Žirona visų pirma nustebins, tada privers susimąstyti, o galiausiai sujauks atostogų planus, nes likti jai abejingiems – neįmanoma. Valanda iki kalnų, pusvalandis iki jūros, o jei norisi pakeisti kultūrą – Prancūzija visai čia pat. Žironos Šv.Mergelės katedra nukels į „Sostų karai“ filmavimo aikštelę, pasivaikščiojimas išlikusia gynybine siena, žydų kvartalas, Eifelio projektuotas tiltas – privers suabejoti ar Barselona yra gražiausias Katalonijos miestas. Tuo tarpu vasariškam poilsiui Jūsų lauks Costa Brava ir Costa del Maresme pakrantės. Daug saulės, puikūs paplūdimiai ir Kataloniška dvasia atostogas pavers neišdildomu nuotykiu su milijonais nuotraukų ir visose jų tikra, nesuvaidinta laime.
Į Žironą atskridome pačiame vasaros įkarštyje (nors kaip vėliau straipsnyje sužinosite, Žirona gražiausias savo spalvas parodo gegužės arba spalio mėnesiais). Sakyčiau Ispaniškas karštis, kol laukėme autobuso pradeda priminti ką iš tikrųjų reiškia vasara, tačiau čia labai stipriai suklysčiau. Iš pagarbos ir supratingumo viso straipsnio metu, žodį „Ispaniškas“ pakeiskime žodžiu „Kataloniškas“. Taigi važiuojant autobusu užplūsta mintys apie neįvertintus miestelius dėl savo geografinės padėties. Pavyzdžiui, kad ir visi skrendantys į Milaną dažniausiai nusileidžia Bergamo oro uoste ir neaplankę miesto iš karto leidžiasi į madų sostinės centrą. Ta pati situacija ir su Žirona (tik šiuo atveju sakyčiau, kad dar labiau būtų gaila, jei aplenktumėt šį Katalonišką grožį). Juolab, kad pagal apklausas dauguma Ispanų ir Kataloniečių būtent Žironą išskiria, kaip geriausią vietą gyventi. Čia nuomos kainos kiek pigesnės nei Barselonoje (tačiau visos valstybės atžvilgiu gana didelės), visai netoli miesto yra nuostabūs paplūdimiai, kitoje pusėje ir šiauriau – kalnai. O iki Prancūzijos vos apie 60 km. O kur dar paslaptingoji Andora. Tačiau ne vien šie objektai Žironai suteikia išskirtinio miesto statusą. Taigi šiame straipsnyje ir pasinerkite į nuostabų architektūros, kultūros ir gamtos kūrinį, kuriam apžiūrėti pakanka vienos dienos, tačiau pažinti gali prireikti ir kelių mėnesių.
Jaukus Žironos senamiestis yra iškilęs ant stačios Kapučinų kalvos, rytiniame Onyaro upės krante. Mieste teka net keturios upės ir yra 11 tiltų, tačiau tikrai nesijausite, kaip Venecijoje – turėsite didelę laisvę pasivaikščiojimas ar pasivažinėjimui automobiliu.
Mūsų viešbutis netoli stoties, todėl vos po kelių šimtų metrų esame sutinkami plačiomis šypsenomis ir žemėlapiais su būtinai rekomenduojamais pamatyti objektais. Kadangi mūsų vasaros kelionė po Kataloniją yra neilga ir Žironoje nakvosime vos vieną naktį, todėl viešbutyje paliekame kuprines ir keliaujame į miesto centrą.
Mėgstantiems muziejus – Žirona bus tikras rojus. Tačiau muziejų nesupraskite, kaip vaikščiojimą, nykiomis salėmis grojant Vivaldžiui. Žironos muziejai patiks įvairaus amžiaus ir poreikių publikai. Dailės, kino, žydų ir daugelis kitų tikrai suteiks artimesnę pažintį netik su miestu, bet ir visa Kataloniečių kultūra. Jei muziejus norite lankyti pigiau – persiskaitykite šioje svetainėje patalpintą medžiagą: http://www.gironamuseus.cat. Taip galėsite įsigyti kortelę, kuri suteiks jums 50% nuolaidą. Kaip pavyzdžiui toks kino muziejus, koks yra Žironoje, neturi sau analogų pasaulyje.
