Malta, Gozo ir Komino – salos, kur sustoja laikas, lepina saulė ir kvapą gniaužia istoriniai objektai

 

Malta – sala be elgetų, muziejus po atviru dangumi, rojus telpantis trijuose šimtuose kvadratinių kilometrų. Tokius epitetus perskaičiau gerdamas kavą ankstų Birželio 29d rytą. Viską norėjosi patirti patiems, tačiau už lango kylanti audra (didžiausia Vilniuje per 20 metų) gąsdino dėl atidedamo skrydžio.

Lietuviškas oras rodė savo bjauriausią pusę ir tikrai galima buvo nutapyti „Toledo peizažo“ reprodukciją. Tačiau tai neišgąsdino mūsų plieninio paukščio ir paskutinį kartą atsispyrus nuo rekonstrukcijai uždaromo Vilniaus oro uosto pakilimo tako, pakilome aukščiau niūrių debesų.

Trys su puse valandos ir mes jau leidžiamės Maltos tarptautiniame oro uoste. Pats oro uostas nedidelis, viskas aiškiai išdėstyta. Iš karto nuskubame prie autobuso bilietus pardavinėjančio vyriškio ir įsigyjame savaitinį bilietą (plastikinė kortelė, kurią nuskanuojame autobuse, kiekvieną kartą įlipus ir kainuoja 21€).

cof

Tikrai patariu įsigyti ją, jei Maltoje (ji galioja ir Gozo saloje) svečiuositės ilgesnį laiką. Vienkartinis bilietėlis – 2€. Matematika paprasta, jei kasdien važiuotumėte bent į vieną objektą, tai išleistumėt 28€ – perkant pavienius bilietėlius ( 7 kelionės į priekį ir labai tikėtina 7 atgal). Perkant bilietą gaunamas ir nedidelis žemėlapis, kuriame nurodyta maršrutų schema (patarčiau pasiimti tokius du egzempliorius, nes mums ketvirtą kelionės dieną ties Valetos vieta atsivėrė didelė bedugnė).

Kaip gera, kad Maltoje (buvusi Jungtinės Karalystės kolonija) anglų kalba yra valstybinė, todėl per visą viešnagės laiką susikalbėti nebuvo jokių problemų su visais, kas norėjo mus išklausyti.

Taigi Maltos dangų pirmą kartą gyvai pamatėme apie 7 valandą vakaro (Maltoje yra kita laiko juosta ir gerai einantis laikrodis rodo viena valanda mažiau, nei Lietuvoje). Ši salų grupė neturi mėlyno dangaus (spalva panašesnė į saulėje persideginusių žibučių žiedlapius). Per savaitę laiko praleisto salose (Maltos valstybei priklauso Maltos, Gozo, Komino, salos ir  Filfla, kuri Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo kaip bombonešių lėktuvų treniruočių vieta, Cominotto ir Šv. Pauliaus sala) nebuvo nei vienos dienos, kada matėm debesų, ką jau kalbėti apie lietų.

Gaila, kad pavėlavome į Maltą, dėl dviejų priežasčių: supykusios moterų dvasios sudaužė įstabų žydrąjį langą (langas dužo kovo 8d.) ir atsinaujino autobusai (senieji buvo tapę salos vizite kortele ir buvo didelė egzotika jais pasivažinėti). Dabar įsėdome į modernų, labai gerai atvėsinantį autobusą (kad ir kaip juokingai atrodytų, tačiau kai lauke +44 laipsniai, važiuoti autobusu buvo tikra atgaiva). Vienu ar dviemis skaitmenimis žymimi maršrutai (pvz. 1, 2, 3) jungia Valetą su įvairiomis salos vietovėmis. Tuo tarpu trijų skaitmenų maršrutai susieja skirtingus taškus, tačiau netinka norintiems keliauti į sostinę. X – raide pažymėti autobusai yra greitieji (stoja mažiau stotelių). Vienintelis autobusų minusas – punktualumas. Punktualumo būti ir negali, nes vairuotojas stoja ne visose stotelėse (jei norite, kad autobusas sustotų, reikia jį stabdyti, kaip taxi automobilį, o jei esate viduje – paspausti atitinkamą mygtuką). Tai grįžtant prie punktualumo, nesijaudinkite jei 10-15min autobusas neatvažiuoja. Man labiausiai patiko frazė, ištarta vairuotojo, kai bandėme iš sostinės pasiekti paplūdimį. Vairuotojas naujų „klientų“ nebepriėmė, nes buvo pilnas ir tepasakė: šiandien važiuos kitas autobusas. Nėra ko norėti – sezono įkarštis. Patarimas keliausiantiems: į autobusą įlipkite pirmoje stotelėje (jei esate pakankamai netoli jos), nes jei lipsite antroje ar trečioje, autobusas gali persipildyti ir paprasčiausiai nesustos. Beje, kai lauksite autobuso, tai būt gerai kad dėmesį koncentruotumėte į dešinę pusę (eismas kairiąja kelio puse, kaip ir Jungtinėje Karalystėje).

