Alanija ir Sidė – kelionių įspūdžiai: lankytinos vietos ir ką veikti, bei pamatyti Turkijos Rivjeroje

Turkija – viena geriausių rudens atostogų krypčių! Pigus ir skanus maistas, įdomios ekskursijos į Pamukalę ir Kapadokiją, bei turkio spalvos vanduo. Savo ruožtu Alanija – lietuviškų atostogų sostinė su daugybe lankytinų vietų mieste ir jo prieigose paliks neišdildomus įspūdžius, bei privers sugrįžti vėl ir vėl. Mėgstantiems Graikų istorinį palikimą – Sidė – miestelis tarp Antalijos ir Alanijos kupinas amfiteatrų ir šventyklų. Kokios yra kainos, paslaugų kokybė ir kodėl Turkija palieka dviprasmišką įspūdį pamatėme savo akimis ir perteikėme nuotraukomis, bei aprašymais šiame straipsnyje.

Kartais miestai užburia sezoniniais kvapais, autentišku senamiesčiu ar balto smėlio paplūdimiais. Kartais jie tiesiog priverčia tave atsisėsti jaukioje kavinukėje ir stebėti kaip saulės spinduliai paliečia vėstantį esspresso. Jie sukelia jausmus, kurie priverčia sugrįžti, įsimylėti vėl ir vėl tą atmosferą, nors jau keli to miesto skirtingi magnetai puošia šaldytuvo dureles.

Ar Alanija turi tokią galią? Galią, kuri pažinimo džiaugsmą iškeistų į žydrą vandenį kasmet siūbuojantį kepenų cirozės nepalaužtų piratų laivus. Jeigu Markas Antonijus būtent šį žemės lopinėlį pasirinko kaip dovaną vienai įstabiausių moterų istorijoje – Kleopatrai, tai Alanijos galia nevertėtų abejoti. Tačiau neretai būna taip, kad žmonės tenkinasi chloruoto vandens malonumais ir du kartus per dieną spaudžia mygtuką, ties užrašu „change profile photo“, negu išvysta gyvą istoriją ir „paragauja“ tikrosios Alanijos.

Skraidyti Turkijoje yra labai pigu, jeigu skrydžius perkate iš anksto ir nekeliate didelių reikalavimų bendrovėms. „Pegasus“ ir „Sunexpress“ galite nuskraidinti į beveik visus didesnius miestelius, o kainos prasideda nuo 9€. Taip mes aplankėme Stambulą, Trabzoną ir galiausiai nusileidome Antalijos oro uoste. Nuo Antalijos oro uosto iki miesto centro važiuoja autobusai (juos rasite išėję iš oro uosto ir pasukę kelis šimtus metrų į dešinę). Kelionės kaina apie 7.5 lyros (1.3€). Iš Antalijos patraukėme į vasariškų atostogų Meką – Alaniją.

Įdomu tai, kad Alanija pasauliui plačiau atsivėrė 1998 metais pastačius Antalijoje oro uostą. Nuo pastarojo iki Alanijos autobusų stoties apie 130 km. Dažnai kyla klausimas kokį autobusą rinktis važiuojant Turkijoje. Atsakymas turbūt būtų labai paprastas, kadangi konkurencija tarp vežėjų šioje šalyje yra labai didelė (apie 40-50 savo paslaugas siūlančių autobusų kompanijų), tai ir aptarnavimas, bei suteikiama kokybė yra gana aukšta. Kad ir ką bepasirinksite manau liksite patenkinti kainos ir kokybės santykiu. Išbandėme gal 5 kompanijas ir visomis likome patenkinti, nes ir vandens, kavos, užkandžių, net rankom valyti skysčio gavome nemokamai. Autobuso kaina apie 25 lyros (kiek daugiau, nei 4 eurai). Populiariausios kompanijos: „Metroturizm“, „Kamilkoc“, „Pamukkale“. Išvykimo laikas praktiškai yra tada, kai jūs ateinate į stotį, nes tai viena, tai kita kompanija išvykta gana greitai. Pati kelionės trukmė priklauso nuo kamščių, bet svyruoja nuo dviejų iki pustrečios valandos.

