Grasas – pietų Prancūzijos miestelis kvepiantis jazminais, rožėmis ir visa palete kvapų, kurie apsuka galvą, net ir nežinantiems kas yra „Miss Dior“ ar „Chanel no. 5“. Čia buvo filmuojamas filmas „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“, čia išvysite miesto įžymybę – Notre Dame du Puy katedrą. Tuo tarpu Kanai – žvejų kaimelis, kuris pavirto žvaigždžių susibūrimo vieta, tačiau išlaikė tokius statinius, kaip XII amžiaus Mont Chevalier bokštą ar Notre Dame de l’Espérance bažnyčią su prabangia meno kolekcija. Taigi keliaukime į vakarus nuo Nicos>> ir pažinkime pietų Prancūziją.
Kvapų prisiminimai stipresni už nespalvotą nuotrauką, stipresni už žodžių aidą, kurie su lig kiekvienu pavasariu skamba vis dusliau. Kvapai įsiskverbia į kūną ir užvaldo mintis, kad regis gali per akimirką nukeliauti į apelsinmedžių plantaciją ir spėti pasiklysti jazminų sode. Išuostę visos gamtos kvapus susidomime kosmosu, kol galiausiai užduodame sau klausimą: O kaip kvepia baimė arba mirtis? Tiek daug klausimų pradėjo kamuoti ir bent keletą iš jų nusprendėm atsakyti pasirinkdami Graso kryptį, viešnagės Nicoje metu.
Savaitė Prancūzijos Rivjeroje eina į pabaigą. Spėjome aplankyti netik pačią Nicą>>, bet važiavome į rytus. Dieną praleidome prabanga tviskančiame Monake>>. Vėliau sekė citrinomis kvepiantis Mentonas>> ir F.Nyčės takais pramintas Ezė>>. O dabar niekaip iš galvos neišeina Patriko Ziuskindo romanas ir kiek prastesnė jo ekranizacija: ,,Kvepalai. Vieno žudiko istorija“. Labai norėjosi pajausti tą kvapą, kuris mintyse stiprėja su lig kiekvienu knygos puslapiu. Labai norėjosi suvokti, kaip gali kvepėti senamiestis, kaip vienas jazminų esencijos pripildytas grafinas.
Keliaujant į Grasą autobusu spėjau perskaityti savo užrašus ir namų darbus pasidarytus prieš kelionę. Nelabai įtikima, bet iš 300 tūkstančių rožių žiedų išspaudžiamas tik vienas kilogramas ekstrakto, o kilogramui jazminų esencijos reikia 700 kilogramų žiedų. Todėl kasmet miesto apylinkėse užauginama ir surenkama per 5 tūkstančius tonų įvairiausių gėlių. Kyla klausimas – ar verta sunaikinti gėlių pievą, dėl vieno pasimatymo. Kertame medžius, dėl popieriaus, kuriame užrašome nieko vertus žodžius. Kartais apgailestaujam, kartais džiaugiamės, kartais atsisveikinam. Taip ir kvepinamės vardan įspūdžio, pasitikėjimo savimi, ar paprasčiausiai įpročių, net nesusimąstydami kokia auka, tam buvo paaukota.
Autobusas labai manevringas ir kiek didesniu nei leistina greičiu įveikia posūkius, kas neleidžia nugrimzti į didesnius apmąstymus. Galiausiai pasiekiame galutinę stotelę ir išlipame su keliais vokiečių turistais. Vasaros vidurys, tačiau žmonių nėra tiek daug, kaip įsivaizdavome.
Ką pamatyti Grase? Greičiausiai TOP 3 būtų: Notre Dame du Puy katedra, senamiestis ir parfumerijos parduotuvėlės (muziejai). Tačiau čia svarbiausias ne vaizdas, o kvapas. Senamiesčiu patraukiame link katedros ir pradedam jausti magiją. Gerai įsižiūrėjus galima išvysti fėjas skraidančias mažomis gatvelėmis ir barstančias ryškiaspalves dulkes. Pirmą kartą pajutau ką reiškia mirtos ir jazmino mišinys, ir kojos sulėtėjo tarsi braudamosios pro vandenį.