Nakvynę Maltoje susiradome „Airbnb“> dėka ir tikrai nenusivylėme. Mus priėmė Maltos nacionalinio orkestro vadovė Maria ir Tedis. Ne ne, čia ne tas pats, kur Ponas Bynas turėjo. Čia „dalinai“ gyvas. Dalinai sakau, nes tikrai liečiant jį – atrodė, kad žaislinis, o balsas, kaip sklinda iš tų Japoniškų ore apsiverčiančių šuniukų.

Gyvenome Mostos miestelyje – pačioje salos širdyje. Miestelis garsus dėl čia esančios Mosta Dome bažnyčios. Antrojo pasaulinio karo metais vienų mišių metu 200 kg sverianti bomba pramušė Mosta Dome bažnyčios kupolą ir įkrito vidun, bet įvyko stebuklas ir ji nesprogo ir nieko nesužeidė. Kadangi sala nedidelė, tai gana greitai galima pasiekti visus objektus, kad ir kur begyventumėte. Dauguma žmonių rekomenduoja apsistoti Slima, Sent Džulianso rajonuose, nes tai kurortiniai rajonai (nuo viešbučių stogų atsiveria puikus vaizdas, tiek į pakrantę, tiek į sostinę Valetą). Beje ten apsistoti yra pigiau, nei pačioje Valetoje. Mes to nedarėme, nes norėjome gyventi kuo toliau nuo vakarėlių, naktinio gyvenimo mėgėjų ir jau mano minėtų kurortinių vietų. Tačiau, čia kiekvienam pagal skonį, kas ko į salą važiuoja: ar gadinti kepenis, ar turtinti dvasią.

hdr

Dar pačią pirmą dieną spėjome aplankyti gelsvu kalkakmeniu išpuoštą Valetą. Malta pati religingiausia Europos sąjungos valstybė, todėl nenuostabu pačiose netikėčiausiose vietose gali rasti šventųjų paveikslėlių. Valeta pasirodė San Francisko stiliaus, kai tenka daug leistis laipteliais žemyn ir vėl kilti į viršų (prie didelio karščio tai daryti nėra lengva, todėl visada su savimi nešiokitės vandens). Vandens Maltoje nesiūlyčiau gerti iš krano (stipriai chloruotas), geriau nusipirkti parduotuvėlėse. Aišku pravartu retkarčiais vandenyje išsitirpinti kalio miltelių (prakaituojant jo labai stipriai netenkama). Tai pasireiškia nuovargiu, raumenų trūkčiojimu, lūpų sausėjimu ir pan.

hdr

Kartais renkantis apgyvendinimo vietą, būna parašyta (kondicinius už papildomą mokestį), tai nepagailėkite pinigų ir jį užsisakykite, nes naktį užmigti be jo, kaip virti kartu su morkomis aborigenų suruoštame puode ant laužo.

Iš įpročio po pirmos nakties keliauju atitraukti užuolaidų ir pasižiūrėti koks oras. Taip dariau du rytus, po to lioviausi, nes rezultatas tas pats – mirtis „širdininkams“ ir palaima karščio ištroškusiems.

