Kutaisis ir Batumis – lankytinos vietos nuo katedrų iki dangoraižiais prisidengusios „Ali ir Nino“ meilės

Kutaisio miestas neretai lyginamas su Kaunu, apipintas legendomis nuo argonautų iki Prometėjo. Sovietmečiu klestėjęs, kaip pramonės centras, o dabar bandantis atsigauti po nuosmukių didžiuojasi Bagrati katedra – suvienytos Gruzijos simboliu. Colchis – „žvėrelių“ fontanas miestą vakare papuošia įvairiausiomis spalvomis, tarsi paslėpdamas skurdą ir menką ekonominį augimą. Daugybė vienuolynų ir urvų aplink Kutaisį, mažos maisto ir transporto kainos, bei tiesioginiai skrydžiai iš Lietuvos, daro šį miestą patrauklų Lietuvio širdžiai. Tuo tarpu vos pora valandų „maršrutke“ ir mes Gruziniškame Las Vegase. Milžinišku tempu kylantys dangoraižiai ir nenuilstama „Ali ir Nino“ meilė Batumiui klijuoja kitokios – „Adžariškos“ Gruzijos etiketę.

Gruzijoje visą laikotarpį keliavome autobusu arba „maršrutke“, todėl iš Tbilisio į Kutaisį nusprendėm atvažiuoti traukiniu. Beveik 5 valandos kelio ir 8 lariai (2.9€) už bilietą. Traukinys išvyksta iš stoties esančios priešais Queen Tamar avenue. Norint įsigyti bilietą, reikėjo parodyti pasą, tačiau be didesnių nesklandumų labai punktualiai, tačiau lėtai pajudėjome į Imeretijos regioną.

sdr

Traukiniu į Kutaisį

Traukinys turėjo kupė po šešias vietas, tačiau nebuvo toks „antikvarinis“, kaip galima įsivaizduoti. Labai panašus praeitais metais važiavo iš Vilniaus į Klaipėdą. Publika irgi vietinė, nuo pamaininių „švenčiančių“ darbuotojų iki motinų su „kažkiek“ vaikų. Tačiau buvom paprašyti keistis vietomis su turistų kompanija ir galiausiai gavome tuščią kupė, kuriame suvokėm, kad Gruziniškas nuotykis ritasi į antrą jo pusę.

Žarsčiau lapus ir bandžiau sudėlioti maršrutą Kutaisyje, nes čia turėsime vos 18 valandų. Po sekančių savo žodžių galiu susilaukti daug kritikos strėlių už prastą įžvalgą, tačiau Kutaisis manęs nežavėjo. Mano asmenine nuomone objektai esantys šalia jo yra daug įdomesni, nei pati centrinė dalis. Gelati ir Motsameta vienuolynai nuo Kutaisio nutolę maždaug po 10 kilometrų. Pirmajame viduramžiais buvo šalies kultūrinis centras, antrajame buvo nukankinti du Gruzijos princai, atsisakę priimti islamo tikėjimą. Jiems atminti VIII a. buvo pastatyta bažnyčia, o vėliau – vienuolynas. Tikrai verti dėmesio, kiek teko skaityti atsiliepimus iš lietuviškų ir užsienio šaltinių. Be vienuolynų Kutaisio apylinkėse galima pasivaikščioti kvapą gniaužiančiais Martvili ir Okatse kanjonais. Atrasti Setaplia rezervatą ir visų pamėgtą Prometėjo urvą. Rezervate yra apžvalgos aikštelė su stiklinėmis grindimis, o Prometėjo urve galėsite sutikti „Charoną“ ir pasigrožėti stalaktitų ir stalagmitų gausa.

Traukinys važiuoja pro istorinę Mcchetą ir Stalino gimtine laikomą Gorį. Kartais atrodo, kad kuo ilgiau užsibūni šalyje, tuo mažiau pamatai. Jei kas paklaus ar buvot Boržomio mieste, ar matėt kokie nuostabūs yra Vardzija urvai, galų gale ar užkopėt į namelį Katskhi pillar, o mes atsakysime  – ne. Greičiausiai būsime palaikyti idiotais ieškančiais kriauklių gintarais nusėtame krante. Tačiau kita vertus, kaip sakė Laodzi: „palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausi žmonės žemėje“.

Dauguma žmonių greičiausiai Kutaisį pasieks tiesioginiu „Wizzair“ reisu, todėl čia pasidalinsiu informacija, kaip pasiekti miesto centrą. Atstumas nuo Kutaisio oro uosto iki miesto centro (senamiesčio) yra apie 20 km. Iš oro uosto galima važiuoti taksi arba „maršrutka“. Taksi kainos 15-30 larių (viskas priklauso nuo to, kaip ilgai derėsitės). Kitas variantas yra rinktis „maršrutką“, ją susistabdyti galima tiesiai priešais oro uostą ant kelio (kaina 2-3 lariai). Maršrutkos paprastai važiuoja iki autobusų stoties.

