Kazbekas – Gergeti vienuolynas, laisvi arkliai ir karvės – tikrasis Gruzijos grožis

Pasiklydus mieste, galima geriau jį pažinti. Pasiklydus kalnuose – galima geriau pažinti save. Kaukazo kalnai, kaip magnetas traukia visus viešinčius Gruzijoje ir mano asmenine nuomone – tai gražiausia ką ši šalis gali pasiūlyti. Žmonės, maistas, cerkvės – gali vieniems svajones paversti realybe, kitiems būnant toje realybėje susikurti naujas svajones. Tuo tarpu kalnams liks neabejingi visi, kurių žvilgsnius nuo šlaitų palydės erelio klyksmas, kurių draugiją palaikys laisvi arkliai ir tyras oras. Kazbegis, kurio naujas pavadinimas Stepantsminda yra mūsų kelionės tikslas, o Gergeti vienuolynas – kelrodė žvaigždė, vainikuojanti visą pažinimo džiaugsmą, kurį patyrėme.

Kelionė į Stepantsminda (šis naujas pavadinimas šiek tiek sumažina painiavą, nes Kazbekas – viršukalnė, o senas miestelio pavadinimas buvo Kazbegis) prasidėjoTbilisio Didube stoties. Kaip minėjau praeitame straipsnyje, kelionės kaina vos 10 larių (apie 3.5€) ir trukmė važiuojant „maršrutke“ apie 3 valandas. Paskutinis transportas išvykta apie pusę šešių vakaro. Turėkite omenyje, kad kelias nėra visus metus lengvai pravažiuojamas. Tai geriausia daryti vasaros arba ankstyvo rudens laikotarpiu. Pravažiuoti aišku galėsite ir žiemą, bet galite susidurti su kliūtimis ir gamtos išdaigomis.

Jeigu mėgstate atrakcionus, dažną trumpalaikį nesvarumą ar paprasčiausiai norite pagreitinti virškinimo procesus, siūlyčiau automobilyje sėstis ties galine ašimi (paprastai tai galinės sėdynės). Pirmas dešimt minučių negalėsite nustoti juoktis, kad niekaip neišeina tiesiai išsėdėti, bet ilgainiui prie gruziniško „rodeo“ priprasite ir mėgausitės vaizdais už lango. O mėgautis tikrai yra kuo, nes keliukas serpentinais jus apdovanos jaudinančiu laukimu, žaliomis pievomis ir pamažu pasirodančiomis snieguotomis viršukalnėmis.

cof

Autobusiuke tik mes ir viena amerikietė atstovaujam svečius iš užsienio – visi kiti vietiniai. Pastarieji iš sostinės, greičiausiai į namus veža įvairius produktus, nes miestelyje parduotuvės nėra. Tiesa yra keturios, gal penkios prekybos vietos, kur gali įsigyti būtiniausių prekių (jos net pavadintos „supermarket“), tačiau tai nėra tai, ką mes suprantame išgirdus žodį „parduotuvė“.

Kas dėl amerikietės, tai ji kelio viduryje gavo telegramą iš nykštukų šalies ir viena iš vietinių keleivių vairuotojo paprašė sustoti prie tualeto. Pastarasis, kiek nepatenkintas pavažiavo kelis kilometrus ir stabtelėjo šalikelėje. Delnais palengva daužydamas vairą leido suprasti, kad laukia, kol pastaroji išlips. Įdomiausia, kad sustojome kelių šimtų metrų spinduliu apimančioje lygumoje. Nei jokio pastato, medžio, lapuoto arba bent spygliuoto krūmo. Amerikietė pasimetusiu žvilgsniu pažvelgė į vairuotoją informavusią moterį, o ši gana taisyklinga anglų kalba išpyškino: here is no other option, this is Georgia…

Kalnų miesteliuose yra labai svarbus oras. Nors daug kas gali pasakyti, kad nėra blogo oro, tik blogas požiūris ar drabužiai, tačiau kas keliavo kalnuose tikrai supras skirtumus. Kai keliauji šviečiant saulei ir kai pučiant nežmoniškam vėjui, pilant lietui ar kaustant speigui. Pagal prognozes, kaip tik mūsų būvimo laikotarpiu turėjo ateiti audros. Pastarosios pakoregavo ir tolimesnius mūsų planus kitame miestelyje – Mestijoje, tačiau apie tai, truputį vėliau.