Kitą dieną išdavę dvasios stiprinimo pažadus, patraukėme semtis D vitamino į Manikatos miestelyje esantį paplūdimį Golden Bay.

30.jpg

 

Kokios maisto kainos Maltoje? Tradiciškai prie turistinių objektų viskas brangiau (pavyzdžiui butelis vandens parduotuvėje mieste apie 0.4€ tuo tarpu prie jūros tas pats vanduo 1.6€. Maisto kainos kavinėje panašios kaip ir kitose valstybėse. Paprasti pietūs dviem žmonėms apie 18-25€ priklausomai kas ką valgo. Vienintelis kardinalus skirtumas su Lietuva, tai daržovių ir vaisių kainos. Jos kur kas didesnės, nei Lietuvoje. Paaiškinimas labai paprastas – Maltoje beveik niekas neauginama, viskas importuojama, todėl nenuostabu už kilogramą obuolių išvysti 2,5€ kainą.

Paplūdimiai gana švarūs, tik mažai pastatyta tualetų, persirengimo kabinų. Galima nuomotis skėčius su gultais arba tiestis savo rankšluosčius. „Golden Bay“ paplūdimys geltono smėlio ir jokių vandens batų nereikia, tiesiog turėkite omenyje, kad vanduo toks, kuriame dažnai verdami moliuskai (tiek karščio, tiek sūrumo prasme). Druska greit ant kūno nusėda plonu baltu sluoksniu, todėl kremo nuo saulės reikės daug didesnio kiekio, nei deginantis Lietuvos pajūryje. Kas dėl vandens temperatūros, tai vėlgi kiekvieno individualus pajautimas. Kas pratęs prie Palangos vandens, tai atrodys, kad kažkieno netoliese nelaiko pūslė, o kas pratęs prie Ispaniško, tai bus pats tas.

Kokie geriausi paplūdimiai Maltoje? Be abejo: Mellieha – pasiilgusiems smėlio, o ne akmenuotos pakrantės (čia yra ir pats populiariausias L-ghadira paplūdimys). Sliema – vakarėlių ir naktinių linksmybių meka. Qawra – ramesnio poilsio oazė, tačiau čia nėra paplūdimių ir daugelis deginasi tiesiog ant uolų. Buggiba – ieškantiems puikaus kainos ir kokybės santykio (šiame miestelyje radom sau labai patinkančią indišką kavinę). Marsaxlokk – miestelis garsėjanti spalvotomis valtelėmis, tačiau čia radome paplūdimį, kuris draugiškas turintiems augintinius ir žinoma žydroji lagūna Komino saloje.

Maltoje gulint paplūdimiuose tikrai galima pailsėti nuo vaikštančių parduotuvių – marokiečių. Niekas per daug nelenda prie tavęs ir nesiūlo įsigyti atrodo net ir nelogiškų dalykų (kai pavyzdžiui Sicilijoje prie pliko vokiečio pristojo prekeivis, su plaukų gumelėmis).

Išaušo antrasis nuostabus rytas ir mes jau pirmaisiais autobusais pasiekėm Cirkewwa miestelį. Iš čia galima keltis į Gozo ar Komino salas. Pačiame miestelyje rasite truputį povandeninės egzotikos – galima nerti prie nuskendusio laivo ar Mergelės Marijos statulos. Mėgstantiems riziką – povandeninės uolos esančios 38 m. gylyje.

Autobusas sustoja šalia pagrindinių keltų (keliančių į Gozą), o paėjus kiek tolėliau yra Co-Op firmos kioskelis, kuriame parduodami bilietai į Komino salą (bilieto kaina 10€ pirmyn – atgal). Laivelis kursuoja beveik kas valandą, todėl ilgai laukti nereikia ir mes jau tolstame nuo kranto. Žmonių gal apie keturiasdešimt nekantriai laukia to vaizdo, kuris iškyla visiems prieš akis, internete suvedus užklausą – ką pamatyti Maltoje. Be abejo, tai mėlynoji (žydroji) lagūna, kuri yra prie Komino salos krantų.