Išlipome „Kutaisi – I“ pagrindinėje stotyje ir atrodo būtume atvažiavę į Rūgpienių kaimą. Stotis visiškai tuščia, vos vienas valytojas bandantis akių žvilgsniu atlikti savo darbą. Nuo stoties vos keli šimtai metrų iki mūsų „Airbnb“ apartamentų. Jokios iškabos, nuorodos ar dar kokio ženklo išskyrus namo numerį, kurio mums ir reikėjo. Užeiname vidun ir patenkame į anglų kalbos pamoką. Namo šeimininkė – anglų kalbos mokytoja, laisvalaikiu dirbanti kaip korepetitorė. Labai jaukus kambarys, palikti keksiukai ir kava suteikia malonios viešnagės įspūdį. Tačiau mes ilgai nesimėgavom poilsiu ir po valandėlės jau skrodėm miesto gatvelėmis link lankomų objektų. Pats Kutaisis pasirodė tvarkingas, paprastas miestelis labai tinkantis pradėti kelionę po Gruziją. Jei galvojate kiek dienų reiktų skirti miestui – penkių valandų su pasisėdėjimu kavinėje būtų per akis. Aišku, čia yra tik mano asmeninė nuomonė, nes visi įdomesni mano išvardinti objektai yra 10-50km nuo Kutaisio.

Pirmiausia ką padarėme, tai nukeliavome iki Bagrati katedros. Pats statinys, kaip katedra nėra įspūdingas, čia didesnę įtaką daro pati aureolė, negu galva ant kurios ji šviečia. Katedros istorija ir prasmė, bei vaizdas nuo kalvos ir Kutaisio panorama suteikia jai būtino aplankyti objekto statusą.

cof

sdr

cof

Bagrati katedra, Kutaisis, Gruzija

Kita stotelė – Colchis – „žvėrelių“ fontanas. Jame atvaizduoti visi senieji Gruzijos gyvūnai poromis ir visai puošybai panaudota keturi kilogramai aukso. Ironiška tai, kad aplink laksto didžiausia Gruzijoje koncentracija benamių šunų. Tai ne pirmas miestas, kuriame nesuvokiu vietinių logikos. Greito maisto užkandinė, aukso dulkėmis puošta „deklaracija“ ir dešimtys šunų prilygtų vaizdui Indijoje, kaip karvė ganosi ant šiukšlių krūvos. Viskam reikia pinigų? Šiuolaikiniame masinio vartojimo pasaulyje, kai žmonės apsiperka ne dėl prekės, o dėl kainos. Turbūt geriausia pabrėžti, kaip sakė E.M.Remarkas, kad viskas yra pigu, ką galima nupirkti už pinigus. Labai tikiuosi, kad situacija pasikeis, nes Kutaisis per pastarąjį dešimtmetį pasistiebė tiek, kad suvoktų, jog augimas turi būti nuolatinis procesas.

cof

cof

Colchis fontanas, Kutaisis, Gruzija

cof

Gatvės menas, Kutaisis, Gruzija

Pasivaikščiojome po Kutaisio turgų, senamiesčio gatvelėmis, kol grįžome prie miesto parko ir netoli jo esančios „Paolo“ kavinės. Neapsigaukite Itališku kavinės pavadinimu, čia galima „paragauti“ autentiškos Gruzijos. Labai suintrigavo meniu, kuris buvo kaip laikraštis – originalu, paprasta ir efektyvu. Pasiėmėm paragauti, be jau įprastų patiekalų – lobiani (picos formos kepinys su maltomis pupelėmis viduje). Mėgavomės ramybe palyginus nuo šurmulingo Tbilisio. Tačiau ta idilė truko neilgai. Kadangi mūsų staliukas buvo lauke, tai prie stalų pribėgo 7-10 metų vaikai, tarsi iš „lušnynų milijonieriaus“ filmavimo aikštelės. Pirštu rodydami į maistą „įkalbinėjo“ pasidalinti pietumis. Akimirką patekom į lengvą šoką, nes vienu momentu tu žvelgi, kaip samanoja stogai, kitu jau „dalyvauji“ UNICEF programoje. Pastarieji iš prašymo tono perėjo link reikalavimo ir baksnojimai į maistą per atstumą pavirto tiesioginiais. Pasidalinome turėtu maistu, kurį pastarieji vos už metro nuo mūsų greitai sutaršė. Jiems dingus, po kelių akimirkų vaikų skaičius padidėjo geometrine progresija, maža to dar atklibikščiavo ir suaugusieji. Kavinės padavėjos, pratusios prie tokio vaizdo pabandė įtikinti pastaruosius, kad toks elgesys nederamai reprezentuoja šalį (tikrų žodžių nesakysiu, nes jie virstų viena trūkčiojančia linija jūsų mintyse). Grįžusi prie mūsų staliuko kavinės darbuotoja nusišypsojo ir įtaigiu tonu pasakė: „the true reality of Georgia“.

sdr

Tradicinis gruzinų patiekalas – lobiani

Vakarą praleidome stebėdami, kaip keičiasi fontano spalvos, kaip dūksta dar jauni keturkojai šuniukai. Mintyse vis pergalvojom dienos įvykius ir turbūt vienintelį vakarą, per visą kelionę išlikome tylūs.