Įveikėme apie 200 kilometrų atstumą (kai kur važiavome apylankomis, nes mūsų navigacija rodė, kad atstumas nuo sostinės iki atvykimo vietos 160 km) ir pasiekėme 1750 metrų virš jūros lygio esantį miestelį, kuriame kartojosi su taksistais ta pati istorija, kaip ir Tbilisio oro uoste. Pasiėmėm savo kuprines ir susiradome savo apartamentus, kurie buvo vos keli šimtai metrų nuo stoties. Mus įleidusi šeimininkė niekaip negalėjo apsispręsti kurį kambarį mums duoti, todėl savo daiktus teko tris kartus persinešti, bet galiausiai apsistojome kambaryje su vaizdu į Gergeti vienuolyną ir tuo buvom labai patenkinti.

sdr

Kainos, kiek aukštesnės nei sostinėje, nes visgi čia visi gyvena iš turizmo. Tai labai gerai atspindi automobiliai. 80% visų miestelyje esančių automobilių – Mitsubishi delica (tai reiškia, kad jie skirti važiavimui po kalnus).

Išsipakavome savo daiktus, išsivirėm kavos ir žvelgėm pro langą į vienuolyną. XIV amžiuje pastatytas Samebos (šv. Trejybės) vienuolynas stovi tarpeklio viršuje, Kazbeko papėdėje. Vienuolynas jau alpinėse pievose, 2200m aukštyje, pakilti pėsčiomis užtruks pusantros valandos (bent jau tiek užtruko mums), nors teko skaityti straipsnių, kad žmonės pasiekdavo per 3-4 valandas. Važiuojant taksi automobiliu, nuo pasiėmimo miestelyje iki vienuolyno – apie pusvalandis kelio (apie 25 lariai).

dig

Pats Kazbekas – užgesęs 5047m aukščio ugnikalnis. Užlipimas nėra sudėtingas, bėda kad Kazbekas dažniausiai pasislėpęs debesyje – dažnas blogas oras komplikuoja reikalą. Paprastai įkopimas su aklimatizacija užtrunka mažiausiai 4 dienas, reikalinga virvė, katės ir ledkirčiai. Galima apsiriboti užkopimu iki buvusios meteorologinės stoties (3652m), dabar ten turistinė prieglauda. Ten galima pernakvoti (jei bus vietos) arba pasistatyti palapinę. Iki Betlemi prieglaudos galima užkilti per dieną. Kalnas pamėgtas ir lietuvių (A. Vienuolio). Net 1905-ais į Kazbeką kopė M. K. Čiurlionis, iš laiškų žinoma kad buvo nusigavęs iki ledyno.

Kalbant apie miestelį, tai čia nėra kažko ypatingo, todėl paminėsime tik mums aktualius dalykus. Yra valiutos keityklų (kursas nėra prastas), taip pat ATM automatų, kuriuose galėsite nusiimti grynųjų. Kavinėse galima atsiskaityti kortele (nors visada prieš užsisakydami apie tai pasiklauskite padavėjos). Yra vietų kur galima pabandyti pavalgyti ir tų kuriuose tai galima atlikti. Labai svarbu, kad prie stoties (gauja rūkančių, gerai pavalgiusių, angliškai mokančių tris – keturis sakinius, kurių pagrindinis žodis „ekskursija“ vietinių sukuria mobilią stotį. Tikrai pastebėsite). Taigi prie stoties yra kalnams reikalingos įrangos nuomos punktas. Jeigu norite keliauti su palapinėmis, karabinais ir kita net alpinizmui skirta atributika – čia viską rasite. Kadangi mes bendravome su šia įstaiga elektroniniu paštu dar prieš kelionę, tai ir kainos labai nedidelės. Kas mėgsta istoriją, yra gruzinų rašytojo muziejus – namas (beje jo vardu buvo pavadintas miestelis).

