Berlynas – rojus veganams, bet šį miestą aplankyti verta kiekvienam

Berlynas – miestas, kurio niekaip negaliu sutalpinti į vieną laikmetį. Ryškiaspalviai plaukai ir vakarietiškas laisvumas, lesbietėms skirtos kapinės ir Veganų gatvės maišosi su Trabantu išvežamomis mintimis apie sienos griūtį. Kiek skausmingiau įsisąmoninę nacistinės Vokietijos epizodai ir Trečiojo Reicho sostine virtęs „nekaltas“ miestas. Abejingų nepaliekanti sostinė tikrai turi būti privalomų pamatyti miestų sąraše, todėl su nostalgija pasileidus Scooter‘io baladę skrendame į žaliu lapeliu „pridengtą“ Berlyną.

Leidžiamės Šenefeldo (Schönefeld) oro uoste. Iš oro uosto miesto centrą patogiausia pasiekti traukiniais (S9,RE7,RB14). Išėjus iš oro uosto, reikia pasukti kairėn ir kelis šimtus metrų paėjėti stogeliu uždengtu praėjimu link traukinių stoties. Atėjus prie stoties galima iš raudonų bilietų automatų nusipirkti bilietėlių (oro uostas yra C zonoje, todėl vykstant į centrą reiks rinktis ABC raidėmis pažymėtą variantą – kaina 3.4€). Galima pirkti ir dieninį bilietą, (AB zonose galiojančio dieninio bilieto kaina 7€ ir jis galioja iki trečios valandos nakties). Tačiau mums kelionės yra galimybė pramankštinti kaulus, todėl stengiamės kuo daugiau judėti ir perkame vienkartinį bilietą. Atkreipkite dėmesį į ekranus eidami požemine perėja, kurioje perono pusėje stoja jūsų traukinys. Kelionės trukmė iki pagrindinės traukinių stoties – Hauptbahnhof trunka apie pusvalandį (šios stoties pavadinimas trumpinamas – Hbf).

Traukiniai patogūs, tačiau atrodo kad jais pravažiavo imigrantai ir tvarkos standartus pamiršę vietiniai. Maisto likučiai, garstyčių padažai ant sėdynių, spaudos leidiniai po kojomis bylojo apie A. Merkel klaidas arba sugriautus stereotipus. Paskutinį kartą buvome Vokietijoje (neskaitant persėdimų oro uostuose) gal prieš 10 metų ir tada miesto viešasis transportas atrodė tvarkingesnis.

Hauptbahnhof stotis daugiaaukštė, todėl reikia kelių akimirkų susigaudyti kuriuo eskalatoriumi leistis link išėjimo, tačiau ko iš Vokiečių neatimsi – logiškumo. Viskas labai paprasta ir net nepasiruošus kelionei, čia ekspromtu galima susiorientuoti ir rasti išeitį iš situacijos. Išėjus iš stoties po gerų dešimties minučių pasiekėme savo viešbutį ir valandėlei pailsėjome. Nors jau buvo vakaras ir ketinome keliauti, tik nusipirkti maisto – galiausiai sukorėme 12 kilometrų ir aplankėme nemažai objektų.

Kodėl Berlynas Veganų rojus? Nes čia žmonės šio žodžio nelaiko ligos požymiu ir dauguma kavinių ir restoranų turi atskirą meniu dalį. Maža to, čia daugybė TIK veganiškų kavinių (Berlynas, net turi Veganų gatvę (Schivelbeiner Strasse), su batų, drabužių parduotuvėmis skirtomis žmonėms – nesijaučiantiems vertesniais gyventi Žemėje, nei gyvūnai).