Gyvenime susikoncentruojame į lietų ir nepastebim vaivorykštės, pavydim drugelių ant kaimyno pievos patys išasfaltavę saviškį, naujam išperkamosios nuomos pirkiniui. Vieni vaikai kovoja dėl maisto, kiti dėl megabaitų. Vieni žmonės gyvena pasaulyje, kuriame tik penkios žvaigždutės, kiti turi visą dangų. Kutaisis priverčia susimąstyti, gal dėlto reikėtų „uždėti“ miestui pliusą. Aplankyti jį reikia rudens pradžioje ir būti bent truputį geresniais, nei prieš čia atvažiuojant.

cof

Naktinis Kutaisis, Gruzija

Kitos dienos ankstų rytą patraukėme prie autobusų stoties, esančios priešais „Mcdonald‘ą“, šalia Kutaisi – II traukinių stoties. Iš čia galima pasiekti daugumą lankomų objektų aplink Kutaisį, o mes savo ruožtu vos atėję, buvom mielai įlaipinti į „muzikos klubą“ ant ratų – važiuojantį į Batumį. Kelionės kaina 10 larių, įskaitant muzikinę programą ir švieselių šou. Kelionės trukmė – kiek daugiau nei dvi valandos, tačiau mintyse jau besimaudydami jūroje ši atkarpa neprailgo.

Išlipę iš autobusiuko patraukėme į garsųjį prancūzų sodininko dar XIX a. pradėtą statyti bulvarą, kuris šiandien yra viena lankomiausių Batumio vietų. Raudonas dviračių takas, palmių alėjos ir vienas už kitą aukštesni dangoraižiai. Tokiam vaizdui po Kazbeko kalnų reikia laiko priprasti. Turiu omenyje, kad susigyvenus su natūralia gamta yra gana sunku vaikščioti pro 300 milijonų dolerių Trump‘o investicijas ir vis dar jaustis darant kažką prasmingo.

cof

Pasivaikščiojimo ir dviračių takai Batumyje

Prisėdome ant suoliuko pusiaukelėje iki mūsų „ORBI Residence“ apartamentų. Beje „Airbnb“ dėka galima išsinuomoti, netik kambarius, butus nuosavuose namuose, tačiau ir apartamentus dangoraižiuose. Mus būtent ir papirko vaizdas pro 23 aukšto balkoną, tačiau dar turime gerą valandą iki sutarto „check in“ laiko, todėl pasidėję kuprines, žvelgiame į jūrą ir ilsinam mintis, kurias sunkiai galėjau girdėti kelionės į Batumį metu. Dar rytas ir garsiąja promenada pravažiuoja vos vienas kitas dviratininkas, praliuoksi keletas benamių šunų. Gruzijos vasaros sostinė, nėra pigus blizgutis, nesukuriantis pridėtinės vertės ir saugumo jausmo. 2011 m. gruodį kurortas laimėjo „American academy“ apdovanojimą kaip geriausias naujasis kurortas, o Adžarijos regionas – kaip palankus investuoti regionas. Kalbant apie saugumą, tai sociologinius tyrimus atliekanti įmonė GALLUP World, reitingavusi valstybes pagal saugumą, Gruzijai skyrė garbingą trečią vietą.

Suoliuką, kurį atakavo jau karšti saulės spinduliai iškeitėme į palmių pavėsį. Skaičiavome dangoraižių aukštus, žvelgėm, kaip dirbtiniuose ežerėliuose tupia ir leidžiasi paukščiai. Iš kuprinės išsitraukiau užrašų knygelę ir bandžiau susidėlioti artimiausių kelių dienų „must to see“ objektus. Pamenu, kaip dar būnant Lietuvoje, visai netyčia aptikau keistą miesto sąryšį su kaimynais iš pietų. Batumis kažkada priklausė Turkijai, o Adžarija ir dabar ribojasi su šia šalimi. Tad yra pasiektas susitarimas – jei Rusija ar kita šalis kėsintųsi į akmenuotą Juodosios jūros pakrantę, iškart turėtų reikalų su turkais. Šie tik su tokia sąlyga atsisakė pretenzijų į valdytą Adžariją. Negana to – turkai tokiu atveju prisijungtų šį regioną.

cof

Augantys dangoraižiai Batumyje, Gruzija

Pagaliau kylame liftu į 23 aukštą. Įdomu tai, kad liftų naudojimas yra ribojamas (kažkur apie 5 pasikėlimai per dieną). Tuo tarpu nusileisti gali kiek nori kartų, todėl pastebėjau, kad dauguma žmonių sukčiauja ir sulipus į liftą, laukia kol kas nors kitas perbrauks plastikine kortele – „aktyvuos“ liftą. Kambarys tvarkingas ir puikiai atitinkantis nuotraukas ir aprašymą internete. Vaizdas pro langą toks, kad norisi kuo greičiau pasidaryti stiprios kavos, atsiversti tuščią knygelės lapą ir leisti akimirkai dar jam tokiam pabūti. Po to išreikšti mintis su ore sklandančiu vasarišku lengvumu ir įkvėpimu, kuris sklando net ir mūsų aukšte.

