Tbilisis – Gruziniškas „draugiškumas“ ir lankytinos vietos chačapurių šalyje

Naktinis skrydis iš Stambulo į Tbilisį.

Palikom už nugaros sužavėjusius, bet dar neištyrinėtus „vartus“ į Aziją ir ant balto Pegaso skriejam į Sakartvelą. Mūsų „sparnuotas arklys“ stebuklingas – sugebėjo perkelti mus dvidešimt metų atgal. Keista, bet didžioji dauguma skrydžių į Tbilisį vykdoma naktį, tuo tarpu dieną oro uostas yra tarsi apmiręs. Skrydžio metu perverčiu juodraščius, nes ruošimasis Gruzijai truko beveik mėnesį, tai informacijos prisikaupė trims tokioms kelionėms.

Pirma valanda nakties. Pamažu jaučiu, kaip jau nebesuprantu, kas vyksta žiūrint filmą, nes tam tikras dalis pramiegojau. Lėktuvą kelis kartus pakrato, įsižiebia diržų lemputė, tačiau į tai niekas per daug nekreipia dėmesio. Retkarčiais vis plūsteli mintys apie „draugiškųjų“ žmonių kraštą, kad tiek ilgai lauktą kelionę pagaliau mes įgyvendinam. Kalnai, kultūros paveldas, žmonės, maistas – viskas įdomu, tarsi skristume į pirmą savo kelionę. Ir ilgai laukti netenka. Apie pusę keturių labai ankstyvo vasaros ryto leidžiamės Tbilisio oro uoste. Per daug nesidairome ir su visa „mase“ keliaujame link pasų kontrolės ir praėję ją išeiname įkvėpti Gruzijos oro.

Puikiai supratu, kaip jaučiasi 100 eurų banknotas, performanso metu krentantis į žmonių minią. Išėjom tik įkvėpti gaivaus Gruziniško oro, o mano parankės jau čiupinėjamos kriminalinio veido vietinių taksistų. Žvelgiam į juos tokiu „be penkių trys“ žvilgsniu, o tie nenustodami kartoją tą patį „taxi“ kirčiuodami tai „a“, tai „i“ raides. Einame kiek į šoną, mandagiai atsisakę jų paslaugų, bet vienas labai atkaklus prisigretina ir rodos siūlosi panešti kuprinę. Atsisakius – nušviečia mūsų situaciją: neva nėra jokio naktinio autobuso ar traukinio, taksi vienintelė mūsų išeitis, o jis gali pasiūlyti gerą kainą ir gerą transportą. Mes žinome, kad 37 autobusas važiuoja kas valandą visą parą, jo kaina 0.5 lario. Taip apšvietus taksistą iš pastarojo lūpų išsprūsta du neverčiami žodžiai, kurie užbaigia paslaugų įsigijimo procesą.

Grįžtame į oro uostą ir nusprendžiame porą valandų snūstelėti, nes tą daryti mieste kiek šaltoka. Oro uostas paprastas, su vis besikeičiančiomis Batumio dangoraižių reklamomis. Išsikeičiame truputį pinigų. Atsirėmę į kuprines žvelgiame, kaip pradeda švisti ir su lig šeštos valandos autobusu patraukiame link miesto centro.

Gruzijai buvom nusiteikę – tai sudėtinga valstybė. Ji gali jus priimti, kaip motina priima iš karo grįžtantį vienintelį likusį sūnų, bet gali „apdovanoti“ beviltiškumu, kaip provincijos darbo biržos atstovė ką tik baigusį mokslus būsimą klientą. Tačiau vos įlipus į autobusą patiriu trečią kartą šoką kelionėse (pirmasis buvo važiuojant autobusu virš debesų Madeiros kalnuose, antrasis Izraelio Timnos parke sutikus tariamų vilkų gaują).

