Stambulas – Turkijos širdis, varinėjama kaljano dūmais. Lankytinos vietos ir įspūdžiai

Stambulas stebina, kaip penkiolika milijonų žmonių sugeba sukurti atmosferą, kuri turi pasakos motyvų, siaubo elementų ir dokumentinio filmo scenarijų. Mėlynoji mečetė, juodieji Hidžabai ir karštame smėlyje verdama kava šį miestą padarys išskirtinį jūsų kelionių žemėlapyje. Galata bokštas, Bazilikos cisterna, tik objektai, kuriuos rasite visuose kelionių aprašymuose, tačiau norint pažinti Stambulą, reikia išmokti pozityviai pasakyti „ne“. Su šypsena priimti vietinių verslumo įgūdžius ir su didžiausiu malonu pasimėgauti maistu, kuris nuo gėrimų iki desertų, čia neturi plastmasės poskonio ir „kilograminių“ pasėkmių. Stambulas – Turkijos širdis, varinėjama kaljano dūmais prisodrintu, tačiau jokio negatyvumo nespinduliuojančiu krauju.

Valanda po vidurdienio. Važiuojame autobusu iš Burgaso į Stambulą. Žvelgiu pro langą, tačiau žvilgsnis nepaliečia nei žigulio – kabrioleto, nei vynuoginių palapinių po kuriomis Bulgarai žaidžia Nardus (pastarasis žaidimas buvo ypač populiarus Gruzijoje). Žvilgsnis galiausiai koncentruojasi į bereikšmį tašką, o mintys sukasi apie nepaprastą galimybę. Galimybę savo akimis pamatyti vieną įspūdingiausių miestų – Stambulą. Kai žmonės važiuoja ilsėtis prie jūros, jų mintys dažniausiai būna: ar tikrai viskas bus įskaičiuota, kiek arbatpinigių palikti kambarinei. Tačiau, kai žmonės važiuoja į Stambulą, neįmanoma pamiršti tūkstančio metų istorijos, Konstantinopolio. Reikia tam pasiruošti, kad su visa derama pagarba priimtum tai, ką šis miestas tau dovanoja, kokią aurą aplink tave jis uždeda ir galiausiai kokiu žmogumi tave paverčia. Svarbiausias dalykas kelionėse ne nuotrauka, suvalgytas vietinis delikatesas ar įveiktas aukščiausias kalnas – kelionių tikslas yra pagal tikrovę pertvarkyti vaizduotę ir vietoj galvojimo, kaip dalykai galėtų atrodyti, pamatyti, kokie jie yra iš tiesų (Samuel Johnson). O vaizduotė gali išgelbėti nuo baltai dažytų sienų ir pusryčių (be pasirinkimo) su gabalėliu sviesto, daktariškos dešros ir riekele duonos.

Pasienis. Pasų ir daiktų kontrolė operatyvi ir po gero pusvalandžio mes jau Turkijoje. Retas kuris turbūt Stambulą pasieksite per Burgasą. Dažniausiai žmonės skrenda tiesiogiai su „Turkish Airlines“ į Atatiurko oro uostą (iš jo galima „Havas“autobusais vos už 10-15 lirų pasiekti miesto centrą). Tačiau mes turėjome asmeninių įgeidžių, dėl kurių susiplanavome kelionę tokią, kokia 80% mums gavosi.

Grįžtant prie Turkijos autobusų, tai daug teko skaityti straipsnių apie „METRO turizm“, „Nisikli“ kompanijas, tačiau kad ir ką pasirinksite keliaudami – nenusivilsite. Čia nėra blogos ir geros, čia visos kokybiškos, punktualios ir besirūpinančios savo klientais. Konkurencija verčia pasistiebti ir atlikti pervežimo paslaugas operatyviai. Kainos taip pat nėra didelės (iš Burgaso į Stambulą svyruoja nuo 15-25€). Mes mokėjome 18€. Pirkome bilietus internetu, tačiau vis tiek stotyje juos reikėjo pasikeisti į „tikruosius“ kelionės bilietus.

mde

Stambulas – milžiniškas. Gyventojų 15 milijonų, todėl vos įvažiavus į buvusią sostinę, tai nereiškė kelionės pabaigos. Kamščiai, nuolatiniai „pypinimai“ ir lėtas slinkimas pridėjo dar daugiau smalsumo, kokie yra tie vartai į Aziją.

Visi autobusai atvažiuoja į pagrindinę Stambulo stotį „Otogar“. Jeigu pirksite bilietus ir reikės pasirinkti iki kokios stoties važiuojate, tai rekomenduoju rinktis „Istambul Bayrampasa“, bet čia tik formalumas. Važiuojant autobusu vienas iš palydovų (net trys „įgulos“ nariai autobuse) jūsų paklaus detalaus kelionės tikslo, tai pasakysite „Otogar“. Ši informacija reikalinga bagažo tvarkai sudaryti.