Kur apsistoti galite nesunkiai rasti „Airbnb“ dėka. Gruzijoje tai daryti netgi rekomenduočiau, nes pažinti vietinius turbūt nėra geresnės galimybės.

Pažvelgus į orų prognozę, paaiškėjo jog gavome dovaną „iš dangaus“. Debesys prasisklaidė ir žydruma miestelį apšvietė, kaip iš dailininko paveikslo. Būnant tokioje aplinkoje kažkaip ir norisi griebti teptuką, rašymo priemonę, ar mažų mažiausiai paskęsti savo mintyse žvelgiant į kalnų viršūnes.

Susidėjome būtiniausius daiktus ir patraukėme link vienuolyno. Perėjome miestelį ir pradėjome kilti į kalną (tiesa nuorodų nėra daug, arba vietomis išvis nėra), bet kalnų šauksmas buvo taip garsiai girdimas, kad neilgai trukus pasiekėme pusiaukelę. Artėjant prie vienuolyno apėmė jausmas panašus į tą, kai artėji prie jūros. Jos nematai, bet kalnelis po kalnelio tikiesi išvysti tą neapsakomą didybę. Tokių kaip mes, vos vienas kitas. Dauguma renkasi visureigius, tačiau mano manymu, jei sveikata leidžia, tai važiuoti juo iki kalno tas pats, kas duoti kam nors nulaižyti nemėgstamą ledų sluoksnį.

sdr

sdr

Pagaliau akimirka, kai nuotraukoje matytą vaizdą išvystame gyvai. Nedidelis vienuolynas paskęsta snieguotų kalnų apsuptyje. Būrys žolę rupšnojančių karvių sustiprina natūralios gamtos pojūtį. Geriausios nuotraukos vienuolyno gaunasi fotografuojant iš toliau, nuo kalvos. Priėjus arčiau patenki į žmonių srautą ir triukšmą. Regis visi būtų atėję į įspūdžių išparduotuvę, o čia šventa vieta ir su derama pagarba reikia įsibrauti į jos atmosferą. Nors vidus nėra ištaigingas ar kažkuo išsiskiriantis iš kitų Gruzijoje matytų, tačiau čia esmė vieta, kurioje jis stovi. Istorija, kuria apipinti statiniai ir mintys, su kuriomis žmonės čia ateidavo.

sdr

Pasitraukiame kiek į „alpes“. Prigulam ant žolės ir užsimerkiam. Pirma mintis, kuri šauna į galvą, kad gulim „Milka“ šokolado reklamos filmavimo aikštelėje, antra, kad esam laisvi. Ne nuo autobuso grafiko ar darbų. Kaip sakė Gandhi: Civilizacija tikrąja žodžio prasme yra ne poreikių didinimas, o laisvas ir gerai apgalvotas savų norų apribojimas. Kalnuose šis posakis įgauna naują atspalvį. Imi kitaip vertinti savo planus ir siekius. Kitaip supranti savo paties asmeninės laisvės apibrėžimą.

Norom nenorom lūpos suvirpa dainos tekstais apie betonines kaladėles. Nustoję žaisti spalvotomis, pradedam žaisti pilkomis. Kai jau atrodo, kad pradedi žaidimą laimėti, pasibaigia gyvenimas. Tampi monotoniško egzistavimo įkaitu ir save paguosdamas užklijuoji gyvenimo prasmės etiketę. O kas jei jie visi klysta? Jei „plastmasinis“ maistas mus priverčia mėgstamiausia laida laikyti „daktarą Ozą“, o sėdinčiam šalia draugui išsiverkti per Facebook‘ą. Anksčiau dovanojom dovanas, o dabar dovanų korteles. Nebeliko fantazijos net sugalvoti, kas yra tikra laimė. Visas šias mintis nupučia kalnų vėjas ir suvokiam, kad nebūsime naminėmis kanarėlėmis, nes joms laikyti reikia narvų.

