Kodėl kalnai yra geriau už jūrą ir smėlio paplūdimius

Jūra apsvaigina savo didybe, kalnai – priverčia ją atrasti savyje.

Keliaudami po svečias šalis pasižadėjome sau niekada nesugrįžti į tą pačią vietą kelis kartus. Priežastis labai paprasta, nes pasaulis pilnas įdomių gamtos ir žmogaus statinių, o gyvenimas labai ribotas, tačiau pažadą sulaužėme Tatruose. Sulaužėme sunkinančiomis aplinkybėmis – planuotai, sistemingai ir puikiai suvokiant kuo tai gali pasibaigti. Turėdami imunitetą monotoniškumui, pervertinom savo galimybes ir per visą kelionės autobusu Iš Vilniaus į Zakopanę laikotarpį į galvą nešovė mintis, jog elgiamės ne pagal namuose ant sienos kabančias keliautojo taisykles.

Kalnai mums metė pirštinę, o mes ją pakėlėme.

cof

Vos atvykus į miestelį, kuris per metus laiko nepasikeitė, nukulniavome iki savo apartamentų ir vakarą praleidome balkone, žvelgdami kaip saulės spinduliai pasislepia kalnų viršūnėse. Žvelgėme į juos, kaip du bokso ringo kovotojai žvelgia vienas į kitą prieš kovą: klastingai, per saugų atstumą, gal kiek provokuojančiai.

Ankstų rytą užsimetę ant pečių, pilnas šiltesnių rūbų ir maisto kuprines patraukėme link vieno iš Tatrų nacionalinio parko įėjimų ir sumokėję kiek daugiau nei du eurus už simbolinį bilietą (dviem žmonėms) patekome į savąjį „El Camino“. Kodėl ši diena tokia svarbi? Nes praeitais metais mes šios ,,Giewont“ viršukalnės neįveikėme (nors buvo likę apie valanda kelio). Neįveikėme dėl maisto, drabužių trūkumo ir dalinai dėl prastų oro sąlygų. Čia ne Kilimandžaras, tačiau vienaip ar kitaip nuolatinė liūtis ir uolomis žliaugiantis vanduo, stiprūs vėjo gūsiai, tikrai nepadeda kopti į kalnus.

Kalnai turi „aprangos kodą“ – būtina jo paisyti, kad sugebėtum prie jų prieiti.

Keliaujant stačiais akmenuotais šlaitais persimesdavome keliais žodžiais apie tobulą keliautojo dalią. Kas yra geriau: mėgautis jūros ošimu ir saulėtais paplūdimiais, tyrinėti didmiesčių architektūrą ar pasileisti kalnais į slėnius? Vienareikšmiškai atsakyti sunku, tačiau grįžtant prie karinės tematikos, mūšyje patirtos pergalės skonis saldesnis tada, kai nugali sau lygiavertišką ar net pranašesnį varžovą, o ne tada, kai priešas pasiduoda nesukūręs net intrigos. Nesakau, kad jūra silpna, ji baugina savo platybe, tačiau tai veikia labiau raminančiai. Tokioje ramumoje galiu ištverti dieną, daugiausiai dvi. Tada pradeda kažko trūkti. Sakysit reikia nardyti kartu su rykliais, ar plaukti Somalio pakrantėmis? Adrenalino atsirastų, tačiau būti po vandeniu primena vaikystės traumas, o dėl Somalio, tai pasižiūrėjus bent vieną „Karibų piratai“ filmo dalį, noras pradingsta nesukeldamas motyvuojančio adrenalino.

hdr

Pakeliui į Giewont viršukalnę

Nepastebimai po dviejų valandų kopimo pasiekiame tą etapą, kai vietovė tampa atviresnė. Pastebime šalia stūgstančius kalnus, mažus slėnius ir saulė prieš tai besislėpusi medžių viršūnėse, dabar plieskia visu pajėgumu į mūsų veidus.

Akimirkai stabtelim ir pro akis, tarsi koks akmens riedulys nudarda kalnų ožys. Atrodytų kiekvienas šuolis mirtinas, tačiau kalnų gyventojas vikriai sutrepsi ir nekreipdamas dėmesio į mūsų kiek nustebusius veidus pasileidžia savo keliais. Nuostabu išvysti tikrąją gamtą, o ne tą už vertikalių metalinių strypų.

hdr

Kalnų viršūnėse pasimato sniegas (Birželio pradžia). Nors mes jo tikrai nepasiilgome, tačiau šiuo metų laiku atrodo kiek egzotiškai. Apsirengiame kiek šilčiau, po pusantros valandos kopimo gana paprasta atkarpa, stabtelim  paskutinėje poilsio stotelėje, o čia vėsu. Čia baigėsi kelionė praeitais metais, todėl lūkuriuojam kiek ilgiau, kol prasisklaidys atplaukę debesys ir pasimatys kalno viršukalnė su kryžiumi – kelionės tikslas.