22

Vos išėjus iš viešbučio nepastebėjome, kaip atsidūrėme Aleksandro aikštėje (Alexanderplatz). Čia rasite ir pasaulio laikrodį ir televizijos bokštą ir Primarkt‘ą – kiekvienam pagal poreikius. Mums atvykus televizijos bokštas buvo apsigaubęs paslaptinga skraiste ir atrodė mistiškai. Dar didesnį įspūdį paliko šalia stovinti Šv. Marijos bažnyčia, Neptūno fontanas ir pavasario pasiilgusiuose medžiuose tupinčios varnos. Visas šis derinys buvo visiška priešingybė kitos dienos patirtims šioje aikštėje, tačiau apie viską iš eilės.

14

Šv. Marijos bažnyčia ir rūke paskendęs TV bokštas, Berlynas

Perėjus Šprė upę, atsidūrėme muziejų saloje, kurioje esantiems eksponatams reikėtų paskirti atskiras kelias dienas. Vos patekus į salą išvydome Berlyno Katedrą (Berliner Dom) didžiausią protestantų bažnyčią Vokietijoje. Per karą į šį statinį buvo pataikyta bomba ir prireikė šimtmečio, kad pastatas atgautų fizinį ir moralinį įvaizdį. Katedroje būtinai pamatykite įspūdingus vargonus, galite taip pat pasisvečiuoti pas amžinajam poilsiui atgulusius karališkos šeimos narius.

5

Berlyno katedra

Palikę už nugaros Katedrą po keliolikos minučių pasiekėme Berlyno simboliu laikomus Brandenburgo vartus. Brandenburgo vartai yra vieninteliai išlikę Berlyno miesto vartai, statyti 1788–1791 m. Fasado puošmena šešių metrų aukščio kvadriga, kurią važnyčioja pergalės deivė Viktorija (per karą buvo visiškai sunaikinti ir dabar rekonstruoti).

Pirmai dienai įspūdžių pakako, todėl nusprendėme pasukti link savo viešbučio. Galva jau turbūt išsijungė anksčiau, nei reikėjo ir didžiausią miesto ligoninę (Charite) palaikėme viešbučiu (Charlton lygio). Galbūt dėlto buvo keista, kaip pro pastatus jungiantį stiklinį koridorių buvo pravežama dviejų „angelų“ pilotuojama lova su balta marška išryškinančia žmogaus kontūrus. Tačiau net ir su tokiomis objektų įvertinimo galimybėmis sugebėjome saugiai grįžti į viešbutį ir vos tik įsijungus televizorių išvysti Semyrą („Kobra 11“). Tiesa pastarasis atrodė kitą dieną vaikšto Berlyno gatvėmis, bet greičiausiai tai buvo tik jo kaskadininkas.

Nuostabus rytas Berlyne! Kelias minutes gerdamas kavą stebėjau balandžius ant viešbučio stogo ir planšetėje dėliojausi maršrutą, kol neišėjo kambarinės parūkyti į vidinį kiemelį. Kiekviena kalba turi žavesio, tačiau mano subjektyviu manymu ankstų penktadienio rytą Vokiečių kalba to žavesio turėjo labai mažai. Papusryčiavome ir pradėjome savo maršrutą nuo Reichstago (Platz der Republik 1). Pastatą rekonstrukcijos metu nuspręsta paversti technologiškai pažangiu ir tai architektams kuo puikiausiai pavyko. Pažangumas ypač atsispindi stikliniame kupole. Nors oras buvo pavasariškas, tačiau visiškas štilis bandė mano kantrybę padaryti nuotrauką su plevėsuojančiomis vėliavomis.

2

Reichstagas, Berlynas, Vokietija

Vėl praėjome Brandenburgo vartus ir tolumoje pasisveikinome su Šiaulių auksinio berniuko drauge – Pergalės kolona (Siegessäule). Pergalės kolona, kurios viršūnę puošia auksinė sparnuota romėnų pergalės deivės Viktorijos statula, Berlyne iškilo XIX a. antrojoje pusėje. kolona buvo skirta Prūsijos pergalėms tarptautiniuose kariniuose konfliktuose atminti. Pradžioje kolona buvo pastatyta pačiame Berlyno centre – tiesiai priešais Reichstago pastatą, dabartinėje Respublikos aikštėje, tačiau 1939 m. naciai ją perkėlė į šiandieninę jos vietą. Perkėlimo priežastis – nacių valdžios planuota grandiozinė Berlyno centro rekonstrukcija. Nuo Brandenburgo vartų iki kolonos apie 2 kilometrai, tačiau pasiekus ją galima pasikelti į viršų ir pažvelgti į Berlyno panoramą.