sdr

Akimirkai suvokiame jog mūsų patiesalas didžiąją dalimi raudonas, o gulim tarp galvijų (pagal atliktus tyrimus, galvijai daltonikai ir juos erzina tik plevėsavimas). Pastarieji prieina arčiau, savo šnopavimu ir neišblėstančiu susidomėjimu paspartina širdies plakimą, bet jie prie žmonių pratę ir neradę nieko valgomo patraukia toliau.

Taip praleidžiame valandą, gal dvi ir kitu takeliu leidžiamės į miestelį. Pakeliui sutinkame voveraičių, kurios pasipūtėliškai plevėsuojančiomis uodegomis stebi mus iš saugaus atstumo. Automobilių išvažinėtu keliu ateina keturi arkliai, kurie „autopilotu“ pradingsta už posūkio. Čia tikrai jautiesi ne tu arčiau gamtos, o gamta arčiau tavęs.

dig

Grįžome į miestelį ir pas vietinius gyventojus kieme pamatėme Juodbėrį (nesu arklių spalvų žinovas, bet jei klystu, tai rašysiu su „J“ didžiąja ir vadinsim šiuo vardu). Simpatija iš pirmos dobiliukų puokštės. Noriai leidosi glostomas ir netgi pats mokėjo atsidaryti vartus ir norėjo aprodyti apylinkes, tačiau mes nerizikavome būti palaikytais arkliavagiais. Juodbėris tapo mūsų kiekvienos praleistos dienos dalimi. Ir net paskutinę viešnagės dieną, būdamas arklidėse išgirdo mūsų balsus ir Bucefalo narsumu atskrodė kelis šimtus metrų iki mūsų. Atrodė, kad vienu šuoliu peršoks aptvarą, bet laiku sustojęs mėgavosi dėmesiu ir lauktuvėmis.

cof

Labai daug rinkomės informacijos apie Gruzijos kalnus, todėl be Kazbeko buvome suplanavę ir skrydį iš Tbilisio į Svanetijos regioną (Mestiją). Yra skrydžiai vykdomi vietinės gruzinų bendrovės „Vanilla sky“ (http://new.vanillasky.ge/) mus labai sužavėjo Mestijos oro uostas ir pats skrydis nedideliu lėktuvėliu. Tačiau pastarąjį reikėjo atšaukti, nes oro sąlygos Mestijoje buvo labai prastos (visomis dienomis, kiek planavome ten būti). Dėl to turbūt labiausiai gaila, juolab kad šis regionas yra kitokia Gruzija, manyčiau labiau autentiška.  Susidarė toks įspūdis, kad ten gyvena mažiau civilizuoti žmonės, kalnai atšiauresni, gamta dar labiau natūralesnė ir nepaliesta žmogaus rankos.

Be Mestijos miestelio ir Svanetijos regiono, dar svarstėme traukti į rytus (Kachetiją). Tačiau tam reikia nuomotis visais keturiais varomais ratais transportą, nes susisiekimas viešu transportu sunkiai įmanomas. Nesakau, kad to negalima padaryti, tačiau keli persėdimai ir ne tokios draugiškos gamtos sąlygos, kelionę paverstų įtempta ir be pažinimo džiaugsmo. Jeigu kas planuosite maršrutus Gruzijos kalnuose, kitaip sakant „trekinsit“, tai labai geras internetinis puslapis yra: http://www.caucasus-trekking.com/best-treks. Jeigu norite daugiau informacijos apie Gruziją Lietuvių kalba, galite užeiti į šią nuorodą: http://gruzija.upese.lt/.

