Estija

Estija – Talinas, kaip atsidūrėme kalėjime, ant jūros kranto

27

Gegužė, penktadienio vakaras, pusė vienuolikos. Sėdime Vilniaus autobusų stotyje ir žvelgiame, kaip keičiasi pervežimo kompanijų autobusai, kaip dideli turistų srautai blaško miegoti susiruošusio Vilniaus atmosferą. Ties vienu „ecolines“ autobusu (labiausiai muselėmis aplipęs stiklas) atrandame įdomų reiškinį.
Keliauti šiuo autobusu galima iki pat Bulgarijos. Keista, nes užėjus į jų internetinį puslapį, tokios informacijos neradome. Autobuso numeriai bulgariški ir vairuotojai, lyg iš arbūzų turgaus.

Galiausiai sulaukiame savojo (kuris pirmyn atgal kainuoja 20€ vienam žmogui) ir atsisėdame priešpaskutinėje eilėje. Prieš akis monitoriai, veikia belaidis internetas. Akimirkai veidą nušviečia šypsena, pagalvojus apie šias technologijų naujoves. Šypsena, nes vasaros pabaigos kelionėje po Balkanų šalis, o ypač Albaniją, kurioje tokių dalykų neišvysime, todėl reikia mėgautis, kol galime.

Palengva visų sėdynių atlošuose įrengtų monitorių ekranėliai užgęsta, darosi vis tamsiau ir tamsiau. Apie pirmą valandą nakties pagaunu save jau prabudinėjantį ties didesniais autobuso krestelėjimais, kol galiausiai valandos keičiasi tarsi minutės. Taip pasiekiame Rygos autobusų stotį. Trečdalis keleivių išlipa ir lagaminų ratukų skleidžiamas garsas klaidžioja Rygos gatvėmis. Pažvelgus pro langą – niekas nepasikeitę, nuo praeito mūsų apsilankymo. Gera sugrįžti ten kur buvai ir visai nesvarbu ar tai Ryga, ar Santa Kruzo paplūdimys.

Kita stotelė – Pernu. Pradeda švisti. Mėgstamiausia paros dalis, kai prasideda diena, kai dar viską gali pakeisti, nors neretai pakartoji scenarijuje neaprašytas improvizacijas. Taip pasiekiame Taliną, kuris mus pasitinka mažesniais kelio ženklais, šviesaforais su limituotais švieselių laikais, bei taip nusibodusiomis krautuvėmis.

Galbūt dėl mažai miegotos nakties kyla šiek tiek kėblumų viešajame tualete. Ties monetų keitimo aparatu pradedu žaisti kazino. Keistas žaidimas, metu dešimties centų  monetas norėdamas apmokėti už prasiverenčius tualeto vartelius ir vis laimiu tuos pačius dešimt centų. Galiausiai susipratęs pereinu prie kito automato. Sumetu visus 30 centų ir žmona praeina pro vartelius. Sumetęs dar 30, praeinu ir aš. Vis dėlto pradžioje reikėjo išgerti kavos, nes praėjus pro vartelius, pajuntu keistai veriančius aplinkinių žvilgsnius, nagų valiklio kvapą ir išgirstu plyštančių higieninių paketų garsą. Pasirodo vėl prašoviau su automatu.

Tokia ta pradinė pažintis su Talinu, bet pagal atsispausdintą žemėlapį susiorientuojame, kurioje pusėje yra miesto centras, ir Lastekodu gatve pajudame link pirminio tikslo. Prieiname turgų ir kolkas niekas kitaip nei namuose. Net pastovios gyvenamos vietos neturintis sanitaras kelia į viršų burnos gaiviklį, labai tikiuosi, kad jis jį naudoja pagal paskirtį. Taip įsukame į Liivalaia galiausiai į Ravala puiestee gatves, kol išvystame kavinę su katinukais vitrinoje („Kassikohvik nurri“- Tartu gatvėje). Mieguisti rainiai nelabai kreipia dėmesį į prašalaičius, todėl pasisveikinę su kiekvienu idividualiai tęsiame savo kelionę iki Tammsaare parko, kol prieiname pirmąjį žinomesnį objektą – Viru vartus. XIV amžiaus vartai, kaip tada, taip ir dabar įsileidžia mus į miesto centrą. Gaila, kad būtent Viru gatvė buvo remontuojama ir gerų kadrų su vartais padaryti neišėjo.