Gatvės Žinoroje vadinasi taip pat, kaip Barselonoje, todėl kartais tai kels šypsnį, kartais gal kiek trikdys. Pirmoji mūsų stotelė – Placa del Vi. Aikštė ir gatvelė, kurią tikrai galima vadinti vietinių susitikimo vieta. Stabtelėkite akimirkai ir pažvelkite su kokia energija ir entuziazmu vietiniai sveikinasi, bendrauja ir galiausiai atsisveikina. Atrodo, kad viskas vyksta, tarsi paskutinį kartą. Gal dėlto ir skiriamės nuo pietiečių, kad gyvename taip, tarsi dar visą gyvenimą teks pakęsti pažįstamų neigiamus bruožus, o ne mėgaujamės akimirkos trapumo žavesiu. Dažnai girdime klausimą, tai kuo tos kelionės yra naudingos. Juk tą pačią Žironą, gali pamatyti per „Discovery“, bus daug pigiau, net jei ir netaikys akcijos kabelinės paketui. Kelionės įprasmina laiką, daug geresniu kursu, nei brangūs pirkiniai ir jų teikiama vartotojiškumo išprovokuota šypsena.
Praeiname pro žydų kvartalą ir pasiliekame jį pabaigai, o su nekantrumu laukiame tos akimirkos, kai išvysime Žironos Šv.Mergelės katedrą (Catedral de Santa María de Gerona). Ne dėl religinių sumetimų, o dėl architektūrinių, istorinių ir aišku neslėpsime Sostų karų įtakos (tam tikros šešto sezono serijos filmuotos būtent čia). Žironos katedra yra aukščiausiame miesto taške ir jos statybos užtruko keletą amžių, todėl architektūriškai, tai nėra vientisas (stiliaus atžvilgiu) statinys. 86 laipteliai, tiek skiria jus nuo katedros būnant prieš ją apačioje. Ant katedros bokšto iškilęs angelas – aukščiausia Žironos viršūnė.
Mieste nerasite kampelio, kuris nebūtų apipintas legendomis ir padavimais. Žironos katedra – ne išimtis. Jos sienoje galite išvysti žemyn galva pakabintą gargola (čia turime galvoje mitinę būtybę, o ne išmatų ar purvo gabalus prilipusius prie avies vilnos, kaip verstų Lietuvos kaimo gyventojai). Pasak legendos, ji gyvenusi šalia ir labai nekentusi tikinčiųjų – apmėtydavusi bažnyčios lankytojus akmenimis. Dėl to ji kartą pati virto akmeniu ir buvo pakabinta ant katedros sienos, akimis į žemę, – kad niekad nematytų dangaus.
Kiek tolėliau nuo katedros galite rasti įžymią liūtės koloną (El lleó i la lleona). Panašus analogas yra Šv.Nepomuko skulptūra Prahoje. Žironos atveju reikia bučiuoti jai ten kur nesueina, kad vėl sugrįžtumėte į šį miestą, gal ir visam laikui. Gerai, kad vilniečiai kažko panašaus nesugalvojo su Algirdo (ne Mykolo) skulptūra Vilniuje. Kadangi mes nedirbame jokiam rinkiminiam štabe ir nepratę taip elgtis, tai tiesiog pasitenkinom skulptūros apžvalga iš padoraus atstumo.
Grįžtant prie Sostų karų, tai masinėms scenoms čia buvo „įdarbinami“ savanoriai. Tuo tarpu tokiam darbui čia priimti vietiniai dabar tai pavertė pajamų šaltiniu ir už pinigus rengia ekskursijas ir pasakoja visą filmavimo eigą. Netoli Arabiškų pirčių net galite atsisėsti į Geležinį sostą ir pasidaryti nuotrauką, kaip Žironos lankymo įrodymą.
Ateiname iki Arabiškų pirčių (Els Banys Àrabs), jos čia buvo pastatytos apie 1200 metus. Tai vienintelės žinomos viešosios pirtys, išlikusios nuo viduramžių iki mūsų dienų. Manoma, kad šis pirčių kompleksas buvo pastatytas ant senų, tikrų arabiškų pirčių liekanų.
Netoli katedros rasite Sant Feliu bažnyčią. Jos viduje yra jos globėjo – Sant Feliu – kapas, drąsuolio Alvarezo mauzoliejus ir koplyčia dedikuota Šv. Narcizui – musių globėjui. Pasakojama, kad musės atskridusios iš Šv. Narcizo mauzoliejaus padėjo išgelbėti miestą, kai 1285 metais jį užgulė prancūzai. Vėlgi susiduriame su legendomis, kokie nuostabūs yra gyvosios gamtos atstovai. Vieni gelbėja Romą, kiti Žironą, o kur dar pasauliniu mastu egzistuojantys pasakojimai. O mes ką? Juos priplojam laikraščiu arba pašaunam į orkaitę? Toks, tik dalinis suvokimas kas yra deramas elgesys mūsų visuomenę skandina didelės evoliucinės spragos liūne. Vaikams liepiam nupiešti arkliuką, kai pritrūksta fantazijos nuvedam į zoologijos sodą, o pietums prašom padėkoti Dievui už skanų karbonadą? Vaikų negalima kaltinti, dėl sumaišties jų galvose, kad dienos laikotarpyje gyvoji gamta virsta draugu, priešu, pietumis ir prieš miegą, vėl draugu.