Alanijoje viešėsime, tik keturias dienas. Niekingas laiko tarpas pažinti miestą, tačiau mes jau trys savaitės kelyje (prieš tai aplankėme Bulgarijos pajūrį ir didžiąją dalį Gruzijos, bei Turkijos šiaurę). Todėl didesnių išvažiavimų iš šio miesto neplanavome, nors, kad ir kaip viliojo aštuntasis pasaulio stebuklas – Pamukalė, ar fėjų kaminai Kapadokijoje. Važiuojant autobusu į Alaniją peržvelgiau užrašus ir tikrai tapo aišku, jog planuosime antrą žygį į šalį, kuri labiausiai nustebino iš gerosios pusės. Įsivaizduokite saulės laidą ir skrydį oro balionu virš pirmųjų krikščionių slėptuvių, kraštovaizdžio, kuris susiformavo prieš 3 milijonus metų. Visa tai Kapadokija ir nors nutolusi nuo pietinių kurortų gana dideliu atstumu, tačiau tai bene labiausiai turistų lankoma vieta visoje Turkijoje. Planuokite nakvynę miestelyje ir pasinerkite į reginį, kada kūnu bėgioja šiurpuliukai. Skrydžio oro balionu kainos prasideda nuo 150€ žmogui (į kainą taip pat įeina maistas, bei paėmimas iš viešbučio).

hot-air-ballons-828967_1920.jpg

Kapadokija, Turkija (nuotr. iš Pixabay

Tuo tarpu „medvilnės pilyje“ – Pamukalėje galėsite pasimėgauti mineralinėmis versmėmis (balto kalcio karbonato sluoksniai suteikia Islandišką atspalvį). Į ją patogiau atvykti iš Antalijos ir išlipus Denizli miestelyje „pasigauti“ taksi. Arba pasirinkti turą iš kelionių agentūrų, kurios jus paims iš viešbučio ir nereikės niekuo rūpintis patiems. Turo kainos prasideda nuo 50€ žmogui, tuo tarpu dviejų dienų turai iš Antalijos į Kapadokiją, nuo 70€ žmogui. Kainos yra orientacinės ir priklauso nuo agentūros, sezono, žmonių skaičiaus. Tačiau šie du objektai yra įtraukti į mūsų antrosios viešnagės sąrašą.

pamukkale-14964_1920.jpg

Pamukalė, Turkija (nuotr. iš Pixabay)

Išlipame iš autobuso Alanijos stotyje ir po pustrečios valandos gerai kondicionieriaus atšaldytoje transporto priemonėje pasineriam į Turkišką kaitrą. Pasidomėjau įdomiu faktu, jog vidutinė liepos mėnesio temperatūra Lietuvoje yra 17 laipsnių, Alanijoje 28 ir tai daug ką pasako.

Keliaujant užsienyje yra labai patogu išmaniajame telefone turėti tokią programėlę, kaip „maps.me“ arba panašų analogą, kuri yra nemokama ir jus nuves kur tik norėsite (tik prieš tai nepamirškite parsisiųsti tos vietovės žemėlapio), nes programėlė taip veiks „offline“ rėžimu ir nereikalaus interneto prieigos.

Išsinuomavome apartamentus keturioms naktims „Airbnb“ dėka ir kaip visada likome patenkinti kainos ir kokybės santykiu. Turkijoje žmonės paprasti ir daug draugiškesni, nei tai buvo Gruzijoje, todėl be didesnių problemų rasite bendrą kalbą. Vos susiradus nakvynės vietą pastebėjome, kad šalia yra turgus. Turkiškas vaisių ir daržovių turgus (Alanya Grand Bazaar) visada liks vienu geriausių prisiminimų. Pats turgus nepasirodė labai įspūdingas (ypač po Stambulo), tačiau įprasti arbūzai, trešnės, vynuogės ir egzotiniai ryškiaspalviai sudarantys pagrindą mūsų raciono – buvo itin švieži ir aišku pigūs. Mūsų buvimo metu arbūzų kilogramo kaina apie 0,12 euro, trešnių 0,4 euro. Aišku nepamirškite derėtis arba pirkti keletą skirtingų prekių – kaina tada mažėja trečdaliu, kartais net per pusę. Auksinė taisyklė – išmokite pasisveikinti, padėkoti turkiškai. Tai tikrąją to žodžio prasme – sutaupys daug pinigų. Beje geriausia diena aplankyti turgų – penktadienis.

