Italija

Šiaurės Italijos magija – Komo (Como) ežeras, kaip keliauti, ką pamatyti

Kelionė po šiaurės Italiją turėtų prasidėti Milane, nes nuo madų sostinės iki užburiančio Komo ežero, vos 50 km. Nuostabūs Bellagio, Lenno, Varenna ir kiti ežero pakraščiuose išdygę miesteliai nepaliks abejingų. Skrodžiant vandenį keltais, pamatysite kaip keičiasi gamta, kalnuose pradingstantis ir tarsi iš niekur atsirandantis rūkas. Komo ežeras – ideali atostogų kryptis, kai norite gamtos, skanių Itališkų patiekalų ir galimybės Alpių papėdėje įsiamžinti nuotraukose. Nuotraukose, lyg iš atviruko, kurio kitoje pusėje užrašyta: „Dall‘Italia con amore“. O jei pabos Lombardijos regionas, traukiniu galite pasiekti Luganą – Šveicarijos kurortinį miestą. 

Į Milano Malpensos oro uostą atvykstame vėlyvą vakarą ir nusileidžiame pirmame terminale (antras yra skirtas, tik EasyJet kompanijai). Norint pasiekti miesto centrą (mūsų atveju Milano „Centrale“ stotį) turime du viešojo transporto pasirinkimus: traukinį, važiuojantį nuo 5:30 iki 1:30 ir per 50min nugabenantį už 7€ arba autobusą. Pasirenkame pastarąjį, nes vos išėjus iš oro uosto jį pamatome jau besirengiantį keliauti. „Terravision“ autobusas išvyksta kas 20min ir kainuoja apie 8€ (kelionės trukmė panaši į traukinio).

Vienai nakčiai apsistojame Milane. Nors miestas jau gerai pažįstamas, bet dėl sentimentų aplankome kelis objektus ir sėdame į traukinį (Milano „Centrale“ stotyje), vežantį iki Komo (S. Giovanni). Keliaujant traukiniais Italijoje, nepamirškite įsigytus bilietus pažymėti prie peronų esančiuose aparatuose. Kelionės kaina apie 5€.

Kuo toliau važiavome nuo Milano, tuo labiau atkreipėme dėmesį į kalnus. Alpės – didžiausia ir aukščiausia Europos kalnų sistema. Savotiškas afrodiziakas yra matyti pro traukinio langą tuos kerinčius vaizdus, tą galybę. Bijau net pagalvoti, kaip jie trauktų jei mokėtume slidinėti. Tačiau kartais užtenka net ir nešturmuoti kokią viršukalnę, o paprasčiau prisėsti ant šlaito. Visi rūpesčiai ir negandos nupučiami šiaurės vėjo ir grįžti į žemutinį slėnį pailsėjęs, atgavęs jėgas ir motyvaciją.

Išlipame S. Giovanni traukinių stotyje ir navigacijos vedami keliaujame iki ežero. Iki sutarto susitikimo laiko su Airbnb buto šeimininku dar turime valandėlę, todėl niekur neskubame. Ir štai prieš akis atsiveria ežero prieigos, kalnai ir mažo miestelio promenada. Žmonių, kaip tokiu sezono laikotarpiu yra netikėtai daug (balandžio pabaiga), tačiau randame žolės lopinėlį ir prisėdame parkelyje šalia Via Borgo Vico gatvės. Prieš mūsų akis trečias pagal dydį (po Gardos ir Madžorės) Italijos ežeras.

Praėjus nemažai laiko po kelionės sulaukiame klausimų ką veikti Komo? Ar verta ten keliauti rudenį? Jei atvirai, tai labai nemėgstu tokių klausimų. Visada verta, juk ne į Goro provinciją ketinate važiuoti. Kiekviena kelionė gali pakeisti gyvenimą, kiekvienas sutiktas žmogus, gali būti jūsų naujasis guru, suvalgyta cinamono spurga – verslo idėja, paglostytas benamis šuo – socialinės iniciatyvos atskaitos taškas. Kelionė suteikia galimybių, o ne augina riebalus. Todėl labai sunku pasakyti ką aplankyti ir pamatyti Komo. Taip, yra katedra, funikulieriu užkeliantis ant Brunate kalvos, nuostabūs turai keltais ir vienas už kitą gražesni pakrančių miesteliai. Tačiau didžiausią įspūdį padarė ne tai. Turbūt niekada neatspėtumėte kokį „reliktą“ iš Lombardijos parsivežėme savo prisiminimų dėžutėje, tačiau tai nutiko trečią kelionės dieną, o dabar apie viską nuo pradžios. 