cof

Mus laivelis būtent ten pirmiausiai ir nuplukdo, nors yra galimybė plaukti iki Santa Marijos. Asmeniškai nerekomenduočiau iki Santa Marijos paplūdimio apskritai eiti, nes ten nieko ypatingo nerasite, išskyrus poilsiautojus su vaikais (žydrojoje lagūnoje su vaikais žmonių beveik nesimatė). Nuo lagūnos iki santa Maria paplūdimio galima nueiti pėsčiomis (apie 20min), arba važiuoti autobusiuku (2-3€ priklauso nuo sezono).

Salą apkeliavome beveik visą (jos plotas, tik 3,5 kvadratinio kilometro) ir apsistojome prie lagūnos, nors rasti vietos sekėsi gana sunkiai. Gultų ir skėčių kainos apie 5-15€ viskas priklauso nuo zonos kurioje norite gulėti, tačiau nors žmonių ne ką mažiau, nei balandžių Katedros aikštėje – patariu čia atvykti ir pamatyti tą jūros žydrumą.

444.jpg

Žydroji lagūna – vieta, kuriai nereikia „photoshop‘o“. Natūraliai įspūdinga, belieka tik turėti pakankamai gerą vaizduotę, kad panaikinti iš apžvalgos lauko visus žmones, jų skleidžiamą triukšmą ir tiesiog mėgautis. Pati sala yra paukščių rezervatas ir gamtos draustinis, kurioje nuolat gyvena, tik apie 8-10 žmonių. Ši salelė buvo įvertinta net ir filmų kūrėjų. Čia filmuoti tokie grandai, kaip „Helenė iš Trojos“, „Grafas Montekristas“, „Jūros nublokšti“ (Taip taip, šiuo paplūdimiu vaikščiojo pati Madona). Negana to čia filmavosi ir Angelina Jolie filme „Prie jūros“ (įdomus faktas, kad Bradas Pitas Matoje taip pat turi namą su nuosava observatorija).

Prie lagūnos yra priplaukę keletas kruizinių laivų, dešimtys valtelių su pramogų ištroškusiais jaunuoliais, kurie paleidę Lietuvoje prieš 4-5 metus populiarią muziką šokinėjo nuo ant valčių primontuotų tramplynų.  Viešų kavinių (plačiąją prasme) nėra, yra tik keletas kioskelių, kur galima įsigyti greito maisto, vaisių kokteilių. Tiesa yra vienas viešbutis kuriame galite apsistoti (salos šiaurinėje dalyje – keliaujant nuo žydrosios lagūnos iki Santa Marijos paplūdimio). Dėl įdomumo susivedžiau „booking.com“ svetainėje šio viešbučio adresą, tai rugsėjo mėnesiui yra galimybė užsisakyti kambarį trims naktims už 435€.

dav

Taip begulint šalia lagūnos ėmiau gailėtis, kad neturiu jokių meninių gabumų. Nutapyti tokį vaizdą leidžiantis saulei, arba anksti ryte būtų didelis malonumas. Gadinčiau vieną drobę po kitos, kol galiausiai suprasčiau, kad jūrą, galima nutapyti tik pačia jūra. Saulė išdžiovintų drobę, druska nukristų nuo paviršiaus ir viskas taptų tobula. Neįmanoma nuotraukomis perteikti pojūčio, galima tik apgauti akis – gamtos grožį reikia pajausti.

Trečioji diena priklausė Mdinai ir Rabatui. Mdina – istorinė Maltos sostinė į kurią galima patekti tik pro tris vartus. Jei esate prisiekę Game of Thrones (Sostų karai) serialo gerbėjai, neabejotinai atkreipsite dėmesį, jog Mdinos pagrindiniai vartai ir tiltas buvo filmuoti pirmajame serialo sezone.  Kadangi ant kalno įsikūręs miestelis buvo šalia mūsų apartamentų (apie 2.5km), tai jį pasiekėme pėsčiomis. Čia uždrausta važiuoti automobiliais (išskyrus ribotą kiekį vietinių mašinų). Lėtas gyvenimo tempas, ramybė ir istorinė dvasia pastoviai mus persekiojo klaidžiojant gatvelėmis. Vietomis miestelis priminė Maljorkoje esančią Valdemosą (tik pastarąją lankėme žiemą), todėl čia buvo žymiai karščiau ir daugiau turistų.