cof

cof

Vaizdas pro balkoną, Batumis, Gruzija

Maisto kainos mažai skyrėsi nuo mano aprašytų Tbilisyje. Gal tik reikėtų pabrėžti, kad pasirinkimas vaisių ir uogų pas gatvės prekeivius Batumyje atrodė didesnis. Pirmas dalykas kurį padarėme – nusipirkome arbūzą. Metų pradžioje viešėdami Gran Kanarijoje nei vienos dienos nepraleidome be papajų, o čia analogiška situacija su arbūzais. Vidutiniškai 1-2€ už vienetą, turint galvoje, kad svoris neretai siekdavo ir dviženklį skaičių. Kalbant apie pastaruosius, tai ypač kelionėse labai gerai įvertinkite jų būklę. Melionai, arbūzai yra tikras nitratų šaltinis, todėl juos valgykite tik sezono metu. Stuksendami į arbūzą turėtumėte girdėti duslų garsą, tarsi beldžiant į sieną, kurioje yra tuščia ertmė. Tai reikš, kad arbūzas jūsų rankose – prinokęs. Taip pat arbūzą rinkitės didelį ar vidutinio dydžio, tačiau nesunkų (neprinokę arbūzai dažnai būna neproporcingai sunkūs). Arbūzo šoną turėtų ženklinti geltona arba oranžinė dėmelė, kuri atsiranda šiuos vaisius nokinant lysvėse. Jei dėmė balta – arbūzas buvo nuskintas ne visai prinokęs.

Kadangi gyvensime kiek toliau nuo centrinės dalies, tai nusprendėme išsinuomoti dviračius. Batumyje, tai padaryti ypač lengva, o pasirinkimas nuo elektra varomų iki išskirtinio dizaino nepaliks abejingų. Kainos už valandą prasideda nuo 5 larių, tačiau galima nuomotis miesto dviračius (žalios spalvos). Turistų informacijos punkte užpildėme visus reikiamus popierius ir gavome plastikinę kortelę, kurios dėka dviratį galite pasiimti tam skirtoje vietoje ir palikti bet kurioje kitoje. Būtent ši aplinkybė mums labiausiai tiko. Nes nuo viešbučio norėdavosi nuvažiuoti iki centro, arba iš centro grįžti namo. Jei nuomotumėmės ne miesto dviračius – būtume priversti juo gražinti ten, kur pasiėmėme. Plastikinės kortelės kaina 10 larių, bei 10 larių reikia sumokėti už pirmas penkias valandas (kitaip sakant valandos kaina 2 lariai). Taigi jei planuojate važinėtis iki penkių valandų – rinkitės gatvės prekeivių paslaugas, jei virš penkių valandų – miesto dviračius. Jų būklė yra gana gera (jei dviratis netinka, galima per penkias minutes jį pakeisti kitu). Taigi visą laikotarpį Batumyje skuodėme savo žaliaisiais žirgais, kurie leido vienu metu ir pasportuoti ir operatyviai nusigauti iš vieno miesto galo į kitą. Kas dėl transporto, tai galima rinktis miesto autobusus – bilietėlio kaina 0.8 lario. Tačiau su jais, kontrolieriai stipriai kenkia valstybės biudžetui ir perkant du bilietėlius – pusę pinigų pasiima sau į kišenę.

cof

Nusprendėme pirmą dieną skirti daugiau poilsiui, tai pravažiavus raudonuoju „kilimu“ nėrėme į Juodosios jūros bangas. Vanduo švarus ir šiltas, tik vienintelis dalykas prie ko nebuvome pratę – akmenuotas krantas, tiek jūroje, tiek sausumoje. Prie to per savaitę pripratome, tačiau geriau turėkite arba nejautrius padus arba jūros batus (kurių beje galite įsigyti ir pas „vaikštančias“ parduotuves). Jei Lietuvos pajūris šturmuotas čeburekų prekeiviais, tai Batumyje racionas kiek platesnis. Nuo įvairių bandelių, uogų, gėrimų iki paslapčia siūlomų cigarečių.

cof

cof

Skulptūra Batumio pakrantėje, Gruzija

Lengvabūdiškos dienos sekė viena kitą ir regis išnyko tas nuovargis, kuris pamažėle apima trečią didesnės kelionės savaitę. Eidavome stebėti besileidžiančių lėktuvų, kurie retkarčiais sudrumsdavo jūrą kiek tolėliau į Turkijos pusę. Nuo jūros kranto iki nusileidimo tako pradžios vos šimtas metrų, todėl tokių smalsuolių, kaip mes susirinkdavo daugiau. Net karvių kaimenės pratusios prie tokių sparnuočių, kiek nerimastingai pasipurtydavo, besileidžiant lėktuvams ir toliau kulniuodavo vedamos labai rimtai į savo darbą žiūrinčių šunų.

Pats Batumis – kontrastingiausias iš visų Gruzijos miestų. Nors tai Adžarijos autonominės respublikos sostinė, didžiausias Gruzijos uostas, kurį bandoma paversti Las Vegasu su daugybe viešbučių ir kazino. Iš kitos pusės, tai lušnynų kvartalai, kur „patobulinti“ daugiabučiai ir Nardų čempionai nebespėja su kainų šuoliais ir vakar pardavę penkis arbūzus, šiandien jau turi parduoti aštuonis, kad išmaitintų savo šeimas.

sdr

Kontrastingas Batumis, Gruzija

Ką pamatyti Batumyje? Pradėkime nuo Botanikos sodo. Šis parkas neturi analogų pasaulyje, nes jame kartu auga skirtingų klimatinių zonų augalai – japonų sakuros ir Kanarų salų palmės auga tomis pačiomis sąlygomis. Iki Botanikos sodo galima nuvažiuoti dviračiais arba “maršrutke”, bei vietiniu autobusu (autobusai yra kiek ilgesni). Nuo Botanikos sodo atsiveria labai graži panorama, todėl išsiruošę į šią vietą pasiruoškite čia praleisti gerą pusdienį (rekomenduoju čia atvažiuoti antroje dienos pusėje).