Kas šokiruoja? Gal reikėtų pradėti pasakojimą ne nuo to, kas šokiruoja, o situaciją nušviesti kiek globaliau. Minimalus atlyginimas šalyje 160€, pensija apie 60€. Socialinis ir ekonominis išsivystymo augimas panašus į Vilniuje statomo futbolo stadiono. Darbas sunkus ir dažnai dirbami viršvalandžiai, kad kažkiek prisidurti prie algos. Ir dabar įsivaizduokite pirmadienio ryto patį pirmą autobusą, kai tokių žmonių kompanija važiuoja į rytinę pamainą. Įsivaizduokite tą optimizmą, kuriuo „dega“ jų akys. Mes įlipome į pasmerktųjų autobusą – galutinė stotelė Sibiras. Va toks vaizdas, ore tvyrantis negatyvumas ir labai „fotogeniški“ portretai privertė suvokti, kad „Pegasas“ nubloškė mus į „Sovietų sąjungą“ kiek giliau, nei iš pradžių pasirodė.

Po autobusą šmirinėjo šešiametis dryžuota pižama, kuris „šviežienai“ keitinėjo larius į monetas po 50 tetrių (būtent tokio nominalo monetas reikia sumesti į viduryje autobuso esantį aparatą, kad atsispausdintum bilietėlį). Beje labai keista, bet pastarasis, tai atliko be jokių komisinių. Po kelių minučių pajudėjome, o autobusas vis pilnėjo, kol galiausiai prie kažkokių gamyklų, didžioji dalis žmonių išlipo. Išlipome ir mes miesto centre. Laikrodis rodė pusę septynių ryto. Užsidėjome kuprines ir pirmą kartą, be jokių aplinkinių įtakos užsimerkęs giliau įkvėpiau oro.

cof

cof

Taikos tiltas (Bridge of Peace), Tbilisis

Mūsų pažintis prasidėjo nuo Taikos tilto, kuris jungia du Mtkvari (Kuros) upės krantus. Žmonių dar nebuvo, tik pirmieji parko tvarkytojai, kiek pasyviai rinko šiukšles. Tiltas futuristinis mano nuomone kiek iškrentantis iš Tbilisio konteksto. Prisėdome ant suoliuko parke ir apėmė jausmas, kurio atspalvius labai sunku perteikti žodžiais. Esame dviese svetimam mieste po bemiegės nakties. Dalinamės dar oro uoste pirktu vandeniu. Neįkainojama akimirka, kai dviejų žmonių artumas uždaro visas lietaus kambario duris. Taip laukiame bent spindulėlio saulės ir neleidžiame užmerkti akių. Atrodo vos akimirkai Tbilisį iškeičiame į jūros ošimą ir jau šalia mūsų prisigretina „sanitaras“ trankiai besirausdamas šiukšliadėžėje greta. Pažvelgus į jį – pastarasis nusišypso, tarsi atsiprašydamas už pažadinimą, tačiau tai priverčia mus prasiblaškyti.

Nutarę, kad net ir saulei pašvietus – miego stoka darys mums neigiamą įtaką, keliaujame iki apartamentų. Prieš tai bandome keitykloje išsikeisti pinigų, tačiau pastarosios darbuotoja atsako, kad neturi pinigų. Nebestebina tai, todėl esam atkaklūs ir po dar vienos nesėkmės (keityklos darbuotojas pusryčiavo) galiausiai išsikeičiame eurus į larius (oro uoste, kaip visada kursas labai nepalankus).

Apartamentai šalia miesto centro, tačiau sutartu laiku dar nebuvo sutvarkyti. Galiausiai sulaukus kambarinės persimetame keliais žodžiais iš kurių tampa aišku, jog keliaujant po Gruziją, rusų kalba tampa jungiamąją grandimi. Aišku žmonės didžiuosiuose miestuose moka bent minimaliai angliškai, tačiau kalbant taip – neatsiranda to bendrumo. Neatsiranda istorijų apie brolį, kuris buvo Rygoje ir uošvį dievinantį Lietuviškus patiekalus.

Krentantys lietaus lašai, tarsi lopšinė mus užmigdo ir visus tyrinėjimus atidedam rytdienai. Turim galimybę neskubėti ir dar kartą įsitikinam, kad pažinti grožį reikia ne mums jį pamatyti, o jam atsiskleisti prieš mūsų akis.