Įdomus faktas, kad turkai plečia bananų plantacijas, nes iš jų galima daugiau uždirbti nei iš apelsinų. Valstybė net kompensuoja drėkinimo sistemos įsirengimą. Bananus kaip kokius kukurūzus kasmet reikia iš naujo sodinti, nes tai ne medis. Vienas augalas užaugina maždaug 60 kg kekę. Pietų Turkijoje kasmet užauginamų 13 mln. tonų bananų vietiniams poreikiams visiškai pakanka. Turistai viešbučiuose taip pat vaišinami vietiniais bananais.

Susiduriame su dar viena Turkiška magija – maistas. Apie maistą visos mūsų kelionės metu galima pasakyti taip: būti veganu Gruzijoje tas pats, kas medkirčiui Islandijoje. Tuo tarpu Turkijos pasaka prasideda nuo Meze (įvairūs užkandžiai), įdarytų baklažanų ar artišokų, jau nekalbant apie Turkiškai patobulintus falafelius ar burnoje tirpstantį humusą. Taip, čia yra daug mėsiškų patiekalų ar su gyvulinės kilmės ingredientais, tačiau pasakius padavėjui, kad esi draugiškas gyvūnijai jis nesiūlo paragauti paukštienos. Maisto kainų kavinėse, negalima apibrėžti viena konkrečia pinigų suma. Viskas priklauso nuo poreikių ir maisto ką jūs valgote. Vieni gali būti sotūs kebabu už eurą, kita bus alkani nuo retų jūros gėrybių už penkiasdešimt eurų. Mes kavinėje su užkandžiais, pagrindiniu patiekalu ir gėrimais visada tilpdavome į 15€-18€ sumą dviems žmonėms.

cof

Kleopatros papludimys, Alanija, Turkija

Ir štai, kiek pasilsėję, keliaujame į Kleopatros paplūdimį. Alanijos šūkis – miestas, kur šypsosi saulė. Kleopatros paplūdimyje šypsena pavirsta isterišku juoku, todėl žemesnio nei trisdešimto numerio kremo nuo saulės nei neverta teptis. Prisiminkite kad vanduo praleidžia 95%, o debesys 90% ultravioletinių spindulių, todėl kremo naudokite, net jei mirksite vandenyje, arba kai saulė pasislėpusi už debesėlio. Įdomu dar ir tai, kad statistiškai Alanijoje visada yra keliais laipsniais karščiau nei Antalijoje, ir 8 mėnesius be perstojo šviečia saulė. Todėl jei klausiate, kada geriausia vykti atostogauti į pietinę Turkiją – mano asmenine nuomone tai būtų Lietuviško rudens mėnesiai. Kada pas mus striptizą šokantys medžiai baigia savo pasirodymus, Alanijoje dar vanduo ir saulė sukuria puikias galimybes pasisotinti D vitaminu. Būtent šio vitamino stokodami šiauriečiai dažniausiai serga peršalimo ligomis, todėl rūpinkimės savo sveikata pačiu patraukliausiu būdu.

Prigulus paplūdimyje neįmanoma nepastebėti vieno pagrindinių miesto objektų – Alanijos pilies, kuri apjuosta beveik 8 kilometrų siena. Į šią pilį, arba tiksliau į jos prieigas kelia keltuvai. Keltuvo kaina 18 lyrų (apie 3 eurai) į abi puses. Galima užkopti ir patiems, tačiau pirmai dienai kelionės pėsčiomis mums buvo pakankamai ir beveik visada viršydavom dvigubai pageidaujama pasiekti dienos normą (10 000 žingsnių).  XIII a. statinį tikrai verta aplankyti ir pasivaikščioti siena (ekstremalių pojūčių mėgėjams). Maža to, kad nuo čia atsiveria nuostabi miesto panorama, bet paliesti piratų atakuojamų statinių griuvėsius, tarsi prisiliesti prie istorijos, kuria turtinga visa Turkija. Pilies teritorijoje yra Alanijos muziejus. Jame eksponuojami archeologiniai ir etnografiniai radiniai iš helenistinio, romėnų, bizantiškojo laikotarpių, iš tų laikų, kai Turkiją valdė seldžiukai bei osmanai. Tarp labiausiai žinomų muziejaus eksponatų – 52 cm aukščio bronzinė Heraklio statula, pagaminta II a. po Kr.