Jeigu kalbėtume apie centrinę miesto dalį, tai negalite nepastebėti abėcėlės bokšto. Alberto Domingo Cabo sukonstruotas apžvalgos bokštas kviečia pasižvalgyti po Batumį iš viršaus. Kadangi mūsų kambarys yra aukščiau už šito bokšto apžvalgos aikštelę, todėl mes iki viršaus nekilome, tačiau pastatas atrodo jaukiai įsipaišęs šalia bokšto su „auksiniu“ inkrustuotu „apžvalgos rateliu“ (laikrodžiu). Tai dar Michailo Saakašvilio sumanymas, kuriame turėjo tilpti Technologijų universitetas. Deja, kaip ir dauguma Gruzinų užmačių, ši neišsipildė.

sdr

Abėcėlės bokštas, Batumis, Gruzija

sdr

Jeigu reikėtų pasirinkti vieną objektą, kas reprezentuotų Batumį, tai mano manymu būtų ne dangoraižiai, muziejai ar apžvalgos bokštai. Netgi ne bulvaras ar parkai, o Saido Kurbano ir Tamaros Kvesitadzė bendras kūrinys (pirmasis parašė kūrinį, antroji sukūrė dinamišką skulptūrą). 2010 metais miestas pasipuošė gruzinės stačiatikės Nino ir azerbaidžaniečio musulmono Ali neblėstančia meile. Tai skulptūra, kai vyro ir moters figūros juda ir galiausiai susilieja, pereina viena kitą. Siūlyčiau žvelgiant į šią kinetiką praleisti bent 10 – 15 minučių. Ji turi paslaptingą galią, kuri apima žiūrėtoją. Meilė – gyvenimo ugnis, kuri sudegina arba apvalo, neturi ribų, tarp tautybių ir tikėjimų. Jeigu žvelgsite vienas į skulptūrą – atgaivinsite viltį, kad ieškojimas nebus beprasmis. Jeigu dviese – beprasmiu paversite laiką iki tos akimirkos, kai paėmėte ranką kuri dabar turi kiek daugiau prabos.

sdr

Ali ir Nino skulptūra, Batumis, Gruzija

Galite paskirti 10 minučių savo laiko beveik pustrečio kilometro kelionei keltuvu „Argo“. Kurio metu pasimatys visas Batumio žavesys (kaina 15 larių). Vakare pasimėgauti šokančiais fontanais, tiek Ardagani ežere, tiek ties Batumi Pier gatvele. Kalbant apie pastaruosius, siūlyčiau tai daryti vakare, kai vandens šokį, lydi netik muzikos garsai, bet ir šviesų šou. Tik neapsigaukite, jei nurimus muzikai vanduo pradingsta. Vaikščioti tilteliais kyla labai didelis noras, tačiau bet kurią sekundę galite būti aplieti Argonautų laivo bangų, kurie aukso vilnos ieškodami ją surado pačiame geriausiame mieste pasaulyje (taip, kiek sarkastiškai sako Gruzinai). Kas dėl vilnos, tai Europos aikštėje galite išvysti ir pačios Medėjos skulptūrą. Senamiesčio dalyje, galite pamatyti daug muziejų, dar likusios autentiškos – Adžariškos Gruzijos. Mus sužavėjo astronomijos laikrodis, primenantis pastatus iš Hario Poterio filmų, bei skulptūra prie Gegužės 6 parko su vandens srovės „iškeltu“ akmeniu.

sdr

Europos aikštė, Batumis, Gruzija

cof

Batumyje yra ir savo laiku įspūdingiausias „Mcdonald‘as“. Tačiau dabar jis pasirodė, kaip eilinis pastatas apsuptas vandens ir persismilkęs išmaniaisiais įrenginiais viduje. Tiesa jame yra „Veggie Burger“ kurį ragavome net tris kartus (kalti, labai kalti, bet vertinkim tai, kaip auką vardan visokeriopo miesto pažinimo). Apibendrinant lankomus objektus, tai čia galima rasti viską, kas domina tiek istoriją, tiek botaniką ar paprasčiausią keliautoją su didele atminties kortele.

sdr

sdr

Pramogos Batumyje yra labiau pažengusios, nei katerių tempiami pripučiami bananai ar nuotraukos su miniatiūriniu laiveliu prie kranto. Tik reikėtų pabrėžti, kad viskas neįtikėtinai pigu. Galima paskraidyti sraigtasparniu, kurio kaina žmogui vos 50 larių (250 larių už 5 žmonių skrydį). Galima išsinuomoti (su pilotu) ir kiek daugiau adrenalino sukeliančias, ant vandens tupiančias skraidymo priemones. Jau nekalbu apie keliones laivais, kateriais ar elektriniais „Harley Davidson“. Apžvalgos ratas esantis šalia „Ali ir Nino“ skulptūros dar viena pramoga prieinama kiekvieno kišenėj. Bilietas – 5 lariai (nesiekia net dviejų eurų), o jūsų nervus tikrai pakutens viršuje pučiantis vakarinis vėjelis ir kiek siūbuojančios, tačiau saugios kabinos. Vaizdas nuo besisukančio rato bus įamžintas nuotraukoje apie neįtikėtinai produktyvias atostogas Gruzijoje.