Kita diena mums atneša visai kitokį Tbilisio įspūdį. Auksinė taisyklė yra ta, kad miestas dažniausiai negali nepatikti dvi dienas iš eilės. Prie jo reikia priprasti ir iš esmės sutikčiau su teiginiu, kad mieste reikia sau leisti pasiklysti. Tegul ne navigacija, o pats miestas rodo tau savo istoriją, slaptas gatveles, kurias aplenkia vėliavėlėmis ir mikrofonais ginkluoti „atamanai“. Deja pasiklysti Tbilisyje mums buvo sunku ir gana greitai iš apartamentų pasiekėme pirmąjį objektą – Švenčiausios Trejybės katedrą. Tai pats svarbiausias stačiatikių išpažinėjų religinis objektas pastatytas XX amžiaus pabaigoje – XXI amžiaus pradžioje. Katedra suprojektuota remiantis tradiciniu gruzinų stiliumi, tad labai puikiai perteikia vietinę kultūrą.

cof

cof

cof

cof

Trumpam prisėdome šalia katedros esančiame medžių pavėsyje. Kas labiausiai krenta į akis Gruzijoje, tai ne lankomi objektai, gamtos šedevrai o šunys. Dažniausiai išvysite didelius šunis su žyma ant ausies. Tai reiškia, kad jie yra sterilizuoti ir patikrinti specialių tarnybų. Deja problema yra labai didelė, nes žmonių supratimas apie gyvūną yra kažkoks iškreiptas. Kiek teko domėtis, tai vietiniai aiškina, jog kaimo gyventojai atveža šuniukus į miestą ir juos čia palieka (su mintimis, kad galbūt čia jis išgyvens ir susiras sau maisto). Dar didesnis siaubas apima, kai išgirsti jog kelyje šuo laikomas kliūtimi, o ne miesto dalimi. Kodėl taip yra elgiamasi? Dėl prastos ekonominės padėties?

Sėdėdami pavėsyje, šalia dirbtinių vandens telkinių ir keistai įkomponuotų povų aptvarų pastebėjome šunų gaują atbėgančią prie mūsų. Iš pažiūros linksmi, tačiau negaliu pasakyti, kad keturkojai (toks apibrėžimas Gruzijoje apie šunį nelabai tinka) buvo pasitikti akmenimis iš keturių – šešių metų amžiaus vaikų. Tėvai stovintys šalia regis tik palaikė tokią iniciatyvą ir svarbiausia buvo, kad tik nenukristų kepuraitė jų berniukui mėtant akmenis.

Taigi gamta pastatė mus žemiau gyvulių, kad geriau išryškintų stebuklus, kokius daro auklėjimas, nes tiktai jis prilygina mus gyvuliams ir netgi padaro pranašesnius už juos. Deja pranašumo šioje kelionės stadijoje nesutikome daug. Tokiomis mintimis ir patraukėme nuo katedros link Kuros upės (vadinsiu ją taip, nes Mtkvari – labai sunkiai dėliojasi mintyse). Čia priėjome „Metekhi St. Virgin” cerkvę, nuo kurios atsiveria mums bene labiausiai patikusi Tbilisio panorama. Miesto architektūra – vietinio (gruzinų) stiliaus mišinys su stipria Bizantijos, Europos/Rusijos (neoklasikinio) ir Vidurio Rytų stilių įtaka.

cof

Ar miestas yra gražus ir vertas būti aplankytu – vienareikšmiškai TAIP. Ar čia sugrįšime dar kartą, lygiai taip nepraradęs radikalumo galėčiau atsakyti NE. Kodėl? Visa tai apibendrinsiu išvadose apie miestą ir kelionę į Gruziją, o dabar tiesiog stebime, kaip 1,5 milijono žmonių miestas keičiasi. Gruzijai atgavus nepriklausomybę Tbilisyje statybos buvo nekontroliuojamos, dažnai nelegalios. Nuo 2004 metų miesto valdžia, su permaininga sėkme, bando kontroliuoti miesto statybas. Prisiminus vieną seniau skaitytą, tačiau labai įstrigusį sakinį, kad visos naujovės pradžioje atsiranda Tbilisyje, po to Batumyje, dar vėliau – Kutaisyje apima noras išvysti kitus Gruzijos miestus.