11

Viru vartai, Talinas

Žmonių gatvėse, kaip sausio pirmosios rytą, truputį nejauku, bet kita vertus nereikia laukti eilėje, kad galėtume nusifotografuoti prie objektų, kaip pavyzdžiui prie Sagrada Familia, Barselonoje buvo. Pasiekiame Rotušę ir vaizduotė duoda dividendus. Kažkada čia žmonės buvo pakariami, kažkada, čia buvo paskelbiami svarbiausi miesto pranešimai. Šiandien visos Europos dėmesys čia bus nukreiptas dėl kelių banalių frazių „Tallin is calling“, „you make a wonderfull show“, kitaip sakant Eurovizija. Prieiname siaurą gatvelę su keliomis kavinėmis ir suvenyrų parduotuvėmis. Gatvelė graži, net labai. Tulpės auliniuose, gėlės stalčiuose – originalu. Taip pasiekiame Pikk gatvę, kurioje yra mūsų viešbutis (dėja registracija tik nuo 14h). Keliaujame toliau šia gatvele, kol pasiekiame XVIa. Buvusį patį didžiausią statinį pasaulyje – Olavo bažnyčią. Gotikinė bažnyčia skirta pirkliams privilioti, ne kartą degusi, papuola į mūsų objektyvą, nors tokio pobūdžio pastatais nesame suinteresuoti. Tiesiog nepaprastai geras jausmas prisiliesti prie istorijos, vaizduotės pagalba išgyventi ją.

Kiek tolėliau, šios gatvės gale yra Storosios Margaretos bokštas, kuris man asmeniškai labai patiko. Nors tai tebuvo ginklų sandėlis ir gynybinis įtvirtinimas ir nėra tiksliai žinoma, kodėl būtent tokiu vardu pavadintas, tačiau taip būna, kad vienas ar kitas objektas patinka savaime. Net magnetuką su šiuo bokštu nusipirkome, kaip elionės suvenyrą.

22

Storoji Margareta

Pusė dešimtos ryto. Patraukėme prie jūros ir nors šiandien pranašavo labai lietingą dieną, džiaugėmės, kad Talinas mus pasitiko tik dideliais debesimis ir net retkarčiais išlendančia rytine saulute (12 laipsnių pagal celsijų). Taigi, nusprendžiame papusryčiauti prie jūros, ant akmenų. Gana greitai sulaukiame ir labradorų draugijos. Jie tik pasilabina ir keliauja prie vandens procedūrų. Nėra pas juos tokio entuziasmo, kaip mūsų labradoro pamačius vandenį, gal dėlto, kad jiems tai rutina, mūsiškiam – nelaukta staigmena.

23

Patarei kalėjimas

Po pusryčių Kalaranna gatve keliaujame prie Patarei kalėjimo. Kalėjimas uždarytas prieš beveik penkiolika metų ir dabar paverstas atrakcija turistams. Deja darbo laikas, tik nuo 12h, o dabar dešimta ryto. Todėl grįžtame jūros pakrante iki uosto, kur katik atplaukė turistai iš Suomijos (labai neblogas variantas kitai kelionei, kelto kaina apie 25€ į vieną pusę). Nuo uosto grįžtame pro senamiestį Lai gatve ir užkopiame į Tompėjos pilį. Ši pilis turi didelę istorinę vertę, tiek maisto slėpimu karo metu, tiek kalinių laikymu. Dabar čia įsikūręs Estijos parlamentas (Riigikogu). Aplankome du „viewpoint‘us“, nuo kurių atsiveria miesto panorama, kurioje supranti, kodėl Talino senamiestis laikomas vienu gražiausių Europoje. Kad pats gražiausias – drįsčiau nesutikti asmenine patirtimi, bet dėl viduramžiškų motyvų, tai tikrai vertas aplankyti miestas. Pačioje Tompėjos kalvoje jauku, čia sutinkame pirmąjį gatvės muzikantą, labai savotišku balsu. Jis labai racionalus, pradeda groti artėjant didesnėms turistų grupėms, dainuoja angliškai visiems žinomus kūrinius.