cof

cof

Ginybinė siena, Alanija, Turkija

Kalbant apie pačią Alaniją, tai anksčiau ji vadinosi tiesiog gražus miestas – Kalon Oros. Vėliau tiurkų kilmės Irano valdovai šį miestą pavadino Alaiye – sultono Aladino Keikubados garbei. Toliau sekusi istorija yra iš tos serijos, kai girtas tėvas registruodamas sūnaus vardą porą raidžių sumaišė. O iš tikrųjų 1933 metais Turkijos prezidentas Mustafa Kemalis Atatiurkas buvo kviečiamas atvykti į šį miestą, telegramoje vietoj Alaiye buvo klaidingai parašyta Alanya. 1935 metais ten apsilankęs prezidentas oficialiai tokį pavadinimą ir patvirtino.

cof

cof

Atsiverianti panorama nuo Alanijos pilies kalno, Turkija

Grįžome keltais atgal prie Kleopatros paplūdimio. Kas nenori labai toli važiuoti nuo Alanijos, tai visai čia pat (šalia Sulatan Alaaddin gatvės, prie paplūdimio) yra Dalamato urvas. Jis atrastas atsitiktinai uosto statybų metu 1948 metais. 30 metrų ilgio ir 15 metrų aukščio oloje galima grožėtis per 15 tūkst. metų susiformavusiais stalaktitais ir stalagmitais. Teigiama, kad pastovi 22,3 laipsnių temperatūra bei 98 procentų drėgnumas teigiamai veikia astma sergančių žmonių sveikatą. Šis urvas viena mėgstamiausių ir įdomiausių lankytinų vietų Alanijoje. Kur kas ilgesnis – net 350 m – stalaktitų ir stalagmitų urvas Dim yra už 11 km nuo Alanijos. Į jį taip pat verta nuvažiuoti. Urvas apsuptas vaizdingų kalnų. Viduje tiek žiemą, tiek vasarą oro temperatūra siekia 18 laipsnių. Įdomu patyrinėti ir augaliją, kuri mūsų akims neįprasta: aukštesni už žmogų kaktusai, oleandrai, pušys sprindžio ilgio spygliais. Kelias į šį urvą veda pro kaimelius, kuriuose akį traukia oranžiniai mandarinų, apelsinų sodai.

Jau pradėjo temti, bet Turkiška šiluma tiesiog privertė prisėsti prie jūros kranto ir nuo kavinių sklindančioje šviesoje mėgautis bangų skleidžiama terapija. Būsiu atviras, bet prieš kelionę į Alaniją skepticizmo nestokojau prieš valstybę į kurią per pastarąjį dešimtmetį atskrido dešimtys tūkstančių lietuvių. Kiek teko skaityti straipsnių, tai kelionių tendencijos tik auga ir per dieną pakyla net 4-5 orlaiviai iš Lietuvos. Tačiau didžioji dalis skrydžių yra užsakomieji ir žmonės „sugula“ Bodrume, Marmaryje, Antalijoje. Vidutinė tokio „paketo“ kaina yra apie 600 eurų. Kartais net susidaro toks įspūdis, kad prie Turkijos ir penkių žvaigždučių viešbučio reiktų dėti lygybės ženklą. Čia susiklosto situacija, kai mergina su didele krūtine nesulaukia akių kontakto, taip ir Turkijos nepažysta žmonės, užtat viešbučių pavadinimus žino mintinai.