Kur pavalgyti Stepantsmindoje? Nesunkiai anglų kalba rasite „TripAdvisor‘iuje“ geriausių 10 kavinių sąrašą (tik turėkite omenyje, kad ten ir yra tik dešimt kavinių), tačiau kai kurios yra labiau „kioskeliai“. Mes asmeniškai rinkomės „Porta Caucasia Kazbegi“ viešbučiui priklausantį restoranėlį esantį Tergdaleulebi gatvėje. Padavėjos gerai kalba angliškai, platus patiekalų pasirinkimas, tik kaina kiek didesnė, nei kitų kavinių. Tačiau vėlgi buvom kavos prisėdę kavinėje netoli stoties, kuri labai gerai vertinama TripAdvisor sistemoje. Išgėrėm tik kavos, nes padavėjas (žmogus, kuris priėjo prie mūsų, tik prisėdus ir dėlto pagalvojom, jog jis padavėjas) buvo su treningais (trijų juostelių lygis) ir bendravimas, kaip per filmus rodomuose kalėjimo valgyklose. Grįžtant prie mūsų restoranėlio, tai ragavom chinkalių, lobio (pupelių troškinys), chačapurio Imperial (kai nededa kiaušinio ant viršaus, o picos formos kepinys su sūriu viduje). Tačiau vėlgi man asmeniškai didžiausią įspūdį paliko adžika. Mėgstu aštrų maistą ir bandau prie jo pripratinti žmoną, tačiau Lietuvoje adžika labai švelni ir praradusi savo tikrąjį skonį. Savo ruožtu gruziniška tikrai išraiškingo skonio. Jums jos atneš palyginus labai nedidelę porciją, bet daug ir nesuvalgysite. Svarbu ne kiekybė, o tas pomidorų, paprikų ir česnakų derinys veikiantis, kaip Wasabis valgant sušius. Kiek kainuoja pietūs Stepantsmindoje? Mums sočiai pavalgyti pakako 7€ žmogui, tačiau ta kaina yra svyruojanti. Eidami matėme, kad galima ir 3€ pusei dienos nepažvelgti į maistą.

dig

Vieną dieną paskyrėme rašymui, skaitymui ir atsipalaidavimui gamtos apsuptyje. Todėl palei Tereko upę paėjome pagrindiniu keliu į šiaurę ir pasiekus Chkheri upelį patraukėme į kalnų pusę. Upelis nedidelis, bet labai sraunus. Tekantis vanduo labai ramina, ypač kai matai atsigerti ateinančias karves ir arklius. Retsykiais sulaukdavome trumpo lietaus, tačiau tikrai visą dieną su gera apranga galima išbūti gamtoje.

sdr

dig

dig

 

Kalbant apie parduotuves, tai pavadinimai kalba patys už save. Pastarieji buvo sugalvoti arba netyčia įsijungus anūkų kompiuterius, arba su gilia užmačia ir aišku greičiausiai realus registruotas pavadinimas bus kitoks (jei išvis registruotas). Ko galima įsigyti tokiose parduotuvėse? To ko nenupirkus šiais metais, bus galima parduoti kitais, išskyrus batoną, kuris gali pabrangti nuo jo paėmimo iš lentynos iki atnešimo prie kasos.

,45.jpg

sdr

Apie susisiekimą iš Stepantsmindos. Viskas labai paprasta, nes kad ir ką sugalvosite geriausias būdas yra važiuoti į Tbilisį. Jeigu norite pasiekti iš šio miesto Kutaisi, Boržomį ar Batumį, čia nėra tiesioginio autobuso (nėra apskritai jokio kito pasirinkimo, nes traukinių linijos nėra), tik važiuoti į sostinę ir iš jos pasiekti norimus miestelius. Aišku aš nekalbu apie privačius vežėjus, kurių čia netrūksta ir jeigu jūsų kompanija didesnė, tai apsimoka pasiimti vietinį žmogelį. Turėsite ir gidą ir vairuotoją ir radiją vienu metu. Tik nepamirškite derėtis, nes kaina, kuri jums pasirodys ir nedidelė, vis tiek bus du kartus didesnė, nei derėtų būti. Jeigu sostinėje užsisakinėsite turus, tai nesiderėjus orientacinė kaina bus apie 70 larių žmogui (už tai būsite nuvežti į Stepantsmindą, gausite gido paslaugas ir būsite parvežti atgal). Tik turėkite omenyje, kad viena diena Stepantsmindoje, kaip vienas butelis alaus alkoholikui. Kalnais reikia mėgautis be jokio skubėjimo, nes vienos dienos įspūdis gali būti neteisingas ir likti visam gyvenimui padaryta klaida.

