Rumšiškės – neįtikėtina dienos pramoga kiekvienai šeimai ir puikus reginys svečiams iš užsienio

cof

LIETUVOS LIAUDIES BUITIES MUZIEJAUS adresas: L. Lekavičiaus g. 2, Rumšiškės

Muziejaus darbo laikas: 10-18h (tačiau yra išimčių, todėl prieš vykdami pasitikrinkite jų internetiniam puslapyje).

Įėjimo bilieto kaina: suaugusiems – 4 EUR (Taikomos nuolaidos ir lengvatos).

Optimalus laikas, kurį skirti muziejaus lankymui: 3-4h

Nueinamas atstumas muziejaus viduje: apie 10km.

Daugiau informacijos: http://www.llbm.lt/

Iki muziejaus patogiausia atvažiuoti, savo transportu. Važiuojant tarpmiestiniu autobusu Vilniaus ar Kauno kryptimi, nuo stotelių greitkelyje Vilnius-Kaunas yra ~1,8 km iki muziejaus centrinio įėjimo. mikroautobusai, važiuojantys Rumšiškių kryptimi iš Kauno, sustoja Rumšiškių miestelyje. Nuo stotelės iki muziejaus centrinio įėjimo yra ~ 500 m.

Norint pažinti savo tėvų, senelių, prosenelių gyvenimo subtilybes. Pažinti papročius, kokių jie laikėsi, bei gyvenimo buitį, turbūt nėra geresnės vietos už Rumšiškes. Miestelyje yra įkurtas liaudies ir buities muziejus, kuris tampa šeimų traukos vieta atostogų metu, taip pat tai yra unikalus šansas parodyti užsienio svečiams Lietuvos istoriją. Lietuvos liaudies buities muziejus – tai muziejus po atviru dangumi, įkurtas 1966 m. sausio 1 d. (lankytojams atidarytas 1974 m. birželio 21 d.) Rumšiškėse, prie Pravienos upelio žiočių, Kauno marių pakrantėje. Tai vienas didžiausių (195 ha) ir daugiausiai eksponatų (91420) turintis etnografijos muziejus Europoje po atviru dangumi.

cof

Besižvalgant po etnokultūrinius regionus, galima akimirkai atsikvėpti prie Kauno marių. Čia, prieplaukoje yra įrengtos poilsiavietės, bei pastatytas apžvalgos bokštas. Tiesa pastarasis nėra toks aukštas, kaip Aukštaitijoje (Biržuose, Anykščiuose) stovintys, tačiau ir nuo jo atsiveria graži panorama, kuri kelionės po Rumšiškes metu pridės dar daugiau žavesio.

cof

cof

Žemaitija

Žemaitijos kaimų ir miestelių amatininkai nuo seno glaudžiai susiję su žeme. Valstietį ne visada būdavo galima atskirti nuo amatininko. Dažnai turintis įrankius valstietis pasigamindavo sau ir kitiems. Savo gaminius jie realizuodavo namuose ir turguje. Didžiąją amatininkų dalį sudarė medžio apdirbimo meistrai. Tai dailidės, staliai, račiai, kubiliai, klumpdirbiai. Dažniausiai nė vienas valstietis neapsiėjo be kalvio, puodžiaus, siuvėjo, batsiuvio paslaugų.

Namus, tiek gyvenamuosius, tiek ir ūkinius, statydavo dailidės. Dažniausiai šie amatininkai statydavo trobas. Vieni dailidės iškeldavo namo sienas, gegnes, kiti įrengdavo vidų. Vėliau kai kur vieni ir tie patys dailidės pastatydavo statydavo ir iš apvalių, ir iš apipjautų rąstų. Žiemą nupjauti rąstai būdavo, tuo laiku įrengdavo ir trobos vidų. Statybai mediena būdavo paruošiama iš anksto. Trobesius statydavo pavasarį. Žievę nuskusdavo dviejų rankenų vienašmeniu drožtuvu. Lentas ir sienojus išpjaudavo dročiai. Rąstus tašydavo specialiu, plačių ašmenų kirviu – skliutu. Lentas pjaudavo dviese išilginiu pjūklu, pasidėję ant ožių. Dročius pjaudavo pasilipęs viršuje, o jo pagalbininkas apačioje. Gerų meistrų dailidžių būdavo nedaug, todėl jie darbo turėdavo pakankamai. Trobesiai dažniausiai būdavo statomi tik vasarą.

Kuplūs, žemai nuleistais stogais stambių tūrių pastatai, erdvūs kiemai, sodybose daug įvairios paskirties pastatų, pastatuose – daug patalpų . Namuose – patogūs išardomi baldai, daug medžio raižinių. Audiniai ryškūs, sodrių spalvų, moterys labai mėgo skareles. Žmonės atkaklūs, tvirti, dažnai nekalbūs, užsidarę. Ligi pat XX a. II pusės po kaimus per Užgavėnes vaikščiojo persirengėliai.