Turkija asocijavosi mintyse su tokiu palyginimu, kaip „made in china“. Tačiau realybė yra kitokia. Žmonės kurie susiję su prekyba yra įkyrūs, ypač taip atrodo santūriems šiauriečiams, tačiau jie iš to gyvena. Gamta, čia nuostabi, pradedant kanjonais, parkais, baigiant kalnais ir vulkaninės kilmės suformuotais peizažais. Kainos, tiek maisto, tiek pragyvenimo yra prieinamos praktiškai kiekvienam. Paslaugų kokybė (kalbant plačiąja prasme), taip pat yra aukšta ir tą įtakoja konkurencija. Daugelyje straipsnių teko skaityti apie Turkija nusivylusius lietuvius. Skiestas alus, ne kasdien keičiama patalinė ir raudonos užuolaidos. Čia kriterijai pagal kuriuos vertinama valstybė (netgi ne viešbutis mieste, o visa valstybė). Auksinė taisyklė prieš renkantis apgyvendinimo vietą: netingėkite pasiskaityti atsiliepimų visais įmanomais „kanalais“ (pavyzdžiui „tripadvisor“). Tikrai nesirinkite viešbučių, kurie siūlo gerą kainą, tačiau neturi atsiliepimų. Dabar XXI a. ir gali sužinoti viską, net nekeldamas kojos iš namų. Kitas niuansas, turite suprasti, kad čia Turkija, ne Prancūzija ar net ne Ispanija. Žmonės kitaip supranta tvarką, skonį, laiką ir netgi žvaigždutes. Ir trečia, bei turbūt svarbiausia yra lietuviškas požiūris ir mentalitetas, kurį galima apibūdinti kaip „visada viskas blogai“. Jeigu atsiverstume straipsnius internete, tai daugiausia komentarų sulaukia tie, kur sudegė namas, kažkas kažką netyčia išprievartavo, ar atostogaudami patyrė didžiausią gyvenime košmarą, nes dvi dienas iš eilės valgė tą patį maistą. Straipsniai apie grožį, sėkmę ir tobulėjimą yra aplenkiami ir nebeskaitomi. Taip ir su Alanija ar visa Turkijos pietine pakrante. Blogai, kad jūros krantas toli, nes reikia eiti iki jo, blogai kad skėtis mažas, nes reikia jį kas valanda pakreipti, blogai, kad „Black Jack‘as“ nepadeda greičiau suktis žemei aplink savo ašį.

Džiaukitės galėdami matyti nuostabią jūrą ir savo artimą šalia. Gyvenimas yra menas visur surasti grožį ir džiaugsmą. Nors kad ir kaip hipiškai tai skamba, tačiau keiksmažodžiai ir niūrus požiūris padaro žmones pilka mase beprasmio gyvenimo fone. Gavote per mažą kepsnį, pasidalinkite su alkanu – jis taps „didenis“. Pinigai nesuteikia teisės būti įsivaizduojamos karalystės karaliumi, o kronomis ar svarais pirkta karūna nepripažįstama pasaulyje už trumpalaikės laimės ribų.

cof

Raudonasis bokštas, Alanija, Turkija

Kita diena buvo skirta poilsiui ir pusiasalio apžiūrai iš rytinės pusės. Didžiausią įspūdį palieka Raudonasis bokštas (Kizil Kulė) pastatytas XIII amžiuje. Kadaise šis statinys apsaugodavo uostą nuo priešų antpuolių. Šiomis dienomis lankytojus bokštas privilioja ne tik dailiu raudonplyčiu fasadu, o ir veikiančiu etnografiniu muziejumi. Nuo bokšto prieigų atsiveria nuostabūs Alanijos vaizdai, todėl neskubėdami su atsivėsinimo pertraukėlėmis traukiame iki buvusios laivų statyklos – Tersane, kuri dabar išsiskiria į jūra žvelgiančiomis arkomis. Norėdamas išpildyti savo svajonę ir tapti „dviejų jūrų sultonu“, XIII amžiuje šią laivų statyklą pradėjo konstruoti seldžiukų valdovas Aladinas Keikubatas. Turintis penkias arkas 56 metrų ilgio ir 44 metrų pločio statinys buvo skirtas kariniams laivams statyti. Bilieto kaina į laivų statyklą – 6 lyros (kiek daugiau nei euras). Vaikštant po muziejų į galvą lenda vienintelė mintis – Flokis (serialas Vikingai). Žvelgiant į eksponatus jis tikrai turėtų savo nuomonę apie nederamus sujungimus ir galimus jų patobulinimus.

cof

Pakeliui į laivų statyklą Tersane, Alanija, Turkija

cof

Laivų statykla Tersane, toliau Raudonasis bokštas, Alanija, Turkija

cof

Vaizdas iš laivų statyklos Tersane, Alanija, Turkija

Galiausiai palikę statyklą ir palipę į kalną prieiname tą pačią Alanijos tvirtovės sieną (prie kurios buvome vakar) ir neatsispiriam vėl nutrūktgalviškiems potyriam. Einame trisdešimties centimetrų pločio siena iki pat pietinio krašto. Pažvelgus kairėn matosi itin žydri jūros plotai ir begalė „piratų“. Saulė kepina negailestingai, todėl pamažėle įveikiam vos kelis šimtus metrų ir nuleidžiam kojas nuo sienos krašto. Jeigu nežinotume, kad žemė apvali (nors vis dar, kad ir kaip juokingai skambėtų, bet yra mokslininkų tikinančių, kad Žemė yra disko formos,  o visi apvalumai – didžiausia sąmokslo teorija), tai sakytume, kad sėdime ant pasaulio krašto. O ir tebūnie, bent mažai akimirkai Žemė pabūna kitokia, juk ir mes jau nebe tokie patys, kokie čia atėjome.