Kalbant apie klaidas, tai teko perskaityti turbūt visus įmanomus straipsnius apie Gruziją. Dauguma jų užsakomieji, tai matosi, netik kad nuotraukos paimamos iš „Shutterstock‘o“ bet ir dalykai rašomi sugedusio telefono principu. Visada keliaudami (netik į Gruziją) remkitės žmonių pasakojimais, kurie ten iš tikro yra buvę, o ne naujienų portalo žurnalistais, kurie „transleitoriaus“ dėka sugeneruoja straipsnį neperteikdami jausmo, kuris iškalbingesnis už statistiką ar vieno atsitiktinio žmogaus pasakojimą. Įsivaizduokit „klausimėlio“ kolektyvas surinktų informaciją apie Lietuvą ir tokiu filmuku pristatytų mūsų šalį užsieniečiams: Ribojasi su Afrika, valstybę valdo karalius ir didžiausia kolonija Prancūzija.

dig

Paskutinį kartą paliečiame Juodbėrio karčius. Žvelgiame į jo dideles akis, kurios rodos supranta, kad teks išsiskirti. Išdidžiai nusižvengia ir tampame draugais visam laikui. Paskutinį kartą pažvelgiam į ant kalno stovintį vienuolyną, kuriame nakties metu įsižiebdavo šviesa, kiek bauginančiai nuteikianti vaizduotę. Įsėdame į rytinę „maršrutkę“ (autobusiukų išvykimo laikas pateiktas stotyje, maždaug kas valanda nuo berods 6-7h ryto), tik dabar renkamės sėdynes per vidurį ir grįžtame į sostinę. Kita mūsų stotelė – Kutaisis ir kurortinis Batumis. Todėl kituose straipsniuose supažindinsime su važiavimo traukiniais ypatumais ir bandysim perteikti gruziniško Las Vegaso vaizdus.

Stepantsminda visada liks atmintyje, kaip gamtos prieglobstis, kuriame ne būni, o tampi laisvu. Tokia gamtos galia, kuri išlaisvina mintis iš pačio susikurtų kalėjimų gali pasigirti nedaugelis pasaulio vietų. Todėl keliaukite susirasti savo rakto į laimę, tik nepamirškite turėti dobiliukų puokštės, nes čia ganosi labai daug geriausių draugų.

Tbilisis – Gruziniškas „draugiškumas“ ir lankytinos vietos chačapurių šalyje >>

Kutaisis ir Batumis – lankytinos vietos nuo katedrų iki dangoraižiais prisidengusios „Ali ir Nino“ meilės

Kur apsistoti:

airbnb-2384737_1920

Daugelyje miestų apstu viešbučių nuo kelių žvaigždučių iki aukščiausios klasės kompleksų, tačiau jei norite sutaupyti – rinkitės apgyvendinimo paslaugą „Airbnb“. Jei norite daugiau sužinoti apie šią pigios nakvynės galimybę – skaitykite čia: Airbnb

Jeigu dar niekada nebandėte šios nakvynės galimybės, tai mes suteikiame 30€ nuolaidą jūsų pirmai nakvynei, jei registruositės per šią nuorodą čia: Išsirinkite pigiausią nakvynę ir gaukite 30€ dovanų >>

Jei norite naujienas sužinoti pirmieji – spauskite ,,Like“ kurdabar.lt Facebook paskyroje  ir užsiprenumeruokite naujienas, kaip tai padaryti:

kaip sekti

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s