Kelionė į kalnus Lenkijoje. Szczyrk miestelis, Žyveco ežeras

Kaip gera dviems žmonėms gyvenantiems kartu turėti bendrą priklausomybę. Nereikia aiškintis, kodėl kartais tiesiog norisi viską mesti ir ant asmeninio gyvenimo durų užkabinti lentelę su užrašu: „uždaryta“. Mūsų bendra priklausomybė – KALNAI.

Pasirinkome kaimyninę Lenkiją, tik šį kartą ne populiariąją Zakopanę, bet daug mažiau žinomą Szczyrk miestelį Lenkijos pietuose, Silezijos vaivadijoje, Beskid Šlaski kalnuose, įsikūrusį Žylica upės slėnyje.

Tas nuostabus jausmas, kai pasuki automobilio užvedimo raktelį. Lengvas krestelėjimas ir prieš akis nuotykiai. Pravažiuojame pro maisto parduotuves, kasdien vaikščiotus maršrutus ir tarsi mūsų gyvenimas atsiskiria nuo rutinos. Tarsi pradedame iš tikrųjų jausti, ką reiškia lietaus lašai ir saulės spindulių vilionės.

Paliekame Vilnių, netrukus kertame ir sieną su Lenkija. Atrodo kas čia tokio, bet psichologiškai žavi užsienio medžiai, keliai, net arkliai pievoje atrodo kažkokie ypatingi. Akimirkai supranti, koks reliatyvus laimingo žmogaus apibrėžimas. Neilgai trukus stojame prie pirmo ežero, kurio nuostabus krantas susidrumsčia nuo Mūzos šokinėjimų. 

Pirmoji nakvynės vieta – Varšuvos centras. Turime automobilyje lovą, todėl radę labai patogią aikštelę paliekame automobilį ir išeiname apžiūrėti vakarėjančios Lenkijos sostinės. Viskas taip pažįstama, tiek kartų lankyta, todėl stengiamės būti gidais Mūzai ir viską aprodyti.

Centrinėje aikštėje kažkas pučia muilo burbulus, kažkas kepa vaflius – vakarietiško miesto idilė. Niekur neskubėdami palydime saulę, pavakarieniaujame ir anksti ruošiamės nakčiai, nes rytas bus labai ankstyvas.

Penkta valanda ryto. Lėtai kyla saulė. Apytuščiai keliai ir mes jau magistralėje. Paliekame Varšuvą ir stabtelėję degalinėje prisipilame pilną baką degalų. Kai tai darai Lietuvoje, galvoji apie pinigus. Kai tai darai kelionėje – apie nuotykius. Vos pasiekus vakarinę Lenkijos dalį užėjo toks lietus, kad net greičiausiu rėžimu dirbdamas valytuvas nespėjo atlikti savo darbo. Išsukame iš kelio ir sustojame. Tokie tie kalnai: gąsdina, vilioja, baugina, bet tuo pačiu ir kviečia kaskart atrasti save iš naujo. Pasiekus tikslą debesys prasisklaidė, tad lekiame apsidairyti po nediduką Ščyrk miestelį.

Čia itin populiarus žiemos sporto centras, žiemos olimpinių žaidynių atletai treniruojasi būtent čia. Slėnį juosia kalnų grandinės Skrzyczne viršūnės aukštis – 1 257 metrai ir Klimczok – 1117 metrai. Viršūnes galima pasiekti per vienos dienos žygius. Miestelyje netrūksta kavinių, suvenyrų prekybos vietų, parduotuvių.  

Gerai išsimiegoję išsiruošėme  į pirmą lengvą pasivaikščiojimą į kalnus, oras pakankamai geras, turint omeny prieš tai matytas prognozes, pakeliui sutinkame šunų, kurie mus draugiškai lydi į kalnus ir bando susidraugauti su Mūza.

Pirmą kartą esame kalnuose su šunimi ir nors Lietuvoje ji rodė pirmuosius senatvės požymius. Kalnuose, tarsi vakare prisižiūrėjusi filmų apie Haskius, veržėsi akmenuotu keliu į pačią viršūnę.

Yra žmonių, su kuriais pasikalbėjęs pasijunti geriau. Yra istorijų, kurių pasiklausius tavo problemos pasidaro gėdingos. Yra ir kalnai – kurie vienu metu išklauso ir pataria. Išsekina tave, kad rodos rytoj negalėsi pajudėti iš lovos, bet praeina pora valandų ir žiūrėk jau vėl galvoji šturmuoti kokią viršukalnę. Jų, kaip ir jūros didybė priverčia tave eilinį kartą perkainoti vertybes.

Kitą rytą išėjome trumpai pavedžioti šunį, bet pagavę tempą užsiropštėm iki Klimczok kalno viršūnės, pakeliui aplankėm Dievo motinos bažnyčią, žinoma buvome nepasiėmę nei vandens, nei užkandžių, tad ilgai neužsibuvę laidomės žemyn.


Pasistiprinę ir palikę Mūzą ilsėtis važiuojame į Žyveco miestą, prie ežero, kuris vadinamas Žyveco ežeru. Užtvanka buvo sukurta 1966 metais, kai dėl potvynio buvo užlieti keli kaimai. Ežero plotas yra apie 10 kvadratinių kilometrų, giliausia ežero vieta beveik 27 metrai. Dabar tai ne tik apsauga nuo potvynių, bet ir turistų traukos objektas. Vaizdas beveik prilygsta Komo ežerui, Italijoje. Beje, vis dar sekasi su orais.

Trečios dienos rytą pasinaudojome Ščyrk keltuvais ir pasiekėme Skrzyczne kalno viršūnę. Tai aukščiausias Beskid kalnų taškas.

Šiandien labai išryškėja skirtumai tarp Zakopanės ir Ščyrk kalnų ir jų prieigų. Esminis, labiausiai liūdinantis dalykas yra žmogaus įtaka gamtos grožiui, kartais gali ir stebuklą paversti nuvalkiotu triuku. Zakopanė tampa labai „užturistinta“ ir lieka mažai tikrosios gamtos grožio. Tuo tarpu Ščyrk dar nepasigavo tos didžiosios bangos, o kalnų grožis ir didybė nenusileidžia populiariausiam Lenkijos kalnų miesteliui.

Papietavę išsiruošėme į dar vieną viršūnę, bet belipant aukštyn priartėjo tamsūs debesys, po svarstymų ar kopti toliau ar leistis žemyn, buvo priimtas sprendimas kuo skubiau leistis žemyn ir vos spėjome nubėgti  pasislėpti į stotelę. Tad šios dienos žygiai baigėsi perkūnija ir smarkiu lietumi.

Paskutinę dieną skyrėme ramiai pažinčiai su miestelio apylinkėmis, radome gražų gamtos prieglobstį, kur buvome tik mes, galėjome mėgautis visiška ramybe, gerti kavą ir tyliai žiūrėti į kalnus.

Tą akimirką norisi imti teptuką ar spausdinimo mašinėlę. Labai norėjau šioje kelionėje pajausti tą momentą, kai civilizuotos visuomenės pažanga nublanksta prieš laukines obelis. Sentimentai, tiek daug sentimentų ir tiek daug pasaulio grožio slepiasi už kasdienybės ribų.

Kavos puodelis su kalnų vaizdais jų pačių fone. Nuostabus kelionės pabaigos akcentas.  

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s