Išlipame stotyje ir pirmiausia ieškome kur galima būtų išsikeisti pinigų, tačiau keityklos nerandame. Paprastai jų būna ant kiekvieno kampo, o dabar kaip tyčia tik kebabai. Grįžus į stotį nueiname prie informacijos punkto. Čia prasideda pirmoji pažintis su Turkija ir pirmieji verslumo potyriai. Kaip visada sulaukiame klausimo iš kur mes esame, tačiau po mėnesio kelionės po Turkiją ir Gruziją susidarė toks įspūdis, kad atsakymas: „Lietuva“, „Lithuania“, „Litva“, Baltic state“, Sabonis – nėra teisingi. Arba per mėnesį laiko pataikėm vis ant žmonių, kurie tokios valstybės nežino, arba prieš tai buvę Lietuviai sudarė prielaidas apsimesti, kad tokios valstybės nežino. Vienaip ar kitaip per visą kelionę iš kokių dvidešimt pasisakymų apie savo tautybę 50% tapom Ukrainiečiais ir buvom giriami dėl Kličko pasirodymų, 10% visiškai nelogiškai suomiais, 20% rusais, 10% Lietuviais (Sidėje ir aišku dėl ko), ir 10% kažkuo, ko nesupratom, tačiau suvokėm, kad ta valstybė nėra gera.

Taigi grįžtant prie informacijos punkto, tai buvom informuoti, kad visos keityklos uždarytos ir pakeisti pinigus visam Stambule šiuo metu, gali tik tas informacijos darbuotojas. Nusišypsoję davėm jam dešimt eurų ir pastarajam kuriam laikui pradingus, su žmona lažinomės ar jis sugrįš. Sugrįžo su 50 lirų. Matematika paprasta, tuo metu 1 euras geru kursu buvo vertas 5.5 liros, taigi 5 liros pavadinkim – keitimo mokestis. Vienintelis Stambule žmogus galintis iškeisti po sėkmingos operacijos, naiviai paklausė, gal dar reikia ką iškeisti, tačiau mes pakreipėme temą apie Stambulo kortelę ir jis ranka mostelėjo kur galime tokią įsigyti. Jeigu kas viešėsite Stambule, tai ši kortelė yra labai ir labai naudinga. Ja galima pasinaudoti visais transportais egzistuojančiais Stambule ir žymiai mažesne kaina, nei be jos. Kortelės kaina vos 10 lirų (nekainuoja dviejų eurų) ir užtenka vienos kortelės iki penkių asmenų grupei. Paprastai tariant jei važiuojate metro, tai praėjus vienam žmogui pro vartelius, kur reikia nuskanuoti kortelę, ją paprasčiausiai perduosite kitam. Kortelė parduodame visuose „kioskeliuose“, tačiau atminkite kad yra tuščia. Ją galima papildyti stotyse esančiuose automatuose norima papildyti pinigų suma. Papildymo operacija labai paprasta, ją mes atlikome net turkų kalba. Kelionės kaina metro vienam žmogui berods 2 liros. Visada likutį kortelėje galite pasitikrinti automate, kuris jas ir papildo.

cof

Stambule mes rinkomės metro, o ne autobusą, dėl punktualumo ir greitumo. Vėlgi važiavimas metro čia itin paprastas, todėl pridedame nuotrauką su schema, kad patys pamatytumėt ir esant poreikiui pasinaudotumėt. Važiuoti metro reikėtų taip pat, kaip ir kitose valstybėse: piniginė, pasai, svarbūs dokumentai giliau paslėpti kuprinėse, ar rankinėse su užtrauktuku. Smulkūs pinigai atskirti nuo stambių kitoje piniginėje (jeigu kažkas norės, kad jūs pakeistumėt kelias liras, tai labai tikėtina, kad yra vagis norintis pažiūrėti, kiek pinigų jūs turite). Jeigu tai, ne vagis, tuomet jūs puikiai galėsite pakeisti iš tos piniginės, kur laikote smulkius.

pwbq

Ar Stambulas saugus miestas? Ar saugi Nica, Berlynas, Londonas, Šalčininkai? Visur gali visko nutikti. Vonioje galite patirti didesnių sveikatos nuostolių, nei metus praleidus Stambule, svarbiausia neišgirsti dviejų žodžių: „Islamo valstybė“. Išgirdus juos, reiškia patekote į bėdą. Gerai tuomet tik tai, jog tai paskutinė jūsų bėda gyvenime. Dažniausiai Stambule skelbiama, jog reiktų vengti masinių žmonių susibūrimo vietų, lankytinų objektų, mečečių. Tačiau kur tada eiti, į biblioteką? Mes keliavome visur, kur norėjome ir tam leido įstatymai, aišku kai apsipratome su Hidžabų gausa ir žvilgsniais iš po jų.