Po valandėlės keliaujame link apartamentų, kurie yra pačiame miestelio centre netoli katedros. Nežinau kodėl, bet mano pasąmonėje visi Italai tapatinami su Roberto Benigni – išsiblaškę, amžinai vėluojantys, neturintys pastovaus atsakomybės jausmo ir sugebantys sukurti spektaklį iš vienos akimirkos. Todėl atėjus laiku prie apartamentų, net keista pasidarė pamačius atskubantį ir patį šeimininką. Tiesa mano nuostabą jis greitai sumažino per pus, pasakydamas, kad ir pats nustebo atvykdamas laiku. 

Šiek tiek įsiterpsiu pasakydamas apie pačią Airbnb nuomą, nes labai nuvylė keletas didžiųjų Lietuvos dienraščių su straipsniais, kaip ši nuomos paslauga sugadina atostogas. Ar nuomotojas yra patikimas labiausiai atskleidžia komentarai apartamentų aprašymo apačioje. Todėl prieš renkantis būstą, būtinai juos perskaitykite (išsiverskite, jei jie parašyti nesuprantama kalba). Jei norite išvengti bet kokių nesklandumų – užsidėkite varnelę filtruose „superhost“, tada turėsite tik geriausiai įvertintus variantus. Atkreipkite dėmesį į tai ar nereikia važiuoti kur nors į kitą vietą pasiimti raktų (nes atvykus vakare į nepažįstamą miestą, tai gali sukelti nepatogumų). Vos pasirinkus apartamentus galite pradėti pokalbį su nuomotoju ir jeigu netenkins jo kalbėjimo manieros – nemokamai atšaukti pasirinkimą. Jeigu atliksite šias procedūras, tai tikrai nenusivilsite suteiktomis galimybėmis ir privilegijomis. 

Taigi gauname raktus ir butą su dideliu raudonu šaldytuvu. Keista, kaip paprasti virtuvės atributai gali patraukti akį. Likus apartamentuose dviese atsidarome langus ir mus pasiekia lengvas senamiesčio šurmulys, latte aromatas ir vos girdimas gatvės muzikanto brazdinimas gitara. Išsipakuojame daiktus ir planuojame rytojaus maršrutą. Objektas numeris vienas – Brunate keltuvas ir vaizdas į ežerą nuo kalvos viršūnės.

Vakarop paklaidžiojame po miestelį, suvalgome keletą bruschett‘ų ir kiek nelauktai bėgame nuo šikšnosparnių, kuriuos iš pradžių palaikiau itin greitais žvirbliais. 

Komo universalus miestelis. Mėgstate adrenaliną, galite lipti įkalnus (yra specialios trasos su iššūkiais), mėgstate pasyvų poilsį – promenada, vilos, keltai jūsų paslaugoms. Labai geras miestelio rodiklis yra pačių Italų atostogų leidimas Komo. Jei jie patys čia praleidžia laisvadienius, reiškia tai tikrai verta dėmesio vieta. 

Išaušo pirmasis rytas ir nors gyvename pačiame centre, jokio triukšmo trikdančio miegą negirdėjome. Kas pusvalandį (kartais kas penkiolika minučių) Brunate funikulierius, kurio kaina 3€ asmeniui į vieną pusę, buvo apytuštis. Labai džiaugiuosi mūsų sprendimu ant šios kalvos pasikelti anksti ryte, nes grįžtant matėme kelių šimtų metrų žmonių eilę. Ir nors nepatenkintas Italas nuo nepatenkinto Lietuvio skiriasi, kaip diena ir naktis, tačiau visai nesinori atostogų metu stovėti valandą eilėje.

