodami šūkius pereiti Kauno laisvės alėja, tačiau nevaidinti džiunglių valdovo šalia nukankinto karaliaus.

Didžioji tigrų kančia atskleista įvairiuose tyrimuose visame Tailande ir daugelyje kitų Azijos valstybių. Jie kaip ir drambliai, būdami dar visai maži atskiriami nuo motinos, verčiami badauti siekiant palaužti jų psichologiją. Nuolatinės grandinės, ankšti narvai, begalinis šurmulys, cholesteroliu dvelkiantis vakarietis vis besitrinantis su plastikine lazda paverčia tigro gyvenimą pragaru. Panaikinamas jo individualumas, netenkinami poreikiai, kol galiausiai tik senatvėje (jei pavyksta išgyventi) jis nugabenamas į pensioną, kuriame baigia savo gyvenimą, taip nei karto nepatyręs tikrosios buvimo tigru laimės.

Skudurinė Onutė Džakartoje (Indonezija)

Kas sieja Venecijos karnavalą, Indonezijos turizmą ir visišką žmogiškumo praradimą? Atsakymas – beždžionėlės, kurių visas gyvenimas priklauso nuo ant kaklo parištos virvės ilgio. Vietoj bananų medžio – paspirtukas. Vietoj ramybę suteikiančių gentainių – žiaurūs Indonezijos „sąvadautojai“ ir dar tos kaukės, drabužiai, aksesuarai. Beždžionės nėra drambliai, todėl jos labai dažnai neatlaiko tokio darbo krūvio ir paprasčiausiai miršta. Nuo galvos nuplėšiama kaukė, nurengiami rūbai ir atsikratoma kūnu. Kažkur girdėta? Keista tai, kad pavėluotos bet žmonėms kompensacijos yra mokamos, o kada sumokėsime jas gamtai? (kai jos nebeliks, o visos lėšos bus skirtos muziejams išlaikyti su eksponatais iš prarastosios kartos?)

Jūs galvojate, kad mesteldami pinigėlių į ant asfalto padėtą „aukų nosinaitę“ padėsite beždžionėlei? Kad dėl tų pinigėlių ja geriau pasirūpins, savaitgaliais išleis pas šeimos narius (šalia kitos nosinaitės?). Taip yra skatinama tokia veikla. Bet kuris dešimtokas puikiai suvokia, kad didėjant paklausai didės ir pasiūla. Azija (tam tikros šalys) yra labai vargingos, todėl uždarbis iš turistų kartais jų vienintelis pragyvenimo šaltinis, todėl jie padarys bet ką (suluošins, numarins) kiek reikės gyvūnų, kad užsidirbtų. Neskatinkime tokios veiklos ir kalbėkime apie tai su vaikais, kad jie suvoktų, ne tik kuo skiriasi burokas nuo bulvės, tačiau, kad gyvūnas yra ne pramoga, o mūsų planetos bendranuomis.

Kathy (Fliperis) – delfinas, kuris nusižudė

Kai nusižudo narkotikų, svaigalų persisotinusi kino ar muzikos įžymybė, tai laikoma tragedija. Spauda rašo apie per didelius krūvius, silpną valią, neįvertinimą užgriuvusios šlovės. Tačiau, kai tai padaro gyvūnas, žmogus praranda identitetą ir susimąsto kas jis yra. Kodėl jo veikla privertė gyvūną pasielgi sau nebūdingai (per daug intelektualiai, kaip gyvūnui?).