Pasirinkome M1 raudonąją liniją važiuojančia iki Yenikapi galinės stotelės. Kas pažįsta Stambulą, turbūt pasukiotų pirštą prie smilkinio, kodėl pasirinkome viešbutį būtent tame rajone, tačiau juk mes įsivaizduojam, kad esam drąsūs. O šiaip tai, rinkomės viešbutį, kad greitai galėtume į jį patekti, dirbtų visą parą, ir aišku kaina būtų atitinkama, turint galvoje, kad mes ten praleisime tik 9h. Viešbučių kainos Stambule nėra didelės. Jei kalbame apie kambarį dviems žmonėms su privačiu vonios kambariu, tai kainos (kurių kainos ir kokybės santykis yra geras) nuo 15-30€ parai (čia kalbu apie visą centrinę Stambulo dalį: Sultanahmet, Taksim, Karakoy, Eminonu, Beyoglu. Aišku aš kalbu apie segmentą taupantiems, galima rinkti ir raudono kilimo viešbučius, su vaizdais į mečetes, sąsiaurį ar Galatos bokštą, tačiau vėlgi kiekvienas renkasi, pagal savo galimybes ir poreikius.

Pasidėję daiktus viešbutyje nusprendėm kiek pasivaikščioti po apylinkes. Einant gatvelėmis atrodė, kad einam mažyčiam kaime ką tik papjovus vienintelę tą kaimą maitinančią karvę – keista patirtis. Kita vertus pamatėme kaip gyvena ta Stambulo žmonių dalis, kuri tikrai nėra dedama į agentūrų nuotraukas ir vinjetes apie Turkijos buvusią sostinę. Sunkiausia čia buvo stebėti ne skurdą, ant kartono miegančius vaikus, ar kuklią vakarienę dalijamą bent dešimčiai šeimos narių, o realiuoju laiku suvokti Senekos mintis apie skurdą: Skurdo nejaus natūralaus saiko besilaikąs žmogus; peržengus natūralų saiką, skurdas lydės ir tarp didžiausių gėrybių. Būtinuosius poreikius patenkina ir tremtis, besaikiams negana ir karalystės. Pasidaro kažkiek lengviau, o gal tiesiog priprantame prie pasikeitusio pasaulio.

cof

Ima temti, keičiasi žmonės, keičiasi parduodamos prekės pas „vaikštančias“ turgavietes. Visi ruošiasi vakarienei, kuri nepriklausomai nuo kvartalo yra bendra. Toks Turkų bruožas, kada šeima yra aukščiau visko. Turkiška duona, troškiniai ant laikraščiais dengtų stalų, kas dešimt metrų tapo tikru vakaro atributu. Sutelkę dėmesį į maistą vietiniai atitraukė jį nuo mūsų, todėl be didesnių nuotykių sugrįžome namo.

cof

2.jpg

Kitą dieną, praleidome palengva keliaudami iki Taksim aikštės. Aišku galima buvo nuvykti metro, tačiau mūsų skrydis į Tbilisį vidurnaktį, todėl niekur neskubėjome ir fotografavome Semit (riestainis su sezamais) ir Misir (keptas arba virtas kukurūzas) pardavėjus (kainos nuo dviejų iki keturių lirų). Stebėjomės ledų pardavėjų šou. Pastarųjų ledai, kitaip nei pas mus yra tąsūs, todėl priminė picų kepėjų žongliravimą su tešla. Beje nesistebėkite jei nusipirkę ledų iš pardavėjo „gausite į nosį“ – tą reikia patirti, nes papasakoti labai keistai skamba.

mde

Pirmasis objektas, kurį turbūt kiekvienas žino mintinai – Sultono Ahmeto (mėlynoji) mečetė. Šešiais minaretais, gausia puošyba ir žydros spalvos dekoratyvinėmis plytelėmis išsiskirianti Mėlynoji mečetė yra aprašyta šimtuose kitų keliautojų puslapių, todėl mes pateiksime tik savo pastebėjimus ir patirtis. Paminėsiu tik tiek, kad mečetės minaretų skaičius parodo mečetės „lygį“. Kuo daugiau minaretų, tuo ji prabangesnė, jei kalbant apie religinius dalykus, galima vartoti žodį – prabanga. Trumpiau tariant vienas minaretas paprastose, du svarbesnėse, keturi – svarbiose. Praleidau tris? Trys, kaip kiauliena – nedera prie Islamo.