Brunate – moteriškų batelių prekinis ženklas, tačiau mes čia atkeliavome kitais tikslais. Įdomu tai, kad ant šios kalvos kurį laiką gyveno Italų fizikas ir baterijos išradėjas – Alessandro Volta. Jo garbei pavadintas ir švyturys, kuris ir buvo mūsų pagrindinis tikslas. Oras buvo nuostabus, nors žadėjo liūtį su perkūnija. Taigi pėstute keliaujame vingiuotais miestelio takeliais ir sekdami nuorodomis atsiduriame prie Volta švyturio. Įėjimo kaina simbolinė ir spiraliniais laiptais galima pasikelti iki pat jo viršaus. Kalbant apie atsiveriančius vaizdus, tai laiptelis po laiptelio negalėjau iš galvos išmesti kelionės iki Tibidado kalvos (Barselona, Švenčiausios širdies bažnyčia). Tai buvo labiausiai kertantis kojas pasivaikščiojimas „debesimis“. Tuo tarpu Voltos švyturyje adrenalino buvo mažiau, tačiau atsiveriantys alpių vaizdai ir Komo apylinkės tikrai nepaliko abejingų. Norisi fotografuoti, patylėti, tiesiog sekti debesėlius, vėl fotografuoti. Taigi pirmas mūsų aplankytas objektas tikrai vertas dėmesio ir rekomenduoju visiems apsistosiantiems miestelyje – čia atvykti. Vėliau pažiūrėjus nuotraukas internete pastebėjau, kad vakare – saulei leidžiantis – čia galima filmuoti visus Rosamunde Pilcher romanų ekranizavimus.

Kiek pailsėję keliaujame pėsčiomis kita Komo ežero dalimi pro Villa Olmo. Tiesa, tokių vilų čia yra labai daug. Siekiant skatinti turizmą neretai užsieniečiai viliojami čia ilsėtis, nes tokiose vilose ilsėjosi Uma Thurman, Robertas De Niro ir panašaus „kalibro“ garsenybės.

 Vilos ištaigingos, bet yra tokių, kurios tokios buvo prieš kelis dešimtmečius. Kas labiausiai patiko žvelgiant į šalia esančius sodus – prieiga prie vandens. Kartais yra padaryti specialūs kanalai valtelėms išplaukti į ežerą. Nesu romantinių filmų gerbėjas, tačiau vaizduotė piešia popietes, kada skėčiais prisidengusios damos, irklininkų plukdomos iš vilų į ežero platybes. Vyrauja ramybė, elegancija, pakrantės gėlių aromatas. Gana didelis kontrastas lyginant su šių dienų Tinderio stumdymais tai į vieną, tai į kitą šoną.

Taip nepastebimai priartėjame prie miestelio – Cernobbio. Nori nenori pavadinimas kelia prisiminimus apie vieną šių dienų populiariausią serjalą ir garsiai mintyse ištariu žodį – Fabijoniškės. Tiesa šis miestelis, kaip ir daugelis kitų turi bažnyčią, prieigą prie vandens ir ilsindami kojas žvelgiame, kaip keičiasi keltai. Kaip įlipa ir išlipa žmonės, aplink juos zuja į kirus panašūs paukščiai.

Ant popieriaus dėliojuosi kitų dienų planus. Pasakyčiau, kad sudarinėju sąrašą, su užrašu „ką dar nuveikti ar pamatyti“, bet tai gali nuskambėti per daug melodramatiškai. Surizikuosiu:

  1. Paplaukioti keltu.
  2. Pasikelti Brunate funikulieriumi  (atlikta)
  3. Nuvykti į Bellagio miestelį.
  4. Grįžti į Milaną ištaisyti klaidą.
  5. Nuvažiuoti į Šveicarijos miestelį – Luganą.
  6. Apsilankyti Varenna miestelyje, jei lis nestipriai.
  7. Elgtis ne pagal planą.

Grįžtame į savo apartamentus jau vakarėjant. Mus pasitinka raudonasis šaldytuvas ir kruasanų kvapas iš pirmame aukšte įsikūrusios kepyklėlės. Orų prognozės nedžiugina, ir pranašaujamas lietus priverčia mus keliauti į Lombardijos sostinę (ten mažiau lietaus ir slegiantis kaltės jausmas, kurį reikia „išpirkti“).