cof

cof

Batumio centras, Gruzija

Tačiau neapsiribokite vien centrine Batumio dalimi. Šalia jo yra Machakhela ir Mtirala nacionaliniai parkai. Į pastarąjį, esantį 25km nuo Batumio nuvykome ir mes. Kaip vėliau išsiaiškinome yra tiesioginė 40 numeriu pažymėta „maršrutkė“ važiuojanti nuo autobusų stoties (kaina berods 3 lariai). Tačiau jos grafikas gana ribotas, todėl mes iš stoties esančios šalia Batumi central mosque įsėdome į maršrutkę važiuojančią į Kobuletis ir išlipome Chakvi miestelyje. Maršrutkės kaina (0.8 lario). Pravažiuoti taksi automobiliu nors vieną kartą tikrai verta. Šį kartą atstumą esantį nuo Chakvi miestelio iki įėjimo į Mtirala parką įveikėme būtent vietinio nediduko taksisto dėka. 1995 m. „Opel rekord“ autentiški kvapai persipynę su vairuotojo pusryčių likučiais prie priekinio stiklo, bei važiavimas tarsi tai būtų visureigis ,kelionei suteikė papildomo žavesio. Teko skaityti, kad kai kurie taksistai sustoja ne prie įėjimo lankytojams, o prie pačio parko ribos (neva toliau važiuoti yra sudėtinga). Tačiau mūsiškis „prievartavo“ savo sedaną iki garsų, kurie retkarčiais nuteikdavo mus, kad nupirkom kelionę į vieną pusę. Pats kelias yra gana sudėtingas, ypač dėl tada vykusių remontų. Daug vandens nuošliaužų, purvo, stačių įkalnių kur dvi mašinos negali prasilenkti.

Atėjo laikas didžiajai gruziniškai aferai. Vairuotojas mus paleido, ne prie informacijos punkto, o nuvežė kelis šimtus metrų toliau į miškelį pas vietinį gyventoją. Pastarasis dar ir kavinę turėjo, kurioje būtinai buvome raginami pavalgyti (žinau, kad Gruzijoje nemandagu atsisakyti tokių kvietimų, bet jūs juk nedirbate nardymo instruktoriumi jei bijote vandens). Mums atsisakius vairuotojas davė mums kelias valandas pasivaikščioti ir laukė kol grįšime, tuo tarpu kavinės savininkas liepė išmėginti tiltelį, kuriuo neva sutrumpinsime kelią iki krioklių ir kalnų ežerėlio. Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu, kad grįžus pas pietaujantį taksistą, buvom priremti prie sienos ir prašomi susimokėti „už paslaugas“. Kelias minutes aiškinomės, ką jis vadina paslaugomis, kol galiausiai vyriškis pradėjo baksnoti pirštu į tiltelį ir kartoti du angliškus žodžius: „money“ ir „business“. Nemaloni situacija, kurios metu iš esmės buvom nemažai persigandę, nes esam kažkur miške su vietiniu pingvino eisena ir putom pasruvusia burna. Galiausiai išsiaiškinom visas verslo subtilybes ir priėjom prie sekančio žodžio „money“. Išdidžiai pasitempęs ir labai pasitikinčiai savimi rusiškai išrėžė: vienas laris. Kad įspūdis būtų dar didesnis, po akimirkos pridėjo: „iš kiekvieno“. Va toks tas Gruziniškas verslas, nes pasirodo, tiek taksistas, tiek kavinės padavėjos, tiek „biznierius“ – viena „korumpuota“ šeima.

cof

Apmokęstintas tiltelis Mtirala parke

Kalbant apie Mtirala parką, tai jeigu nesate buvę prie kalnų ežerėlių, kuriuose nuostabiai skaidrus vanduo, nesate matę krioklių ir stovėję po jais, tai rekomenduočiau atvažiuoti. Priešingu atveju – čia nepamatysite kažko naujo. Kelionės po „džiungles“ metu sutikome daug svorį metančių. Kartais lenkiant girdėdavosi toks jonvabalio prieš skrydį iš animacinio filmuko „skruzdėlytė tauškalytė“ garsas. Pataikėme ir ant vaikų ekskursijos, todėl kelionė buvo itin triukšminga. Kas labiausiai liūdino ir pykdė, kad visa grupė vaikų (apie 30) papietavę gamtos apsuptyje prie kalnų ežerėlio, visus savo vienkartinius plastmasinius indus sumetė į laužą. Jau buvome atpratę nuo tokių vaizdų, todėl besilydančios plastmasės kvapas privertė anksčiau laiko pasukti prie krioklių. Protingi žmonės prisitaiko prie pasaulio. Neprotingi žmonės pritaiko pasaulį prie savęs. Štai kodėl progresą apsprendžia neprotingų žmonių veiksmai (D.B.Š).

sdr

cof

Krioklys Mtirala parke, Gruzija

Stovėdami prie krioklio jaučiamės prisilietę kiek įmanoma arčiau gamtos. Trykštantis vanduo, o ypač ta nedidelė erdvė atsirandanti tarp krentančio vandens ir uolos – ypatinga. Jautiesi tarsi gamtos siena tave saugo nuo pasaulio blogybių ir iš jos išėjęs, bent trumpą laiką jautiesi sugrįžęs „namo“. Deja namus iš mūsų atėmė civilizacija, tačiau mes neprarandame vilties po ilgų kelionių atrasti vienodai laimingą užuovėją, tiek sekmadienį vakare, tiek paskutinį rudens mėnesį.