mde

.2.jpg

Pirmiausia, tai norint patekti vidun, nebūtina ateiti vyrams su kelnėmis, o moterims slėpti visą savo grožį. Prie įėjimo yra staliukas, kur nemokamai dalina audeklus (sijonus, skaras) kuriais prisidengus ir kiek palaukus eilėse pateksite vidun. Kaip ir kitose šventose vietose arba net viešbučiuose (įdomi patirtis Trabzone), čia reikia nusiauti batus. Pati mečetė kažkokio didelio įspūdžio nepudarė. Taip, viskas didinga, gražu, bet turime suprasti, jog ne į Akropolį atėjome – čia maldos namai. Prisėdome ant kilimo prie kolonos ir tiesiog stebėjome žmones, jų elgesį ir susidūrėme su keistais prašymais. Prie mūsų priėjo dvi musulmonės (arba apsimetančios jomis). Davė savo telefoną ir prašė kad vieną iš jų nufotografuotume. Dabar pagalvokite logiką (dviese prašo mūsų, kad vieną jų nufotografuotume). Savo rankines laikome taip, kad net ir kam nors jas paėmus, tai pajaustume. Tada jos nori kad nufotografuotume jas abi su vienu iš mūsų tarp jų. Kaip manot, todėl kad mes įžymybės ar šiaip labai gražūs? Kai jos pamato, kad savo daiktų nepaliekame ir bandome įvykdyti užsakymą, jos pribėga griebia savo telefoną, kažką sumurma ir eina toliau. Posakis, kad pasaulyje sumažinti vargetų, reikia pačiam būti ne vargeta šiuo atveju netinka, nes tikslas nepateisina priemonių. Tuo tarpu pačioje mečetėje berods penkis kartus per parą renkasi žmonės maldai. Vyrai pagrindinėje dalyje, moterys atskirtos salės pakraščiuose. Pastarosios dalies mes nesulaukėme.

mde

cof

Patraukėme prie Sofijos Soboro. Ši bažnyčia iškilo VI amžiuje, vėliau ji buvo paversta mečete, o šiuo metu čia įkurtas muziejus. Jos vidus mano asmenine nuomone įspūdingesnis už išorę.

mde

Kadangi mūsų ši diena su kuprinėmis (kuriose telpa visam mėnesiui reikalingi daiktai) ant pečių, lauke +30 laipsnių, todėl tempas nėra labai spartus, tačiau ir tai nueiti 15 – 20 km vakare “jaučiasi“, net prieš kelionę ir pasitreniravus. Nuo Soboro patraukiame iki Galata tilto, kur šimtai žuvautųjų bando savo laimę – parnešti katinams vakarienę. Ties tilto viduriu susitinkame Semitą (ne pagal tautą, o pagal riestainį) davėme jam tokį vardą. Kas buvote Stambule, turbūt ties šiuo tiltu pastebėdavote vyruką nešiojantį riestainius ant savo galvos. Stambule daug imigrantų iš Sirijos, artimųjų rytų, todėl pasiūla prekių irgi labai įvairi. Perėjus vos viena gatvele gali atsigaivinti arbata, paskanauti baklavos, išsipūsti nosį į pačią minkščiausią nosinaitę, nusipirkti kilimą ar paveikslo rėmą. Jau nekalbu apie aliejus, kvepalus ir kas keisčiausia buvo – jojo (tiesa puoštą neva tikru auksu).

.4.jpg

Atkeliavome iki Taksim aikštės – daugelio žmonių susitikimų ir poilsio vietos. Nuo Taksim Gezi parko, priešais viešbutį Point Hotel Taksim yra Havabus autobusų stotis, kurie veža iki oro uostų. Šį kartą mums reikėjo toliau nuo miesto esančio Sabiha Gokcen oro uosto. Bilietų kaina 15 liru (apie tris eurus) vienam žmogui ir kelionės trukmė pusantros valandos. Nusiperkame bilietus ir lukterim parkelyje šalia. Grindiniu prakulniuoja keliasdešimt kačių ir tai nenuostabu. Katės islamo religijoje laikomos globėjomis ir saugotojomis. Sakoma, kad jei nužudei katę, turi pastatyti mečetę, kad ši nuodėmė būtų išpirkta. Yra labai geras filmas apie kates Stambule (Kedi: paslaptingas kačių gyvenimas). Kas neabejingas katėms ir nori pamatyti Stambulą – filmas tikrai patiks. Beje jis dokumentinis, ir tai ne Garfildo tęsinys.