cof

hdr

Akimirkai prisėdome šalia gynybinės sienos, nuo kurios atsiveria nuostabi salos panorama. Nesinori garsiai kalbėti, kad nesujauktume šios atmosferos, kuri vienu metu atpalaiduoja ir savotiškai įpareigoja. Atsakomybė susieta su istorija, kurios nevalia menkinti. Skaitydamas miesto aprašymą sužinojau, kad arabiškai „Rabat“ – reiškia priemiestis (Mdina – miestas). Iš Mdinos galima nuvykti iki Dingli kalvų, tačiau mes pasirinkome ne tokią vėjuotą šiaurinę salos pakrantę. Iš Mdinos atsidūrėme Bugiboje. Kaip minėjau anksčiau, turistinėje zonoje, tačiau ji puikiai tiko pavalgyti, o dar kai pamačiau Indišką restoranėlį – negalėjome susilaikyti neužėję. Tradicinė Maltos virtuvė siejama su triušiena, jūros gėrybėmis, tačiau mūsų tokia pasiūla nedomina, tai pasirinkome daržovių troškinius (maniškis buvo tipinis Indiškas, žmonos kiek primenantis Itališką rizoto). Ragavome „naan“ – indiškos duonelės ir tikrai mėgavausi maistu. Parašyta „very hot“ ir gauni atitinkamai, ne taip, kaip Graikijoje, Ispanijoje ar toje pačioje Italijoje užsisakius aštriai – gauni vos juntamą Čili poskonį.

cof

Ketvirtoji diena priklausė Gozo salai. Anksti ryte autobusu nuvykome iki tos pačios Cirkeww‘os. Įsigijome 5€ kainuojantį kelto bilietą (pirmyn – atgal) ir ant denio stebėjome, kaip tolsta krantas. Kelto verčiami vandens purslai maišėsi su vandens žydryne. Kelionė labai trumpa, tačiau to užteko, kad prisimintume savo pirmąjį keltą (kėlėmės iš Madeiros į Porto Santo salą). Ta pati šiluma ir gaivus vėjelis, tas pats bendrumo jausmas ir norėjimas tyrinėti pasaulį. Laikas išgrynina vertybes ir pateikia atsakymus ką myli, o kuo tik žaviesi. Turiu omenyje, kad gyventi be suplanuotos kelionės į ateitį įmanoma, tačiau auksinė žuvelė gyvendama akvariume norų nepildo. Taip ir mes puikiai suvokiame, kad mūsų investicinis portfelis pastoviai turės registruoto bagažo lipduką.

Gozo sala, kaip teigiama daug žalesnė, tačiau išlipus uoste didesnio skirtumo nepastebėjome. Visai šalia durų sustojo autobusas, kuris nugabeno mus į sostinę Viktoriją (Rabatą). Iš sostinės geriausia keliauti po visą salą, nes iš uosto galimos tik kelios kryptys. Didelių tikslų apart sudužusio žydrojo lango neturėjome, todėl leidomės po sostinės gatveles ir buvom nustebinti veganiškų ledų pasirinkimu (porcija 2€). Daug kur bekeliaujant galima užkrimsti Pastizzi – Maltietiškas pyragėlis su rikotos sūriu arba imqaret – pyragėliai su datulių įdaru. Smaguriaudami nepastebėjome, kaip pasiekėme Citadelę.

cof

Tai gynybinis įtvirtinimas (savotiškas miestas mieste) pastatytas ant kalvos, todėl matomas nuo bet kurios Gozo salos vietos. Citadelėje yra senas kalėjimas, archeologijos ir gamtos muziejai. Mes apėjome ją visą (mokami yra tik konkretūs įėjimai į kalėjimą ar muziejus, o bendras pasivaikščiojimas įtvirtinimais – nemokamas).

hdr

hdr

Kas Gozo saloje nori praleisti daugiau laiko, tai būtina užsukti į Kalipsės uolą (netoli Xaghra miestelio), Ta‘Kola malūną, Džgantijos šventyklas tame pačiame miestelyje (manoma, kad ten esančios uolienos senesnės už Egipto piramides ir Stounhendžą).