Grįžome atgal su mūsų laukiančiu taksistu, kuris nesiskubino mūsų parvežti. Pralaukėme gal penkioliką minučių, kol pastarasis pabaigs krapštytis visus dantis ir palengva patrauks link automobilio. Jis turėjo tokią privilegiją, nes mes neturėjome kitos išeities apart laukti jo (buvome parko glūdumoje). Sako gruziniškas „draugiškumas“ paperka. Turiu sutikti, jis tikrai ypatingas – žiūrėdamas tokiam draugui į akis, gali matyti net savo piniginę. Kas liečia pinigus, tai kelionė nuo Chakvi iki parko – 25 lariai.

Buvome nuvykę ir į priešingą pusę nuo Batumio – Sarpį. Tai sienos kirtimo punktas, kuriuo vėliau ir važiavome į Turkiją. Tačiau čia atvykome pabėgti nuo Batumio šurmulio. Miestelis labai mažas ir nieko ypatingo neturintis, tačiau važiuojant iki čia galima sustoti Gonio forte, kuris labai lankomas turistų. Iki Gonio forto ir Sarpi miestelio veža miesto autobusas už tuos pačius 0.8 lario.

cof

Sarpi paplūdimys, tolumoje matosi Turkija

Taip ir mėgavomės rytinėmis maudynėmis jūroje, kavos pertraukėlėmis balkone, atradinėjom vis naujus Batumio užkaborius arba paprasčiausiai žvelgėme į kasdieniškus žmonių įpročius. Itin maloni būna trumpalaikė atostogų rutina, kai suderini sportą, saulės vonias ir pažinimo džiaugsmą. Vakarais palydėdavom saulę, kartais ji nusileisdavo ir pati, kai mes užsižiūrėdavom į besižiebiančius dangoraižius.

cof

Saulėlydis Batumyje, Adžarija, Gruzija

Neįmanoma būnant Batumyje nematyti nekilnojamo turto pasiūlymų – jie tiesiog rėžia akį palyginus su kainomis Lietuvoje. Norintiems investuoti į nekilnojamąjį turtą Gruzijoje verta atkreipti dėmesį į tai, kad šioje šalyje nėra turto mokesčių (taikytina ir butams, ir namams su žemės sklypais). Reikia mokėti tik komunalinius mokesčius, kurie taip pat yra nedideli. Jokių apribojimų pirkėjams iš užsienio. Įsigiję turtą pirkėjai gauna leidimą nuolat gyventi šalyje (butas turi būti įsigytas už tam tikrą sumą). Dažniausiai Batumyje investicijai perkami 1–2 kambarių butai iki 50 kv. m. Vidutinė parduodamo buto su daline apdaila kaina 350–500 USD / 1 kv. m.“ Turtas atsiperka vidutiniškai per ketverius metus. Tai yra vienas geriausių rodiklių pasaulyje. O puikus oras ir šilta jūra 7 mėnesius per metus papildomai užtikrina gerą poilsį sau ir savo artimiesiems.

cof

Naktinis Batumis, Gruzija

Paskutinės dienos Gruzijoje. Reikėtų kažkaip nutapyti kelionės paveikslą vienu metu žiūrint „Kaukazo belaisvę“, kitu, klausant autentiškos „Suliko“. Tai charizmatiška šalis, kuri paliko labai ryškius potėpius paskutinėmis Batumyje praleistomis valandomis. Kadangi kita mūsų kelionės stotelė – Trabzonas (Turkija), tai nuvykome į Autobusų stotį iš pat ryto ir bandėme įsigyti iš mums patikusios „Metro“ kompanijos bilietą, tačiau ji veža į Turkijos miestą, tik vieną kartą per dieną, ir tai vidurį nakties. Teko ieškotis kitos kompanijos ir jautėme, jog painiojamės į dar vieną aferą. Stoties darbuotoja su savo kolege (apie 50 metų moteriškės), išdavė mums bilietus, kurie kainavo po 30 larių ir liepė laukti, kol įmonės personalas mus pakvies. Tas personalas (ta pati moteriškė, kuri pardavinėjo bilietus) mums liepė eiti paskui ją už autobusų stoties kampo ir šiek tiek palaukti. Po dešimties minučių privažiavo mersedesas su moteriškės amžiaus vyriškiu, įsėdome. Nemalonus jausmas ima tada, kai suvoki, kad tai tikrai nesibaigs gerai, bet nelabai turi kitų pasirinkimų, kaip ir su Lietuvišku maistu prie stoties.

Mes kėlėmės anksti ryte, kad atvažiuotume į autobusų stotį, o vyriškis mus atvežė praktiškai atgal, prie kitos „maršrutkių“ stoties ir turgaus tuo pačiu. Niekada nebuvom Indijoje, bet galiu lažintis, kad vaizdas turėtų būti panašus. Kai viskas vyksta vienu metu. Žmonės valgo, miega, tuštinasi, dirba labai mažame plote į kurį buvom „patalpinti“ ir mes. Moteriškė atvedė mus iki savo draugės, kuri neva tai mums turėjo parūpinti transportą. Mes neatsigavę po vieno šoko, buvom priversti patirti dar bent du. Darbuotojų bendravimas tarpusavyje buvo kalėjimo lygio, nuolatinis triukšmas, vaikų prašymai pinigų ir dar karštis, kuris kaip reikiant paskutinę buvimo Batumyje dieną nusprendė deramai su mumis atsisveikinti. Moteriškė, pas kurią pirkom bilietus ir atvažiavom iki kitos stoties, paslaptingai pradingo, o naujoji mūsų stoties darbuotoja pareiškė, kad visi autobusai išvažiavo. „no bus, no bus“.