Skraidyti Turkijos viduje yra labai nebrangu, kartais net keista kaip išsilaiko keliasdešimt autobuso firmų (mėgstantiems juodą jumorą pasakyčiau, kad autobusuose nėra tokios stiprios daiktų patikros). Kad ir kaip ten bebūtų be visiems žinomų „Turkish airlines“ yra turkų „Pegasus“, „Sunexpress“. Teko daug prisiskaityti ir žmonės teigė kad pastaroji juos labai nuvylė, todėl skraidys tik su „Turkish airlines“, tačiau mes skridome iš Stambulo į Tbilisį su „Pegasus“, o iš Trabzono į Antaliją ir iš Antalijos į Stambulą su „Sunexpress“. Jokių nusiskundimų nei su viena, nei su kita neturime. „Pegasus“ turi gera programėlę, „check in“ galima atlikti joje, atsispausdinti bilietus pačiame oro uoste. Tuo tarpu „Sunexpress“ programėlė neveikė, bet pačiame puslapyje galime pasidaryti „Check in“. Svorio ir išmatavimų apribojimai, kaip pigių skrydžių bendrovių, tačiau Turkijoje niekas nežiūrėjo ar tu dvi, ar vieną rankinę turi. Ar tavo kuprinė sveria 8 ar 11kg. Todėl, jei jūsų bagažas netenkina reikalavimų, su šiomis linijomis skrendant siūlyčiau dėl to nesukti galvos. Bilietų kainos gluminančios gerąja prasme. Stambulas – Ankara, Stambulas – Izmiras, kainos apie 9€. Į Antaliją apie 20€ (aišku jei skrydžius perkatės iš anksto).

Atvažiavus į oro uostą, kas anksčiau keliaujant nebuvo įprasta – pirmoji patikra yra vos pravėrus oro uosto duris. Tačiau tai nereiškia, kad joje jums reikia skysčius tvarkingai sudėti į maišelį ar išgerti visus gėrimus. Tai tiesiog preliminari patikra ar neturite ginklų, neleistinų preparatų ar kitų kenksmingų medžiagų.

Paliekame Stambulą absoliučiai jo nepažinę ir dar daug ko nepamatę. Tačiau porai naktų dar čia sugrįšime Birželio pabaigoje. Todėl vos pakilus į dangų mintyse ištariam „iki greito“. Kai vėl pamatysim šį sąsiaurį būsim jau kitokie ir galbūt dar kitaip priimsim Stambulo daromą įtaką.

.16.jpg

Ir visiškai buvau teisus. Jau po trijų savaičių skrendant iš Antalijos į Stambulą jautėm nenumaldomą norą vėl eiti siauromis gatvelėmis, kurios skyrėsi nuo Itališkų. Ten kvepėjo atsipalaidavimu ir romantika, važinėjo seno modelio Fiatai, o čia lengvas chaosas, stogais skraidančios katės ir arbatos padavėjai šmirinėjantys tarp turistų, vis siūlydami tai vieną, tai kitą kavinę. Beje arbata Turkijoje skani (maišyta su Ceilono arba Indiškomis žolelėmis), savo ruožtu kava, ar paprastai plikoma ar karštame smėlyje – įspūdžio nepaliko.

Nusileidžiame tame pačiame Sabiha Gokcen oro uoste ir važiuojame iki Taksim rajono, kuriame esame rezervavę kambarį. Stambulas mus pasitinka lietumi, tačiau rodos tai netrukdo vietiniams mėgautis vasaros vakaru. Kiek teko skaityti šis rajonas nepasižymi ramiais vakarais, todėl esam pasiruošę triukšmui už lango, bet gal išvarginti kelionės, vos susiradę viešbutį krentam poilsiui. Vienas menkas pastebėjimas. Kelionės metu, jei turkas pasakys, kad angliškai nekalba, tuomet jis jus tiktai supras, bet nemokės atsakyti. Tuo tarpu jei atsakymas bus „so so“. Tai reikš, kad jis negali Homero Odisėjos išversti į anglų kalbą, bet puikiai paaiškins ką norėsime sužinoti.

mde

Ankstyvas rytas ir vėl su kuprinėmis išeiname į gatvę, kuri skendi balose, tačiau ta atmosfera kuria mus pasitiko rytas tiesiog užburia. Taip jau yra, kad vieni miestai traukia nieko neturėdami, kiti atstumia neišnaudodami to ką turi. Keliaujame gatvelėmis link Galatos bokšto, bet prieš tai stabtelim pasistiprinti mažame restoranėlyje. Teko skaityti, kad jeigu nori paragauti turkiško maisto negalima eiti į kavinę, kuri laukia esančiame meniu patiekalus užrašiusi anglų kalba. Dar geriau, jei kavinė ar restoranas lauko reklamos iš vis neturi. Neprašovėm.