Mes savo ruožtu patraukėme link Dveira įlankos (autobusas veža iš Viktorijos autobusų stoties iki pat lankomų objektų), kur yra (buvo) žydrasis langas ir vidinė jūra. Pirmiausiai aplankėme pastarąją, kuri lyg iš filmo apie piratus, priminė lobių urvą, kur vienakiai valtelėmis plukdė auksą. Čia labiau yra nardytojų rojus, o kadangi mes nardytojai, tik viena kryptimi, tai pasitenkinome atsiveriančiu vaizdu.

666.jpg

Ir štai toji akimirka, kai pamačiau lango rėmą. Po penkių minučių suvokiau, kad žiūriu ne į tą pusę, bet vis tiek likau nustebintas kaip stipriai veikia marketingas saloje. Anksčiau visi siūlydavo keliones prie žydrojo lango, dabar visi teigia, kad reikia žūtbūt pamatyti, kur buvo žydrasis langas.

777.jpg

Padarėme keletą kadrų ir didžiąją dalį su vis įsiterpusiomis Azijos turistų galvomis, kol galiausiai grįžome prie autobusų stotelės. Aišku galima šokti į raudonąjį autobusiuką (18€ žmogui) ir aplėkti visus objektus  pagreitintu tempu, tačiau tada jautiesi įkalintas laike. Turiu omenyje negalima tiesiog sėsti prie patikusio objekto ir perskaityti keletą geros knygos puslapių, ar suvalgyti nuodėmingai skanią bandelę su neaiškiu įdaru (galiausiai suvokiau, kad tai buvo žirniai).

Grįžtant iš kelionės namo užsukome atlikti eksperimento į Lidl parduotuvę. Iš karto pasakysiu, kad mes nepriklausome Maximos seklių brigadai, tiesiog norėjome palyginti kainas ir deja tenka pripažinti, kad jos gana skiriasi. Aš jau nekalbu apie vaisius ir daržoves (kas yra logiška), bet apskritai dauguma prekių yra brangesnės, išskyrus gal vandenį, arbūzus (šis vaisius buvo išimtis).

Paskutinė penktoji diena jau buvo tikrai galima nuspėti kam skirta – aišku Marsaxlokk miesteliui. Aišku, kaip tyčia paskutinę pilną dieną susidūrėme su transporto kamščiais. Iš Mosta miestelio iki Marsaxlokk važiavome gal 2h. Bet paprastai taip nebūna, nes pravažiavo pro mus keletas greitųjų, todėl labai tikėtina, kad kažkam įvyko nelaimė ir dėlto sutriko eismas. Maža to, likus gal kilometrui iki centrinės žvejų miestelio dalies, vairuotojui kelią pastojo kelininkų paliktas ženklas – „pravažiavimo nėra“ arba kitaip sakant „plyta“. Kol išėjęs vairuotojas krapštydamas galvą galvojo, kur čia apvažiuoti iš autobuso iššoko pusamžė moteriškė ir visomis savo galūnėmis nurideno ženklą nuo kelio. Autobuso keleiviai išraiškingai jai pradėjo ploti. Mini spektaklis po kurio vairuotojas tęsė kelionę siauromis gatvelėmis ir galiausiai pasiekėme taip daug internete nuotraukose vaizduojamas spalvotąsias valteles (luzzu).

hdr

Ant kiekvienos valtelės priekyje yra akys, kurios tikima saugo valteles nuo pavojų. Na nuo pavojų gal ir saugo, tačiau nuo puvimo tikrai ne, nes ne visos valtelės, taip gražiai žiūrėjosi, kaip tikėtasi. Tačiau vienaip ar kitaip reginys įspūdingas. Pats miestelis yra žvejybinis uostas, todėl nenuostabu kad galima jausti žuvies kvapą.