Anksti ryte įsėdame į traukinį ir po valandos išlipame Milano Garibaldžio stotyje. Kadangi šis straipsnis yra skirtas Komo miesteliui, todėl apie kelionę į madų sostinę neišsiplėsiu. Tiesiog pirmą kartą čia atvažiavus neaplankėme pačio svarbiausio objekto – Milano katedros (Duomo di Milano). 600 metų trukusios katedros statybos, Napoleono Bonaparto karūnavimas ir garsių prekinių ženklų reklamavimas katedros išorėje – suteikia jai lankomiausio Milano objekto statusą.

Tik atvykus mus pasitiko protesto akcijos ir didžiulis paradas. Kaip visada turbūt išsirenkame ne pačią geriausią dieną lankyti pastatą, tačiau labai pralinksmina pasklidusi muzika. Tūkstančių žmonių chaosą ir riksmus suvienija „Bella ciao“ – akustinė versija. Šiurpuliukai laksto kūnu, kai visi vieningai traukia priedainio žodžius, o jeigu dar esate matę ispanų serialą „La casa de papel“ tai euforija pasiekia maksimumą.

Praeiname prieš penkerius metus vaikščiotomis gatvėmis, suvalgome Itališkų ledų ir dabar ramia sąžine grįžtame į Komo. Dabar tikrai galime sakyti, kad ant Milano dedamas „pliusiukas“ ir kitą kartą čia sugrįšime, tik persėdimui į kitą skrydį.

Komo mus pasitinka nestipriu lietumi ir daug žadančia rytdiena. Grįžtant prie apartamentų užmetu akį į keltų tvarkaraštį ir kainas. Ganėtinai sunku susigaudyti lentelėje, tačiau faktas kad iš bet kurio miestelio galėsite pasiekti jums norimą tašką be didesnių problemų. Tik turėkite omenyje, kad laivyba ežere turi darbo mėnesius, todėl prieš planuodami kelionę visada pasitikrinkite ar galėsite išbandyti šią pramogą. Kita vertus miestelyje yra gerai išvystytas autobusų tinklas, kurio paslaugomis mes ir pasinaudojome kitą dieną vykdami į Bellagio. 

Bellagio – miestelis, kaip iš atviruko. Keliaujame siauromis gatvelėmis, žvalgomės po nedideles krautuvėles ir juntame tą šiaurės Italijos dvasią. O kaip tai skiriasi nuo pietų. Aplankome San Giacomo baziliką, San Giorgio bažnyčią, kuri pastatyta 1075-1125 m. Renkantis vietą atostogoms – Bellagio – turbūt vienas geriausių pasirinkimų jei keltu norite persikelti į mažesnius miestelius, nes jis yra išsišakojimo centre.

Po geros valandos nusprendžiame išbandyti keltą, kurio laukiame Vokiečių ir Švedų draugijoje. Kur plaukti? Verenna, Lecco, Menaggio – pasirinkimų labai daug, bet kas geriausia, kad niekada nepasirinksite neteisingai. Kiekvienas miestelis savaip traukiantis, bet vienodai gražus. Pradedam vykdyti mano plano šeštą dalį ir atsitiktinai pasirenkame Lenno. Kodėl? O kodėl ne?

Kokios keltų bilietų kainos Komo? Galite pastudijuoti jas šioje svetainėje: https://lakecomotravel.com/boat-tours-ferry-lake-como/. Taigi skrodžiame ežero vandenį retkarčiais stabteldami išleisti arba pasiimti žmonių. Žvelgiam, kaip keičiasi namų stogai, kaip rūkas paslepia ir vėl demonstruoja kalnų viršūnes. Atrodo galima visą dieną sėdėti denio priekyje ir mėgautis vaizdais, tačiau išgirstame „kapitono“ ištartą – „Lenno“.

Tikslas – užlipti kiek įmanoma aukščiau, kad paliestiume debesis. Apsižvalgome ir pagal navigaciją susirandame bažnyčią kalno šlaite. Jei kam nors bus įdomu, tai ji vadinasi: – Sacro Monte di Ossuccio. Tai 200 metrų virš ežero lygio esanti bažnyčia, statyta apie XVI a. Idealus variantas mums stebėti kalnus, debesis ir gamtos viražus.