Prisėdom dvidešimties kvadratinių metrų kambarėlyje, kuriame buvo „kasos“, tarp išmaldos prašytojų, vietinių gyventojų apsikrovusių neparduotomis „Čiurčelomis“ ir šiaip benamių, tiesiog ėjusių pro šalį ir prigulusių pailsėti. Pirmą kartą kelionės metu pusę valandos aiškinau pardavėjai, kad turime autobuso bilietus ir mums būtinai reikia pasiekti Turkiją (pasiekti iš tikrųjų reikėjo Trabzoną, nes iš jo turėjome skrydį į Antaliją). Ji vis rodė į laikrodį, kad mūsų autobusas jau išvažiavęs ir kito nėra. Gruzijoje niekada nebūna taip, kad visi būtų išvažiavę ir kad nenusigautum ten kur tau reikia. Tai žinodamas bandžiau išlaikyti ramų ir įtaigų toną, nors tas jos „no bus, no bus“ buvo sakomas taip, jog matėsi tonzilės. Ir tu tik pamanyk – autobusas atsirado. Nežinau kur jis važiuoja ir kas galutinė stotelė, tačiau Trabzoną jis pasiekia ir tai buvo svarbiausia. Ir vėl sėdynės, ties galine ašimi (kuo jos ypatingos kalbėjau straipsnyje apie Kazbeką), tačiau svarbiausia mes keliaujame ir nuleidę galvas, po tokio emocingo ryto net nekreipėme dėmesio, jog porą valandų užtrukome pasienyje, jog buvom priversti iškraustyti kuprines ir parodyti apatinių tendencijas. Mes kertame sieną ir niekad nebūtume pagalvoję, jog taip džiaugsimės užrašu „Welcome to Turkey“.

Taigi paveikslas su ryškiais Gruzijos potėpiais liks prisodrintas kontrastų. Ar verta aplankyti Gruziją? Tikrai taip, bet tam reikia būti pasiruošusiam. Emociškai tai sudėtinga valstybė, jei kovojate už gamtą ir natūralumą. Jei sunku žvelgti į vaikus, gulinčius ant kartono prie stulpo ir tai laikančius pirmadienio namais, valstybė jus išsunks. Čia mažai logikos, taisyklių, ekologijos. Čia žmonės bando išgyventi, tačiau turistai jų išgyvenimą paverčia ilgu vertybių praradimo paradu. Kaip ir Tailandas, kol nebuvo paverstas turizmo Meka – buvo šypsenų šalis, o dabar? Tačiau yra ir kita – autentiškoji, bei modernioji Gruzijos pusė. Nuostabūs kalnai, vienuolynai, bei tradicijos, kurios nepalieka abejingų.

Gruziją reiktų ne pamatyti, o pajausti. Paragauti patiekalų, pasėdėti tiesiog gatvėje ir suprasti, kaip lėtai tekanti gyvenimo srovė greitai baigiasi. Išmokite žaisti Nardais ir būsite kiemo karalius. Nesutikite papietauti kavinėje ir būsit apdovanotas gruziniškų antakių bangos, kuri privers rinktis kitą keliuką. Nesakau, kad čia viskas juoda arba balta, tiesiog jaučiasi temperamentas, kuris nuo „trijų juostelių“ lygio pereina iki pražuvusio sūnaus sugrįžimo apdainavimo.

Paliekame Gruziją ir keliaujame ten, kur dažnas Lietuvis praleidžia bent kelias savaites per metus. Važiuojame į šalį susidarę tam tikrą įspūdį, tačiau iš anksto pasufleruosiu: Alanija ir visa pietinė Turkija pateikė staigmenų, privertusių pakeisti išankstinę nuomonę. Taigi laukite sekančių įspūdžių…

Tbilisis – Gruziniškas „draugiškumas“ ir lankytinos vietos chačapurių šalyje >>

Kazbekas – Gergeti vienuolynas, laisvi arkliai ir karvės – tikrasis Gruzijos grožis >>

Kur apsistoti:

airbnb-2384737_1920

Kiekviename mieste apstu viešbučių nuo kelių žvaigždučių iki aukščiausios klasės kompleksų, tačiau jei norite sutaupyti – rinkitės apgyvendinimo paslaugą „Airbnb“. Jei norite daugiau sužinoti apie šią pigios nakvynės galimybę – skaitykite čia: Airbnb

Jeigu dar niekada nebandėte šios nakvynės galimybės, tai mes suteikiame 30€ nuolaidą jūsų pirmai nakvynei, jei registruositės per šią nuorodą čia: Išsirinkite pigiausią nakvynę ir gaukite 30€ dovanų >>

 

Jei norite naujienas sužinoti pirmieji – spauskite ,,Like“ kurdabar.lt Facebook paskyroje  ir užsiprenumeruokite naujienas, kaip tai padaryti:

kaip sekti

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s