hdr

Pasivaikščiojome prieplauka, pavalgėme restoranėlyje ant kranto (kainos pasirodė kiek žemesnės, nei Valetoje) ir susiradome gana nuošalų paplūdimį. Pastarasis buvo draugiškas ir augintiniams, todėl kurį laiką stebėjome, kaip vilkšunį bandė įkalbėti maudytis. Kalbos nebuvo labai įtikinančios, todėl šunelis buvo paliktas ant kranto saugoti daiktų, o mes tuo tarpu pasinėrėm į jūrą, kuri buvo tikra atgaiva nuo kaitros. Pastebėjom įdomų faktą, kad kiekvieną buvimo Maltoje dieną maudėmės vis skirtingame paplūdimyje. Kuris patiko labiausiai? Ghajn Tuffieha – šalia Golden Bay (nes ten maudymasis buvo ekstremalus, dėl didelių bangų).’

cof

Grįžtant iš žvejų kaimelio sustojome eilinį kartą sostinėje ir pasivaikščiojome po Barrakka sodus. Vienintelis dalykas, kuris priversdavo kruptelėti tai patrankų salvės. Pirmą dieną, tik atvykus į Valetą, patrankų šūviai priversdavo kaskart krūptelti, tačiau vėliau kiek apsipratome. Anksčiau skaitėme, kad šūviai būna, tik 12h dienos, tačiau kai lankėmės mes, atrodė, kad maltiečiai rimtai kariauja su įsibrovėliais.

Pagrindinė gatvė (Respublikos), kuria praeina didžioji masė turistų buvo išpuošta įvairiausiais medžiaginiais audeklais. Pirmąją viešnagės dieną buvo švenčiama Šv. Petro ir Pauliaus diena, o paskiau audeklai keisdavo spalvą, o švenčių progos taip ir nesužinojome. Vienaip ar kitaip – linksmi žmonės tie Maltiečiai.

hdr

Ne visi objektai buvo mums aktualūs, galime tik paminėti, kad dideli turistų srautai traukia apžiūrėti religinių objektų tokių, kaip Šv. Jono katedra. Taip pat didžiojo magistro rūmai. Antrojo pasaulinio karo metu Valeta buvo vienas iš Europos miestų, labiausiai nukentėjusių nuo oro atakų. Nuo miesto svečių akių ir šiandien slepiasi slapti požemiai – kadaise buvusios slėptuvės. Vieni tokių požemių – tai Lascaris karo slėptuvė, esanti po Aukštutiniais Barrakka sodais.

Galiausiai ateina paskutinis vakaras ir tenka apibendrinti savo pirmą kelionės dalį. Malta – kokia ji pasirodė mums. Sala kurioje atgyja istorija, tik reikia ją mokėti priimti, grožėtis ir vertinti. Būtina, čia bent kartą atvykti ir pajusti, kaip skaniai kvepia ką tik iškepti Pastizzi, kaip užburiančiai žydrame vandenyje siūbuoja luzzu, kaip matosi savo paties pėdos įbridus žydrojoje lagūnoje. Ko čia trūksta – žalumos. Jeigu būtų šalia Maltos dar Madeira – tai liktume čia gyventi.

hdr

Po paskutinės nakties paliekant apartamentus, Tedis buvo ne nuotakoje (galbūt per daug prisirišo prie mūsų). Tačiau mes – priešingai, pasisėmėm naujos patirties ir paskutinį kartą atvažiavome į riterių dvasia alsuojančią Valetą ir kurios autobusu atvykome į oro uostą. Kas geriausia, kad skrendame ne namo, o į artimiausią Maltos kaimynę – Siciliją.

Sicilija mus šokiravo. Pamatėme tai, ko visiškai nesitikėjome, bet apie tai skaitykite kitame mūsų straipsnyje.

Sužinok daugiau apie Airbnb sistemą ir gauk 25€ pirmam užsakymui >>

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s