cof

Alanijos tvirtovės siena, Turkija

cof

Panorama nuo Alanijos tvirtovės sienos, Turkija

Vandens atsargos labai greitai senka, todėl labai ilgai neužsibūname. Keliaudami siena atgal žvelgiam į savanoriškai iš laivų šokinėjančius žmonės. Būnant Alanijoje tikrai galite išbandyti ir šią pramogą. Juolab kad jus pasiims iš viešbučio, nuplukdys norimu maršrutu, o po to parveš atgal namo. Paprastai toks turas trunka nuo 10h ryto, iki maždaug 16 popiet ir kainuoja apie 15€ žmogui. Kas nori pavažiuoti kiek toliau – pasirinkimas labai platus. Galima vykti į Senovinį Syedra miestą įkurtą maždaug 18 km į pietryčius nuo Alanijos. Archeologinių kasinėjimų metu nustatyta, kad ši teritorija žmonių buvo okupuota jau prieš 3000 m. pr. Kr. Šiandien mieste galima apžiūrėti įvairių statinių griuvėsius. Arba važiuoti vos už 25 kilometrų nuo Alanijos, Tauro kalnuose įkurtą Aromatinių augalų slėnį – „Aromatik cennet vadisi“. Kuriame yra apie 140 rūšių kvepiančiųjų augalų. Taip pat galite užsisakyti turą džipais kur vienas įspūdingesnių išvykos sustojimų – Sapadere kalnų tarpeklis, esantis už 40 km nuo Alanijos. Virš uolų, akmenų, gurgarnčio upelio 2004 metais nutiestas kabamasis puskilometrio ilgio takas-tiltelis. Tokių išvykų kainos prasideda nuo 40€ žmogui.

Jei keliausite į Antalijos pusę, tai galite užsukti prie Managvat krioklių ir įspūdingą Sidės miestelį. Kriokliai gal įspūdingai atrodo nuotraukoje, tačiau realybėje yra labai maži, vos pusantro metro aukščio, užtat Sidės miestelį būtina aplankyti viešint, tiek Antalijoje, tiek Alanijoje. Mes savo ruožtu atėjome prie Alanijos autobusų stoties ir sėdome į autobusą vežantį į Antaliją. Norintiems pasiekti Sidės miestelį reikia išlipti ant greitkelio ties sankryža su Kemer Bulvari. Iš čia arba pėsčiomis arba vietiniu autobusiuku pasieksite Sidę (arba Managvat miestelį ir krioklius). Kelionės kaina žmogui apie 15 lyrų į vieną pusę (2.5 euro). Jeigu pirksite iš agentūrų, tai kelionės Iš Alanijos į Sidę ir atgal kaina bus apie 20€ (tačiau pabrėšiu, kad tai tik orientacinė kaina ir kiekvienoje agentūroje bus kitokia, bei priklausys nuo jūsų derybų įgūdžių).

Mes pėsčiomis nuo sankryžos patraukėme link Sidės miestelio žvalgydamiesi į namus, kuriuose viešpatauja ramybė. Atrodo niekas čia negyvena, nes kai kur nepjauta žolė, neprižiūrėti želdiniai, tačiau tai klaidingas įspūdis. Žmonės paprasčiausiai senamadiškai laikosi siestos taisyklių.