Muziejuje žemaičių branduoliniame kaime lankytojams atidarytos 3 sodybos: vidutinioko, mažažemio ir turtingo didžiažemio, kuris jau negalėjo išsiversti be samdinių. Pastatuose, būdinguose atitinkamam socialiniam sluoksniui, įrengtos buities ekspozicijos. Daugelį sudomina linų apdirbimo įrankiai ir mašinos, klumpiaus bei puodžiaus dirbtuvėlės, akį patraukia Užgavėnių kaukės. Ant kamarėlės sienos kabanti auksu spindinti linų sruoga primena vokiečių tyrinėtojo pasakymą, kad lietuvaitės aukštu ūgiu, mėlynomis akimis ir šviesiais lininiais plaukais sužavėjo ne vieną užsienietį.

cof

cof

cof

cof

cof

Aukštaitija

Didžiausias Lietuvos etnografinis regionas. Žmonės gyvena laisvai išsidėsčiusiuose vienkiemiuose arba gatviniuose rėžiniuose kaimuose – „ūlyčiose“, kur gyvenamieji namai išsirikiavę palei kelią, o ūkiniai sustatyti kiemo gilumoje

Šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etninės kultūros įvairove, nes yra paveldėjusi didelių etninių darinių palikimą. Savitumus lėmė ir ankstyvi kultūriniai ryšiai su rytų slavais. Etnokultūros bruožus lemia taip pat gyvenamosios aplinkos ypatumai – daugybe ežerų, miškų ir kalvų turtinga gamta. Reikia pabrėžti, kad etnografinė ir lingvistinė (tarminė) Aukštaitija yra skirtingi dalykai; pastaroji užima daug didesnę teritoriją. Tipiškai aukštaitiški yra Rokiškio, Utenos, Biržų, Kupiškio, Ukmergės, Panevėžio, Jonavos, Širvintų rajonai. Rytų Aukštaitija turi bendrų kultūros bruožų su etnografine Dzūkija. Vakarų Aukštaitija savo ruožtu etninėje kultūroje turi daug bendro su Žemaitija. Sakoma, kad vaizdingas kraštas lemia ir linksmą aukštaičių būdą. Čia folkloristai yra sutikę daug puikių tautosakos pateikėjų – dainininkų ir pasakotojų.

Ekspozicijos atspindi ir spaudos draudimo laikotarpį, ir kasdienius bei retesnius (kaip rėčių gamybą ar pintinių pynimą) darbus, ir keliaujančio siuvėjo buvojimą kaime, ir šventes (Velykas, vestuves). Kaimo pakraštyje, pamiškėje stovi aštuonkampė kapinių koplyčia. Puošnūs aukštaitiški memorialiniai paminklai pristatomi dviem Vinco Svirskio kryžiais, koplytstulpiu, stogastulpiais.

Svirnai dažniausiai vienos patalpos, tradicinis gyv. namas – gryčia – 3-5 patalpų. Audiniuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Dar XIX a. pab. – XX a. pr. ištekėjusios moterys dengė galvas nuometais, kaimuose skambėjo sutartinės.

Muziejuje Aukštaitija pristatoma vienkiemine sodyba, gatvinio rėžinio kaimo fragmentu, keliais pavieniais pastatais. Vienkieminėje sodyboje technikos mėgėjus sudomina tiltinė linų minamoji, architektus, statybininkus, etnografus – retos konstrukcijos, su uždaru kiemeliu viduje tvartas. Gryčios priemenėje pilna indų, rykų, paruoštų lietuvių mėgstamo ir apdainuoto gėrimo – alaus darymui. Dar ne taip seniai skambėdavo: „Kaklelis gerti ištroško, kaklelis gerti ištroško, dantys į ragą sudžiūvo“. Kaime visi pastatai būdingi laikotarpiui ir regionui, ir kiekvienas iš jų yra dar ir nedidelis kaimo architektūros šedevras.

cof

mde

mde

mde

mde

Suvalkija

Suvalkiečiai – tai lietuvių etnografinė grupė, gyvenanti didesnėje Užnemunės dalyje ir kalbanti vakarų aukštaičių tarne. Jų materialinė kultūra turi daug bendrumų su Mažąja Lietuva. Suvalkiečių skirtumas nuo kaimyninių aukštaičių rajonų, taip pat kalbančių vakarų aukštaičių tarme, lėmė tai, kad Užnemunė 1795-1807 m. buvo Prūsijos, vėliau Varšuvos kunigaikštystės, o nuo 1815 m. – Rusijos imperijai tekusios ir turėjusios autonomiją Lenkijos karalystės sudėtyje. Ten buvo kitokios socialinės, politinės ir ekonominės sąlygos. Užnemunė 1867-1915 m. įėjo į Suvalkų gubernijos sudėtį, dėl to ji dažniausiai vadinama Suvalkija. Kartais vadinama Užnemune, rečiau – jotvingių genties vardu – Sūduva. Mūsų nuomone, šie vardai ne visai tikę, nes suvalkiečių gyvenama teritorija neapima nei visos Suvalkijos, nei visos Užnemunės, ir yra kur kas didesnė už buvusią istorinę Sūduvą. Ir patys gyventojai nedaug turi bendro su senaisiais sūduviais – šie būtų giminingi šiandieniniams jotvingių palikuoniams – dzūkams. Tačiau jie buvo gerokai išnaikinti, o jų vietoje apsigyveno nauji gyventojai, daugiausia atvykę iš Aukštaitijos.