Straipsnio pradžioje kalbėjau apie labiausiai nuostabą kėlusį kelionės etapą. Taigi jis prasidėjo vos po gero pusvalandžio kelionės vingiuotais takeliais link bažnyčios. Kuo labiau kilome, tuo gražesnis vaizdas atsivėrė, o prie bažnyčios vartų atsivėrė tikra magija. Laikinai debesys paslėpdavo ežerą ir atrodo sėdėjom lauko viduryje, bet po kelių minučių, jau buvome ant atbrailos krašto su vaizdu į didžiausią Europos kalnų masyvą. Apima stiprus laikinumo jausmas. Gamtos dinamika priverčia mėgautis akimirkos grožiu. Taip ir sėdim kokias porą valandų stebėdami mažą valtelę, dingstančią ir vėl pasirodančią ežero viduryje. 

Besileidžiant nuo kalnų svarstome apie rytojaus planus ir vienareikšmiškai didelėmis raidėmis užrašome – LUGANAS. Kurortinis Šveicarijos miestelis alpių papėdėje. Norint jį pasiekti iš Komo galima rinktis traukinį arba autobusą. Mes savo ruožtu naudojamės „Flixbus“ paslaugomis. Jei keliausite šia autobusų kompanija, tai visada turėkite laiko rezervą. Kadangi jos veikimo modelis skiriasi nuo tarptautinių autobusų, tai nesijaudinkite, kad įvyks kelių ar keliasdešimt minučių vėlavimas. Autobuso kaina 5€ – kelionei vienam žmogui į vieną pusę. 

Šveicarija nuo vaikystės asocijavosi su bankais, peiliukais ir kainomis. Tačiau šiais laikais tas kainų skirtumas tarp Italijos yra daug mažesnis, nei pavyzdžiui palyginus su Islandija. Neprireikia valandos ir mes jau Lugane. Atrodo lyg tas pats ežeras ir tie patys kalnai, tik visur plevėsuoja „pagalbos centro“ vėliavos. Nėra kažkokio didelio kontrasto, nors vaizdą gal kiek liūdina debesys ir nesiliaujantis lietus.

Lugane viena populiariausių pramogų – Monte Bre kalnas (yra keltuvai į jį). Mes pasirenkame San Salvatorės kalną ir po valandos jau pietaujame kalno šlaite žvelgdami į Lugano ežerą. Jeigu apsistosite Komo mieste, tai galite pasidaryti puikią dienos pramogą ir pakeisti netik miestą, bet ir valstybę.

Grįžtame į Komo, vieną dieną paskiriame pasyviam poilsiui. Keliaujame Komo gatvelėmis, mėgaujamės Itališkais pietumis ir vandens ramybe.

Prisijungus prie interneto perskaitau kelis straipsnius apie šį miestelį ir nenorėčiau sutikti, kad tai pensininkų rojus. Pavyzdžiui Tenerifė man tokia pasirodė, tuo tarpu čia galima sutikti visokio amžiaus vietinių ir turistų. Niekada nesijausite svetimas, nepageidaujamas ar laukiantis paskutinės atostogų dienos. Komo – idealus pasirinkimas jei jus „kviečia kalnai“, jei norite greitai pasiekti Alpes ar paprasčiausiai pabėgti nuo didmiesčio. Rašau paskutinį sakinį ir pajuntu, kaip niūniuoju: „O partigiano porta mi via. O bella ciao, bella ciao, bella ciao ciao ciao…“       

Kiekviename mieste apstu viešbučių nuo kelių žvaigždučių iki aukščiausios klasės kompleksų, tačiau jei norite sutaupyti – rinkitės apgyvendinimo paslaugą „Airbnb“. Jei norite daugiau sužinoti apie šią pigios nakvynės galimybę – skaitykite čia: Airbnb

Jeigu dar niekada nebandėte šios nakvynės galimybės, suteikiame 40€ nuolaidą jūsų pirmai nakvynei


Rezervuokite viešbučio kambarį Booking.com sistemoje

Booking.com
Advertisements

Parašykite komentarą