.11.jpg

Internete susiradom restoranėlį, kuriame yra humuso, falafelių, keletas meze, įdarytų baklažanų. Užsisakom visų šių pasirinkimų. Iš lauko pusės atrodo eilinė kavinukė vos su keliais staliukais. Reklaminiame stende siūloma arbatos, kavos, tuo tarpu padavėja (gal ir savininkė) mus pakviečia vidun ir pereiname į kitą patalpą, kuri paskęsta Turkiškoje dvasioje. Čia nėra prabangos (nes stalai nevienodi, ką jau kalbėti apie kėdes ar staltieses), tačiau nuotraukos ant sienų, muzika, pro langus atsiveriantis sodas suteikia jaukumo. Gal kiek nedrąsu būti vieninteliais klientais (tai viena iš klaidų daroma svečiose šalyse), tačiau internetinis įvertinimas labai aukštas, o dabar ankstyvas rytas, todėl pagalvojam, kad nuo kažko turi restoranėlis pradėti.

mde

Maistas šviežias ir labai autentiškas. Falafeliai savotiškos formos, tačiau skanūs. Humusas, be jokio kartumo, kaip dažnai būna, meze (gavom 8 variantus) primena Kūčių patiekalus (tik be silkės). Taip didžiąją Turkų virtuvės dalį sudaro vienokios ar kitokios  mėsos patiekalai, tačiau vegetarai ar veganai čia tikrai nenusivils ir ras ko skaniai pavalgyti (priešingai nei Gruzijoje ar Bulgarijoje).

cof

mde

Po itin sočių pusryčių patraukiam gatvelėmis link Galatos bokšto. Viena geriausių vietų pasidairyti virš Stambulo stogų – tai XIV amžiuje Genujos gyventojų statytas 62m aukščio bokštas, Galata. Apie bokštą pasakojama ir įdomi legenda, kad pirmasis žmogus, norėjęs įrodyti, kad ir žmonės gali skraidyti, pasigamino medinius sparnus ir pirmąjį savo bandymą atliko būtent čia. Šis statinys yra dažnai turistinėse atvirutėse vaizduojamas objektas. Kai mes prie jo priėjome, kiek nusivylėme eilės ilgumo kuri laukia, kad pakiltų į jo viršų. Įėjimas mokamas – apie 5€. Kadangi buvome su kuprinėmis, todėl nusprendėme laiko negaišti ir keliauti toliau.

.14.jpg

Pereiname nedidelius bėgius ir pakėlę akis išvystame atriedantį senovišką tramvajų, kurį vietiniai vadina „tünel“. Vienu metu vaizdas primena Lisaboną ir Indiją. Pirmąją dėl pačio tramvajaus, antrąją dėl žmonių važiavimo būdo. Jie tiesiog įsikabinę į turėklus ir didžiąja kūno dalimi būdami tramvajaus išorėje skrodžia Taksim rajono gatveles. Labai šiltas prisiminimas, kuris susimaišęs su kepintų kaštonų aromatu ir iš vietinės suvenyrų parduotuvės sklindančiu sazo skleidžiamu garsu suteikia neišdildomus Stambulo prisiminimus. Kartais išgirstame klausimą, kas kelionėse palieka didžiausią įspūdį? Stambulo atveju, tai nėra vienas konkretus objektas ar gamtos stebuklas. Tai visuma kvapų, garsų ir skonių, kurie susimaišę kartu sukuria vieną iš Šachrazados pasakų.

mde

Kiek laiko reikia skirti Stambului? Jei skirsite, tiek kiek mes, tai būtų tas pats, kas alkanam liūtui parodyti mėsos, bet jos neduoti. Norint pažinti Stambulą, o ne užsidėti pliusą, reikia skirti bent savaitę. Niekur neskubant išgerti arbatos, be minčių kad po valandos užsidarys koks muziejus. Būtinai paplaukioti vandens transportu (ko dėl laiko stokos nepadarėme mes). Tačiau kartu su žmona sutarėm, kad tikrai pasitaikius progai išbandysime „Turkish airlines“ ir atskrisime dar kartą. Ši mintis nuplovė nuoskaudą, kad ne tiems miestams, kuriems reikėjo šioje kelionėje skyrėme daugiausiai laiko.