Žironos centre rasite ir Popiežiaus rūmus ir Šv.Suzanos bažnyčią (Church of St. Sussana del Mercadal). Bėje pastarąją išgelbėjo ne musės ar žąsys, o varpas. Pasakojama, kad per Napoleono puolimą (1808-1809) varpas pradėjo pats skambėti, perspėdamas gyventojus apie pavojų. Tas pats įvyko 1683 metais naktį, kai prancūzų kariai paslapčia norėjo įsiveržti į Žironos senamiestį ir jį užgrobti. Bet varpo dūžiai pabudino visus miesto gynėjus ir prancūzų planai žlugo.
Tačiau turbūt labiausiai lankomas objektas be katedros yra išlikusi gynybinė siena, kuria galima keliauti ir žavėtis atsiveriančia miesto panorama. Maršrutas, miestą juosiančiomis sienomis vadinasi „Sienos keliu“ (Passeig de la Muralla). Žironos įtvirtinimus, o vėliau ir sieną pastatė romėnai, I amžiuje pr.Kr bei pavadino juos Gerunda. Keliaujant siena ir turint meninės fantazijos rezervą galima tikrai pasijausti viduramžiuose.
Vaikštinėjant gynybinėmis sienomis akimirkai stabtelėdavome ir vis laukėm saulės laidos. Apžvelgdavome miestą ir supratome, kad visko (turiu omenyje mieste esančių nepriklausomybės ir konstitucijos aikščių, taip vadinamos naujosios Žironos ar tokių parkų, kaip La Devesa – tikrai nespėsime aplankyti. Tačiau gal ir gerai, visada smagu pasilikti kažką, kas kurstytų fantaziją ir priverstų grįžti. Net ir svajonės ne visos turi būti lengvai pasiekiamos ir įgyvendinamos, kad nedingtų ta varomoji jėga gyventi ir pažinti. Pažinti ir keliauti. Niekada nepainiokite keliautojo su turistu. Čia gal norėčiau pabrėžti vieną esminį skirtumą, tarp „pliuso užsidėjimo“ ir miesto pažinimo. Tai yra lygiai tas pats, kas suvalgyti raudonųjų Sicilijos apelsinų ir išgerti apelsinų sulčių gėrimo iš pakelio. Išvaizda tiek gyvų, tiek ant pakelio vienoda, bet tik tiek juos ir sieja. Vienus valgant pajausite, net braškių poskonį, geriant „sultis“ – baltosios mirties alsavimą.
Pagal mūsų dienos planą liko du sąlyginai kultūriniai objektai – prancūziškas ir žydiškas. Pirmiausia keliaujame link garsiojo inžinieriaus Gustavo Eifelio kūrinio, 1876 m. per Onjaro upę nutiesto raudono metalinio tilto. Esant jo viduryje, tikrai norisi kuo ilgiau atmintyje išlaikyti tas namų sienas žvelgiančias į upę. Įdomu tai, kad namų savininkams draudžiama sienas perdažyti. Pats tiltas gal nėra toks įspūdingas, kaip koks stikliniu dugnu statinys per bedugnes, bet tikrai juo šurmuliuoja daug meile spinduliuojančių porų, profesionalių fotografų. Įdomu tai, kad kataloniečiai mums įprastą vasario 14 švenčia balandžio 23 d. ir vadina – Šv. Jurgio (Sant Jordi) diena. Todėl jei viešėsite Žironoje šią dieną pamatysite, kiek priesaikų galite išgirsti ant tilto vienu metu.
Straipsnio pradžioje minėjau, kad labiausia rekomenduotina Žironą aplankyti Gegužę ir spalį nes pavasario mėnesis tituluojamas gėlių mėnesiu, kadangi tuo metu vyksta itin populiari gėlių paroda Temps de flors. Jos metu senamiesčio pastatai, kiemai virsta tikrų tikriausiais gėlių sodais. Spalį Žironoje – Šv. Narcizo (Fires de Sant Narcis) mugių mėnuo. Vyksta paradai ir gatvės fejerverkų festivalis (Correfoc).