Kelias į viršų tik vienas, jokių improvizacijų. Vorele su vienuolėmis, patyrusiais kalnų vaikščiotojais (kas akivaizdžiai atsispindi blauzdų raumenyse) pamatome savo kelionės tikslą. Atrodo visai čia pat – ranka pasiekiama metalinė konstrukcija, tačiau kalnas labai status, todėl reikia čiupti į akmenį įkaltas grandines ir pajusti kiek bereikalingo svorio priaugai.

cof

Abiem rankom laikydamasis grandinės, o kojomis įsispyręs į akmenis akimirkai atsigręžiu į Slovakijos pusę. Debesys jau nuslinkę ir atsivėrusi panorama man padeda apsispręsti, kas yra maloniausia keliaujant. Gebėjimas pamatyti gamtos grožį ir didybę – įvertinti savo galimybes. Atsiranda suvokimas, kokie laimingi esame ir kaip tolstame nuo laimės įkalindami save popierinių dėžučių miestuose. Viską supaprastinam iki trijų raidžių: asmeniniu požiūriu liūdim dėl NPD, valstybiniu dėl BVP, kol galiausiai dejones baigiame užrašydami RIP. Gyvenimas – ne trys raidės, o gyvenimo nuotykis ne Alanija su viskas įskaičiuota. Visai nesvarbu ar tai bus kalnai, jūra, ar Viktorijos laikų šedevrai. Svarbiausia pojūtis, kuris atsiranda sunaikinus rutinos apraiškas ir pažadinus pažinimo džiaugsmą.

hdr

Tikslas pasiektas – Giewont viršukalnė

Paskutiniuose dešimt metrų braunamės pro į dangų iškeltų „lazdelių“ jūrą, kol abiem rankomis įsikimbame į metalinę konstrukciją (apkabinėtą kryželiais, nacionalinėmis valstybių vėliavomis). Pasiekėme kelionės aukščiausią tašką ir kaip atsaką sviedžiame kalnams pirštinę atgal.

cof

Grįžtant atgal

Kitą dieną pila kaip iš kibiro. Kalnus regis pernelyg užrūstinom ir nuo jų pusės plaukiantys juodi debesys neleidžia net be skėčio nubėgti iki parduotuvės ar kavinės. Tačiau pasidėję žemėlapį ant lovos kurpiam naują kelionės maršrutą. Labai knieti pamatyti daugiau ežerų kalnuose (praeitais metais matėme, tik Morskie Oko). Todėl pieštuko smaigaliu vedame punktyru ant žemėlapio pažymėtą maršrutą, kurio mėlyna spalva reiškia – sekmadieninio pasivaikščiojimo lygio kelionę. Jeigu žemėlapis tikslus, tai gautųsi apie 25km kelio (pirmyn – atgal).

Vakarop lietus aprimsta ir einame kiek pramankštinti kojų. Vis žvalgomės į kalnų pusę ir viliamės, kad rytoj oras leis įvykdyti savo misiją.

Kas labiausiai patinka kalnuose ir kodėl jie taip traukia? Harmonija. Pusiausvyra, tarp visiškos ramybės ir baimės nuslysti, pradingti. Visos kelionės metu gali mėgautis kraštutiniais pojūčiais ir net visiškai fiziškai išsekus, dvasine prasme pasisemti jėgų. Kita vertus kalnuose žmonės yra malonesni. Bent jau kur buvome mes (Portugalija, Ispanija, Italija, Slovakija ar ta pati Lenkija) čia visi vieni su kitais sveikinasi, retkarčiais persimeta keliais žodžiais apie orą ar gresiančius pavojus. Einant paplūdimiu dar nei karto su mumis niekas nesisveikino ir nelinkėjo surasti daug rožinių kriauklių. Gal ne tais paplūdimiais vaikščiojom, bet mano nuomone, čia susirenka kitas kontingentas.