Perėjom tiltą ir susiradome paskutinį viešbutį Eminonu rajone. Pasidėjom kuprines ir pirmu taikymu į turgų (Grand bazar). Ir manau, jei reikėtų sudaryti TOP 3 ką būtina pamatyti Stambule, tai turgus būtų pirmoje vietoje. Ir čia nebūtina ką nors pirkti, svarbiausia išgirsti pardavėjų išradingumą, kantrybę, derėjimosi galimybės ir pamatyti prekių įvairovę. Čia išgirdome ir naujų užkabinimo frazių, kaip pavyzdžiui: „aš tave šiandien jau mačiau, ar atsimeni mane?“, „ar norėtum išleisti pinigus mano parduotuvėje?“. Net jų pats pirmas „excuse me“ skamba taip, tarsi aš kažką pamečiau ir pardavėjas norėtų man tai gražinti. Užeidami į turgų pirmiausia turite suprasti, kad susidursite su aukščiausios klasės savo srities ekspertais. Jie dažnai jums sakys, kad jums nebūtina ko nors pirkti, paprasčiausiai užeikite ir apsižiūrėkite. Tačiau tai tik nematoma drobė, kuria jums apvynioja ilgaliežuviai iš rytų. Tiek daug istorijų išgirsite iš jų, kaip jų produkcija buvo pagaminta, kad ilgainiui ką nors vis tiek turėsite įsigyti (gal iš mandagumo, gal pasidavę įkalbinėjimams). „Iš kokios šalies atvykote“ tai turbūt bus dažniausias klausimas jums užduodamas. Kita vertus atsakyme užkoduota kaina, kurią galite mokėti už prekes (Lenkams ji bus mažesnė, nei Amerikiečiams, tačiau nepersistenkite su Albanais ar Gruzinais) ir pokalbio tema, nes pardavėjas vis sugalvos, kas jūsų gyvenamoje šalyje gyvena iš jo giminių. Arba kaip buvo mūsų atveju, kad ten šilta. Labai juokiausi, kad Lietuvoje negyvena nei vieno arabo giminaičiai, bet kas dar juokingiau, kad būtent tą dieną Lietuvoje buvo daug karščiau nei Stambule. Tai jei norite, dirbti pardavimo agentais, siūlyčiau ne keptuves prie „maximos“ pasitreniruoti parduoti, o pasivaikščioti po šį turgų. Tuo tarpu istoriškai didysis turgus Stambule veikia jau nuo XV amžiaus ir yra laikoma viena didžiausių dengtų turgaviečių pasaulyje. Didžiajame turguje, kuris išsidėstęs 58 gatvelėse, yra daugiau nei 4000 prekybos vietų bei parduotuvėlių, o taip pat mečetė ir gausybė restoranėlių.

mde

.8.jpg

Kiek reikia turguje nusiderėti, kad tai nebūtų įžeidimas pirkėjui ir savęs apvogimas? Labai sunkus klausimas ir priklauso nuo to ką, kur ir kada perki. Teko skaityti straipsnius, kad žmonės nusidera kainą Marakeše ir dvidešimt kartų nuo pradinės sumos. Kartais pardavėjai kainą sumažina tik simboliškai, kad būtų atlikę procedūrą, o pirkėjas kažko pasiekęs. Vėlgi artimuose rytuose, Turkijoje, šiaurinėje Afrikoje tas derėjimosi procesas nėra suvokiamas taip, kaip Lietuvoje ar sakykim Gruzijoje. Lietuvoje sulauksite įžeidaus žvilgsnio ir paaiškinimo, kad pardavėjas sunkiai gyvena ir čia nėra ką derėtis. Gruzijoje dažniausias atsakymas „čia ne mano prekė, aš negaliu keisti kainos“. Tuo tarpu Turkijoje yra norma ir kartais netgi būtų įžeidimas nepasikalbėjus su pardavėju apie kainos sumažinimą. Ir tas vyksta netik turguje. Taigi išvedus vidurkį, turbūt realiausias procentas būtų 40%. Jeigu tiek sugebėsite nusiderėti nuo pradinės kainos, reiškia tris dalykus. 1) gausite prekę vos kelis kartus viršijančią savikainą; 2) ilgai neužsibūsite darbo biržoje, jei ten pakliūtumėte; 3) Stambulas gali jums per daug patikti ir norėsis čia grįžti vis ilgesniam ir ilgesniam laikui. Nors Lietuvos piliečiams, vykstantiems turistiniais tikslais į Turkiją, viza nereikalinga, tačiau kaip turistai viešėti šioje šalyje gali ne ilgiau kaip 90 dienų per 180 dienų laikotarpį.

