Viena diena Kuršių nerijoje. Naglių gamtinis rezervatas, Menininkų kopa, Smėlio skulptūros Juodkrantėje, nida

2020-ųjų vasara privertė atsigręžti į savo gimtąją šalį ir ištyrinėti dar menkai pažystamas Lietuvos vietas. Mažoji Lietuva ir Žemaitija, tai tie etnografiniai regionai apie kuriuos buvome daug girdėję, bet mažai matę, tad priėmėme spontanišką sprendimą persikraustyti gyventi iš Vilniaus į Klaipėdą ir neskubant pradėti pažintį.
Ankstyvą rugsėjo sekmadienio rytą pajudėjome link naujosios Smiltynės perkėlos. Persikelti keltu su lengvuoju automobiliu kainavo 12,70€ į abi puses. Bilietą galima įsigyti vietoje arba internetu. Kelionė keltu į Smiltynę buvo sklandi ir trumpa. Dienos tikslas Kuršių nerijoje aplankyti Naglių gamtinį rezervatą, Preilos (menininkų) kopą, Nidą, Parnidžio kopą.
Kuršių Nerija – pusiasalis skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros. Nerijos pietinis pakraštys yra Kaliningrado srityje, šiaurinis baigiasi Kopgalyje. Smiltynė priklauso Klaipėdos miestui, kita dalis Neringos miesto savivaldybėms. 2000 metais įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Tai yra saugoma teritorija, kurioje įkurtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas.
1961 metais pagrindinės lietuviškosios Kuršių nerijos gyvenvietės buvo sujungtos į Neringos miestą (Alksnynė, Juodkrantė, Pervalka, Preila ir Nida).
Keliaujame Nidos – Smiltynės plentu apsupti pušynų, pro važiuojančio automobilio langus matome daugybę grybų, taip ir norisi sustoti pagrybauti vakarienei, bet šios dienos tikslas visai kitas, tad važiuojame link Juodkrantės, ties įvažiavimu į Neringą, Alksnynės kontrolės poste susimokame 5€ mokestį, tokia kaina taikoma lengviesiems automobiliams ne sezono metu nuo rugsėjo 1d. iki gegužės 31d. Atsiskaityti galima ne tik grynaisiais bet ir banko kortelėmis.
Vos tik pasiekę Juodkrantę privalėjome sustoti pasigrožėti įspūdingomis smėlio skulptūromis, kurios buvo sukurtos tarptautinio Juodkrantės smėlio skulptūrų simpoziumo metu. Šiemet tema – ,,Kuršininkų žemė“, kūriniams naudojamas iš Klaipėdos karjero atvežtas šiek tiek molingas smėlis.

Juodkrantės krantinėje pastebėsite skulptūrų ekspoziciją ,,Žemė ir vanduo“, kurią sudaro net 31 skulptūra, kurias sukūrė Lietuvos, Švedijos, Didžiosios Britanijos ir kitų šalių menininkai. Taip pat Juodkrantėje galite pamatyti Gintaro įlanką, Juodkrantės bažnyčią, paminklą Liudvikui Rėzai, Raganų kalno medinių skulptūrų ekspoziciją, visus šiuos objektus pasilikome kitam apsilankymui Neringoje.
Apžiūrėję smėlio skulptūras lekiame link Naglių gamtos rezervato, kuris tęsiasi tarp Juodkrantės ir Pervalkos 9 kilometrus, šiame rezervate yra įrengtas pažintinis takas, kuriuo nekantraujame pasivaikščioti, nes tai vienintelė vieta iš kurios galima apžiūrėti Naglių gamtos rezervato objektus. Rezervato teritorijoje draudžiama bet kokia žmogaus veikla.
Rezervatas skaičiais:
Rezervatas įkurtas: 1994 metais
Plotas: 1669 ha
Ilgis: 9 km
Vidutinis plotis: 2 km
Aukščiausia vieta: 59,6 m
Saugomų rūšių: 33
Lankytojų skaičius per metus: daugiau kaip 40 000


Rezervate saugomos Europinės svarbos natūralios gamtinės buveinės:
Baltosios kopos – nuolat vėjo pustomos balto smėlio buveinės didžiojo nerijos kalnagūbrio ruožo išpustytose lomose.
Pilkosios kopos – šioje buveinėje smėlio paviršių dengia kerpės, samanos, formuojasi gausios smėlynų augalų bendrijos.
Kopų varnauogynai – šiose buveinėse judrų smėlį sulaikė žoliniai augalai, čia plyti juodosios varnauogės sąžalynai.
Kopų gluosnynai – nedidelius plotus užimančių gluosnių sąžalynų buveinė kopose.