Suvalkiečių tarmės ir materialinės kultūros elementai išplitę ir dešinėje Nemuno pusėje nuo Jurbarko iki Birštono. Tačiau šiaurinė ir šiaurės rytų Suvalkijos riba reikėtų laikyti Nemuną, kuris carinės Rusijos metais ir buvo Suvalkų gubernijos riba.

Suvalkijoje, anksčiau nei kitose Lietuvos vietose, panaikinta baudžiava, derlingi laukai, darbštumas leido suvalkiečiams tapti turtingiausiais ūkininkais XIX – XX a., duoti Lietuvai tuo laikotarpiu gal daugiausia išsilavinusių žmonių. Majoratinė teisė ir kitos sąlygos greičiausiai turėjo įtakos suvalkiečių charakteriui – dauguma jų racionalūs, sumanūs, be galo taupūs. Suvalkiečių stubos, kitų pastatų architektūra tarsi tarpinė tarp aukštaičių ir žemaičių. Sodybos, apsodintos medžiais, atrodė „tarsi žalios salos geltonoje javų jūroje“.

Muziejuje Suvalkija pristatoma 3 sodybomis, aliejine, stiebiniu ir kepuriniu vėjo malūnais. Viena sodyba dar nebaigta, kita, bežemio miško darbininko – sodybos vardo neverta, nes joje tik mažytė stubelė ir ūkinis pastatėlis – tvartukas su kamarėle ir daržinėle po vienu stogu. Kol kas daugiausia informacijos galima gauti iš vidutinio suvalkiečio sodybos, turinčios būdingą Suvalkijai stačiakampį kiemą ir perimetrinį vienkiemio užstatymą. Stuboje stovinčios krosnies su „zelikiu“ (šildomu krosnies priestatėliu, ant kurio taip malonu pasėdėti ar pagulėti, kai už lango dargana ar speigas) pakūra virtuvėje – suvalkietis nekūrens krosnies tame pačiame kambaryje, kuriame miega. Rūpestingas šeimininkas taupo malkas – mėsos rūkykla įrengta virš krosnies ant aukšto, taupo savo laiką, nervus ir (galbūt, svarbiausia!) kibirą vandeniui iš šulinio semti – įtaiso užraktą kibirui ant svirties kablio. Vaikus sužavi šuns būda su durelėmis – kad per speigus šuo nesušaltų.

cof

cof

cof

Dzūkija

Dzūkija – nederlingiausia, bet bene gražiausia Lietuvos dalis, su Nemunu, ramiai plukdančiu savo vandenis tarp aukštų krantų, su srauniais, švariais upeliais, kalvelėmis, didžiuliais miškais, pilnais grybų, uogų… Visais laikais daugumos dzūkų pagrindinės pajamos buvo iš miško. Pastatai panašūs į aukštaitiškus. Audiniuose dažnai marguoja lapeliai, gėlytės, tarsi dzūkės būtų norėjusios perkelti į audinius aplinkos grožį.

Dabar kaimuose dar kai kur kepama duona. Saugomas duonos raugas. Čia gali paragauti grikinės ,,babkos”, ,,bulvinės bandos”, ,,grybų ausiukių” ir kitų dzūkiškų gardėsių. Vietiniai gyventojai vaikščioja ,,savo grybų tropelėm” (takais – paveldėtais iš savo tėvų ir senelių), o uogavimo metu užklydę į raistelius iš karto pažinsime vietinį spanguoliautoją. Čia dar gali pamatyti moteris pjautuvu pjaunančias rugius, ir gražiai išrikiuotus ,,mendelius“ – ypatingu būdu sustatytus javų pėdus , išgirsi bumbsint spragilus ar zurziant rankines girnas, malančias grikius. Yra dar išlikę tik kirviu statytų pastatų, kaimuose pamatysi tik šiam kraštui būdingą sodybų išdėstymą. Išlikę daug pastatų puošybos elementų ir , žinoma, kryžių – aukštų, dvigubų, su ietimis. Gali tikėtis išvysti ir ,,žiursteliu” ( prijuoste) padabintą kryžių – taip juos puošia tik dzūkės. Prijuostėlė, užrišama ant kryžiaus, kaip pagarbos, padėkos ženklas. Taip pat buvo rišamos atgailaujant, atsisveikinant, atsiprašant, kreipiantis pagalbos.

Vienkiemio visi keturi pastatai – gyvenamasis namas (stuba), svirnelis, tvartas ir klojimas – atviri lankytojams.

cof

cof

 

Miestelis

cof

cof

Šaltiniai:

http://www.llbm.lt/

http://gamta.cepkeliai-dzukija.lt/18861/kultura/etnokultura/paprociai-ir-tradicijos.html

http://kazitiskis.lt/tag/aukstaitija/

http://zam.mch.mii.lt/Mokslas/buitis_amatai1.htm

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s