.10.jpg

Po turgaus patraukėme, prie visuose Stambulo lankstinukuose labai afišuojamos Bazilikos vandens saugyklos arba kitaip sakant Bazilikos cisternos. Įėjimo kaina žmogui 20 lirų (kiek mažiau nei keturi eurai). Bazilikos cisternos – tai VI a. statinys Stambule, skirtas saugoti vandeniui – daugiausia rūmų poreikiams tenkinti. Sakoma, kad vanduo į šias talpyklas patekdavo net ir iš kitų šalių, kadangi tuometinis miestas stokodavo gėlo vandens. Beveik pusantro tūkstančio metų skaičiuojantį stulbinantį rezervuarą laiko net 336 kolonos. Dvi kolonos – ypač svarbios šiai bazilikai: jos padabintos medūzos galva. Ar tai buvo įspūdinga ir verta įtraukti į TOP 3 vietas Stambule? Nemanau, nes vėlgi viskas yra „suturistinta“. Vos nusileidus į požemį tave pasitinka „kostiumuoti“ turkai siūlydami tapti „Aladinu“ ir įdomią Instagramo „day story“ versiją. Požemiuose jaučiama drėgmė, kiek paėjus matomos plaukiojančios žuvytės ir tikrai ne auksinės – tokie radioaktyvaus sprogimo paveikti šamai. Yra iškabinta daug lentelių su įvairiomis pasakomis apie verkiančias kolonas. Akimirkai stabtelėjau ir pradėjau skaityti pateiktą „šlapių“ kolonų versiją. Skaityti sustojau, kai nukankintų statytojų sielos be perstojo pradėjo verkti ir to pasėkoje turim ką turim. Kažkada tokie užrašai keldavo šypseną, tačiau dabar suprantu, kad pasaulis neturi būti tobulas. Mokslas neturi panaikinti paklaidos, o menininkas negali nutapyti dviejų identiškų šedevrų. Nes tiesa, tikrumas ir 100% garantija panaikins pasaulio žavesį, dings atsitiktinumo džiaugsmas ir tapsime atomais be galimybės kada nors virsti jonais. Paprastai tariant gyvenimui reikia pasakos, kad išgyventume, tačiau gyvenant pasakoje mums vis tiek reikėtų kokios raganos, kad suprastume savo laimę.

cof

cof

Išėję iš požemių nusprendėm, kad atėjo laikas padaryti nuodėmę. Nieko erotiško, tiesiog savo organizmui duosime cukraus dozę, baklavos ir lukumo pavidalu. Vietinė parduotuvėlė, kurios pardavėjas, kaip turgaus pirklys bando atrasti kelius į mūsų širdį (piniginę). Ragaujam baklavos su graikiniais riešutais ir migdolais, lukumo su šafranu ir rožių vandeniu. Pastebim, kai už nugaros jau prisistato šalia prekiaujantis turkas ir pradeda siūlyti rankines. Nes jeigu ragauji turkišką desertą, tai negali to daryti be turkiškos rankinės. Po neįprastai mums ilgos degustacijos išsirenkame mums patikusius skonius ir nusiperkame lauktuvių. Tiesa pastebėjimas, kad įpakavimas gardėsio buvo labai hermetiškas, todėl jei kokį mėnesį neateis išgirsti iš jūsų kelionių įspūdžių draugai, tai saldainiai tikrai nesuges (tačiau tokiu atveju susirūpinkite ne galiojimo laiku, o draugų „kokybiškumu“).

mde

 Be pasiplaukiojimo keltais ar tiesiog valtelėmis, mums šios viešnagės metu, nebuvo galimybės užeiti į Topkapi rūmus – jie paprasčiausiai buvo uždaryti. Pamatyti Cagaloglu pirtį – tai viena įspūdingiausių Stambulo pirčių. Iš arčiau pamatyti Bosforo tiltą ir Valento akveduką. Dėl Bosforo tilto, tai pirmus ketverius metus po atidarymo juo buvo leidžiama vaikščioti pėstiesiems, tačiau po daugybės savižudybių, toks leidimas buvo panaikintas ir dabar juo gali važiuoti tik automobiliai. Įsivaizduokime tokį tiltą Lietuvoje. Praktiškai galima būtų įsteigti etatinį donorų paieškos darbuotoją šalia jo.

Reziumė. Į Italiją skrendame atsigerti kavos ir suvalgyti ledų, Provanse skęstame levandų laukuose, o Ispanijoje Lietuvišką žiemą praskaidrinam saulės spinduliais. Kuo Stambulas pritrauktų taip, kad sutiktume iškeisti pigių oro linijų orlaivius į „Turkish airlines“? (Galima rinktis ir Ukrainos oro linijas, tačiau dažniausiai su persėdimu Kijeve). Stambului suprasti, reikia skirti vandens bokštą nuo minareto ir nedėti lygybės ženklo ties žodžiais Musulmonas ir teroristas. Tai dinamiškas miestas, kuriame automobilio vairuotojas atsisakytų stabdžių, kad tik veiktų garso signalas. Kita vertus miestas persmelktas legalaus narkotiko, kurio skleidžiama energija tave privers galvoti apie sugrįžimą į šį miestą, iš jo dar net neišvykus. Tačiau meilė miestui nebus iš pirmo žvilgsnio. Pirmiausia bus šokas, panika, šiauliečiams net kumščiai pakils, tada pereinamasis laikotarpis, kai susitaikysite su kitokiais papročiais ir gyvenimo būdu. Galiausiai nurimsite ir stabtelėję kavinėje gerdami arbatą žvelgsite į besileidžiančią saulę kartu su ryžu katinu, kuris be ceremonijų užšoks jums ant kelių.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s