Žydų kvartalas Žironoje yra ypatingas, net vaikštant Jeruzalėje nesijaučiau taip, kaip prietemoje klaidžiojant net metro pločio nesiekiančiomis gatvelėmis. Sienų ertmėse anksčiau pečių aukštyje ir kairėje durų pusės angose buvo padėti nedideli pergamento gabaliukai. Juose buvo aprašoma malda sėkmei ir apsaugai. Kiekvieną kartą išėjus ir įėjus į namus žmogus prisiliesdavo prie jo ir ištardavo maldos žodžius. Keliautojus Žydų kvartalas pasitinka ypatinga atmosfera, kuri suteikia ramybės ir tuo pačiu gailesčio jausmus. Kaip tam tikra grupė žmonių turėjo pakelti tiek daug išbandymų, tačiau išliko savo uolaus tikėjimo dėka. Žydų muziejus – vienas įstabiausių kokius esate matę, tačiau eikite ten su derama pagarba ir mintimis.
Paliekame Žironą su lūkesčius pralenkusiais įspūdžiais ir traukiam Kosta Brava pakrante link Barselonos. Visų turistų pamėgta pakrantė oficialiai tęsiasi nuo Blanes miestelio iki pat Prancūzijos sienos. Šiame ruože yra tikra poilsio, pramogų ir vasariškų nuotykių oazė. Tokie miesteliai, kaip Lloret de Mar, Tossa de Mar, L‘Escala, Portbou ir tas pats Blanes tikrai patiks mėgstantiems gerus paplūdimius, saulę ir atostogas, kuriose viskas gali būti įskaičiuota. Kadangi keliaujame pačiame vasaros įkarštyje renkamės sąlyginai nuošalesnį (nepriklausantį Kosta Bravos pakrantei) miestelį – Kalelja (Callela).
Įdomu tai, kad Kosta Brava pakrantę žino beveik visi, tuo tarpu Kosta del Maresme – tik nedaugelis. Būtent taip vadinamas paplūdimių ir miestelių ruožas nuo Blanes link Barselonos. Anksčiau, čia buvo žvejų ir valstiečių gyvenvietės, o dabar kaip turbūt ir visur autentiškumą paslepia kylantys viešbučiai ir turizmo verslas. Kursuojantis greitasis traukinys nesudaro jokių problemų patekti praktiškai į bet kurį miestelį tarp Žironos ir Barselonos.
Dievinu miestelį – turintį švyturį. Pastarasis gal nėra labai išvaizdus ir išsikišęs į jūros platybes, tačiau vis viena nuo jo atsiveria ir puiki pakrantės panorama ir orientyras, kad per daug vakarais nenuklystume vaikštinėdami pajūriu. Senoji miesto dalis susibūrusi aplink Šventosios Marijos bažnyčią, Neoklasikinį statinį su Barokinio stiliaus fasadu. Kiti architektūrinio ir meninio paveldo pastatai yra Casa de los Salvadro (XIVa.), Casa Sivilia (XVI a.) ir San Quirze ir Santa Juilta koplyčia.
58 kilometrai – tiek mus skiria nuo Barselonos ir gulėdami paplūdimyje dėliojamės savo maršrutą, kuris Katalonijos sostinėje turėtų vingiuoti po turistams mažiau lankomus ar ne taip lengvai pasiekiamus objektus. Tai jau bus trečioji mūsų viešnagė ir atėjo laikas iš esmės pažinti Katalonijos dvasią, kultūrą ir objektus, kuriuos žvelgiant iš video reportažų nekantraujam įamžinti nuotraukose ir svarbiausia savo atmintyje. Mintis apie Barseloną retkarčiais pertraukia traukinio signalas (pastarasis kursuoja visai šalia paplūdimio). Su lyg šiuo signalu nugrimztu į ankstesnes keliones (savotiškas de javu). Tačiau šį kartą puikiai pamenu visas smulkmenas ir dar kartą aplanko mintys apie teisingą pasirinkimą ir deramą laiko investavimą į keliones.
Kitoje savo pasakojimų dalyje apžvelgsime didžiausią įspūdį palikusius Barselonos miesto ir apylinkių objektus, tokius kaip: Montserato vienuolynas, apleisti bunkeriai ar kraują stingdantis pasivaikščiojimas Šventosios Širdies bažnyčios stogais.
Barselona – lankytinos vietos. Ką veikti ir pamatyti mieste ir apylinkėse
Kur dabar? 