1

Brandenburgo vartai, Berlynas, Vokietija

Nuo Brandenburgo vartų iki Potsdamo aikštės sutikome neeilinį ir bauginantį paminklą nužudytiems žydams atminti (Cora-Berliner-Straße 1). Holokausto aukoms skirtas memorialas sudarytas iš 2711 įvairių dydžių ir kampų dirbtinio akmens figūrų. Pilka betono stačiakampių spalva simbolizuoja degusių žydų pelenų spalvą. 2007 metais jis buvo apdovanotas aukščiausiu JAV architektų įvertinimu – Amerikos architektų instituto prizu. Kas nepatiko, tai žmonių požiūris į šio statinio prasmę. Keli turistai tai pavertė staliukais pusryčiams ar gultais pasideginti prieš rytinę saulę. Savo ruoštu tokiems statiniams reikia jausti pagarbą ir deramai prisiminti labiausiai kentėjusią semitų tautą.

15

Memorialas Holokausto aukoms atminti, Berlynas, Vokietija

Prieš mūsų akis Potsdamo aikštė – 3-4 dešimtmečiais tai buvo viena gyviausių Europos viešųjų erdvių, o kartu su Alexander platz – Berlyno kultūrinio gyvenimo šerdis, bohemos rojus. Įdomu tai, kad vienais baisiausių šimtmečio metais Balandžio 30 d., netrukus po to, kai Hitleriui pranešė, kad rusai jau pasiekė Potsdamo aikštę, taigi visiškai priartėjo prie Reicho kanceliarijos bunkerio, fiureris atsisveikino su bendražygiais ir nusižudė. Vėliau Potsdamo aikštė buvo, galima sakyti, pavyzdinė mirties juosta – su platesniu nei visur kitur pasienio ruožu ir didžiausiomis kliūtimis. Dabar vienas jos naujų vardų – „Berlyno Manhetenas“.

jj.jpg

Potsdamo aikštė, Berlynas, Vokietija

Palikus Potsdamo aikštę už nugaros ir keliaujant Leipzigerstraße gatve į rytus (skamba pakankamai ironiškai) prisiminiau filmą „Sudie, Leninai“. Teatro ir kino industrijoje dirbantys žmonės sako, kad pravirkdyti žiūrovą yra lengviau nei prajuokinti. Tuo tarpu sujungti šias emocijas į vieną kadrą, epizodą ar minutę – genialu. Taip ir gimsta „Gyvenimas yra gražus“, „Tigras ir sniegas“ ir tas pats Berlyno sienos žlugimas filme „Sudie, Leninai“. Iš lėto, su pagarba ir dideliu nekantrumu pasukame Friedrichstraße gatvę ir prieš mūsų akis: „Checkpoint Charlie“  punktas – tai garsiausiai žinomas sienos kirtimo punktas tarp Rytų ir Vakarų Berlyno, kuris buvo skirtas keliaujantiems pareigūnams ir užsienio šalių piliečiams. Jis ilgą laiką simbolizavo trapią Šaltojo karo atmosferą ir buvo skiriamuoju tašku tarp dviejų skirtingų – kapitalistinio ir komunistinio pasaulių. Įdomu tai, rytinė sienos pusė buvo atskirta 100 metrų saugumo zona, itin akylai saugoma pasieniečių ir kareivių, o vakarinėje pusėje teoriškai nereikėjo jokios apsaugos – niekas palikti saugos zonos nenorėjo.