Problema slypi netik turizmo versle, kino pramonėje, bet ir švietime. Vaikams kuriami filmai su gyvūnais, kurie gyvena šalia žmonių. Pirmiausia, tai noriu pataisyti šį sakinį: ne gyvūnai gyvena šalia žmonių, o žmonės šalia gyvūnų. Taigi vaikams filmų dėka susiformuoja mąstymas, kad mes su gyvūnijos pasauliu esame viena šeima ir visada turime būti šalia. Vaikai nori žirafos, nes ją matė „Madagaskare“, nori laikyti žuvelę ankštame akvariume, nes per kiekvieną tėvų barnį turėdavo eiti žiūrėti „Žuviuką Nemo“. Todėl ir klesti zoologijos sodai (nekalbu apie tuos, kurie skirti ne pramogai, o rūšių išsaugojimui ir sužeistųjų gydymui). Keliaudami po svečias šalis šeimomis, turistai neretai aplanko ir įvairius pasirodymus, kuriuose pagrindinį vaidmenį atlieka animacinių filmukų personažai.

Gyvūnai turi gyventi su savo namiškiais, o ne Niujorke džiuginti turistus. Grįžtant prie Kathy su kuria dirbo jos dresuotojas, ji pasižiūrėjo jam į akis. Žvilgsnis nebuvo labai ilgas, tačiau toks išraiškingas ir veriantis širdį, kad pasakodamas savo istoriją dresuotojas per kelias sekundes sugebėjo pajusti padėką, atgailą ir nesugebėjimą būti tokiame pasaulyje. Delfinas pažvelgęs į vyriškį paniro į vandenį ir nustojo kvėpuoti.

Pasaulis nėra žiaurus, žiaurūs žmonės. Kai jie nukankina gyvūną, tai amoralu. Tačiau, kai jie priverčia patį gyvūną pasitraukti iš gyvenimo – tai belieka prisiminti visiems puikiai žinomo žmogaus mintis: Technikos srityje mes jau tapome antžmogiais, o moralės – dar netapome žmonėmis.

Šiame straipsnyje pateikiami, tik keli pavyzdžiai apie gyvūnų išnaudojimą turistiniais tikslais, tačiau to pilnai pakanka straipsnio minčiai išreikšti. Žmogus visada gali rinktis ir priimti sprendimus, tai kodėl renkamės tuos, kurie skatina žmonių žiaurumą gyvūnų atžvilgiu? Keliaukime į kalnus, daugiau judėkime patys. Užsimerkę išgirskime natūralią gamtą, o ne už kelis dolerius žvelkime gyvūnų mimikomis perteiktus dresuotojo žodžius. Atrodo ant balto popieriaus lapo parašyti, tik keli žodžiai: „keliaukime atsakingai“. Tačiau į juos sutelpa viskas, ką žmogus (jei laiko save protingiausia gyvybės forma) turi žinoti, kad tokiu ir išliktų.

Straipsnio tikslas gražinti suvokimą, bent vienam žmogui perskaičiusiam straipsnį. Suvokimą apie tai kokiais žmonėmis tapome, ir kokiais galėtume būti. Sakote vienas žmogus iš šimto tik menkavertė statistika, kuris nieko nepakeis? Yra tokia istorija apie mažą mergaitę, kuri stovėdami prie jūros labai atsargiai su pagaliukais įmesdavo į krantą išplautas medūzas. Prie jos priėjo vyras ir paklausė mergaitės: Kodėl tu taip elgiesi, juk medūzų tūkstančiai – neišgelbėsi jų visų. Mergaitė atsisuko į vyriškį ir tarė: Visų neišgelbėsiu, bet tą kurią išgelbėsiu, jai tai bus visas gyvenimas.

Išsipildžiusi svajonė nemiršta – ji tampa prisiminimu ir išgyvenimų laikotarpiu, kuris sukūrė stebuklą. Buvo pamatas tam, kas praturtino mus, kaip asmenybes. Kolekcionuokime tokias svajones, keliaukime ir netapkime geresniais tik dėl to, kad sumenkinome kitus: dviejų, keturių ar net šimto kojų atstovus.

Daugiau išnaudojamų gyvūnų turizmo tikslais vaizdo įrašų:

 

Kodėl verta keliauti? Priklausomybė, kurios gydyti nereikia >>

Kaip keliauti savarankiškai? Namų darbai, kuriuos būtina padaryti! >>

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s