Per 1675 – 1854 laikotarpį dabartinio rezervato teritorijoje vėjas užpustė 4 buvusius Naglių kaimus ir 2 senas kapines. Kaimų gyventojai nuo slenkančių kopų kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Kopų slinkimo greitis buvo nuo 0,5 iki 15 metrų per metus.


Pasivaikščioję įspūdingos gamtos apsuptyje įrengtu Naglių rezervato pažintiniu taku, patraukėme toliau, link Preilos (menininkų) kopos, kurios aukštis net 53 metrai. Nuo kopos galima pasigrožėti plačia panorama, vaizdais į Kuršių marias, Preilos gyvenvietę, pušynus, didijį Kuršių nerijos kopagūbrį. Į kopos viršų veda nauji mediniai laipteliai.
Sovietmečiu ant Preilos (menininkų) kopos mėgo tapyti dailininkai, todėl Preilos gyventojai šiai kopai prilipdė antrą vardą.
Planuojama, kad kopa bus dar geriau pritaikyta poilsiui, aplink kopą bus nutiestas 600 metrų ilgio takas pasivaikščiojimams su suoliukais atokvėpiui.


Nusileidę laipteliais žemyn vėl sėdome į automobilį ir patraukėme į vieną lankomiausių Kuršių nerijos gyvenviečių – Nidą, kurią kiekvieną vasarą aplanko 200 – 300 tūkstančių turistų iš Lietuvos ir kitų Europos šalių, o ypač Vokietijos.
Taigi, ką pamatyti Nidoje?
Vaikštinėdami Nidos gatvelėmis galite patekti į žvaigždžių alėją, kurios grindinyje yra 11 rankų įspaudai: Arūno Valinsko, Veronikos Povilionienės, Česlovo Gabalio, Rositos Čivilytės, Vytauto Kernagio Beno, Stasio Povilaičio, Ovidijaus Vyšniausko, Gyčio Paškevičiaus, Andriaus Mamontovo, grupės ,,Studija“ ir Marijaus Mikutavičiaus. Takas atidarytas 1997 metais norint įamžinti muzikos festivalį ,,Benai, plaukiam į Nidą“. Aikštę rasite prie Neringos savivaldybės.
Eidami Nidos krantine pastebėsite vėtrungių ekspoziciją, muziejų po atviru dangumi. Šiuo metu Nidos krantinėje galima pamatyti net 82 Neringos istorijos muziejui priklausančias vėtrunges.


Priėję Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos kiemą, Naglių g. 8, išvysite didingiausio Kuršių nerijos gyvūno – briedžio skulptūrą. Sakoma jei patrinsite briedžio snukį, būtinai pamatysite tikrą briedį miške. Skulptūros autorius Saulius Juchnevičius.
Vaikštinėdami miestelio gatvėmis rasite įvairių skulptūrų: Vytautui Kernagiui atminti (Pamario g. 2A}, dekoratyvinę skulptūrą ,,Neringa“ (centriniame Nidos skvere), UNESCO atminimo ženklą (Lotmiškio g. 1), ,,Jūratę ir Kastytį“ (Pamario g. 3}, skulptūrą ,,Poilsis“ (Pamario g. 6), ,,Neringos krėslas“ (Pietinė Nidios dalis), ,,Keturi vėjai“ (Nidos – Smiltynės pl. 8), skulptūra ,,Prieš vėją“ (Parnidžio kopa).


Nidos švyturys yra 29,3 metrų aukščio, pastatytas ant Urbo kalno. Poilsiautojai gali pasikelti į švyturio viršų ir apžvelgti apylinkes. Spėjome užlipti į viršų pačiu laiku, kai dar tik formavosi rūkas, tad pasijutome lyg būtume kalnuose, kai rūkas glosto medžių viršūnes ir greitai juda artyn. Kol leidomės laipteliais žemyn užslinko tirštas rūkas, tad iš bokšto viršaus jau būtume nebematę tokių vaizdų, kuriais spėjome pasigrožėti.


Besidomintys religinės paskirties pastatais Nidoje rasite katalikų bažnyčią Taikos g. 17. Bažnyčia atidaryta 2003 m. birželio 14d. O Pamario g. 37 pamatysite Nidos evangelikų liuteronų bažnyčią, kuri pašventinta 1888 m. spalio 10d.