24

Talino panorama

Vienas iš Talino maisto akcentų – karamelizuoti migdolai. Tačiau šiandien jie mus mažai vilioja, o ir kaina atitinkama miesto centrui (3.5€ už žiupsnelį). Sustojame atsikvėpti prie Aleksandro Nevskio katedros. Buvo pasiūlymų šią katedrą nugriauti dėl per didelės „rustifikacijos“ miestui, tačiau tai niekad nebuvo padaryta. Gaila. Nesupraskite neteisingai, pastatas niekuo kaltas, kalta nacija. Todėl ilgai neužsibūname ir leidžiamės į taip vadinamą žemutinį Taliną. Rataskaevu gatvėje randame net veganišką restoraną, dėja jis mus priima labai nesvetingai, pasiūlydamas staliuką prie pat įėjimo. Mes neesame išrankūs, tiesiog tai būtų tas pats, kaip žiūrėti futbolo rungtynes ne stadione, o šalia jo esančioje kavinėje per televizorių. Taip aplankome keletą kavinių esančių greta, nes pradeda  linoti, tačiau nei vienoje iš jų nepajaučiame draugiškumo auros.

Lietus įsismarkuoja, o iki galimybės patekti į viešbutį dar kelios valandos, todėl trečią kartą patraukiame, jau be žemėlapio, centrinėmis miesto gatvelėmis. Praeiname pro seniausią mieste esančią kavinę, seniausią vaistinę, kurioje buvo pardavinėjamas jaunystės aleksyras, kuris manau dar mums nereikalingas. Taip vėl prisiliečiame prie storosios Margaretos bokšto sienos ir patraukiame prie jau turbūt atidaryto kalėjimo.

25

Patarei kalėjimo kiemas

Ant kalėjimo sienos užrašas, kad šiuo metų laiku įleidžiamos tik turistų grupės, o ne pavieniai turistai, tačiau nusipirkę bilietą (3€ žmogui) patenkame į kalėjimą be didesnių problemų. Iš pradžių kalėjimas primena mūsų namo rūsį, bet ilgainiui tai virsta geriausiu kelionės nuotykiu, vertu atskiro straipsnio, bet čia išsiversime su paminėjimu svarbiausių jo akcentų.

28

Patarei kalėjimas, Talinas

Prieš patenkant į kalėjimo vidų ir keliaujant vidiniu kiemeliu apėmė jausmas, lyg būtume filmo „Černobilio užrašai“ filmavime. Fotografavome apleistus pastatus ir kiek baugiai priartinę nuotraukas telefonuose apžiūrėjom ar niekas į mus nežiūri, stovėdami prie langų. Kvaila, bet kvaila tik iki tol, kol pats nestovi tokioje aplinkoje.

Atsiskyrėme nuo suomijos turistų grupės ir dviese pasileidome į pirmo aukšto tyrinėjimus. Gaila, kad kalėjimas buvo šiek tiek modifikuotas čia užklydusių grafiti meistrų, dėl to buvo prarastas autentiškumas, tačiau vaizduotės jėga, vis didejanti tamsa, blyksčiojančios sienos ir barbenantys lietaus lašai į palanges sukuria įtampos, smalsumo jausmų samplaiką, kuri veda pirmyn per aukštus.

26

Patarei kalėjimo koridorius

30

Patarei kalėjimo interjeras

Taip pakylame iki medicinos korpuso. Turėčiau pastebėti, kad kitų turistų visai nebesigirdi, liekam dviese su operaciniais stalais, kraujo tyrimų prietaisais, įvairios paskirties medicininiais instrumentais. Akimirkai stabtelim, įsiklausom kambariuose, atsiskiriam ir individualiai paskęstam į vaizduotės žaidimus. Palatose ir kamerose dar jaučiamas skausmas, kuris regis susigėręs į sienas, į nutrintus vežimėlių atlošus. Žmonės čia egzistavo, nei neįtardami, kad jų egzistencija taps tokia pramoga turistams.

19

Patarei kalėjimo operacinė

Kiekvienos nuo vėjo susvyravusios durys ar garsas pasiklydęs rudyjančio metalo labirintuose vis didina įspūdį ir man asmeniškai primena dabar jau filmą „psichoterapijos seansas nr. 9“. Atrodo, kad tuoj neįgaliųjų vežimėlis (kuris buvo ir čia) pradės judėti, kad lyg per nebylų kiną pasimatys žmonių siluetai, kad jie neleis man grįžti atgal tokiam, koks čia patekau. Tačiau dabar yra diena ir retsykiais pasigirstantys balsai (kurie yra gyvų žmonių) gražina į šiandieninį Taliną, grąžina į promogą, tik pramogą.