16

10

Šalia punkto, kuris iš esmės paverstas turistine atrakcija yra keletas muziejų, suvenyrų parduotuvių. Tačiau dvasia, kuria persmelkta ši vieta neatitinka nuotaikų su kuriomis žmonės čia ateina. Kaip pavyzdžiui įsivaizduokite, kad prie Vilniaus televizijos bokšto būtų pardavinėjami tankų modeliukai, kuriais buvo suvažinėtos Sausio 13d. aukos. Lygiai taip, čia galite įsigyti dujokaukių, rusiškų aprangos detalių – šį kartą graudu, bet ne juokinga.  Virš visko pasirodė reklama skatinanti suvalgyti dešrainį stovint ant simbolinės sienos kirtimo vietos.

Pinigai sukuria tvarką, kuri atspindi žmogaus tuštybę.

Nuo „Čarlio“ visai netoliese radome „Gendarmenmarkt“ – Žandarmenmarkto aikštę. Visi trys pagrindiniai joje esantys pastatai – dvi katedros ir koncertų salė buvo atstatyti tik praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje. Atstatymo rezultatas įspūdingas, nepaisant to, kad autentiškas dalykas pastatuose tik vienas – ant stogų esančios pajuodusios skulptūros, kurios nebuvo sunaikintos per karą.

3

Po keliasdešimt minučių vėl kirtome Šprė upę ir praėjome jau vakar matytus objektus (kurie dieną atrodė daug pozityvesni) vėl grįžome į Alexander platz. Prieš kelionę buvom išsirinkę keletą kavinių, kuriose norėjome rasti tikros gamtos dovanų. Ekspromtu išsirinkome – Quy Nguyen Vegan Living esančią (Oranienburger Str. 7). Pataikėme labai laiku, nes kavinė atsidaro nuo 12h, o žvilgtelėjus į laikrodį buvo vos dvidešimt minučių po vidurdienio.

21

18

Veganiški pietūs Berlyne

Minimalus dekoras ir meilios šunelio akys žvelgė į mane vartant kuklų meniu. Retai kada kavinėse gali pamatyti gyvūnų, o čia viskas atrodė neprieštarauja įpročiams ir susikurtai pasaulio tvarkai. Malonus rytiečio padavėjo aptarnavimas ir patiekalai, kuriuos valgydamas jautiesi „kuriantis“, o ne „griaunantis“ tikrai sušildė po kiek žvarboko ryto. Sriubos, salotos, antrieji patiekalai – viskas 100% veganiška ir 120% skanu. Kainos Berlyne nėra kažkuo ypatingos, neskaitant to fakto, kad sveikieji produktai daug pigesni, nei sakykime Lietuvoje. Todėl ar paprastoje maisto prekių parduotuvėje ar kavinėje galite mėgautis kokybiška ir pigesne produkcija (maža to, čia pasirinkimas yra labai platus). Keliaujant Berlyno gatvėmis daug kur teko sutikti parduotuvių būtent prekiaujančių sveikais produktais.

Po pietų nusprendėme Berlyną pamatyti iš paukščio skrydžio. Tai galima padaryti turistams plačiai afišuojamais būdais: pakilti į bokštą (20€), pakilti vertikaliai aukštyn balionu (20€), iš daugumos pastatų ar objektų stogų. Mes pasirinkome „Park Inn“ viešbutį esantį Alexander platz. Pakilimo kaina – 4€. Tačiau būtent nuo viešbučio stogo atsiveria nuostabi miesto panorama, kartu su televizijos bokštu (didžiausias efektas būna leidžiantis saulei).

20

6

Vaizdas iš 37-to ,,Park inn“ viešbučio aukšto

19

Pasaulio laikrodis, Berlynas, Vokietija

Nusileidus ant žemės laukė paskutinis Berlyno akcentas – siena. Pastaroji yra Šprė upės krante (Mühlenstraße 3-100). Iki jos taip pat labai patogiai galima nuvažiuoti traukiniais, tačiau pradėjus fotografuoti objektus, net nepastebėjome kaip priartėjome prie sienos taip, kad važiuoti traukiniu jau net neapsimokėjo. Pink Floid‘ai mintyse stiprino įspūdį ir pagaliau mes ją radome.