sdr

Prieiname keltuvą, kuris kelia iki Narikala tvirtovės. Labai svarbus dalykas viešint Tbilisyje yra turėti Tbilisio kortelę. Pastaroji kainuoja 2 larius (apie 0.7€) ir gali būti papildoma norima pinigų suma. Su šia kortele galite važinėtis viešuoju transportu (autobusais, metro). Ta pati kortelė tinka ir pasikelti iki Narikala tvirtovės (kaina 2.5 lariai, apie 0.9€). Keltis galima į vieną arba į abi puses, tik vertėtų pasakyti, kad turbūt labiau apsimoka keltis į vieną pusę, nes pareiti nuo tvirtovės pėstute yra daug romantiškiau, nei „parskristi“ kabinoje.

Narikala  – tvirtovė iškilusi virš Tbilisio buvo grynai gynybinė. Iki XVIII amžiaus Narikala tapo sudėtingai fortifikuotu gynybiniu kompleksu. Kalno viršūnėje buvo Narikala citadelė. Žemiau jos buvo Aukštutinė pilis. Tvirtovės sienos, sutvirtintos bastionais, leidosi šlaitais žemyn link Kuros upės, ėjo upelio tekančio Botanikos sode tarpeklio krantu.  Cerkvė matoma tvirtovėje – Šv. Giorgi cerkvė pastatyta labai seniai. Rusijos imperijos valdymo metais joje buvo parako sandėlis, kuris 1827 metais sprogo. Tik 1966 metais buvo atkasti cerkvės pamatai ir apie 2004 metus cerkvę atstatė. Šalia pilies yra garsioji Tbilisio statula, apibūdinanti ir pačią tautą, – Motina Gruzija, kuri vienoje rankoje laiko vyno taurę, kitoje – kalaviją.

cof

cof

cof

cof

cof

Nuo tvirtovės pasileidžiame pėsčiomis ir neilgai trukus prieiname sieros pirtis. Tai vienas labiausiai lankomų objektų sostinėje. Anksčiau tai buvo vieta, kur miesto gyventojai susirinkdavo aptarti šalies reikalų, greta buvo prekiaujama skanumynais. Šiuo metu šioje vietoje paprasčiausiai ilsimasi, bandoma susigrąžinti sveikatą, pailsėti. Sakoma, kad sieringas vanduo yra labai naudingas žmogui, tad čia pagulėjus galima atgauti sveikatą. Pirtyse siūlomos ir įvairios grožio procedūros.

cof

sdr

Mečetė, Tbilisis

Palikus vieną Tbilisio pusę pėsčiomis keliaujame link kitos, kur turime nusižiūrėję restoranėlį. Praeiname Siono soborą, kur pagal padavimus susirenka mirusiųjų dvasios. „KGB“ kavinę, kur ant padavėjų marškinėlių nesikuklinant užrašyta „KGB still watching you“. Praeiname Gruziniškų saldumynų Čurčchelų pardavėją (Čurčchela, turbūt, pats populiariausias gruzinų virtuvės saldumynas. Ji atrodo kaip tamsiai raudonos ilgos (iki 20 cm), plonos dešrelės, labai skanios ir nesunkiai pagaminamos). Jau nebestebina, kad saldumynai sudėti tiesiog ant gatvės. Turiu omenyje ne pakabinti kažkur, o ant grindinio, 50% ant kartono. Galiausiai pasiekiame vegetarišką restoranėlį „Hummusbar“. Keista, kai „KGB“ taip viešai afišuojama kavinė, o mūsiškė taip užsislaptinusi, kad iš gatvės niekada jos nepamatysi. Reikia eiti į vidinį kiemą, pro skalbinių virves, tada prie didelių medinių durų vos matomai užrašyta, kad dar nepasiklydome. Durys uždarytos ir reikia kažkam paskambinti jog įleistų. Toks vaizdas susidaro, kad kažkas nemoka mokesčių. Tačiau alkis nugali nepatiklumą ir mes jau šeimos restoranėlio viduje. Interjeras minimalistinis, tačiau jaukus. Meniu nedidelis, kainos vakarietiškos, bet vėlgi mes ateiname ne chačapurių ar chinkalių valgyti.