sdr

Pakeliui į Dolina Gasienicowa slėnį

Ankstyvas rytas ir pasileidžiame pėsčiomis iki Kuznice miestelio, šalia Zakopanės (iki jo važiuoja labai pigus maršrutinis taksi). Tačiau norisi padaryti apšilimą prieš kelionę. Nusiperkame tuos pačius bilietus už patekimą į Nacionalinio parko zoną ir patenkame tarsi į Imolos trasą. Spartus žingsnis leidžia atsiplėšti nuo keliautojų su vaikais (visgi mėlyna trasos spalva). Po pusantros valandos pamatome kažką naujo – mediniai nameliai slėnyje. Asmeniškai aš dievinu istorinius serialus, todėl fantazija nejučiomis nupiešia Ragnarą Lodbroką išeinantį iš trobelės, nes stilistika labai panaši iš matytų seriale. Akimirkai stabtelim ir palikę žalumą pusvalandį šokinėjame, kaip varlytės didžiulių akmenų paviršiais, kol galiausiai prieš akis pasirodo lygus vandens paviršius.

cof

 

Kalnų ežerėlis, chameleoniškas ir labai šaltas. Matosi daug sniego liežuvių, palengva tirpstančių ir sutenkančių į jį.

hdr

Apeiname vandens telkinį iš kitos pusės, kur žmonių beveik nėra. Susirandame kalno atbrailą, kuri puikiai tiks pietų stalui. Užkandžiaujame nepratardami nei žodžio, tik vis žvelgdami į užburiantį vandenį, kalnus, kurių viršūnės tai pasimato, tai dingta debesyse. Pasigirsta sraigtasparnio skleidžiamas garsas. Pastarasis praskrenda visai pro mus pasėdamas kruopelytę nejaukių minčių. Pamatyti kalnuose raudoną sraigtasparnį, reiškia kad kažkam nutiko nelaimė. Pastarasis kelis ratus sukęs apie didžiausio kalno viršūnę nuleido tris gelbėtojus, tačiau pakilęs didelis vėjas jį privertė juos palikti grįžti atgal į slėnį (še tau ir mėlyna trasa, nors tiesa sakant būtent ties to kalno ketera, trasa turėtų peraugti į juodą) – kuo spalva tamsesnė, tuo maršrutas sudėtingesnis.

Kodėl kalnai yra geriau už jūrą ir smėlio paplūdimius? Nes jie išvysto priklausomybę, sukuria magišką traukos lauką. Skatina atradimo džiaugsmą ir kas svarbiausia, kad užkopdami į kalnus, mes įveikiam ne juos, o patys save. Perlipam tam tikrus barjerus, išeinam iš komforto zonos  ir galiausiai būnam apdovanoti moralinės pergalės vaisiais. Asmeniškai man labai patinka Nelsono Mandelos posakis: Užkopus į didžiulį kalną, atrandi dar daugiau kalnų, į kuriuos galėtum įkopti. Atsiranda mano minėta priklausomybė – sveikas, pozityvus ir gyvenimą labai nuspalvinantis įprotis.

Paplūdimiai yra fantastiški ir nieko prieš juos neturiu, o jei dar nuošalūs. Turistų neaplankyti ir vietinių pamiršti. Tačiau esminis skirtumas tas, kad paplūdimyje tu pailsi, o kalnuose įgauni jėgų. Būtų nuostabu suderinti abu šiuos komponentus, tačiau jei reikėtų pasirinkti – mano atsakymas turbūt aiškus.

cof

Leidžiamės nuo kalno kitu maršrutu, tačiau pareikalaujančiu paskutinių jėgų ir didelio atidumo, nes akmenys gana slidūs ir smaili. Po 25km tokio pasivaikščiojimo eiti lygiu asfaltuotu paviršiumi darosi gana keista.

cof

Keliaujame žemyn

Dar porą dienų praleidžiame gamtos apsuptyje ir patraukiame iki Varšuvos ir galiausiai iki Vilniaus. Nerimą prieš kelionę kėlė kelio darbai, kurie sudarė dideles spūstis ir vėlavimus. Todėl prieš planuodami kelionę būtinai tai įvertinkite. Mums pasisekė ir spėjome visur laiku.

hdr

Atsiverianti panorama nuo Gabalowkos kalno

Gyvenant mieste ir retsykiais žvilgterint į televizoriaus ekraną per pažinimo laidas, prisiminimai grįžta. Nebegirdi televizoriaus, tiesiog žvelgdamas į kalnų vaizdus girdi kvietimą grįžti. Galbūt pasiekėm jau tokią stadiją, kai nėra kelio atgal, tik beatodairiška kova su savo galimybių ribomis.

O mes ir grįšim, nes dar nepakankamai pirštinių išmėtėm.

Krokuva, Zakopanė – pasivaikščiojimai debesyse ir žingsnis Slovakijos link (I dalis) >>

Krokuva, Zakopanė – pasivaikščiojimai debesyse ir žingsnis Slovakijos link (II dalis) >>

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s