Berlyno siena buvo pastatyta 1961 m. rugpjūčio 13 d. Ji atskyrė tris sąjungininkų kariuomenių kontroliuojamus Berlyno sektorius nuo Rytų Vokietijos ir tapo Šaltojo karo simboliu. Berlynas tapo padalintu į Vakarų Berlyną ir Rytų Berlyną. Pastačius sieną Vokietijos Demokratinė Respublika sustabdė šioje šalyje gyvenusių vokiečių bėgimą į Vakarus. Siena buvo nugriauta Michailui Gorbačiovui pradėjus liberalizacijos politiką, 1989 m. lapkričio 9 d.

Meniniu požiūriu, praeiti kiek daugiau nei kilometro ruožą prireiktų visos dienos. Kiekvienas piešinys turi savyje žinutę, kuri vienu atveju lengviau, kitu sunkiau yra perskaitoma. Taip ir keliavome palei sieną vis skaitydami menininkų laiškus, kol galiausiai pasiekėme garsųjį bučinį – vaizduojantį Sovietų Sąjungos lyderio Leonido Brežnevo aistringą pasibučiavimą su Rytų Vokietijos vadovu Ericu Honeckeriu. Vokietijoje šis bučinys laikomas politinio persilaužimo simboliu, todėl jam lemta įeiti į istoriją.7

8

13

Šis Berlyno sienos ruožas buvo paverstas meno galerija po atviru dangumi praėjus keliems mėnesiams po to, kai komunistinė Rytų Vokietija atidarė savo sienas 1989 metų rugpjūčio 9 dieną. Po šio istorinio sprendimo didžioji sienos dalis buvo greitai išardyta.

Prie sienos kiek stabtelėjome ir žvelgdami į jos likučius susimąstėm apie gyvenimo sienas, kurias statome savo norams ir troškimams. Nors prieš kelias dienas atsisveikinome su vienu garsiausių šių laikų mokslininku – Stivenu Hokingu, aš vis tiek likčiau prie minties apie laiko begalybę. Tuomet mūsų „sienos“ tampa tik akimirkos užgaida (pykčio protrūkiu), išliekančiu mūsų nepilnavertiškos laimės pamatu. Nors gal pasirodys, kaip Hipių judėjimo pamokslas, tačiau surizikuosiu pasakydamas: siena atskiria ne mus nuo „priešo“, o įkalina savo paties susikurtame perimetre. Gyvenkime laikiną gyvenimą taip, kad jis virstu amžinu, o ne užsidarykime komforto zonoje ir juokimės iš savo paties „neįgalumo“ būti laimingu.

Grįžome į viešbutį sukorę 25 kilometrus po Berlyną ir jautėmės nusipelnę poilsio. Kitos dienos rytą pajudėjome iš pagrindinės traukinių stoties link oro uosto ir džiaugėmės skyrę šiam miestui trumpą išvyką. Turbūt niekas taip neprablaško, kaip trumpos kelionės ir niekas nesuteikia didesnio gyvenimo džiaugsmo, kaip ilgos.

Kur apsistoti:

airbnb-2384737_1920

Daugelyje miestų apstu viešbučių nuo kelių žvaigždučių iki aukščiausios klasės kompleksų, tačiau jei norite sutaupyti – rinkitės apgyvendinimo paslaugą „Airbnb“. Jei norite daugiau sužinoti apie šią pigios nakvynės galimybę – skaitykite čia: Airbnb

Jeigu dar niekada nebandėte šios nakvynės galimybės, tai mes suteikiame 25€ nuolaidą jūsų pirmai nakvynei, jei registruositės per šią nuorodą čia: Išsirinkite pigiausią nakvynę ir gaukite 25€ dovanų >>

 

Jei norite naujienas sužinoti pirmieji – spauskite ,,Like“ kurdabar.lt Facebook paskyroje  ir užsiprenumeruokite naujienas, kaip tai padaryti:

kaip sekti

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s