Kuo ypatingas Sidės miestelis? Tai mažieji Atėnai. Amfiteatras, šventyklos, graikinio stiliaus statiniai, marmuras ir turkiškos prekybos subtilybės tikrai nepaliks abejingų. Kas juokingiausia, kad čia sutikome gana daug lietuvių. Eidami greta girdėjome, kaip žmona veržiasi perskaityti Apolono šventyklos istoriją ant informacinės lentelės, o vyras ją ragina greičiau grįžti į viešbutį ir užsiimti gultus. Čia tas pats, kas eiti į muziejų tam, kad paklausti darbuotojo kiek valandų.

cof

cof

Senieji statiniai, Sidėje, Turkija

Apolono šventykla yra lauke ir lankymas yra nemokamas, tiesa iš šono žvelgiant atrodo kiek pavojingai, nes kolonos pabyrėjusios ir neaptvertos. O Turkija juk garsėja seisminiu aktyvumu. Tuo tarpu įėjimas į  Graikų amfiteatrą mokamas ir kainuoja apie 15 lyrų. Tačiau pamatysite. II a. pastatytą teatrą, kuris buvo vienas iš didžiausių regione ir talpindavo apie 17 000 žiūrovų, o orkestro duobėje buvo įrengti mechanizmai, leidę rengti jūrų mūšių pasirodymus.

cof

cof

cof

Senųjų Sidės statinių liekanos, Turkija

cof

cof

Sidė, Turkija

Iš Sidės miestelio grįžome į Alaniją ir atrodė, kad patekome į teroristinį išpuolį. Važinėjo mašinos nesustodamai įjungtais signalais, visur vėliavos, šūksniai ir nedidelis turistų pasimetimas. Pasirodo paaiškėjo rinkimų pirmojo turo rezultatai. Politika ir ypač R.T. Erdogano kultas čia yra labai svarbus. Lietuviams tai nėra įprasta ir net būtų įdomu, kokia žmonių reakcija būtų penktadienio vakarą pamačius reklaminį automobilį su R. Karbauskiu ir šūkiu „savaitgaliai su jogurtu ir duona be gluteno“. Dažnai kyla minčių ar Turkijoje yra saugu. Mūsų buvimo metu buvo nerekomenduojama vykti į Stambulą ir dalyvauti masiniuose renginiuose (spėkit kur buvom mes ir kokiam šešių minaretų pastate fotografavomės). Tačiau, kaip esu kažkur skaitęs, kad numirti nuo vėžio šiais laikais tikimybė 1 iš 300. Tuo tarpu numirti nuo teroristinio išpuolio 1 iš 9 milijonų. Kad ir kaip bebūtų viešume stenkitės neminėti prezidento, o ypač tautos lyderio M.K.Atatiurko. nes būsit priversti pasiaiškinti savo mintis, kurios esant įtampai gali susidėlioti, ne pagal turkų scenarijų.

Apibendrinant kelionę po pietų Turkiją, reikėtų pabrėžti, kad Antaliją ir Alaniją reiktų rinktis labiau linksmybių ištroškusiems žmonėms. Vertinantiems didesnę prabangą Marmaris ir Bodrumas. Tačiau kad ir ką bepasirinktumėte, jeigu įvertinsit mano prieš tai pasakytas tris mintis, tikrai nenusivilsite. Daug klausimų sulaukiame dėl vandens kokybės, tai bent jau Alanijoje jis chloruotas. Rekomenduočiau pirkti jį parduotuvėse (juolab, kad kainuoja centus). Nors statistiškai 90% atvykstančių turistų nenueina daugiau nei 300 metrų nuo viešbučio, aš rekomenduočiau šios klaidos nedaryti ir rinktis pusryčių ir vakarienės viešbutyje variantą, o dieną keliauti po apylinkes, bet aišku kiekvienam pagal savo poreikius. Kavinėse ar restoranuose paprastai paliekami 10-15% nuo visos sumos. Tačiau turkai labai mėgsta finansinį paskatinimą, todėl arbatpinigiai viešbutyje dažniausiai prasideda nuo vieno dolerio (arba euro). Kita vertus ar chirurgas geriau atliks operaciją, jei jam kažkas įdės į kišenę 1000 eurų? Būtent arbatpinigiai ir sugadina aptarnaujančio personalo kokybę. Suprask, jei pinigų nepaliko, tai nepakeisiu rankšluosčių ar į alų daugiau vandens įpilsiu. Tačiau ne gyvenimo paslapčių mokyti mes skrendame į Turkiją, o tokios yra realijos ir bandome deramai prisitaikyti.