Senamiestis gali žavėti viduramžių stiliumi, katedromis – prastai išvaduojančiomis nuo nuodėmių ar gatvelėmis pritvinkusiomis per greitai išlaisvintų jausmų. Tačiau po senamiestį Grase reikėtų vaikščioti su raiščiu ant akių ir švelnūs rožių keliai patys atves prie didžiųjų grandų: „Galimard“, „Fragonard“ ar “Molinard“ namų. Daug anksčiau šis miestas garsėjo odos dirbiniais – pirštinėmis, krepšiais, diržais. Bėda ta, kad jie labai prastai kvepėjo. Bet vienam fabrikantui – Jeanui de Galimard’ui – šovė mintis natūralų odos kvapą nustelbti kvepalais. Tad nuo tada, kai čia atvykusiai kunigaikštienei Kotrynai Mediči (Catherine de Medici) jis padovanojo iškvepintas pirštinaites, prasidėjo šlovinga miesto istorija. Grasas iki šiol yra parfumerijos ir maistinių kvapų centras, kuriame pagaminama 2/3 šios srities produkcijos Prancūzijoje ir 10 % viso pasaulio kiekio. Pramonė sugeneruoja daugiau nei 600 mln. eurų per metus. Pagrindinės daugelio kvepalų sudedamosios dalies – jazmino – Grase kasmet vidutiniškai išauginama 27 tonos.
Prieiname katedrą, kuri praturtinta Rubenso tapybos darbais. Akimirkai stabtelim, ir „prisijaukiname“ aplinką ir ramybę, kurios kiek trūksta šurmulingose gatvelėse. Tiesa Grasas toks įstabus būna tik dieną, vakarop jis man kiek primena XIXa – XXa. Britaniją (iš blogosios pusės). Tačiau čia tik asmeninis ir niekuo neparemtas pastebėjimas, kuris ilgainiui perauga į klaidžiojančio Džeko Skerdiko laikus. Parduotuvės užsidaro, žibintai siūbuojantys nuo vėjo ir neišblėstantys kvapai daro savo prielaidas, kurias kiekvienas interpretuoja savaip. Tačiau turint laiko tikrai rekomenduojame aplankyti Grasą, kuriame palavinsite uoslę, pasimėgausite aromatais, kurie gali paveikti jūsų mintis ir apsisprendimus. Perspėsiu, kad čia yra kvapų, kurie kaip narkotikai gali jus suvilioti. Ant kvapų bus užrašyta tai, ko negalėsite patikrinti niekada, kaip pavyzdžiui: „ateities“ ar „rytojaus“ kvapas. Bergamotė, sandalmedis, Sicilijos mandarinai paskaninti prancūziškais „prieskoniais“ jums sukurs neišblėstantį potyrį visam likusiam gyvenimui. Taigi įtraukite šį miestelį į savo maršrutą ir praplėsite savo suvokimą, kas yra tikras ir natūralus, vos iš kelių komponentų sukurtas kvapas.
Kita mūsų stotelė – auksinėmis palmės šakelėmis prisidengę Kanai. Kiek teko skaityti straipsnių prieš kelionę, tai labai didelė diskusija užvirė būtent dėl Kanų. Esmė ta, kad daugumai žmonių šis miestelis nepatiko ir jie tikino, kad čia nėra ką veikti. Visi rekomenduoja važiuoti į Monaką ir ilsėtis Antibuose, o Kanus pamiršti. Aš drįsčiau su tuo nesutikti, bet vėlgi reikia sau atsakyti į klausimą, ko iš miesto mes trokštame. Jei jums nebuvo paruoštas raudonas kilimas ir negavote autografo iš Amelijos (Audrey Tautou), tai nereiškia jog Kanai verti nurašymo.