sdr

sdr

Humusas ir falafeliai, Humusbar, Tbilisi

Restoranėlis priklauso vyrui ir žmonai, kurie nepaprastai taisyklingai kalba angliškai, pasidomi iš kur mes esame. Labai įdomu pasirodo, kad mes savo valstybę vadiname „Lietuva“. Esame tam tikroje oazėje, kuri per plono stiklo gabalėlį mus skiria, nuo kitokios Gruzijos. Galėčiau net pasakyti, kad tame restoranėlyje jautėmės saugūs. Saugūs nuo moralinio skausmo, kuris ūminės prigimties. Buvo sukeliamas lėto ir klausimas ar iš vis kintančio žmonių supratimo apie „žalią“ ir draugišką aplinkai pasaulį.

Mes puikiai žinom kur važiuojam, išnagrinėjom begales straipsnių. Tačiau naiviai tikėjomės, kad Gruzija mus pasitiks šypsena, o ne ištiesta ranka. Anksčiau skeptiškai vertinau straipsnius, kuriuose rašoma apie gašliomis akimis ir vulgariu žodynu taksistus, priekabiavimą ir savo 75 balų IQ demonstravimą. Visa tai yra tiesa, tačiau vėlgi supraskime, kad ne visi žmonės gali deramai reprezentuoti šalį. Aš tikiu, kad kaimo glūdumoje senutė atiduos paskutinį kąsnį atvykėliui ir už tai norės, tik pokalbio o ne pinigų. Kad nusipirkus „ekskursiją“ vairuotojas jūsų lauks net ir kelias valandas, o po to kvies į savo namus. Tačiau ar čia yra draugiškumas? Savanaudiškumas turi daug pavidalų ir „draugiškų“ gruzinų sąvoką kiekvienas supras pagal savo susikurtą požiūrį ir humoro jausmą.

Po pietų vos neišsprūsta padavėjui „ačiū“ (nes Gruzinų kalboje, šio žodžio vertimas primena asilo varymą). Palikus restoranėlį keliaujame kiek į kalną, link „Mtatsminda Park“. Atrakcionų parkas į kurį galima pasikelti keltu (čia beje netinka Tbilisio kortelė, ir reikia pirkti atskirą kortelę). Kortelės ir bilieto kaina 7 lariai (apie 2,5€). Labai nelogiškas plastiko naudojimas. Kortelės gražinti atgal ir atgauti depozito negalima. Taigi pastaroji lieka miesto svečiui nebent kaip suvenyras. Susidaro toks vaizdas, kad Gruzinai kažką sugalvoja panašaus į vakarietiškas tendencijas, bet būtinai prideda savo nepraktiškumą ir gaunasi toks „nei džiaugtis, nei verkti“ kūrinys. Labai įdomus faktas tas, kad pardavinėjami bilietai į atrakcionų parką, kuris neveikia. Apžvalgos ratas, net be kabinų atrodo ką tik atskirtas nuo brolio iš Pripetės. Veikiausiai yra ne sezonas, nes visi į Gruziją važiuoja vasaros pabaigoje ir rudenį, tačiau apie tai galėtų būti parašyta prieš perkant bilietus informacijos būdelėje. Kad ir kaip bebūtų pasivaikštome po aukštai virš miesto centro esantį parką ir pasigėrim panorama. Jeigu esat su mažais vaikais, tai kai šis parkas funkcionuoja praleisite smagų laiką, tačiau dabar mes po geros valandos jau leidžiamės link savo apartamentų.