Kas nepatiko Alanijoje? Iš esmės trys dalykai, tačiau jie yra paaiškinami ir dalinai pateisinami. Pirmiausia prarandamas turkiškumas ir koncentruojamasi tik į pardavimus. Kai esi Turkijoje, tai nori įsigyti autentiškų rankinių ar bent jau audeklų, o ne D&G, Prada, Louis Vuitton kopijų. Tas pigumas kiek erzina, bet žmonės bando užsidirbti kaip kas gali. Antra – pataikavimas rusams. Taip jų čia yra labai daug (nors statistiškai daugiausia Vokiečių), tačiau kai su tavim sveikinasi rusiškai, tave aptarnauja rusiškai, tai liūdina. Aš nesakau, kad jie turi kalbėti lietuviškai (nors pasitaikė ir tokių vietų), tačiau gali kalbėti savo kalba arba angliškai. Ir trečia – pramogų ir paslaugų apipavidalinimas. Turiu omenyje, kad ir tie patys laivai, tarsi pasiskolinti iš „Karibų piratai“ filmavimo aikštelės. Taip – Alanija šeimų su mažais vaikais miestas ir čia viskas pritaikyta šeimų atostogoms. Tačiau asmeniškai man vaikštant prieplauka apima jausmas, kad ne į tą amžiaus kategoriją pakliuvome. Nesakau kad reikėtų laivuose rengti knygų skaitovų konkursus, bet bent dalį jų galima dekoruoti subtiliau arba palikti autentiškumą, o ne sudarkyti kažkokiomis aštuonkojų mumijomis.

cof

Nepaisant šių aspektų Turkija yra neapsakomo grožio šalis, o Alanija nuostabus kurortas, kuriame galima atostogauti, kai pas mus jau prasideda ruduo. Kainos leidžia išbandyti visas pramogas, o maistas užburia rytietiškais skoniais ir kvapais. Svarbiausia kelionėje suprasti, kad jos tikslas ne parodyti aplinkiniams kiek uždirbi, ar išnaudojimo jausmą perduoti vietiniams, o atgauti dvasinę pusiausvyrą ir iš šalies pažvelgti į problemas, kurios grįžus namo pavirs, tik nereikšmingomis smulkmenomis. Tačiau kelionė, kaip legalus narkotikas, kuris gali jūsų anksčiau turėtas vertybes išmėtyti į aukštas žoles, kai eisite mažai pramintu taku. Tada atrasite save kitokį, pasiruošusį tikrajam nuotykiui, kuris kaip sakė Mark Jenkins yra nepriklausomas, savitikslis ir dažniausiai rizikingas – priverčia tave tiesiogiai susiremti su pasauliu. Su tikruoju, o ne menamu. Tavo kūnas susidurs su žeme ir tu tapsi liudininku. Šiuo būdu būsi priverstas pažinti beribį žmonijos gerumą ir bedugnį jos žiaurumą ir, tikriausiai, suvoksi, jog pats savyje talpini abu šiuos reiškinius. Tai tave pakeis. Jau niekada niekas nebus juoda ir balta.

Burgasas, Nesebaras ir Saulėta pakrantė – ką pamatyti ir nuveikti Bulgarijos pajūryje >>

Stambulas – Turkijos širdis, varinėjama kaljano dūmais. Lankytinos vietos ir įspūdžiai >>

Kur apsistoti:

airbnb-2384737_1920

Kiekviename mieste apstu viešbučių nuo kelių žvaigždučių iki aukščiausios klasės kompleksų, tačiau jei norite sutaupyti – rinkitės apgyvendinimo paslaugą „Airbnb“. Jei norite daugiau sužinoti apie šią pigios nakvynės galimybę – skaitykite čia: Airbnb

Jeigu dar niekada nebandėte šios nakvynės galimybės, tai mes suteikiame 30€ nuolaidą jūsų pirmai nakvynei, jei registruositės per šią nuorodą čia: Išsirinkite pigiausią nakvynę ir gaukite 30€ dovanų >>

Bonusway_logo

Susigrąžinkite dalį pinigų išleistų kelionėms užsiregistravę bonusway.com sistemoje.
Daugiau informacijos rasite čia: Susigrąžinkite dalį pinigų išleistų kelionėms, viešbučiams, automobilių nuomai ir laisvalaikiui!

Jei norite naujienas sužinoti pirmieji – spauskite ,,Like“ kurdabar.lt Facebook paskyroje  ir užsiprenumeruokite naujienas, kaip tai padaryti:

kaip sekti

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s