21

Patarei kalėjimo kamera

Apėję keturis aukštus grįžtant laiptais į vidinį kiemelį, bei matant turistų žvilgsnius ir pastangas nieku gyvu neatsilikti nuo gido – šmėsteli nepadori mintis. Mintis sukelia šelmišką šypseną ir norą kuriame tamsiame kampelyje pasislėpti ar prigulti ant vienos iš aštuonių lovų. Prigulti laikinai, tik tol kol užklys koks prašalaitis. Būtų tikrai interaktyvus muziejus. Tačiau taip ir išeiname iš pastato, be improvizacijų.

Lauke jau praslinko lietūs ir net saulutė maloniai pasitiko nuotykių ieškotojų skruostus. Šalia kalėjimo yra kavinė, bet mes po septynių valandų nuolatinio vaikščiojimo tiesiu taikymu pasileidome jau žinomu takeliu iki viešbučio („Rixwell Olevi hotel“ – Olevimagi 4), kuris mums atsiėjo 52€ nakčiai dviems žmonėms.

Registratūroje dirbančiai administratorei šiek tiek trūksta nuotaikos, bei mėgavimosi savo darbu. Užpildome lapelius su savo asmenine informacija ir gauname raktus nuo 72 palatos, t.y kambario. Kaip vėliau pamatysime tai yra pats paskutis kambarys viešbutyje. Mergina paaiškina, kad norint pasiekti mūsų kambarį, reikia nusileisti laiptais žemyn iki virtuvės (būtent nuo šitos jos pasakojimo vietos, man jau kvepia dar vienu nuotykiu), vėliau sukti dešinėn, vėl dešinėn, o po to  sekti nuorodomis ir kilti į viršų. Tas žodis „kilti“ jos lūpose nuskambėjo labai lengvabūdiškai, tarsi pakilti į kitą aukštą dviaukščiame knygyne, o iš tikrųjų tas „kilimas“, buvo tas pats, lyg norėtume užkopti į švyturį, nuošalios įlankos pakraštyje. Jokio lifto, tiesiog kilimais iškloti vis siaurėjantys laiptais ir vis viltingai kiekviename aukšte žvelgiame į nuorodą, kur ties 72 numeriu būna nupiešta rodyklytė į viršų.

Galiausiai pasiekiame palėpę, atsirakiname duris ir krentame į lovą. Nuovargis daro savo, nors dar spėjame apžvelgti kambarį. Šio viešbučio savininkai turi labai keistą plokščiaekranio televizoriaus supratimą, bet nepaisant kvapo, kuris primena kad čia gyveno keletas kačių su savaitę nekeistu kraiku – prigulame. Taip prabėga keletas valandų ir šiek tiek atgavę jėgas iškeliaujame ieškotis kavinės ar kokios parduotuvės.

Nors ir po kelių valandų poilsio organizmas nėra pasirengęs šurmuliui, juolab kad šį vakarą Eurovizijos finalas ir nors Estija į jį nepateko, vis tiek miestas švenčia. Aia gatvėje randame „Rimi“ parduotuvę ir taip atsisakome kavinės alternatyvos. Kainos čia labai panašios, kaip ir Lietuvoje. Kažkas pigiau, kažkas brangiau, bet visumoje viskas labai panašiai. Dar valandėlę pasivaikščioję grįžtame į viešbutį ir ilsinam kojas, mėgaujamės vaizdais pro palėpės stoglangį.