Ant marių kranto, pietinėje senosios Nidos dalyje, Naglių g. 4 rasite Nidos žvejo etnografinę sodybą. Sodyba vietinių meistrų pastatyta 1927 metais. Sodyboje galite susipažinti su XIX a. pabaigai – XX a. pradžiai Kuršių nerijos žvejų namų interjeru ir buitimi. Akį patrauks ornamentuotos kėdės, išpuošta kraičio skrynia, poledinės žūklės žvejo batai ir kiti tuo laikotarpiu naudoti daiktai. Šalia sodybos pamatysite ir autentiškus žvejų laivus. Taip pat sodyboje organizuojami folkloro ansamblių koncertai, liaudies teatrų spektakliai.
Galerijoje ,,Aika“ nuolat veikia Max Pechstein, Ernst Bischoff-Culm, Ernst Mollenhauer, Karl Eulenstein, Carl Knauf ir kitų Kuršių neriją tapiusių dailininkų darbų paroda. Galerijos adresas: Pamario g. 19.
Taipogi Pamario gatvėje 20 numeriu pažymėtame pastate įkurta V. ir K. Mizgirių gintaro galerija – muziejus. Čia galima pamatyti senąsias gintaro apdirbimo dirbtuves, susipažinti kaip ir kokiais įrankiais apdirbamas gintaras ir netgi patys galite išmėginti šį amatą ir pasigaminti laimę nešantį amuletą. Sužinosite daug kitų įdomybių apie gintarą ir jo istoriją.
Istorijos gerbėjai Nidoje ras ir Kuršių nerijos istorijos muziejų. Šiame muziejuje pristatomi Kuršių nerijos gyventojų verslai, tradicijos, taip pat ir Nidos pašto stoties istorija. Ir tai dar ne viskas, muziejuje eksponuojami radiniai iš Nidos akmens amžiaus gyvenvietės, kuri buvo įsikūrusi Parnidžio kopos vakarinėje dalyje. Be viso to būsite supažindinti su Nidos kurorto kasdienybe, Nidos skraidymo mokyklos veikla ir kita. Adresas: Pamario g. 53.
Kitos lankytinos vietos Nidoje: rašytojo Thomo Manno Memorialinis muziejus, adresu: Skruzdynės g. 17, Eduardo Jonušo namai tai Kuršių nerijos palikimo puoselėtojo menininko Eduardo Jonušo dirbtuvės – muziejus, adresu: E. A. Jonušo g. 1.
Nidos etnografinės kapinės ir krikštai adresu: Pamario g. 43.


Nors net neabejojame, kad kiekvienas Nidoje atrasite ir kitų mūsų dar neaprašytų vietų,
Na, o dabar pakalbėkime apie tai, kas slepiasi į pietus nuo Nidos gyvenvietės ir vilioja visus turistus – Parnidžio kopa, aplink, kurią veda 1,8 km pažintinis takas. Užlipę į viršų pateksite į pustomas kopas arba dar vadinamas baltąsias kopas. Šviesų atspalvį smėlynams suteikia kvarcas.
Laukiniame pajūrio smėlyje auga tokie augalai, kaip: smiltyninė rugiaveidė, pajūrinė smiltlendrė, smiltinis lendrūnas, augalai šiek tiek sulaiko pustomą smėlį.
Lankytojų srautai reguliuojami norint išsaugoti itin pažeidžiamą baltųjų kopų buveinę, yra zonų, kuriose griežtai draudžiama lankytis.


Vietiniai gyventojai sako, kad Parnidžio kopos pavadinimas kilo iš frazės ,,perėjusi per Nidą“, nes kopa kelis kartus ,,keliavo“ per Nidos gyvenvietę. Smėlis palaidojo ne vieną kaimą Kuršių nerijoje.
Ant 53 metrų aukščio Parnidžio kopos pastatytas Saulės laikrodis – kalendorius. Aikštės centre stūkso 13,8 metrų aukščio, šlifuoto akmens obeliskas, nuo kurio krintantis šešėlis atstoja laikrodžio rodyklę, o valandas žymi nedidelės iškilios pakopėlės. Laikrodis – kalendorius pastatytas 1995 metais, statinio autoriai: architektas Ričardas Krištopavičius, etnokosmologas Libertas Klimka ir skulptorius Klaudijus Pūdymas.
Taip pat tarp Parnidžio kopos ir Sklandytojų kopų yra Mirties slėnis. Slėnis pavadintas tokiu vardu, nes šoje vietoje 1870 – 1872 metais buvo įkurta karo belaisvių – prancūzų stovykla, tačiau dėl prastų salygų, ligų ir išsekimo daug belaisvių mirė, o laidojami buvo ten pat įrengtose kapinėse.


Užsibrėžtus tikslus vienos dienos išvykai įgyvendinome ir nors grįžtant namo teko kelias valandas laukti eilėje prie kelto į Klaipėdą, bet grįžome praplėtę požiūrį apie Lietuvos gamtą, tenka pripažinti, kad nors ir neturime kalnų, bet galime didžiuotis turėdami Kuršių nerijos pusiasalį su smėlio kopomis.
Planuojame dar ne kartą čia sugrįžti ir papasakoti apie dar daugiau įspūdingų vietelių!

Taip pat skaitykite:

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s