cof

cof

Tbilisyje teisybės dėlei mes buvome du kartus. Prieš važiuojant į kalnus (Kazbegi) ir po jų. Antrasis pasimatymas buvo labiau vykęs, tačiau vis tiek išliko toks „aš tau dar paskambinsiu“ lygmenyje. Kai suvoki, jog „photoshop‘as“ sukuria norimą, bet ne esamą realybę, o atsisveikinti vos tai supratus – negražu. Bet vėlgi jeigu norite iš esmės nemokamų (arba labai pigių) atrakcionų, tai vertėtų nusigauti iki Didube stoties. Čia būtina apsilankyti 30 tetrių kainuojančiame tualete, kur už juos gauni 30 cm dviejų sluoksnių popieriaus. Prasideda aukštoji matematika ir strategija, kaip su esamais ištekliais pasiekti norimus tikslus. Šalia esantis turgus ir močiutės su svarstyklėmis nukels į tuos laikus, kai buvo pardavinėjama gira iš geltonų bačkų (beje jų čia dar yra). Kas dėl močiutės, tai efektą sudaro ne pats finansinis mechanizmas, o žvilgsnis, kuriuo ji pasitinka chačapurių padauginusias aukas. Apie Tbilisio metro yra atskira tema. Skaitėme straipsnių, kad jis yra labai giliai po žeme, tačiau kai realiai pamatėme eskalatorių, tai atrodė, kad patekome į geologų ekspediciją. Jis yra LABAI giliai po žeme ir važiuojant juo tikrai galima permesti akimis visas laikraščiuose rašomas naujienas. Metro tinka mano jau anksčiau aprašyta Tbilisio kortelė, o kaina simbolinė – pusė lario.

Grįžtant prie Didube stoties, tai prieš keliaudami po Gruziją iš anksto išsiaiškinkite iš kur išvyksta jūsų „maršrūtkės“ ar autobusai. Kadangi mes važiavome į Kazbegį (Stepanacminda), tai mūsų transportas nebuvo vakariečiui aiškia kalba pažymėtas. Nesikuklinkite klausti vietinių ir šie jus nukreips reikiama linkme (arba ne, kaip buvo Batumyje, bet apie tai kitame straipsnyje). Važiavimas Gruzijoje yra dar labai pigus, bet kita vertus nesitikėkite prabangos ir patogumų. „maršrūtkė“ iš Tbilisio į Kazbegi važiuoja tada kai užsipildo (kas čia yra įprasta) ir kelionė trunka 2-3h. Kodėl tokia didelė paklaida? Nes mes važiuojame į mažiau civilizuotą kraštą ir gyvulių kaimenės ant kelio, tilto statybos, vairuotojo užbėgimai į parduotuvę – tą važiavimo laiką labai koreguoja. Kaina? 10 larių (apie 3,5€) žmogui. Jeigu važiuosite pačiame Tbilisyje kaina 80 tetrių (apie 0.3€).

sdr

Kalbant apie maisto (turiu omenyje visuomenėje plačiai vartojamo) kainos Tbilisyje, kaip ir transportas yra vis dar mažos, nors pastaraisiais metais vis kyla. Mes to gal labai nesureikšminam, savo ruožtu vietiniai labai išgyvena. Taigi Chačapuriai gatvėje kainuoja nuo 1.5-3 larių (kavinėje apie 7-9 larius), chinkaliai, kurie kavinėje paprastai pardavinėjami po vieną, kainuoja nuo 0.8-1,5 lario. Kava nuo 0.7-3 larių. Vanduo (didelis butelis, nuo 0,8-2 larių). Atkreipkite dėmesį, kad kainos lariais, o ne eurais (mūsų buvimo metu, lario kursas buvo maždaug 1:2.8). Iš vaisių nebrangios yra trešnės 4-5 lariai už kilogramą, arbūzai 0,7 tetrio už kilogramą. Tačiau tai kainos, kurias mokėjome mes tam tikrose vietose. Vienur pigiau, kitur brangiau, todėl jūsų buvimo metu jos gali būti jau pasikeitusios. Tačiau vienaip ar kitaip pirkti turguose ar prekybos vietose panašiose į turgus tikrai apsimoka.