Septinta valanda sekmadienio ryto. Palėpė ta pati, tik triukšmo lygis kur kas mažesnis. Pro palėpės langelį matosi Olavo bažnyčios bokštas, nuo senumo tapęs dvispalviu. Ant gretimų namų stogų baltieji paukščiai krykštauja nepasidalindami pusryčių. Leidžiamės ilgaisiais laiptais aštuntos valandos pusryčių, pakeliui sutikdami prisėdusius turistus, kurių svarstyklių rodyklė orientuota į dešinę pusę. Ir štai antras dalykas, kuris mūsų kelionėje tikrai nustebino. Tai pusryčių procesas. Tiek aplinka, tiek patys pusryčiai. Atrodo, kad pusryčiautume paveikslų galerijoje ar kokioje nors didikų pilies menėje. Ji nėra didelė, su išėjimu į terasą, bet jauki. Tokio pusryčių stalo dar neesame turėję, keturi stalai perkrauti maisto, kurio atrodo užtektų  ir pietums, bei vakarienei, viso viešbučio gyventojams. Mėgaujamės salotomis, kiaušiniene su dešrelėmis, kavos puodeliu, kurio taip reikėjo (tiesa kava prasta, bet nesigiliname į detales).

Pasiėmę kuprines paliekame viešbutį su regis Rusijos atstovo trečiąją vieta Eurovizijoje nusivylusios administratorės veidu. Kelionė iki autobusų stoties, jau žinomu keliu trunka apie pusvalandį. Keliaudami aptinkame dar vieną kavinę (vana turg gatvėje), kuri turi labai įdomų įtaisą (parištas maišas virš durų). Galbūt tiems, kas norės išeiti nesusimokėję.

Taip grįždami pažadinam katinėlius (išskyrus vieną) jų kavinėje ir penkiolika po devynių ryto jau stotyje laukiam savojo autobuso. Kelionė atgal kiek prailgsta, dėl stabtelėjimo Rygos oro uoste, bei kamščių įvažiuodami į Vilnių, bet esam sveiki ir laimingi, o svarbiausia pasikrovę energijos tolimesniems žygiams.

Kelionė autobusu – 1208km, pėsčiomis – 20km, nukeliauta iš viso: 1228km

 

Kur apsistoti Taline:

airbnb-2384737_1920

Taline apstu viešbučių nuo kelių žvaigždučių iki aukščiausios klasės kompleksų, tačiau jei norite sutaupyti – rinkitės apgyvendinimo paslaugą „Airbnb“. Jei norite daugiau sužinoti apie šią pigios nakvynės galimybę – skaitykite čia: Airbnb

Jeigu dar niekada nebandėte šios nakvynės galimybės, tai mes suteikiame 25€ nuolaidą jūsų pirmai nakvynei, jei registruositės per šią nuorodą čia: Išsirinkite pigiausią nakvynę ir gaukite 25€ dovanų >>

Jei norite naujienas sužinoti pirmieji – spauskite ,,Like“ kurdabar.lt Facebook paskyroje  ir užsiprenumeruokite naujienas, kaip tai padaryti:

kaip sekti

LANKOMŲ VIETŲ TALINE ADRESAI:

Rotušės aištė – koordinatės 59.4374602, 24.7453308

Šv. Kotrynos pasažas – Katariina käik, 10140 Tallinn, Estonia

Aleksandro Nevskio katedra – Lossi plats 10, 10130 Tallinn, Estonia

Ilgoji gatvė – koordinatės 59.440335, 24.747587

Miesto siena – koordinatės 59.439038, 24.742472

Viru vartai – koordinatės 59.4366065, 24.7495848

Šv. Olavo bažnyčia – Lai tn 50, Tallinn 10133, Estonia

Tompėjos pilis – Lossi plats 1A, 15165 Tallinn, Estonsko

Kardiorg rūmai – Weizenbergi 37, 10127 Tallinn, Estonia

Šventorios dvasios bažnyčia – Pühavaimu 2, 10123 Tallinn, Estonia

Centrinis Talino turgus – Keldrimae 9, 10113 Tallinn, Estonia

KGB muziejus – Viru väljak 4, 10111 Tallinn, Estonia

Šv. Mergelės Marijos katedra – Toom-Kooli 6, 10130 Tallinn, Estonia

Storoji Margareta – Pikk 70, 10133 Tallinn, Estonia

Talino televizijos bokštas – Kloostrimetsa tee 58 A, 11913 Tallinn, Estonia

Okupacijos muziejus – Toompea 8, 10142 Tallinn, Estonia

Talino muziejus – Vene Street 17, 10123 Tallinn, Estonia

Patarei kalėjimas – Kalaranna 2, 10415 Tallinn, Estonia

Viru prekybos centras – Viru väljak 4, 10111 Tallinn, Estonia

 

Advertisements

Parašykite komentarą