Kanai – žvejų miestelis (35 kilometrai nuo Nicos) su savo istorija, kuri sustiprinama užlipus ant kalvos šalia Notre Dame de l’Espérance bažnyčios. Vaikštant gatvelėmis vedančiomis į kalno viršūnę Kanai primena izoliuotą menininkų rajoną, kuriame nėra vietos tuštybei. Nuo durų rankenos, kačių namelio prie nutekamojo vamzdžio iki namų stogų ar net vietinių veido išraiškų – viskas persmelkta gyvenimu iš idėjos. Labai sunku aprašyti žodžiais jausmą, kada žvelgi į miesto panoramą šalia XI – XII a. statinių ir matai tokį kontrastingą paveikslą. Čia susilieja prabanga, tariama prabanga, kičas, absoliutus ir nenuginčyjamas avangardas, tuštybė, vandenyje plūduriuojantis auksas ir kančia iš kurios gimė šedevrai, bei riaumojantys, bet nekandantys Liūtai.
Tik išgirdus žodį – Kanai, visi mintyse nukrypstame turbūt į vieną didžiausių kino festivalių pasaulyje. Taip čia tikrai galime surasti vietą, kurioje tris kartus per dieną keičiamas raudonas kilimas. Yra Palais des Festivals rūmai, kur renkasi kino ir meno elitas. Yra mokami paplūdimiai kur pagulėti ant smėlio kainuoja tiek, kiek uždirba per dieną ketvirtadalis Lietuvos gyventojų. Tačiau Kanus reiktų vertinti kiek globaliau ir tikrai verta čia atvažiuoti ne ranką padėti į rožinės panteros delno įspaudą, o pamatyti kaip atrodo miestas atlaikęs tokią didelę metamorfozę ir vis dar išlaikęs savo esybę.
Senasis Kanų uostas, arba Vieux Port, įsitaisęs pakrantėje ties istoriniu Le Suquet rajonu. Netoliese miesto Rotušė, o vakaruose tikras kultūrinis lobynas – muziejus (kaip vienuolynas), kuriame sukaupta itin didelė viduramžių laikų kolekcija. Senamiestis – visiška priešingybė matytam Grase. Čia vyrauja maisto kvapai, kurie privers prisėsti prie stalelio ir pasimėgauti pietų Prancūzijos kulinarų šedevrais. Mėgstantiems vandens pramogas – čia rasite smėlio paplūdimį (priešingai nei akmenuotas Nicoje). O kiek į rytus nuo Palais des Festivals rūmų – Boulevard de la Croisette – ši palmėmis apsodinta gatvė ne tik vienas svarbiausių traukos centrų Kanuose, bet ir bene madingiausia visos Žydrosios pakrantės gatvė.
Jeigu reiktų apibendrinti viešnagę Prancūzijos Rivjeroje (bet tai būtų tik asmeninis pastebėjimas), tai aš likčiau vis tiek prie savo favorito – Mentono>>. Miesto kurį aprašėme praeitame straipsnyje. Tačiau jokiu būdu tai nereiškia, kad Kanai ar Grasas neverti būti pamatyti. Būtinai pasilepinkite jūra Antibuose, aplankykite Kanų Le Suquet rajoną ir pajauskite tikrąjį gėlių aromatą Grase. Ką jau kalbėti apie patį Nicos>> senamiestį, kuriam pamatyti ir pajausti vienos dienos tikrai nepakaks. Todėl jeigu vykstate kelioms dienoms – nesiblaškykite. Geriau pamatyti mažiau, bet kokybiškai pačioje Nicoje. Jei vykstate bent savaitei – pravažiuokite pro mažus (mūsų net neišvardintus miestelius) ir būtinai užsukite į mūsų minėtus. Kiekviename rasite sau mielų smulkmenų, kurios paliks neišdildomus prisiminimus. Svarbiausia nenustokite keliauti ir nepraraskite polėkio, to vaikiško smalsumo pamatyti kažką naujo.
Stiprūs Provanso kerai. Lankytinos vietos NICOJE>>
Prancūzijos žydroji pakrantė – EZE ir MENTONAS, ką pamatyti į rytus nuo Nicos>>
MONAKAS – ką veikti ir pamatyti vienoje mažiausių valstybių pasaulyje>>
Kur dabar? 