cof

Chinkaliai su grybų įdaru

Atskira pastraipa turėtų būti skiriama „Borjomi“ vandeniui. Turbūt didžiausias kainų skirtumas tarp Lietuvos ir Gruzijos yra būtent šiuo aspektu. Čia eilinėje parduotuvėje vienas litras šio mineralinio vandens kainuoja apie larį. Viskas logiška, nes jis išgaunamas čia pat (tačiau į Borjomi miestelį mes nevažiavome). Arba man tik pasirodė arba po kelių savaičių skonio receptoriai atbuko, bet vanduo nėra tokio specifinio skonio, kaip perkant Lietuvoje. Tačiau vienaip ar kitaip savo funkcijas atlieka ir yra labai skanus (bet vėlgi, čia skonio reikalas).

Atostogaudami Gruzijoje (nors šie du žodžiai man kažkaip vienam sakiny kelia šypseną), todėl gal pasitaisysiu – būdami Gruzijoje tikrai pinigine prasme daug neišleisite, nei maistui, nei apgyvendinimui, transportui, o tuo labiau pramogoms. Jei mokate rusiškai, turite gerą humoro jausmą, jei mėgstate keliones laiku ir kalnus – tai unikali vieta iš kurios nesinorės išvažiuoti.

cof

Mūsų kelionė po Gruziją susidėjo iš keturių etapų: Tbilisis; Kazbegis; Kutaisis ir Adžarija su savo sostine Batumiu. Reikėtų kažkaip apibendrinti savo įspūdžius iš Tbilisio, bet kartu informatyviai motyvuoti čia atvykti. Sunku.

Gruzija – Europos balkonas, pro kurį žiūrint Stalinas dar kai kuriems atrodo didvyris. Tuo tarpu Tbilisis – sostinė šalies, kuri geografiškai yra idealioje vietoje būti laimingais, tačiau laimė susideda ne iš vyno ir sviesto storio ant chačapūrio. Vieną kartą pamatyti tiesiog pravartu, nes tai gyva istorija. Religiją propaguojantiems žmonėms vienuolynai, cerkvės, soborai, bažnyčios tiesiog apsuks galvą. Kainos leis sau daugiau nei Italijoje ar Prancūzijoje. Tačiau yra vienas didelis klaustukas. Pasauliui jautriems žmonėms čia bus sunku. Didžioji dalis pasakojimų sugrįžus bus paremti žodžiais „o žinai, jie vis dar taip daro“. Žmonių bendravimas paprastas, bet ekonominė situacija turbūt privedė prie to, kad kalboje atsirastų melo, įkyrumo, net vulgarumo atspalvių. Dėl ko straipsnio pradžioje sakiau, kad čia antrą kartą negrįžčiau? Pasaulis didelis ir užmigus aguonų lauke, niekada nesužinosi kaip kvepia levandos.

Kitame straipsnyje papasakosime apie kalnus ir kelionę juose. Apie laisvus gyvulius, „google“ supermarketus, ir mūsų naują draugą, kurio jau dabar labai pasiilgom…

 

Kur apsistoti:

airbnb-2384737_1920

Daugelyje miestų apstu viešbučių nuo kelių žvaigždučių iki aukščiausios klasės kompleksų, tačiau jei norite sutaupyti – rinkitės apgyvendinimo paslaugą „Airbnb“. Jei norite daugiau sužinoti apie šią pigios nakvynės galimybę – skaitykite čia: Airbnb

Jeigu dar niekada nebandėte šios nakvynės galimybės, tai mes suteikiame 30€ nuolaidą jūsų pirmai nakvynei, jei registruositės per šią nuorodą čia: Išsirinkite pigiausią nakvynę ir gaukite 30€ dovanų >>

Bonusway_logo

Susigrąžinkite dalį pinigų išleistų kelionėms užsiregistravę bonusway.com sistemoje.
Daugiau informacijos rasite čia: Susigrąžinkite dalį pinigų išleistų kelionėms, viešbučiams, automobilių nuomai ir laisvalaikiui!

Jei norite naujienas sužinoti pirmieji – spauskite ,,Like“ kurdabar.lt Facebook paskyroje  ir užsiprenumeruokite naujienas, kaip tai padaryti:

kaip sekti

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s